Neprašyti patarimai

Taiklios žurnalistės A. Farkaš įžvalgos apie patarimus. Tai, ką dažnai norime pasakyti, bet nutylime. 🙂

Aš visada taikliai ir tiksliai identifikuoju emocinę agresiją…Dauguma galvoja, kad smurtas tada, kai tave muša. Arba bent jau šaukia ant tavęs ir įžeidinėja. Bet mažai kas geba atpažinti pasyvią agresiją. Iš pirmo žvilgsnio nepastebimą, paslėptą po šydu, pridengtą minkštutėlėmis plunksnelėmis, švelnučiais žodelyčiais ir lyg – gerais ketinimais. Tą, su kuria kovoti yra beviltiška…

Ir čia pirmąją vietą užima patarimai. Labai geri, tik gero linkintys patarėjai. Pavyzdžiui, vakarėlyje prie manęs prieina nepažįstama dama ir sako: “Jūs tokia graži mergina, tokią harmoningą figūrą turite…O jeigu dar nustotumėte valgyti vėlai vakare, nebegertumėte gazuotų gėrimų ir atsisakytumėte majonezo, jūs būtumėte stulbinanti gražuolė!” Ir štai stovi tu visa tokia (pusę atlyginimo dietologui, vištos krūtinėlė – tavo geriausia draugė, kaip atrodo majonezas tu žinai tik iš liudininkų pasakojimo, ką tik sumažėjai dvidešimčia kilogramų, tris kartus per savaitę – salė su asmeniniu treneriu beveik iki mirties, tris kartus per savaitę – penki kilometrai bėgte bet kokiu oru…iki šio patarimo tu taip didžiavaisi visais šiais pasiekimais) – ir štai tu stovi ir nežinai, ką atsakyti. Nes tu nenori atsakyti…tu nori vožtelt.

Pasyvi agresija tuo ir bloga: jeigu tu žmogui tiesiai pasakysi “Tu storas, tau reikėtų nustoti naktimis ėsti majonezą”, jis taip pat gali pasakyti ką nors ne mažiau įspūdingo apie kalbančiojo gyvenimo būdą ir bendravimo įgūdžius. O jeigu visą šią žodžių bjaurastį supakuosi į saldų ir mielą apvalkalą, pasirinkimo kaip ir nebelieka. Arba pradėti teisintis: na žinote, aš ir nevalgau labai daug…ir sportuoju…Arba atsakyti agresyviai – ir tuoj pat pavirsti psichine ligone aplinkinių (ir savo) akyse.

Iš tos pačios serijos ir patarimas, kurį mano draugė gavo iš savo vyro giminaitės vestuvių dieną: “Būtinai pasidaryk plaukų „laminavimą”, tuomet jie taip nesipūs!” Esmė tik tame – mano draugė dievina savo auksaspalvius papurusius plaukus, taip ji atrodo lyg pavasarinis pienės pūkas. Ir apskritai – nuo kada purūs plaukai tapo trūkumu?!

Arba, pavyzdžiui, viena geroji kolegė patarinėjo kitai mano bičiulei, kaip gudriai ištekėti už vaikino, su kuriuo ji jau gyvena dešimt metų. Ir po tokio patarimo bet kokie paaiškinimai, kad vaikinas jau seniai pasipiršo, o ji pati negali apsispręsti, ar kad jie jau viską nusprendė ir kaupia pinigus svajonių vestuvėms – skamba kaip apgailėtini pasiteisinimai. Patarėjai juk geriau žino, kaip yra…

Arba dar: “Nueik pasimatuok tuos džinsus, jie puikiai tinka net ir pačiai blogiausiai figūrai”. Arba “Na taip, tu teisi: tavo amžiuje vyro išvaizda jau ne tokia ir svarbi. Svarbiausia, kad jis žmogus geras ir sutinka tave vesti”. Ir tai – po naujienos apie artėjančias vestuves su vyru, kuris nuotakai atrodo fantastiškas gražuolis. Ir viskas taip gudriai: ir “tavo amžiuje”, ir “išvaizda nesvarbi”, ir “sutinka vesti”…

Tokia ir yra visų patarimų ir komentarų esmė. Ką tik tu buvai jauna laiminga nuotaka, kuri iš didelės meilės teka už karščiausio planetos vyro…Ir staiga tu tapai seniena, kurią iš širdies gerumo sutiko paimti į žmonas kažkoks vyriškasis nelikvidas.

Dar į temą – po pasakojimo, kad vyras padovanojo savaitės kelionę prie jūros, o pats nusprendė pasilikti namie su vaikais: “Na, tu gal nepalik jo vieno namuose. Vyras geras, išvaizdus, tvarkingas…Kad paskui netektų nagų nusigraužti”. Patarimo gavėja ne iš karto suprato, kad kalbama apie tai, jog mylintis vyras ir dviejų kūdikių-dvynukų tėvas, žmonai paskui save uždarius duris, tuoj pat pasiners į ištvirkavimo liūną. Taip, tiesiu taikymu su visais vaikais ir jų sauskelnėmis.

Tokie ir panašūs patarimai turi keletą bendrų bruožų:

• Jų niekas neprašė.
• Jie verčia jus teisintis.
• Jums suteikiamas nepavydėtinas vaidmuo: panašiuose patarimuose nėra jokios užuominos apie tai, kad jūs – suaugęs, protingas, gražus ir galintis kurti savo gyvenimą žmogus. Jūs – lengvai apgailėtinas nelaimėlis, kurį reikia gelbėti.
• Ir svarbiausia. Kodėl niekam nepatinka neprašyti patarimai? Todėl, kad beveik neįmanoma patarti, neužkeliant savęs į aukštesnę poziciją. Be užuominos, kad tu – protingesnis, sėkmingesnis, turinti daugiau patirties ir apskritai – geresnis už kitą. Nemanant, kad tavo patirtis – vertingesnė už svetimą.

Ką su tuo daryti, nežinau. Aš arba ignoruoju, arba juokauju. Jeigu esu tinkamos nuotaikos, pasitikslinu: “Tu dabar norėjai pasakyti, kad aš per stora (nepatraukli mergina, abejinga mama, nevykusi žmona)? Tu tyčia man tai pasakei, ar tau taip gavosi atsitiktinai?”

O jeigu visai atvirai…dažniausiai aš tai sakau mintyse. Todėl, kad mane, kaip ir jus, auklėjo kaip mandagią mergaitę. O mandagios mergaitės tik šypsosi ir linksi, linksi ir šypsosi. Net ir tada, kai tą akimirką kokia gero linkinti tetulė baigia suvartoti jos kepenis…

Šaltinis

Iš rusų kalbos vertė Ilona T.

Praktinis seminaras “BERMUDŲ TRIKAMPIS: emocijos, kurios įkalina”. Rask išėjimą iš savo “užburto rato”. DAUGIAU INFORMACIJOS IR REGISTRACIJA >>>

Komentarai