Paskelbta Pakomentuoti

Tavo gyvenimo ekskursija

Kartą žmogus leidosi į kelionę. Atvykęs į tolimą šalį, įsigijo kelionių vadovą, kuriame buvo aprašytos visos ekskursijos į salose esančias pilis. Jame taip pat buvo nurodytos visų pilių lankymo dienos ir valandos. Versdamas puslapius, žmogus atkreipė dėmesį į ypatingą pasiūlymą “Tavo gyvenimo ekskursija”. Nuotraukose jis pamatė nerėgėto grožio rūmus ir nusprendė būtinai aplankyti šią vietą.

A

Ekskursijos aprašyme buvo sakoma, kad dėl priežasčių, kurios bus atskleistos atvykus į vietą, už šią kelionę nereikia mokėti iš anksto. Reikėjo tik iš anksto suderinti dieną ir laiką. Susidomėjęs neįprastu pasiūlymu, žmogus tą patį vakarą paskambino į rūmus ir susitarė dėl apsilankymo. Prie įėjimo į rūmus jį pasitiko sargybinis.

A

– O kiti lankytojai jau įėjo į vidų?

A

– Kiti? Apsilankymas rūmuose yra individualus ir mes neteikiame gido paslaugų.

A

Tuomet sargybinis trumpai papasakojo žmogui rūmų istoriją ir paminėjo svarbiausius lankytinus objektus: paveikslus ant sienų, šarvų kolekciją antrame aukšte, karinius pabūklus salėje po laiptais, katakombus ir kankinimo kamerą požemiuose. Pabaigęs pasakojimą, jis įteikė svečiui šaukštą ir paprašė jį laikyti rankoje.

A

– O kam to reikia? – susidomėjo žmogus.

A

– Mes neimame mokesčio už įėjimą, o ekskursijos kainą nustatome taip: kiekvienam lankytojui duodame šaukštą, užpildytą smulkaus smėlio smiltelėmis. Čia telpa lygiai šimtas gramų. Tada siūlome savarankiškai apžiūrėti rūmus. Ir tuomet sveriame smėlį, pasilikusį šaukšte po pasivaikščiojimo. Taip ir apskaičiuojame ekskursijos kainą – po monetą už kiekvieną išbarstytą gramą…

A

– O jeigu aš nieko neišbarstysiu?

A

– Tokiu atveju tavo apsilankymas bus nemokamas.

A

Lankytoją nustebino ir pradžiugino toks pasiūlymas. Sargybinis pripylė smėlio į šaukštą ir vyras leidosi į ekskursiją. Tvirtai laikydamas rankoje šaukštą, vyras lėtai pakilo laiptais. Viršuje, šalia salės su šarvų kolekcija, jis nusprendė neiti į vidų, nes vėjas galėjo išpūsti smėlį iš šaukšto, todėl ėmė leistis žemyn. Praeidamas pro pabūklų salę, jis suprato, kad apžiūrėti pabūklus galima tik persisvėrus per turėklus. Tai buvo nesaugu ir greičiausiai, kad iš šaukšto išbyrėtų visas smėlis, todėl eksponatus vyras apžiūrėjo iš tolo. Dėl tos pačios priežasties jis neaplankė ir požemių, nes leistis į juos reikėjo stačiais laiptais. Patenkintas jis sugrįžo į tą vietą, kurioje prasidėjo ekskursija. Tenai jo laukė sargybinis, pasiruošęs sverti šaukšte likusį smėlį.

A

– Neįtikėtina, bet jūsų šaukšte trūksta tik pusės gramo, – pasakė jis. – Sveikinu, ši ekskursija jums nieko nekainuos.

A

– Ačiū.

A

– Ar šis apsilankymas jums buvo malonus? – paklausė sargybinis.

A

– Tiesą sakant, nelabai, – kiek pasvarstęs atsakė vyras. – Aš visą laiką galvojau apie smėlį šaukšte ir nesidairiau aplink.

A

– O siaube! Žinot, aš padarysiu jums išimtį. Vėl jums duosiu šaukštą su smėliu, nes tokios taisyklės, bet jūs pamirškit jį. Eikite dar kartą į šią ekskursiją. Tik šį kartą jūs turite suspėti apeiti rūmus per dvylika minučių.

A

Negaišdamas nei akimirkos, vyras čiupo šaukštą su smėliu ir tekinas leidosi į antrą aukštą, greitu žvilgsniu apžiūrėjo eksponatus ir kūlversčiais nuskuodė laiptais į požemius, pakeliui barstydamas smėlį. Požemiuose jis užtruko tik kelias minutes, nespėjęs visko tinkamai apžiūrėti, nes laikas spaudė. Lyg ant sparnų nuskuodė į kitą salę, išbarstydamas šaukšte likusį smėlį. Pažiūrėjęs į laikrodį, vyras suprato, kad laikas jau baigiasi, todėl į pabūklų salę neužsuko, o nuskuodė link išėjimo. Padavęs sargybiniui tuščią šaukštą, žmogus smalsiai laukė, ką šis pasakys.

A

– Ką gi, šaukštas tuščias, bet jūs nesijaudinkite, kaip sutarėme, taip ir bus. Ekskursija jums nieko nekainuos. Bet gal šį kartą ji buvo malonesnė ir labiau patiko?

A

– Tiesą sakant, ne, – atsakė žmogus. – Aš visą laiką galvojau apie tai, kad tik suspėčiau. Labai skubėjau ir pakeliui išbarsčiau visą smėlį. Ir jokio tame malonumo…

A

Sargybinis šyptelėjo ir pasakė:

A

– Yra žmonės, kurie keliauja gyvenimu su noru viską gauti nemokamai, ir niekaip negali atrasti malonumo kelionėje. Yra ir kiti, kurie amžinai skuba, pakeliui viską pražiopsodami ir pamesdami. Jie taip pat neatranda jokio malonumo. Ir tik nedaugelis   suvokia gyvenimo išmintį. Jie ištyrinėja kiekvieną gyvenimo kampelį ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Jie žino, kad už viską teks susimokėti, bet supranta: gyvenimas vertas to…

A

O kokia jūsų gyvenimo ekskursija?

A

Paskelbta Pakomentuoti

Saviraiškos baimė arba gyvenimas narvelyje

Vienos moters papasakota istorija atgaivino dar ne visai senus prisiminimus apie tai, kaip buvo baisu… Baisu išsakyti savo nuomonę, pasidalinti mintimis, pranešti pasauliui apie tai, kas esu ir apskritai – kad esu… Norėtum kažką pasakyti, o gerklėje įstringa gumulas ir tu tyli, šypsaisi ir pritariamai linksi galva. Norėtum kažką parašyti, bet baisu taip, kad pamiršti kvėpuoti, ir sparčiai pabėgi prie kitų reikalų, galvodama “ai, ne dabar, dabar svarbesnių reikalų yra”.

A

Girdi nuostabią muziką ir norėtum valso ritmu prasisukti erdvėje, bet iš kojų išaugusios baimės šaknys sustingdo tave gyvenimo kamputyje. Norėtum pribėgti ir apglėbti kažkada sutiktą žmogų, bet tik santūriai šypteli ir lieki savo vietoje.

A

Ir kiekvieną kartą, kai “norėtum, bet negalima”, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. Nes…

A

Priežasčių, kodėl nedrįstame reikštis taip, kaip jaučiame, taip, kaip norėtumėm, yra ne viena. Tai ir skaudžios praeities patirtys, ir vaikystėje lyg mantra kartoti žodžiai “tu geriau patylėk…būk savo vietoje…neprisigalvok nesąmonių…nedaryk mums gėdos…”. O tada dar negalėjai šių žodžių įvertinti kritiškai ir jie tapo tavo tiesa, kurią nešiesi su savimi dešimtmečiais. Nes tik gyventi “būk kaip visos ir neišsiskirk” buvo daugiau ar mažiau pakenčiama…

A

Tada, kai susitikai su suaugusiųjų reakcija ir jų nepritarimu tavo pasireiškimams, nusprendei, kad tokia, kokia esi, nesi verta jų meilės ir priėmimo.

A

Skaudėjo.

A

O kad būtų lengviau, nusprendei nerodyti savo netobulumo tokiam idealiam ir kritiškai nusiteikusiam pasauliui. Nes tada tiesiog negalėjai kitaip paaiškinti, kodėl jie tave atstūmė ir nepalaikė.

A

Tada dar tikėjai, kad jeigu labiau pasistengsi, jeigu atitiksi jų lūkesčius, jie būtinai priims tave į savo širdis.

A

Tada dar nežinojai, kad turi teisę būti netobula, turi teisę klysti, turi teisę būti kitokia, turi teisę į pagarbą ir meilę. Tada dar nežinojai, kad tu gali išreikšti pyktį ir apginti savo teisę. Buvo per daug pavojinga. Ir todėl visą pyktį nukreipei į save, sutikai su tuo, ką sako jie, pradėjai savęs nekęsti ir gėdinti. Tu uždraudei sau reikštis pasauliui taip, kaip norėtum, ir įpratai bjauriai elgtis su savimi, paversdama save nuliu ir atmesdama tai, kas tavyje yra tikra, ir prašosi į laisvę.

A

Ir dabar, kiekvieną kartą, kai tik nori atsiskleisti pasauliui, išgirsti viduje tuos pačius balsus, kurie nuolat tave baksnoja ir stabdo. Ir tu stovi. Žiūri iš savo nervelio į gyvenimą stebėtojo akimis, matydama, kaip kitos leidžia sau reikštis, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. O kad bent kažkiek užsimirštum, užimi kritiko poziciją ir mintyse sakai “nesąmonėm užsiima… kaip taip galima…ir ką ji sau galvoja…”.

A

Taip, stebėtojo narvelis apsaugo ir net suteikia malonumo. Kai tyli ir mintyse kritikuoji kitus, jautiesi nepažeidžiama. Bet…gyvenimas narvelyje atima šansą kažką pakeisti. Pasilikdama jame, tu pasirenki nuoskaudas ir uždarumą, atsisakydama galimybės atsiverti ir būti suprasta. Ir už tai gali sumokėti labai didelę kainą, ypatingai tada, kai ateina metas išreikšti save kūryboje, darbe ar santykiuose.

A

Stebėtojo narvelyje nėra gyvybės, nėra tikrų jausmų, spontaniškumo, tikrumo, kūrybinio polėkio. Likdama jame, tu niekada neatrasi savo vietos po saule. Taip, jis tave apsaugo nuo pasikartojančio skausmo, kurį išgyvenai, kai tave atstūmė, pasišaipė, išsityčiojo. Bet jis atima galimybę atsiskleisti pasauliui ir išreikšti tai, kas tau iš tikrųjų yra svarbu.

A

Išeiti iš narvelio bus baisu. Aš tai žinau. Baisu, kad tavo pasirodymas ir vėl nebus idealus. Baisu, kad kiti pamatys visą tavo netobulumą, tikruosius tavo poreikius, pažeidžiamumą. Baisu ir vėl susižeisti, subyrėti į tūkstančius šukių. Baisu, kad tai vėl pasikartos.

A

Paklausyk. Dabar.

Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus.

Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi.

Visa. Be jokių išimčių.

Ne smulki prisitaikanti dalelė.

Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais.

Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum.

Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:

tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…

/ Jeanette LeBlanc /

A

Bet jeigu nori, kad pasaulis tave priimtų, vertintų ir mylėtų, tau teks jam pasirodyti ir atsiskleisti. Tiesiog prisimink, kad visi žmonės yra skirtingi, pasaulis yra labai įvairus ir tu neprivalai būti visiems tobula. Visada bus tų, kuriems tu neįtiksi. Bet tų, kurie priims, apglėbs ir išties tau savo ranką, yra gerokai daugiau. Ir svarbūs yra tik jie. Nes jie jau seniai laukia, kada atsivers tavo narvelio durys ir pasirodysi tu…

A

Surizikuok.

Išleisk save į LAISVĘ.

Pajausk SAVO kelią po kojomis.

Pamatyk tolumoje plytinčio horizonto grožį.

Pajausk savo vertę ir dydį.

Liaukis atidėlioti SAVO gyvenimą.

Išeik ir pasakyk “Ei, aš čia! AŠ ESU!”

A

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Istorija apie Ieškotoją

Ši istorija – apie vieną žmogų, kurį aš pavadinčiau Ieškotoju… Ieškotojas – tai tas, kuris ieško, bet nebūtinai tas, kuris randa. Tai ne tas, kuris būtinai žino, ko būtent jis ieško. Tai tas, kuriam gyvenimas – tai paieškos. Ir vieną dieną tokiam Ieškotojui kilo mintis, jog jis būtinai turi nuvykti į TĄ tolimą miestą. Pagalvojo ir pradėjo ruoštis. Jis mokėjo išgirsti tuos jausmus, kurie iškildavo giliausiuose jo sielos kloduose, todėl, palikęs visus savo reikalus, leidosi į kelionę.

A

Po dviejų dienų kelionės dulkėtais takais, Ieškotojas jau galėjo įžvelgti miesto kontūrus. Bet staiga jo dėmesį patraukė vos įžiūrimas žalumos lopinėlis, esantis dešinėje kelio pusėje. Priėjęs arčiau, Ieškotojas pamatė nedidelę kalvą, kurioje žaliavo patys nuostabiausi medžiai, žydėjo įvairiaspalvės gėlės ir erdvė virpėjo nuo paukščių čiulbesio. Kalvą juosė žema medinė tvora, o praviri bronziniai varteliai tiesiog viliojo užsukti vidun.

A

Ieškotojas visiškai pamiršo apie miestą, į kurį keliavo, apie tai, kur ir dėl ko jis ėjo, ir pasidavė vilionėms pailsėti šioje nuostabioje vietoje. Pro vartelius įėjęs vidun, neskubėdamas ėmė vaikštinėti tarp baltų akmenų, kurie, atrodė, atsitiktine tvarka pūpsojo tarp medžių.

A

Jo žvilgsnis tarsi drugelis sklandė erdvėje, fiksuodamas kiekvieną šio spalvingo rojaus dalelę.

A

Jo akys buvo Ieškotojo akys. Jos buvo atviros viskam, kas nepatirta, ir galbūt todėl ant vieno akmens jis pastebėjo užrašą:

A

A.T.

Gyveno 8 metus, 6 mėnesius ir 3 dienas.

A

Ieškotojas nevalingai krūptelėjo, supratęs, jog tai ne paprastas akmuo, o antkapis. Širdyje jis pajuto gilų gailestį, kad šis vaikas taip trumpai gyveno. Apsidairęs Ieškotojas pamatė ir ant greta gulinčio akmens esantį užrašą:

A

J.K.

Gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites.

A

Ieškotojas buvo tiesiog sukrėstas. Pasirodė, kad ši nuostabi vieta – tai kapinės, o kiekvienas akmuo – antkapis. Vieną po kito jis skaitė užrašus ant baltų akmenų ir visi jie buvo panašūs. Visuose buvo užfiksuota tiksli žmogaus gyvenimo trukmė. O baisiausia Ieškotojui buvo tai, jog ilgiausiai gyvenusio žmogaus laikas truko vos kiek daugiau nei vienuolika metų.

A

Milžiniškas sielvartas užtvindė Ieškotojo širdį. Atsisėdęs po medžiu, jis pradėjo raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo senas kapinių prižiūrėtojas. Pastebėjęs graudžiai verkiantį Ieškotoją, jis paklausė, ko gi šis taip rauda, galbūt liūdi dėl kokio savo giminaičio mirties.

A

– Ne, ne dėl giminaičio, – atsakė Ieškotojas. – Kas čia vyksta? Kas atsitiko šiame mieste? Kodėl tiek vaikų palaidota šioje vietoje? Koks prakeiksmas krito ant visų šių žmonių?

A

Senis nusišypsojo ir tarė:

A

– Nurimk. Nėra jokio prakeiksmo. Mes turime labai seną paprotį. Jeigu nori, aš tau papasakosiu.

A

Ir senis pradėjo savo pasakojimą.

A

Kai jaunuoliui sukanka penkiolika metų, tėvai jam dovanoja štai tokią knygelę, kuri nešiojama pasikabinus ant kaklo. Ir aš tokią turiu. Nuo tos akimirkos kiekvieną kartą, kai išgyveni kažką smagaus ir malonaus, tu atsiverti knygelę ir joje užrašai:

A

kairėje pusėje – kas sukėlė malonumą,

dešinėje – kiek laiko tęsėsi ši akimirka.

A

Štai tokia tradicija.

A

Pavyzdžiui, tu susipažinai su mergina ir ją pamilai. Kiek ilgai tęsėsi šios pažinties džiaugsmas? Kiek truko ši beprotiška aistra? Savaitę? Dvi? Tris su puse? Toliau – pirmojo bučinio jaudulys…toks kvapą gniaužiantis malonumas. Kaip jį išmatuosi? Dviem minutėm? Tiek, kiek trunka bučinys? Ar dar pridėsi su juo susijusius išgyvenimus? Dvi dienas? Savaitę?

A

Toliau – pirmojo vaiko gimimas…

O draugų vestuvės?

Ir ilgai laukta kelionė.

O susitikimas su broliu, kuris po ilgo laiko sugrįžo iš tolimo krašto?

A

Kiek gyvenimas tau skyrė malonumų?

Valandas? Dienas?

A

Ir visa tai mes rašome knygelėje. Kiekvieną džiaugsmo momentą. Kiekvieną akimirką.

A

Pas mus taip jau priimta:

kai kas nors miršta,

reikia atversti jo knygelę

ir susumuoti visą išgyvento džiaugsmo laiką,

kad jį galėtumėm užrašyti ant antkapio.

A

Nes mums tai ir yra IŠ TIKRŲJŲ GYVENTAS GYVENIMAS…

A

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

A

Ištrauka iš argentiniečių psichoterapeuto, rašytojo Jorge Bucay knygos “Stories to think about” (“Cuentos para pensar”) / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

Paskelbta komentarai 2

Nori būti laiminga? Atskleista tūkstantmečius slėpta paslatis!

Kažkada, kai laimės tema mano gyvenime buvo jau “padėvėta” tiek smarkiai, kad nuo skambių antraščių, pažadų “čia dalinami laimės receptai, aštuoniasdešimt trys patarimai, kaip būti laiminga” ir įspėjimų “tau būtina tai žinoti, nes kitaip – nematysi tu laimės, moterie”, darėsi šleikštu lyg nuo penkto karamelės šaukštelio, į elektroninio pašto dėžutę įkrito laiškas tokiu pat skambiu pavadinimu “Atskleista tūkstantmečius slėpta laimės paslaptis”.

A

Žinoma, pirma aplankiusi mintis neskambėjo labai draugiškai ir jau tiesiau ranką link “delete” mygtuko, bet prisipažinsiu – tas milžiniškas noras atrasti stebuklingą piliulę ir tyli viltis, kad tokia egzistuoja, buvo stipresni už mane ir įveikė mano racionalų protą. Aš pasidaviau pagundai ir perskaičiau. Ir gerai, kad pasidaviau, nes būtent tuo metu šis tekstas taukštelėjo ne pačia saldžiausia tiesa į kaktą ir visai šauniai sustatė smegenis į vietą. Tad šiandien dalinuos juo ir su jumis, gal kažkam labai reikia į laimės temą žvilgtelt iš kitos pusės. Nežadu, kad bus labai miela, bet gali suveikti žadinančiai.

A

Labas! Dabar pasiruošk – aš visiškai nemokamai papasakosiu tau slaptą būdą, kaip būti laiminga. Garantuoju, kad šis būdas veikia 100%, todėl, jeigu jis netyčia nesuveiks tavo gyvenime, atsakomybė – 100% tavo, nes viskas priklauso tik nuo tavęs! Aš galėčiau pažadėti grąžinti visus pinigus ir dar kažkiek primokėti už sugaištą laiką, bet kad jau būdas nemokamas, tai nežadėsiu. O be to, ne tai čia svarbu. Svarbiausia yra tai, kad dabar atskleisiu iki šiol niekam nežinomą laimės paslaptį, kurią tūkstantmečiais saugojo įvairių religijų atstovai, slaptieji ordinai, atokiose kalnų viršūnėse ir olose gyvenantys atsiskyrėliai, išminčiai, kurie perduodavo šią paslaptį tik ypatingai nusipelniusiems asmenims. Ir pagaliau atėjo diena, kai ši paslaptis pasiekė mus. Matyt jau nusipelnėm…

A

Taigi…

A

Paslaptis…

A

Skamba…

A

Taip…

A

JEIGU

A

NORI

A

BŪTI

A

LAIMINGA,

A

TAU

A

REIKIA

A

NUSTOTI

A

STENGTIS

A

BŪTI

A

NELAIMINGA.

A

Viskas. Visa paslaptis. 100% veikiantis receptas, pasiekiamas bet kurią akimirką. Net į Indiją važiuoti nereikia. Tu gali tai įsisąmoninti ir dabar pat pamatyti visą tą didžiąją laimę, kurią pati ir paslėpei nuo savęs.

A

Viskas labai paprasta. Įsiskaityk dar kartą.

A

JEIGU NORI BŪTI LAIMINGA, TAU REIKIA NUSTOTI STENGTIS BŪTI NELAIMINGA.

A

Be jokių paaiškinimų ir išmintingų išvedžiojimų pasistenk priimti kaip faktą: tau reikia smarkiai stengtis, kad būtum nelaiminga, o tuo tarpu laimė randasi kitoje šių pastangų pusėje. Laimė – už šių pastangų ribos. Toks reiškinys kaip nelaimingumas gamtoje NEegzistuoja, tu jį kuri savarankiškai, kasdien ir nuolat skirdama tam daugybę jėgų. 

A

Nelaimingumas – tai tavo kruopščios neįsisąmonintos pastangos, be kurių šis reiškinys negalėtų egzistuoti. O pirmasis, ir, ko gero, pats svarbiausias tavo žingsnis į laimę – prisiimti atsakomybę už tai, ką tu pati darai. Šio žingsnio esmė paprastame suvokime “aš tai darau pati”, o kad jau aš pati tai darau, panašu, kad man to reikia. Ir toliau gali padaryti dar keistesnę prielaidą: “jeigu aš tai darau, gali būti, kad man tai patinka…”

A

Taip, tau patinka būti nelaiminga, tik todėl tu ir esi nelaiminga. Tu esi būtent čia ir būtent tame, ko tu iš tikrųjų nori. Tu kaip varnalėšos graižas prilipai prie kančios pojūčio, prie savo troškimo kentėti. Tu esi tiesiog įsimylėjusi gyvenimo dramą. Įsižiūrėk atidžiau.

A

Tau patinka būti nelaiminga – tik todėl tu tokia ir esi.

A

Gyvenimo aksioma tokia – viskas, kas su tavimi vyksta, tai ir esi tu – realizacija to, ko tu iš tikrųjų nori. Tavo gyvenimas yra toks, kaip atsiskleidi būtent tu, o ne kažkas kitas. Juk kiekvienam žmogui gyvenimas atsiskleidžia skirtingai, kiekvienas kuria skirtingus filmus apie gyvenimą. Savo. Asmeninius. Ir tai, kaip tu suvoki šį filmą, ką tu jame išgyveni, su kuo tu jį tapatini – tai ir yra tavo aistra, tavo meilė. Jeigu tavo gyvenime gausu problemų ir priežasčių būti nelaiminga, verta pripažinti: tu esi įsimylėjusi kančią ir dramą. Ir jeigu tu nuolat kenti bei liūdi, banalus faktas būtent toks ir yra – tu jauti aistrą kančiai, liūdesiui ir skundams.

A

Ką tu apie tai begalvotum, kaip besistengtum išrasti pasiteisinimų ir argumentų “prieš”, yra būtent taip: tai, ką tu išgyveni, yra tavo būdas save manifestuoti ir realizuoti. Pripažink, kad būtent tai tau ir patinka.

A

Apie laimę tau patinka svarstyti. O BŪTI patinka nelaiminga. Štai ir viskas.

A

Pripažink, kad tu mėgaujiesi savo skundais, kančia, liūdesiu, nusivylimais, nuoboduliu ir gyvenimo sunkumais, tu “kaifuoji” nuo problemų, sunkaus likimo, savęs – tokios svarbios savo nebanaliuose gyvenimo iššūkiuose. Nuo viso to, bet tikrai ne nuo laimės…

A

Nes jeigu tu visu savo gyliu norėtum būti laiminga, prisiekiu – tai yra įmanoma tą pačią akimirką, toje pačioje vietoje, kur dabar esi. Ir tam nereikia nieko ypatingo. Visiškai. Vien to, kad tu kvėpuoji ir jauti – gali pasirodyti pakankama tam, kad pajustum pačią didžiausią laimę, kurią tik kada nors esi jautusi. Ir jeigu tavo nuoširdus noras būtent toks – ši laimė nesibaigs niekada. Ir niekur neišeis.

A

Bet tu teisi – ši laimė nėra tokia ryški ir akimirksniu nublanksta tavo įprastos dramos fone. Būtent todėl diena iš dienos, akimirka po akimirkos tu atkakliai jos nematai.

A

Jeigu tau atrodo, kad esi nelaiminga, bet tau iš tiesų norėtųsi būti laiminga, būtent tai tau ir patinka – būti nelaiminga ir norėti būti laiminga.

A

Ir jeigu nori – prašom, tai įmanoma. Viskas įmanoma.

A

Tau patinka gyvenimo sunkumai ir drama. Dramatizuodama, lygioj vietoj sukurdama problemą, o vėliau ją spręsdama iš paskutiniųjų jėgų, tu jautiesi svarbi, nebanali, prasminga. Ir tokia savimi tu taip mėgaujies. Tame esi visa tu. Toks yra tavo žaidimas. Tu mėgaujies sudėtingais ir teatrališkais išgyvenimais. O iš esmės – tu mėgaujies savo nelaimingumu.

A

Viskas labai paprasta.

A

Kažkada, labai seniai tai pasirodė tau naudinga, ir dabar tu velki paskui save šį mechanizmą. Skundiesi tuo, kaip viskas sudėtinga, ir sudėtinga paverti kiekvieną akimirką vien tam, kad turėtum priežastį pasiskųsti. Ir tau tai patinka. Kolekcionuoti nelaimingumą.

A

Be iliuzijų ir pagražinimų prisipažink, kad būtent kančia ir nelaimingumas – tavo brangakmeniai, tavo turtas, kuriuos tu pasiruošus ginti iki paskutinio atūdusio. Toks yra tavo būdas gyventi gyvenimą: dramatizuojant, vaidinant nelaimingą, nepatenkintą, silpną, per mažai mylėtą, per mažai glostytą, per mažai vertintą. Tau atrodo, kad būtent nelaimingumo ir sunkaus likimo istorijos daro tave išskirtine. Tau atrodo, kad būtent tame slepiasi tavo unikalumas…

A

Tu taip užsižaidei sunkų, sudėtingą, pilną problemų ir nelaimingą gyvenimą, kad jau ir pati visai rimtai patikėjai, jog būtent taip ir yra.

A

Ir jeigu tu dabar išdrįsi išmesti visus nelaimingumo pasakojimus, sudėtingas jų įveikimo istorijas, skaudžias problemų sprendimo patirtis, tu gali pasijusti tuščia ir nuoga. Visai jokia. Be nieko. Lyg be kelnių ir makiažo viduryje centrinės miesto aikštės naujųjų išvakarėse. Ir gali būti, kad be viso šio bagažo, tu TAI pajausi. Tai, ko taip lauki, ko taip ieškai.

A

Žodžiu, jeigu netyčia tau iš tikrųjų nustojo patikti kančia ir bandymai joje sušilti – viskas labai paprasta:

A

Tam, kad būtum laiminga, baik skųstis, viską komplikuoti ir stengtis būti nelaiminga.

A

Labai paprasta.

A

Ir veikia 100%.

A

Aš iki šiol nežinau, kas man atsiuntė šį laišką, bet… AČIŪ tau, Žmogau. Suveikė išblaivinančiai…

A

Su meile,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žinau, kad nieko nežinau…

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Ir jeigu jie būtų nusprendę, kad jau viską žino, sunku nuspėti, kokiame pasaulyje gyventumėm šiandien. Bet ačiū tiems, kurie negalvojo esą viską žinantys, ir todėl radosi daugybė įdomių dalykų.

A

Atrodytų, viskas kaip ir logiška – nieko neįmanoma žinoti 100%. Tačiau, būna sutinki žmogų ir jis viską žino. Viską. Kas ir ką galvoja, kaip viskas yra, kaip turi būti ir kaip bus, koks yra tas ir anas žmogus, kaip kas turi matyti pasaulį ir taip toliau. Jeigu mėginsi paprieštarauti, kad jo žinojimas galimai nėra toks jau teisingas, geriausiu atveju išvysi laaaaaaaabai nepatenkintą ir paniekinančią miną, o gali ir išgirsti tai, ko dar niekada nesi girdėjęs. Gaila, bet būna ir taip, kai noras įrodyti savo žinojimą bei teisumą negailestingai pamina ir paskutiniuosius žmogiškumo likučius… Čia jau kaip pasiseks.

A

Žinau, apie ką kalbu. Buvo ir mano gyvenime gan ilgas periodas, kai man atrodė, jog aš viską žinau (ir svarbiausias čia žodis – atrodė).

A

Žinojau, kokia turiu būti, kad kiti mane mylėtų ir priimtų. Bet vėliau supratau, jog tai neveikia. Kad ir kiek stengiausi visiems patikti ir įtikti, visada rasdavosi tų, kurie mane atstumdavo.

A

Žinojau, kad norėdama įvertinimo, aš turiu tiesiog labiau pasistengti, įdėti daugiau darbo, pastangų, fantazijos. Tačiau dažnai vietoje įvertinimo sulaukdavau negailestingos kritikos, o įrodyti, kad esu kažko verta, taip ir nepavyko.

A

Kažkada man atrodė, jog aš žinau, ko reikia, kad būčiau laiminga. Ir beveik šventai tikėjau, kad jeigu turėsiu tai, ką turi kiti – prabangų butą, ne mažiau prabangią mašiną, prabangų vyrą, tam tikrą skaičių kombinaciją sąskaitoje – laimė man būtinai nutiks. Bet vėliau pasirodė, kad laimė gyveno visiškai ne ten.

A

Kažkada galvojau, jog mylėti reiškia nežeminti kito, nesityčioti iš jo, nereikšti jam pretenzijų, nesmurtauti nei fiziškai, nei emociškai. Bet kaip pasirodė vėliau – to nepakako, kad meilė išgyventų. Tuo pačiu, mano tikėjimas, jog meilė – tai kažkas amžino ir nutinkančio savaime, kad jos nereikia puoselėti ir dėti pastangų, apvirto aukštyn kojomis ir teko stebėti, kaip neprižiūrima meilė tiesiog užgęso.

A

Kai susipažinau su pirmuoju vyru, aš galvojau, kad mes niekada neišsiskirsime ir mūsų santykiai tęsis amžinai. Bet vėliau jis išėjo ir aš pagalvojau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu. Kai aš ir vėl pamilau, buvau tikra, jog dabar tai jau tikrai žinau, kaip reikia mylėti, kad jau būtų ilgai ir laimingai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad mano žinojimas neatitiko kito žmogaus žinojimo, o tie du skirtingi žinojimai meilę pavertė šlapių malkų glėbiu, iš kurių laužas taip ir neužsikūrė.

A

Žiūrėdama į visa tai, dabar aš aiškiai suvokiu, jog kiekvieną gyvenimo akimirką aš dėl kažko klydau. Vis atsirasdavo dalykų, rodančių, kad aš neteisi: dėl savęs, dėl kitų, visuomenės, kultūros, pasaulio, visatos… Bet tada visi tie žinojimai buvo panašūs į šventas tiesas, kurias galėdavau ginti iki pažaliavimo, net nesusimąstydama, kokios bus viso to pasekmės.

A

Dabar aš kiekvieną dieną galiu atrasti tai, dėl ko esu neteisi. Jeigu žiūriu ir matau, klausau ir girdžiu, keliu klausimus ir ieškau atsakymų.

A

Šiandieninė moteris žiūri į ankstesniąją ir žino kiekvieną jos trūkumą, kiekvieną klaidą. Ir būtinai ateis diena, kai ateities moteris pasižiūrės į šiandieninę ir vėl atras trūkumų bei klaidų. Ir tai yra nuostabu. Nes tai reiškia, kad aš augu.

A

Taip, gali būti sunku pripažinti, jog kažko nežinai. Gali būti nemalonu sutikti su savo klaidomis ir neteisumu. Bet tai yra vienintelis kelias augti kaip Žmogui, kaip asmenybei. Nes tą akimirką, kai pasakai “aš pažinau visas tiesas ir dabar žinau, kaip yra iš tikrųjų”, tu sustoji. Ne, nesustoji, o pradedi palengva dardėti gyvenimo nuokalnėn.

A

Pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nežinosime 100%. Tiesiog įsivaizduokite: esame mes ir yra visata – kiek iš viso to, ką talpina visata, mes žinome? O kiek nežinome? Ar tas santykis nepatvirtina minties, jog mes negalime būti tikri dėl savo žinojimo? Realybėje mes tik kiekvieną akimirką galime sužinoti šiek tiek daugiau. Apie save, apie kitus, gyvenimą, visatą. Ir dar daugiau. Ir vėl iš naujo. Ir taip pamažu artėsime prie tiesos, bet niekada nepasieksime taško, kuriame galėsime sakyti “dabar žinau viską 100%”.

A

Todėl, jeigu yra noras augti, neverta laikytis įsikibus į tai, ką tariamai žinome, į tas “tiesas”, kurias perskaitėme, išgirdome ir priėmėme kaip savo. Verta drąsiai atmesti tai, kas pasirodė netiesa būtent mums. Kelti klausimus, tikrinti, eksperimentuoti.

A

Žiūrint iš šio požiūrio taško, asmeninį augimą galima prilyginti mokslui. Mūsų įsitikinimai – tai hipotezės. Mūsų veiksmai ir poelgiai – tai eksperimentai. Mūsų emocijos ir mąstymo modeliai – tai duomenys, kuriuos mes galime palyginti su pirminėmis hipotezėmis ir integruoti į savo pasaulėžiūrą, vis iš naujo keisdami savo santykį su pasauliu. Toks asmeninis augimas yra pranašesnis, nes jo pagrindas – patirtis ir asmeniniai stebėjimai. Taip gautą informaciją mes galėsime įtraukti į savo gyvenimą ir keisti savo tikėjimus, remiantis SAVO patirtimi, gauta iš SAVO veiksmų.

A

Tai ir yra gyvenimas. Arba bent jau turėtų būti. Tačiau kažkur pakeliui mes tapome apsėstos “teisingo” gyvenimo idėjos ir todėl ieškome “teisingos”, o ne realios patirties, kuri kiekviename žingsnyje gali pažerti įrodymų, kad klysti, žmogau, klysti… O taip nesinori atsisakyti savo žinojimo ir teisumo.

A

Ne taip seniai išgirdau terminą intellectul humility arba intelektinis nuolankumas. Paprastai kalbant – tai žmogaus gebėjimas pripažinti savo žinių ribotumą. Aptikau ir su šiuo reiškiniu susijusį amerikiečių psichologų publikuotą tyrimą, kuriuo buvo atskleistas ryšys tarp intelektinio nuolankumo ir gebėjimo (noro, siekio) mokytis, domėtis, pažinti. Šiuo tyrimu mokslininkai siekė suprasti, kaip mokosi tie, kurie pripažįsta savo žinių ribotumą, ir tie, kurie ir taip jau “viską žino”. Tyrimo rezultatai buvo gan įdomūs. Švelniai tariant…

A

Tyrimas parodė, kad žmonės, pasižymintys aukštu intelektiniu nuolankumu savo žinias vertino gan atsargiai ir suprato, jog daug ko nežino. Ir tai juos skatino mokytis bei gilintis į dominantį klausimą. Tai netiesiogiai patvirtino ir kitas tyrimas, atskleidęs, jog radikalūs GMO priešininkai žino apie šį reiškinį visiškai nedaug informacijos, bet mano žinantys daugiausiai. Jų intelektinis nuolankumas buvo minimalus ir jie net nesistengė pasigilinti ir sužinoti šia tema daugiau.  Dar vienas tyrimas buvo susijęs su žmonėmis, įsitikinusiais, jog jie puikiai išmano politinius klausimus. Rezultatai parodė, kad kuo žmogus labiau įsitikinęs savo politinėmis žiniomis, tuo mažiau jis apskritai apie tai supranta ir – kaip galima lengvai nuspėti – tuo mažiau deda pastangų į tai įsigilinti.

A

Ir dažnai gaunasi taip, kad kuo žmogus mažiau žino ir suvokia, tuo teisesnis jis jaučiasi. Nes…

A

Gali būti, kad teisumas yra vienintelis būdas bent kažkiek kilstelt save kitų žmonių akyse. Šiaip jauties žemiau grindjuostės, nes nei ką gero nuveikei gyvenime, nei pasiekei, nei savo svajones įgyvendinai. O įrodai savo teisumą ir iš kart ramiau – jauties ne tik vieno skatiko verta persona. Ir paprasčiau taip – nereikia niekuo domėtis, mokytis, analizuoti, dėti pastangų. Pažiūrėjai “tv pagalbą” ir žinai viską apie gyvenimą. Išsiėmei iš “tiesų” stalčiuko skambią frazę, tėkštelėjai į tą kvailą būtybę, bandančią šiame gyvenime kažką nuveikti, ir jauti, kaip už nugaros išsiskleidžia sparnai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai gynybinė siena ir būdas išgyventi šiame ne visada draugiškame pasaulyje. Niekas niekada tavęs negyrė, nepalaikė, galbūt žemino, šaipėsi ir tau teko nuolat įrodinėti, jog viskas ne taip, jog esi daug daugiau nei jie sako. Ir tau tapo gyvybiškai svarbu atsilaikyti, išgyventi, nepalūžti, o teisumas tapo tuo ginklu, kuris padeda išsikovoti vietą po saule. Ir nors kartais viduje jauti, kad esi neteisi, bet negali to pripažinti, nes jeigu pripažinsi – sunaikins. Geriau padaryti tai pirmai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai vienintelė proto atrama, be kurios gyvenimas prarastų bet kokią prasmę. Nes jeigu būsi neteisi ar suklysi, tu būsi tiesiog nereikalinga. Ir tu tai žinai. Jau kiek kartų tave baudė už tavo klaidas, kiek kartų nusisuko nuo tavęs tik todėl, kad gyvenimas įrašė dvejetą. Ir todėl tau reikia būti teisia net ir tada, kai kažkur giliai supranti, kad tikrai taip nėra. Bet pripažinti tai reikštų sutikti su galima bausme.

A

Dar gali būti ir kitaip, bet…kaip bebūtų, už savo žinojimą ir teisumą mes mokame tam tikrą kainą. Neretai noras išsaugoti savo “tiesas” yra toks stiprus, kad dėl jo mes pasiruošusios atsisakyti savo svajonių, norų, galimybių, ir pasirenkame kančią.

A

Mūsų “tiesos” sukuria saugaus gyvenimo iliuziją. Nors jaučiamės vienišos, liūdime ir svajojame apie žmogų, kuris priglaustų ir sušildytų vėsią rudens naktį, bet iš namų neiname, nes yra šansas, kad teks peržiūrėti savo “tiesas” apie save, savo savivertę, santykius ar priešingą lytį.

A

Nors daug ir atkaliai dirbame, ir jaučiamės nusipelniusios aukštesnių pareigų bei geresnio atlygio, bet neiname kalbėtis su vadovais, nes gali tekti iš naujo įvertinti savo pasiekimus, rezultatus ir kuriamą vertę. Ir gali pasirodyti, kad ne viskas, ką mes žinome apie save ir kitus yra tiesa.

A

Ir tada teks kažką daryti. Todėl mes pasirenkame sąlyginę ramybę dabar, atsisakydamos naujos patirties ir laimės ateityje. Ir tai yra siaubinga strategija, nes anksčiau ar vėliau ji sukuria neviltį, bejėgiškumą ir sukelia griūtį.

A

Tam, kad sukurtumėm puikų gyvenimą, mums nebūtina būti teisiomis ir daryti viską teisingai. Tai tiesiog neįmanoma. Pripažinkime, kad tikrai ne visada esame teisios.

Dėl ko dabar esate neteisi?

Kokią klaidą dabar galite pripažinti?

A

Surizikuokite. Pripažinkite klydusios. Nesvarbu dėl ko. Ir stebėkite, kokiu keliu jus tai nuves. Su kuo jūs besusidurtumėte, pamėginkite suabejoti savo “tiesa”. Paklauskite savęs “O kas, jei aš klystu?”

A

Nes jūs tikrai klystate. Dėl kažko. Jeigu ne dėl visko iš kart.

Kaip ir visi kiti.

Ir tai yra puiku.

Pripažindamos savo neteisumą, mes atveriame kelią pokyčiams. Augimui.

A

Ir gali būti, kad po kelių šimtų metų mūsų palikuonys žiūrės į mūsų gyvenimą ir galvos “Ir kaip jos galėjo taip neteisingai gyventi?”

Na ir kas?

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Nematoma moteris

Yra tokių moterų, nuo kurių visiems patogu. Patogios moterys. Jos buvo auklėjamos taip, kad niekam nekeltų jokio diskomforto. Dažniausiai tai reiškia, jog joms teko anksti atsisakyti savęs – savo poreikių, jausmų, norų ir planų. Kad tik niekam netyčia nepasimaišytų po kojomis. Ir todėl vėliau tenka sutikti “nematomą” moterį. Žinoma, realiai ji yra matoma, bet ne visai taip, kaip kitos…

A

Jeigu nepasakysi, kad gali įeiti, ji liks stovėti tarpduryje. Jeigu nepasiūlysi vandens, ji niekada nepaprašys pati, nors ir labai norės. Atsisėdusi ji greit paslėps kojas po savimi ir taip sėdės tol, kol jos nepaklausi “Ar kojos dar nenutirpo?” Ir tada ji pati nustebs “O taip, jau visiškai nutirpo”. Ir atsisės lotoso pozoje. Ji visur ir visada stengsis užimti kuo mažiau vietos ir lengvai “susipakuos”. Jeigu reikėtų, ko gero, ji susitalpintų ir į lagaminą.

A

Jeigu pasiūlysi arbatos, patogesnę vietą, dekį, pagalvę – neatsisakys, bet jeigu nepriminsi, jog ji gali kažko norėti, ji nieko ir nenorės. Nes ji išmoko nieko nenorėti. O jeigu pasakysi, kad ji gali norėti bet ko, ji tik atsargiai linktels ir vėl pamirš. Ir toliau lauks leidimo kažko norėti.

A

Ji visada ir dėl visko atsiprašinėja. Dažnai – iš anksto. “Atleiskite, galiu jūsų paklausti? Jeigu ne, nieko tokio, aš galiu vėliau, jeigu jums dabar nepatogu, aš palauksiu, žinoma, jeigu galima.” “Atsiprašau, ar galėčiau čia prisėsti? Jeigu ne, nieko tokio, aš pastovėsiu. Galima? Labai jums ačiū, atleiskite, kad trukdau.”

A

Ji net kvėpuoja taip retai ir tyliai, jog vis norisi pasitikrinti “Kaip tu? Gyva?” Ir tai suprantama – kuo rečiau ir tyliau kvėpuoji, tuo lengviau sustabdyti kylančią emociją. Jeigu nekvėpuosi ilgesnį laiką, kūnas praras jautrumą ir galvoje beliks tik lengvas rūkas. O kai kūnas nejaučia, kas su juo vyksta, pradeda atrodyti, kad ir emocijos nurimsta, išsilygina. Tokiu būdu kvėpuojant – su didelėmis pauzėmis ir labai paviršutiniškai – galima reguliuoti savo emocinį gyvenimą. Ir mes visos taip mokam. O išmokom tada, kai kitaip tiesiog buvo neįmanoma.

A

Galbūt kažkada tu iš visų jėgų bėgai ir slėpeisi nuo kažko didelio ir baisaus. Buvo taip baisu, kad tu lioveisi kvėpavus. Tu tūnai šio didelio pasaulio kamputyje, krūmuose, už medžio, aukštoje žolėje ar tiesiog stovi už kampo. Ir stengiesi nekvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuoji, atrodo, kad ne taip ir baisu. Ir gali būti, kad tavęs niekas nesuras.

A

O gal tu padarei kažką netinkamai ir žinai, jog dabar tavęs laukia bausmė. Bėda artinasi. Matai pažįstamą išraišką mamos veide. Atpažįsti tėčio intonaciją, kai jis prataria “Ką? Ką tu pasakei?” ir tu žinai, kad bausmė – sekančiame kadre. Tu žinai, jog “Ką tu pasakei?” reiškia tik pradžią, o ne domėjimąsi tuo, ką tu iš tikrųjų pasakei. Bausmė artėja ir tau taip baisu, kad nustoji kvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuosi, gali būti, kad ne taip skaudės.

A

Ji niekada tiesiai nepasako, ko ji nori. Ir tai iš pradžių gali atrodyti keistokai, bet palengva pradedi suprasti. Juk ji puikiai žino, jog ji – problema. Kad pats jos buvimo faktas jau yra bloga žinia. Todėl bet koks kylantis noras – tai dviguba problema. Tai ji žino puikiai. Ar ji gali kažkam pasakyti, ko ji nori, kokie jos poreikiai ir ko jai reikia? Ateiti, prisėsti, susigūžti, sustingti ir pranykti kampelyje – toks jos žygdarbis.

A

Nematoma moteris įvaldžiusi daugybę magiškų būdų save sumažinti, būti nepastebėta, negirdima, tapti nebūtina. Net ir tada, kai ji pasakos siaubingą istoriją apie tai, kaip jai pavyko išgyventi, jos balsas skambės monotoniškai, lygiai, ir reikės gerokai įsitempti, kad viską išgirstum. Tu palinksi link jos, kad geriau suprastum, o ji, susigūžus į kamuoliuką, lygiu-lygiu balsu tyliai-tyliai kalbės apie tai, kaip stovėjo prie degančio namo durų ir niekaip negalėjo pasitraukti, nes namo viduje pasiliko katė. Įeiti į vidų ir paimti tą katę taip pat buvo baisu, bet tai ją ir išgelbėjo, nes namas po kelių akimirkų subyrėjo. Ir kalbės ji taip, lyg nieko nejaustų.

A

Kaip ji tapo nematoma ir sužinojo, jog yra problema? Tai galėjo įvykti įvairiausiais būdais. Galbūt ją bardavo, kai tik ji atsirasdavo regėjimo lauke. Ir ji išmoko “nelįsti į akis”. Galbūt iš jos visuomet reikalavo paklusti ir ją girdavo tik tada, kad ji 100% atitikdavo reikalavimus. O tai būdavo labai retai. Galbūt vis peikdavo jos idealus ir pomėgius, kritikuodavo viską, prie ko ji tik prisiliesdavo. Galbūt negerbdavo jos fizinės erdvės: rausėsi jos stalčiuose ir kuprinėje, grubiai žadindavo ir niekada neklausydavo, ką ji kalba. Galbūt nevykdydavo jai duotų pažadų, meluodavo ir niekada neatsiprašydavo. Gal jos ir nemušdavo, bet tai ir nebuvo būtina, kad ji pradėtų abejoti savo egzistavimo būtinybe.

A

Ir tai, kaip ji išmoko “nebūti” (nenorėti, nepykti, neginti savo ribų, nejausti džiaugsmo, nesakyti, kas jai svarbu, nekalbėti apie savo poreikius) pradeda skleistis palengva, atsidengia sluoksnis po sluoksnio. Jeigu jos paklausi, ar yra bent kažkas, ką ji jaučia, ji nustebs. Nustebs ir tada, jeigu jos paklausi, ką ji galvoja apie tai, jog nieko nejaučia. Bet tuo metu ji pradės jausti bent jau nuostabą. Ir pastebėjusi, kad nekvėpuoja, atsargiai pradės kvėpuoti. Ir staiga pajaus, kaip į šios akimirkos kadrą pradeda lietis spalvos.

A

Su kiekvienu įkvėpimu į tave pradeda skverbtis vis daugiau gyvenimo. Lyg būtum pravėrus langą ir į kambarį įskrietų gaivaus oro gūsis. Tau norisi pajudėti. Staiga supranti, kad sėdėjai susigūžusi, įtraukusi galvą į pečius. Lyg laukdama pliaukštelėjimo. Pajudi, atsisėdi kitaip. Pėdomis susirandi grindis ir pradedi jausti, kaip minkštas kilimas švelniai apgaubia tavo pirštus.

A

Ir tau malonu. Bet staiga pajunti, kad po tuo atgyjančiu malonumu, slepiasi gėda, persipynusi su baime ir kalte. Ir kuo giliau leidi sau kvėpuoti, tuo darosi baisiau. Bet jeigu nesiliausi kvėpavus, palengva išdrįsi susipažinti su šiais jausmais. Ir tavo mintyse pradės atgyti paveikslėliai iš praeities. Visi vaikiški praradimai ir skriaudos, visi jaunatviški nusivylimai, visos nuoskaudos, visos ašaros ir visas skausmas – viskas bus čia. Pažįstami balsai atgis ir pradės su tavimi kalbėtis: “mano dukra negali taip blogai mokytis”, “duos dievas ir tu sužinosi, koks sunkus yra gyvenimas”; “dink iš akių, ir be tavęs turiu problemų”; “ateini čia, aš tau parodysiu…; “jeigu tai padarysi, pamiršk kelią namo”; “geriau jau tavęs visai nebūtų…”.

A

O gal tu matysi tik vaizdinius be žodžių: mirgančios šviesos ir šešėliai, durų trinktelėjimas, išėjimai ir sugrįžimai, mėlynas žiemos rūkas ir išblukęs žibintas lange, kažkas tyliai verkia, ir tu žinai kas ir kodėl, bet supranti, kad esi per maža ir todėl negali pajudėti, lyg baisiame sapne. Ir jeigu neatsitrauksi, įsižiūrėsi į šiuos jausmus akyliau, pamatysi svarbiausia:

A

viskas, kas baisiausia, jau seniai įvyko.

A

Taip, tave ne visada mylėjo, ne visada suprato ir priėmė. Galbūt tave atstūmė ir pasakė, kad tu nereikalinga. Galbūt ne visada kažkam buvo įdomi tavo nuomonė. O gal tave žemino, gąsdino ar net mušė.

A

BET TU ESI.

A

Ir jeigu kvėpuosi toliau ir vis giliau, staiga nustebsi, nes pradėsi jausti, kaip tavo kumščiai pradeda gniaužtis.

Pyktis.

Jis pravers duris gyvenimui.

Ir tai tave išlaisvins.

A

BŪK MATOMA.

Išdrįsk.

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Baimė suklysti atima iš mūsų laimę…

“Didžiausia klaida – bijoti suklysti.”

Įvairiausios gyvenimiškos situacijos priverčia žmogų nuolat rinktis. Ir labai dažnai už kiekvieno pasirinkimo slepiasi baimė: baimė suklysti, padaryti kažką ne taip, ne tada, ne ten, prarasti, negauti, nusivilti, pakliūti į sudėtingą ar neprognozuojamą situaciją.

A

Bandydamas apsidrausti nuo visų galimų rizikų ir baimių, žmogus gali taip ir likti be artimų santykių, be pasitikėjimo, be aistros ir be meilės. Dažnai pokyčių baimė sustingdo žmogų ir neleidžia pajudėti iš vietos. O juk permainos – gyvenimo esmė, tai – vienintelis pastovus dalykas Visatoje. Jeigu permainos nebūtų žmogaus prigimties dalis, nebūtų nieko – nei vystymosi, nei gyvenimo.

A

Mes visi – netobuli. Klysti – žmogaus gyvenimo dalis. Viskas, kas su mumis įvyksta, viskas, ką mes išgyvename – kad ir pačios mažiausios patirtys – tarnauja mums ir duoda šansą tobulėti bei padeda mūsų augimui. Juk žmogus gyvena ne tam, kad neturėtų problemų. Žmogus gyvena tam, kad jam būtų įdomu. Ar ne?

A

Nėra žmonių, kuriems visada tik sekasi, kurie įgyvendina absoliučiai visus sumanymus ir visada tik kuria. Daugelis mūsų, gyvendami klaidinguose įsitikinimuose ir požiūryje, visą gyvenimą daužo galvą į sieną ir niekaip negali jos nugriauti, galvodami, kad “aš tai viską darau teisingai, čia siena kažkokia nevykus pasitaikė”. Garsus psichoterapeutas Fritz Perls sakė: “Psichologiškai nesubrendęs žmogus bando pakeisti aplinkybes ir kitus žmones, subrendęs – prisitaiko prie aplinkybių ir keičiasi pats. O kai jis tai daro, pradeda keistis ir aplinkybės”.

A

Prisitaikyti prie situacijos reiškia išmokti atitikti bet kokią situaciją. Kaip ir kiekvienai spynai reikia vis kitokio rakto, taip ir kiekviena situacija reikalauja kitokio elgesio. Ir kuo platesnis elgesio repertuaras, tuo didesniam “spynų” kiekiui žmogus gali parinkti raktus.

Patebėta, kad į pokyčius geriau reaguoja tie žmonės, kurie labiau vertina save. Jokie pokyčiai tokiam žmogui netarodo baisūs ir gąsdinantys, jis tiki savo jėgomis ir tuo, kad jam pavyks susitvarkyti su bet kokiais sunkumais.

A

Žmogus laisvas rinktis. Kiekvieną rytą pabudę mes galime savęs paklausti: “Ką aš šiandien pasirinksiu – liūdesį ar džiaugsmą? Riziką ar baimę suklysti? Augimą ar “kad tik kas nenutiktų”?” Žinoma, kai gyvenimas teka daugiau ar mažiau įprastai, žmogus jaučiasi saugus. Bet tokiomis sąlygomis anksčiau ar vėliau viduje atsiranda bauginantis beprasmybės pojūtis. Todėl visur reikalingas balansas. Suderinkite protingą kiekį nuspėjamų įvykių, stabilumą su mokėjimu prisitaikyti prie pokyčių ir naujovių. O tai – galinga pagalba realizuojant savo norus ir tikslus.

A

Leiskite sau mokytis, rizikuoti, daryti klaidas ir už jas atsakyti. Ir svarbiausia – darykite tai, kas jums svarbu. Gyvenimas kiekvieną dieną meta jums iššūkį ir jį pasitikti galite niūrūs, pikti, nusivylę ir kaltindami likimą, šalį, vyriausybę, aplinkybes ar artimuosius. O galima į gyvenimą žiūrėti taip, kaip menininkas žiūri į savo kūrinį. Svarbu prisiminti, kad “…kiekvienas iš mūsų turi gebėjimų tapti kažkuo didesniu, nei yra šią akimirką. Pokyčiai vyksta ne dėl išorinių priežasčių, o todėl, kad kiekvieno viduje yra gyvybinė jėga”.

A

Jeigu žmogus laikosi įsikibęs į savo nuostatas ir įsitikinimus, jeigu jis tiki tik savo tiesa ir galvoja, kad klysta kiti – ne taip elgiasi, ne tą daro, ne taip rengiasi – jis tampa panašus į spąstuose įstrigusias bedžiones, kurias gaudo taip: į butelį ar kokoso riešuto kevalą deda skanėstų ir pritvirtina prie medžio. Bedžionė susidomi, kiša leteną į vidų, prisirenka pilną saują skanėstų. Bet ištraukti letenos nebegali – kumštis per angą nepralenda, o paleisti skanėstus – gaila. Štai ir viskas, bedžionė sučiupta.

A

Taip ir žmogus – įsikimba į tai, kas jam įprasta, pažįstama. Spausdamas kumštyje savo grobį, t.y. pasirinkęs vienintelį gyvenimo modelį ir bijodamas suklysti, pražiopso visus kitus problemos sprendimo variantus. Nes, kaip sakė Markas Tvenas: “…jeigu vienintelis įrankis, kurį jūs turite, yra plaktukas, aplink save jūs matysite labai daug vinių.”

A

Visi mes norime turėti gražias šeimas, būti mylimi, užsiimti mėgiama veikla, teikiančią malonumą ir finansinę naudą. O laimingas gyvenimas, visų pirma, reiškia tikėjimą savimi ir pasitikėjimą savo vidiniu balsu bei išoriniu pasauliu.

A

Taigi, prisiminkite:

1. Kiekvienas žmogus turi savyje gebėjimą tapti kažkuo didesniu, nei yra šią akimirką. Ir kuo stipresnė vidinė motyvacija, tuo mažesnė baimė suklysti.

2. Bet kuri klaida ar nesėkmė, taip pat kaip ir kiekviena sėkmė – tolimesnio augimo, pažinimo ir tikėjimo pagrindas.

3. Pats pastoviausias dalykas Visatoje – tai pokyčiai. Priimti pokyčius kaip savaime suprantamą dalyką, net ir tada, kai jie ne visai patinka. Sukurdami balansą tarp pasikeitimų ir įprastų dalykų, išmokę prisitaikyti prie pokyčių ir naujovių, jūs sustiprinsite jėgą savo realizacijai.

4. Žmogus visada turi pasirinkimą: klysti ir būti laimingu, arba visada būti teisiu ir gyventi pilkai. Galima būti problemų šaltiniu, o galima būti tuo, kuris sprendžia problemas.

5. Praplėsti savo laisvės ribas, pažinti savo apribojimus, elgesio stereotipus ir išeiti iš įprastų rėmų – garbingas žmogaus tikslas.

A

“Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro”. 

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

Išsaugok mane savo širdyje

Pamenu, kai mokykloje aš nelaukdavau mokslo metų pabaigos. Ne todėl, kad labai patiko mokytis, o todėl, kad būdavo baisu, jog tie, su kuriais artimai bendravome, po vasaros atostogų mane pamirš. Taip, mano veidą ir vardą jie prisimins, bet pamačius mane, jų širdyse neprabus nei jaudulys, nei džiaugsmas, nei šiluma. Mes susitiksime pirmąją rudens dieną ir aš susidursiu su šaltais ir bereikšmiais žvilgsniais. “Aš taip džiaugiuosi tave matydama!”, – džiugiai šūktelsiu aš ir jau tiesiu rankas apsikabinimui, bet išgirsiu tik abejingai šaltą “Tu? A-a-a, nu gerai”. Ir tada pasijausiu nejaukiai, gal net kvailokai, tarytum apie santykius nežinočiau kažin kokių labai svarbių dalykų, kuriuos žino jie – žiūrintys į mane lediniais žvilgsniais…





Vėliau tai peraugo į absoliučios stiprybės spektaklį. “Aš viską ištversiu. Aš susitvarkysiu. Man nelabai svarbu, rūpiu jums ar ne. Aš puikiai tvarkausi pati.” Ir nuolatinį vidinį konfliktą tarp “ledo karalienės” ir tos, kuri buvo šilta, nuoširdi, švelni, jautri ir pažeidžiama.





Bespalvė, vieniša tuštuma tarp švytinčių žiburių ir ledo dykumos…





Atsiverti, prisipažinti, jog man reikia šilumos, dėmesio, apkabinimo, o atgal sulaukti tik abejingo žvilgsnio, šaltų žodžių “atstok, neturiu laiko, turiu svarbesnių reikalų” ar stingdančios tylos – skaudokas išgyvenimas ir todėl,  kad mažiau skaudėtų, “efektyviausias” gynybos būdas pasirodė apsistatyti sienomis, pasitelkti ironiją ir užsivilkti lengvo “po…..zmo” rūbą. Nerodyti savo jausmų ir prieraišumo, nes netyčia gali atsidurti kvailoje situacijoje. Tegu rizikuoja kiti ir bando prasibrauti per ledo užtvaras.





Gerai, kad gyvenime radosi tų, kurie nebijojo rizikuoti ir nuoširdžiai įsileisdavo mane į savo širdis. O tada ir aš palengva “atitirpdavau”. Tačiau, visiškai neaišku, kiek buvo tų, kurie bijojo to paties. Ir nežinia, kiek praeityje liko taip ir negimusių gražių pažinčių, nuostabių draugysčių ar net romantiškų santykių, nes nei vienas nepasiryžo pasakyti: “Man tada buvo gera su tavimi, aš tavęs ilgiuosi… Susitikime dar kartą”. O gal kažkas ir sakė, tik man neužteko drąsos atsakyti: “Man taip pat buvo gera. Aš tavęs pasiilgau. Susitikime.” Nes per daug baugino perspektyva vieną dieną sulaukti atšalusio, abejingo žvilgsnio, sakančio “Tu? A-a-a-a, nu gerai…” Ir todėl buvo paprasčiau pasilikti savo vienatvėje ir giliai paslėpti šilumą, gimstančią vien pamačius pažįstamą veidą.





Gerokai vėliau šiems išgyvenimams radau paaiškinimą – psichoanalitiko John Bowlby sukurtą prieraišumo teoriją.





Minėtoje teorijoje teigiama, kad prieraišumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis. Šis gebėjimas vystosi nuo gimimo momento, kai kūdikis prisiriša prie jam reikšmingo suaugusiojo, kuris juo rūpinasi (dažniausiai tai būna mama) ir iš kurio kūdikis, jausdamas nerimą, tikisi apsaugos bei palaikymo. Toks prieraišumas randasi net ir tada, kai suaugėlis kūdikiui nerodo nei dėmesio, nei meilės ar rūpesčio.





Kadangi vaikas negali pasirinkti santykių, jam tenka prisitaikyti prie to santykių modelio, į kurį jis patenka. Ir šiuose santykiuose susiformavę emociniai įpročiai bei reakcijos keliauja drauge su juo į suaugusį gyvenimą ir daro įtaką tam, kokie bus jo santykiai su kitais žmonėmis. Kuo artimesni ir glaudesni santykiai (pavyzdžiui, romantiški), tuo ryškiau juose reiškiasi vaikiško prieraišumo modelis.





Psichoanalitikas John Bowlby išskiria 4 pagrindinius prieraišumo modelius.





SAUGUS PRIERAIŠUMAS.

“Emocijos manęs neužvaldo, bet aš jų ir neslopinu. Aš lengvai bendrauju su kitais, bet taip pat lengvai galiu būti ir vienatvėje, neprarasdama ramybės ir jausdama pasitenkinimą. Kito žmogaus poreikiai man yra svarbūs, aš jais domiuosi, ir nematau juose grėsmės ar prievolės.”

Toks prieraišumo modelis yra būdingas vaikams, kurie žino, jog jiems svarbus suaugusysis bus šalia visada, kai tik reikės jo pagalbos. Toks žinojimas kuria saugumą ir leidžia vaikui smalsiai tyrinėti pasaulį. Suaugę tokie žmonės mėgaujasi artumu su kitais žmonėmis ir netampa nuo kitų priklausomi. Ateityje toks vaikas vertins meilę bei pasitikėjimą kitais, ir tuo pačiu išliks savarankiška bei savimi pasitikinčia asmenybe.





VENGIANTIS PRIERAIŠUMAS.

“Aš vengiu artimų santykių, nepasitikiu kitais, man sunku reikšti savo jausmus, prašyti pagalbos ar patarimų. Kiti žmonės man atrodo man abejingi  ir nesidomintys manimi. Aš nenoriu, kad mane atstumtų, todėl apsimetu, kad man nereikia kitų žmonių.”

Toks modelis susiformuoja tuomet, kai vaiko prašymai nesulaukia atsako, o poreikiai nėra patenkinami. Vaikas padaro išvadą, kad jo norai yra nereikšmingi suaugusiajam ir todėl stengiasi prisitaikyti prie tokios situacijos, slopindamas meilės ir rūpesčio poreikį. Jis gali atrodyti abejingas ir nesidomintis, tačiau po tuo slepiasi atstūmimo baimė ir kančia.





NERIMASTINGAS PRIERAIŠUMAS.

“Aš dažnai nerimauju, mane graužia pavydas, užplūsta stiprios emocijos, su kuriomis aš negaliu susitvarkyti. Aš bijau pasirodyti priklausoma nuo kitų ar įkyrėti kitiems. Tuomet aš stengiuosi pasinerti į save, tačiau greitai pasijuntu vieniša, pradedu nerimauti ir vėl viskas prasideda iš pradžių”.

Šis modelis susifromuoja, kai vaikas nėra tikras, kad mama ar kitas suaugęs žmogus bus šalia, kai jam to reikės. Todėl tokie vaikai jautriai reaguoja į išsiskyrimą, įtariai žiūri į kitus žmones ir nėra pasiruošę veikti savarankiškai, nes niekada nesijaučia saugūs. Įdomu yra tai, kad toks vaikas į svarbaus suaugusiojo sugrįžimą reaguoja dviprasmiškai: vienu metu jis ir džiaugiasi šiuo grįžimu, ir pyksta dėl to, kad buvo paliktas. Tokie vaikai išauga nepasitikinčiais savimi, kitais žmonėmis ir dažnai stipriai trokšta patvirtinimo, jog yra svarbūs kitiems.





BAIMINGAS PRIERAIŠUMAS.

“Esu vieniša, nes nepasitikiu kitais. Artimi santykiai mane gąsdina, bet taip pat aš bijau ir pasilikti vienatvėje. Man labai reikia, kad mane kiti žmonės palaikytų morališkai. Aš labai skausmingai išgyvenu atstūmimą ir man sunku reikštis šiame gyvenime”.

Toks prieraišumo modelis susifromuoja tada, kai vaikas nuolat slopina savo jausmus, nesulaukia suaugusiųjų pagalbos ir pritarimo, bet dažnai girdi grasinimus ir pašaipas. Suaugęs toks žmogus bijo per daug suartėti ir per daug atitolti nuo kitų žmonių.  Jis bando valdyti savo jausmus, bet dažniausiai tai sunkiai pavyksta, nes jausdamas nerimą ar bandydamas nuo savo jausmų visiškai pabėgti, jis dažniausiai sulaukia priešingo rezultato ir išgyvena emocines audras. Tokio tipo žmonės bando suartėti su kitais, tačiau tuo pačiu be galo bijo, kad bus įskaudinti. Žmogus, kuris gali suteikti saugumą, jiems kartu yra ir tas, su kuriuo suartėti jie nepaprastai bijo. Jie bijo būti palikti, bet ir negali sukurti emocinio artumo.





Suvokus pagrindinį prieraišumo modelį ir pamačius, kad vengdama atstūmimo, aš užkirsdavau kelią ir tiems, kurie mane galėjo ir norėjo priimti, beliko pasirinkti arba “nurašyti” savo negebėjimą pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis tėvams, juos kaltinant ir pykstant ant jų, arba pamėginti sugriauti senąjį modelį ir sukurti naują.





Nors kai kurie teigia, jog nereikia prie nieko prisirišti, bet aš galvoju, kad sveikas prieraišumas gyvenant tarp žmonių, yra neišvengiamas reiškinys. Nieko blogo nėra jausti poreikį kitame žmoguje, prisirišti prie to, kurį myli ir su kuo jauti ypatingą ryšį. Normalu yra jausti, jog esi kažkam reikalinga, vertinga, mylima. Normalu yra žinoti, kad pasaulyje yra kažkas, kam rūpi, kaip tau sekasi.  Ir atsakyti tuo pačiu.





Juk prieraišumas – santykių tarp žmonių pagrindas, geriausias natūralus vaistas nuo nerimo, streso ir gyvenimo sunkumų.





Prieraišumas – tai emocinio ryšio su kitais pojūtis, kurio pagrindas – bendri išgyvenimai ir bendra emocinė patirtis. Vienas svarbiausių mūsų emocinių poreikių – tai poreikis pamatyti savo atspindį kitame, jausti, kad kitas žmogus reaguoja į mus, atpažįsta ir priima mūsų išgyvenimus. Kai mes drauge juokiamės – mes kuriame ryšį. Kai tyloje stebime žvaigždes ir klausomės jų šnabždesio, mes kuriame ryšį. Kai trykštame įspūdžiais apie ką tik matytą filmą – mes kuriame ryšį. Prieraišumas gimsta būtent tada, kai mes dalinamės savo išgyvenimais, o ne bendru kambariu ar bendra veikla. Todėl ne visi sutikti žmonės pasilieka mūsų širdyse. Su kai kuriais tai pavyksta, ir tai reiškia, kad mus sieja bendros akimirkos, kai atspindėjome vieni kitus, dalinomės jausmais ir buvome vieni kitų gyvenimo dalimi.





“Man rūpi, kas su tavimi vyksta, man svarbu yra tai, ką tu išgyveni.”





Kai pabendravus su kažkuo man pavyksta išsaugoti jo šiltą, emocinį vaizdinį savo širdyje, ir tuo pat metu tikėti, kad mano emocinis vaizdinys taip pat liko jo širdyje, ir jis nori jį išsaugoti – tuomet mes kuriame patikimą, stabilų prisirišimą, ir mūsų vaizdiniai atgyja tą pačią akimirką, kai tik vėl susitinkame. Ir tik toks ryšys gali atlaikyti išbandymus laiku, nes tas kitas pabuvojo tavo širdyje ir paliko joje švelniai šildantį žiburėlį….





Ir širdyje saugoti vaizdiniai atgyja, sujungdami į visumą mūsų bendrą praeitį ir dabartį.

Palaipsniui, metai po metų, aš mokausi priimti tai, jog atliepiu kitų žmonių širdyse, kad mano vaizdinys – na, toks koks jau yra – neištirpsta, o pasilieka kitų širdyse įvairiomis emocijomis – švelnumu, pykčiu, džiaugsmu, nuostaba, smalsumu, pagarba… Ir aš leidžiu sau išsaugoti kitų žmonių vaizdinius. Leidžiu sau liūdėti, kai jų nėra šalia. Džiaugtis tuo, kad jie – draugai, pažįstami, bičiuliai – praėjus ir daugeliui metų, vėl atsiranda.

Ir tuomet vis mažiau lieka nerimo širdyje ir vis daugiau vietos randasi jiems – žiburėliams.

Tuomet išsiskyrimas gimdo ne skausmingą ilgesį, o šviesų liūdesį.

Juk daug lengviau gyventi pasaulyje, išaustame iš šviesių gijų.

Pasaulyje, kuriame mirga daugybė žiburėlių, iš kurių galima ir vėl įkurti skaisčią ugnį…

Svarbu tik neslėpti nuo kitų savosios…

Apkabinu.

Su meile.

Ilona

aaaaaa

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

aaaaaa

aaaaaa

Paskelbta Pakomentuoti

Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…

– Man šalta… – tyliai nuskambėjo tolimoje mobilaus ryšio erdvėje.

– Užsiklok, – lyg sniego lavina kalnuose drėbtelėjo atsainus atsakymas.

A

Ir tai – ne apie kelionę po kalnus, žvarbų žiemos vakarą be šiltų pirštinių, nuo palangių nutįsusius varveklius ar sniego pusnyje pamestus batus.

Tai – apie gerokai vėliau atskriejusį paaiškinimą “Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…”

Tai – apie paprastą žmogišką šilumą.

Arba šaltį ir baimės prarają, kuria mes atsiskiriame nuo kitų.

Ir artumą, kurio mes taip norime, bet vis pabėgame nuo jo.

Nes pasiklystame ir susipainiojame – mintyse, prisiminimuose, patirtyse ar tiesose…

A

Artumas nereiškia atsisakyti savo jausmų ir ištirpti kitame.

A

Taip, tą susiliejimo su kitu žmogumi akimirką išgyvensime jaudinančią šilumą ir saugumo pojūtį, bet tuo pačiu – prarasime ryšį su savo jausmais, nes “aš esu tu, o tu esi aš”. Ir vardan tos vienio iliuzijos paaukosime viską, kas gali tam sutrukdyti – asmeninius poreikius ir jausmus, nesutampančius su poreikiais ir jausmais to, kuriame ištirpome. Bet vieną dieną neišvengiamai ištiks nuobodulys ir aplankys jausmas, kad kažkas iš mūsų pavogė laisvę… Ir, ko gero, tuomet visa galva nersime į kitą vandenyno kraštą ir pradėsime įnirtingai ginti savojo “AŠ” laisvę, paaukodamos emocinį ryšį su kitais žmonėmis. Mūsų santykiai bus paviršutiniški, o pajutusios menkiausią grėsmę įsisukti jausmų sukūryje, mes pabėgsime. Arba pasakysime “Užsiklok…”

A

Artumas – tarytum šokis tarp dviejų kraštutinumų.

A

Ir būna taip, kad norisi priglusti ir pamiršti, jog esame skirtingi. Arba ilgai ilgai eiti drauge, susikibus už rankų. Bet būna ir taip, kad norisi pabūti vienumoje. Ir tada paleidi ranką, ir atitolsti, kad vėliau vėl priartėtum. Nes artumas – apie pulsavimą, apie gebėjimą keisti atstumą ir mokėjimą pripažinti, kad normalu kartais atsitraukti ir pabūti su savimi, turėti savo pomėgių ir daryti tai, kas neturi nieko bendro su kitu.

A

Artumas nereiškia, kad kitame būtinai viskas turi patikti.

A

Nes artumas – apie atvirumą. Žiūrėk – aš esu tokia. Ir aš turiu trūkumų ir nelygumų. Ir tai labai labai baugina. O jeigu nepriims? O jeigu atstums? O jeigu aš pamatysiu tai, kas nepatiks man? Bandysime keisti vienas kitą? Bet…mes galime kito tik prašyti ir negalime reikalauti, kad jis pasikeistų. Ir jis turi teisę atsisakyti taikytis prie mūsų įnorių, keistis tik todėl, kad mes taip norime. O mes turime teisę vertinti tai kaip nepagarbą ar atstūmimą. Bet…ar reikalavimas “būk kitoks, būk geresnis, būk toks, kaip aš noriu, būk toks kaip aš…” nėra tikroji nepagarba? Atsisakyti reikalavimų, kad kitas pasikeistų, nėra lengva. Nes…kol mes negebame priimti savęs – tokių netobulų, kartais – kvailokų, kartais – neracionalių, kartais – kaprizingų (sąrašą galima tęsti be galo), mums nepavyks priimti kito. Bet kokia kova su kito netobulumu tėra vidinės kovos su savimi atspindys.

A

Artumas nereiškia, kad galima nuvertinti savo ar kito žmogaus išgyvenimus ir jausmus net tada, kai tu jų nesupranti.

A

“Nepergyvenk dėl niekų”, “nieko čia baisaus”, “ko čia isterikuoji”, “nusiramink, galvok pozityviai” ir daugybę panašių posakių ne kartą ir ne du girdėjome pačios, ir tokiu būdu nuvertinome tai, ką išgyvena kitas. Bet jeigu kitas tai išgyvena – juk jam tai yra svarbu ir tikra. Ir bet koks mėginimas neigti jo jausmus garantuoja vis didesnį atstumą.

A

Artumas yra apie tai, kad mūsų žodžiai, veiksmai, jausmai gali nepatikti kitam, bet tai netaps ledynmečio santykiuose priežastimi.

A

Nes svarbiausias klausimas: ar tu su manimi?

A

Net tada, kai tu pyksti ant manęs? Tu būsi su mano įniršiu, mano gėda, mano skausmu, liūdesiu ir mano džiaugsmu? Būsi šalia ar pabėgsi? Į kompiuterinius žaidimus, į darbą, į alkoholį, į vaikus, pas draugus ar meilužius? Ar tiesiog pasakysi man “Užsiklok…”?

A

Jeigu mes artimi, kas tarp mūsų bevyktų, mums užteks drąsos žiūrėti vienas kitam į akis ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų su mumis vyksta. Taip, mes galime pykti vienas ant kito, bet mes nežeminsime viens kito. Nes mes šalia. Drauge.

A

Artumas – tai detalės, kurias mes žinome apie kitą.

A

Įsimylėti žmogų galima vien tik jį pamačius, bet artimas jis bus tik tuomet, kai mes sužinosime jo istoriją, jo smulkmenas. Štai šie marškinėliai jam primena tėtį, nes paskutinį kartą jį matė jais vilkintį. Štai čia jis šokdamas per griovį nudardėjo žemyn, kai su kiemo draugais žaidė karą. Štai čia jo rankos paslydo ir jis smakru vožėsi į grindinį, kai norėjo prieš klasiokus pasipuikuoti savo tobulai atliekama “žuvyte”. Ši daina jam primena tuos kartus, kai su draugeliais rūkydavo pasislėpę už apleistų garažų. Labiausiai jam patinka kava su šaukšteliu kondensuoto pieno ir žiupsneliu prieskonių. Jam patinka, kai tu persūdai ryžius. O skaitydamas jis visada keistai kraipo nosį.

A

Artumas – tai drauge praleistas laikas.

A

Negali sužinoti visų detalių per vieną akimirką. Visų smulkmenų nesužinosi ir per du susitikimus. Nes kitas – tai milžiniška dėlionė, kurią surinksime tik tada, kai sužinosime daugybę jo istorijos detalių bei smulkmenų.

A

Artumas – visuomet apie realybę.

A

Mes nepamatysime, kaip juda jo lūpos, jeigu skaitysime tik jo elektroninius laiškus. Mes nepamatysime, kaip jis godžiai valgo kepsnį, kai būna alkanas, jeigu bandysime tai sužinoti teoriškai. Mes nepamatysime, kaip juokingai jis kalbasi su savo katinu, jeigu neįsileisime jo į savo kasdienybę. Mes nepamatysime, kaip jis mojuoja rankomis, kai jam nepatinka tai, ką sako jo vadovas, jeigu neleisime sau sužinoti, kas jam nepatinka.

A

Jo kvapas, jo trupiniai, jo pėdsakai, jo netikslumai.

Viso to mes nesužinosime, jeigu neįsileisime kito į savo širdį.

Nes artumas – visada apie du.

Artumas – tai, kas daro mūsų gyvenimą tikru, bet…dažnai tai – ne visam gyvenimui.

A

Ir tai baugina, nes tada, kai tai išblės, gali skaudėti. Gali skaudėti matant, kaip lyg rytinis rūkas ima sklaidytis švelnumas ir rūpestis, kaip nuoskaudų lietūs išplauna iš širdies šiltus jausmus, palikdami vien įprotį, nuovargį ir vienatvę. Ir skaudės. Skaudės ir tada, kai mūsų nesupras, nusisuks nuo mūsų ir nutols gyvenimo horizonte. Gali skaudėti ir tada, kai mes atsiversime, išdrįsime pasakyti “Man šalta…” ir išgirsime atsainų atsakymą “Užsiklok…”

A

Ir mes jau turime tokių patirčių. O tam, kad nebejaustumėm to kvapą gniaužiančio skausmo, užveriame langines, apsitveriame gynybines sienas primenančiomis tvoromis ir į prašymą sušilti skubame pirmos atsainiai atsakyti “Užsiklok…”.

A

Bet bėgdamos nuo skausmo, užsidariusios savo tariamai saugiame narvelyje, mes nepažinsime pradžios polėkio. Nepažinsime švelnumo ir rūpesčio, tikrumo ir nuoširdumo. Ir niekada nesušilsime kito širdies glėbyje. Ir nieko nesušildysime.

A

Nes artumas – apie drąsą.

Tegu tai baigsis, tegu ne visą gyvenimą, net jeigu ir skaudės…bet atsiverkime artumui, atsiverkime tai akimirkai, kuri įžiebs kibirkštį širdyje, apšviesiančioje kelią net pačioje tamsiausioje atkarpoje.

Ir tada, kai kas nors pasakys “Man šalta”, mes nebijosime pasiūlyti savo širdies šilumą ir pasakysime “Aš su tavimi…”

Su meile,

Ilona

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Plastinė sparnų operacija arba augimo etapai

Taip, kaip vikšras tampa drugeliu, taip ir mes praeiname tam tikrus augimo etapus. Susitikę su vidinio nepatogumo, nepasitenkinimo pojūčiu, mes beveik visada keliaujame ta pačia spirale. Beje, bet kuriame etape mes galime sustoti ir gyventi toliau. Vienintelis dalykas, kuris mus stumia į priekį – svarbiausias, taip lengvai aptinkamas, stebint vaikus, ir toks išsibarstęs suaugusiųjų pasaulyje – prasmės paieškos.

A

Atsikratyti to vidinio nepasitenkinomo, diskomforto mes bandome paprasčiausiais būdais. Visų pirma, mes tiesiog jį neigiame. Juk viskas gerai. Visi taip pat. Mes taip pat gavome į kailį. Ir ką? Išaugom.

Vėliau mes pradedame ieškoti kaltų. Tai – vaikystės trauma. Tai – vyras “ožys” mane iš kantrybės išvedė. Nelemta ir netikėtai užklupusi krizė – ekonomikos ar vidutinio amžiaus. Orai. Hormonai. PMS’as. Jautrus vaikas. Hiperaktyvus vaikas. Gyvenimas – skausmas.

A

Jeigu tuo metu prasmės paieškos dar kažkiek rusena, šį etapą mes įveikiame ir pradedame suvokti: visa tai buvo apie mus. Taip, mus neteisingai auklėjo. Taip, mes turime traumų. Taip, tai mūsų disciplina, emocijos, lūkesčiai. Ir tai – pirmasis svarbus žingsnis: pastangas atsikratyti problema mes keičiame suvokimu, kad ją neišvengiamai reikia spręsti. Ir tai – žingsnis į atsakomybę.

A

Išėję iš neigimo ir aukos etapo (oi, aš nekalta, viskas per juos…) ir žengę į atsakomybę, mes perimame gyvenimo vairą į savo rankas.

Mes suprantame, kad visas problemas teks išspręsti pačioms, mes įsivaizduojame norimą rezultatą ir taip, kaip anksčiau bandėme išvengti problemų, dabar mes bandome išvengti…VEIKSMŲ.

A

Mes ieškome stebuklingos piliulės. Jeigu mums negera, mes reikalaujame, kad mums tuoj pat būtų gera. Ir čia paprastai puikiai suveikia pozityvaus mąstymo idėjos: tereikia pasakyti savo atspindžiui veidrodyje “aš esu pati nuostabiausia ir patraukliausia” ir tu tuoj pat tokia tapsi. Turtus pritraukiantys ritualai, alfa-vyrų ieškančios vedų moterys, “Tu viską gali! Susiimk!”, kaip atsibusti milijonieriumi, neišleidus nė cento – visa tai iš tos pačios serijos. Paprastai visi šie bandymai baigiasi nervingu grįžimu į etapą “dėl visko kalti jie”.

A

Ir tai normalu. Jeigu būtumėm nelabai drąsūs ir “užsimetę” morfino dozę nuspręstumėm, kad “ai, nelabai čia mums ir reikia tos lūžusios rankos”, neišvengiamai sugrįšime į skausmą. Ypač atkaklūs tai daro daugybę kartų, kol anksčiau ar vėliau juos ištinka suvokimas – jeigu mane vis sugrąžina į šį etapą, galbūt aš ne viską padariau?

A

Ir tai yra tiesa. Būtent leidimas jausti tai, ką jauti, ir būti tame pažadina tavyje kažką naujo. Truktelsi stipriau, sustingsi baimėje, pabėgsi nuo skausmo – ir neįvyks. Reikia atrasti savo vietą tame diskomforte ir jame pabūti. Pabūti bjauria lėliuke, kad pradėtų skleistis sparnai. Drąsa pasilikti kančioje, skausme, kvailume, pažeidžiamume leidžia pereiti į naują etapą – kokybiškų pokyčių. Kažkas stebuklingo ir neįprasto nutinka tuo momentu, kai atsiduoti ir prasmengi. Kai priimi. Susitaikymas, atvirumas viskam, kas gali įvykti. Ypatingai atkaklūs tai įveikia tik pasiekę visiškos nevilties tašką, prieš tai atidaužę galvą ir kumščius, bandydami sugriauti betoninę sieną. Bet būtent beviltiškumas bei skausmo savyje pripažinimas ir yra ta stebuklo akimirka.

A

Kai stovi prieš veidrodį ir sakai sau (taip, suaugusi teta, kuriai ir velnias ne priešas): “Mergyte. Mieloji. Aš su tavimi. Žinau, dabar tau skauda. Bet aš tavęs nepaliksiu.” Ir tai galima padaryti tik praradus viltį vožtelt šventam Petrui į dantis prie rojaus vartų. Kai sakai sau “Kaip tai galėjo su manimi nutikti? Kaip man išsiropšti?” Tai galima padaryti, tik praradus viltį išsireikalauti iš pasaulio tai, ką jis tau “privalo” duoti vien už tai, kad tu esi. Kai gali pasakyti “Man gėda. Ir aš nežinau, kaip dabar su visu tuo gyventi”.

Ir tada pradeda skleistis sparnai. Iš pradžių jie būna silpni ir nepasitikintys. Trapūs. Ir tau baisu. Bet staiga tu pajunti savyje jėgą, kad tau pavyks. Nors dar nežinai kaip, bet tikrai skrisi, atrasi, išspręsi.

A

O tada ateina paauglystės laikotarpis. Pirmieji stiprėjančių sparnų mostelėjimai, pirmoji sėkmė užliūliuoja žinojimu ir jėga. Mus staiga ištinka “dzenas”. Mes išmokstame bendrauti. Užsirašome į koučingo studijas. Įkuriame verslą ir atsiverčiame tris TO autoriaus knygas. Ir užliūliuoti naujai įgautos jėgos, vilkėdami baltais paltais, mes puolame vikšrus: “Kaip jūs nesuprantate! Jūs matote, kad aš skraidau? Ir man pavyksta! O ko jūs ten šliaužiojate?”

A

O vikšrai tuo tarpu žvelgia į mus užvertę galvas, mato norimą rezultatą ir ieško stebuklingos piliulės. Nes kokoną visi jaukiai pamiršo paminėti.

Ir tada ateina žiema. Arba kruša. Arba suserga vaikas. Arba išauga. Arba vyras ima ir išeina. Arba gatvėje kažkas ima ir pasiunčia – drauge su pamokslais – labai toli. Ir dar apspjauna baltą paltą.

A

Ir vėl spąstai. Ir vėl galimybė sugrįžti į etapą “dėl visko kalti jie – nenušvitę”. Bet jeigu vėl pasiliksime diskomforte, taip pat, kaip atėjo skausmo priėmimas, ateis suvokimas, kad mes negalime pakeisti viso pasaulio. Ateis branda, jautrumas, atidumas, pagarba. Ateis tai, ką sklandantys stipriais sparnais paaugliai laiko silpnumu ir bailumu – išmintis.

Ar pastebėjote, kad kuo vyresnis, išmintingesnis ir vertingesnis žmogus, tuo tyliau ir mažiau jis kalba? Tuo daugiau atleidžia. Tuo švelniau išgyvena skausmą.

A

Ir dar…

Atrodytų, jeigu jau dabar visus šiuos etapus žinai, tai galima iš kart į išmintį. Ne, taip nebus. “O tai ką daryti? Pasakykit konkrečiai”. Nieko. Pasilikti savyje. Nereikalauti iš savęs universiteto, sėdint pirmoje mokyklos klasėje. Nebandyti imituoti. Galima puikiai suvaidinti Anglijos karalienę, bet kai užges šviesos, liks tik nervinga aktorytė karalienės kostiumu.

A

Tam, kad rastųsi gyvenimo išmintis, reikia tą gyvenimą gyventi. Kad išaugtum, reikia leisti sau augti, būti vikšru, būti lėliuke, pagyventi su virpančiais, silpnais sparnais. Vienintelis būdas – atsiverti augimui, pasitikėti tamsaus kokono prasme, pasitikėti besikalančių sparnų skausmu. Ir nepabėgti.

A

Kenksminga pamesti etapus. Mes kiekvieną dieną godžiai sekame “nušvitusius” ir siekiame būti tokiais, kaip jie. Ramūs, išmintingi, drąsūs, nepriklausomi, sėkmingi. Ir mums atrodo, kad užtenka tik nuspręsti tokiais būti, ir mes būsime. Bet ne, taip neveikia. Tai bus tik žaidimas. Kokiame etape ir kokioje gyvenimo dalyje mes dabar bebūtumėm, vienintelis dalykas, kurį verta daryti – BŪTI TEN.

A

Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, remiantis psichologės O. Nečajevos mintimis

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kodėl tu taip darai? Pasiteisink ir palengvės…

Kiekvieną dieną tenka girdėti daugybę pasiteisinimų – nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mes mokame tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodamos pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakėme ar nepasakėme, padarėme ar nepadarėme, kodėl esame tokios, o ne kitokios, gyvename taip, o ne kitaip. Ir net jeigu žinome, kad kitiems gal vertėtų sakyti “atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara”, pačios sau vis vien turime prikaupusios nemažą rinkinį pasakų, kuriomis pačios tikime ir pateisiname savo poelgius bei visą gyvenimą. Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į šią temą? Nes besiteisindamos atitraukiame dėmesį nuo to, kas mums iš tikrųjų svarbu ir įsiveliame į pabaigos neturintį žaidimą “kokia aš esu?”.

A

Pamenat, kai vaikystėje nutikus tam, kas neatitiko mūsų tėvų įsivaizdavimo, jie įnirtingai klausdavo “Tu kodėl taip padarei, ką?”, o mes negalėjome to paaiškinti, nes dar buvome per mažos, dar žodžių trūko, o ir iš viso nežinojome, kad savo elgesį reikia pagrįsti vienu ar kitu argumentu. Padarėme ir padarėme – tada atrodė mums, bet paaugome, supratome klydusios ir išmokome kurti istorijas, atsakančias į klausimą “Kodėl tu tai padarei?” ir logiškai paaiškinančias mūsų elgesio priežastis bei sujungiančias atskirus gyvenimo epizodus į vientisą ir svarbiausia – logišką paveikslą. Ir kai kurios istorijos būna labai išradingos, bet kad ir kaip jas bevartytum, jos visada siekia vienintelio tikslo – išsaugoti savo įvaizdį tėvų, kitų žmonių ir savo pačių akyse.

A

Mums reikia istorijų, apsaugančių mūsų susikurtąjį “AŠ” nuo gėdos ir kaltės, bei išsaugančių iliuzinį pojūtį “aš esu gera savo ir kitų žmonių akyse”.

A

Iš visų istorijų, kurias mes sugalvojame, siekdamos paaiškinti savo gyvenimą, poelgius, jausmus ir įvykius, vienos išradingiausių yra tos, kurias mes pasakojame apie santykius su kitais žmonėmis ir ypatingai – apie konfliktines situacijas. Tas situacijas, kuriose kažkas išgyveno realų skausmą. Todėl apie tai – plačiau.

A

Kurdamos tokias pasiteisinimo legendas, mes stengiamės paaiškinti sau ir kitiems, kad toje situacijoje kažkas buvo blogio šaltinis (kaltininkas), o kažkas buvo nuskriaustasis. Ir kuriame šias istorijas taip, kad visiems iš karto būtų aišku “aš – gera, o kitas – blogas”. Ir tada jau nebe taip svarbu, ką aš realiai pridirbau, nes aš visada rasiu pasiteisinimą “mane nuskriaudė, todėl aš ir elgiuosi taip, vat jeigu nebūtų skriaudę – būčiau ramiai tūnojusi savo kampelyje”.

A

Paprastai konfliktinėse situacijose būna tas, kuris nuskriaudė, ir tas, kurį nukriaudė. Ir būtina juos identifikuoti, nes tada blogiausią vaidmenį priskirsime skriaudikui – tam, kuris pirmas įskaudino, o išsiaiškinusios tai, galėsime pradėti pasakoti istoriją “jis pirmas pradėjo”. Ir viskas – mes ir vėl “geros mergaitės”, bjauriai pasielgusios todėl, kad mus vedė “teisingas pyktis”, kuris lyg balzamas nuramino žaizdas ir sustiprino “aš gera” pojūtį. O tam, kad skaudėtų dar mažiau, reikia, jog skriaudikas kentėtų ir jaustų savo skausmą kuo ilgiau, nes jis – svetimas skausmas – stipriausias būdas nuraminti savo kančią. O net jeigu netyčia suprasime, kad skriaudikas esu aš, pasiteisinimų vis vien atrasime visą puokštę. Kuriame vaidmenyje beatsidurtumėm, pasiteisinimų rasis tiek, kiek reikės širdžiai nuraminti. 

A

Ir išeina taip, kad skriaudikai siekia sumažinti savo moralinę atsakomybę (mažindami gėdą ir kaltę), o nuskriaustieji siekia sustiprinti savo moralinį pranašumą (mažindami skausmą).

A

Kaip žinia, kiekvienas žmogus būna abiejose barikadų pusėse ir tuomet labai įdomu stebėti, kaip keičiantis vaidmeniui, akimirksniu pasikeičia ir istorija, kurią pasakoja tas pats žmogus apie tą pačią situaciją. Nes su vaidmeniu kažkokiu stebuklingu būdu pradingsta ir gebėjimas suprasti, ką išgyvena priešingame vaidmenyje esantis žmogus, ir randasi super-galia “pritempti” situaciją prie reikiamos istorijos.

A

Kokiomis gi istorijomis mes mažiname vidinį konfliktą tarp “aš gera” ir “aš pasielgiau blogai”, kai atsiduriame skriaudiko pozicijoje? Yra keturios pagrindinės istorijos-siužetai.

A

1. AŠ VISKĄ PADARIAU TEISINGAI.

Viskas, ką aš bedaryčiau, yra pateisinama. Klasikinis pasiteisinimas “Aš tai dariau dėl tavęs, kad tau būtų geriau!”. Arba “Aš apgaudinėjau ją šešis metus dėl jos pačios ramybės”, “Aš nesitariau su tavimi, kad tu nesinervintum” ir t.t. Dar vienas nenuginčyjamas variantas “Visi taip daro”. Pavyzdžiui, į kaltinimą “Tu man melavai”, galima atsakyti “Tokioje situacijoje visi meluotų”. Arba  – nesvarbu, kad ji bando nuslėpti savo ašaras, bet “Jai tai patinka, iš akių matau”.

A

2.TAIP, AŠ PADARIAU NETEISINGAI, BET…

Populiariausias pasiteisinimas “Aš neturėjau pasirinkimo”. Dar galima įgarsinti lengvinančių aplinkybių sąrašą: “Vaikystėje manęs nemylėjo tėvai ir žiauriai bausdavo”, “Darbe aš dabar išgyvenu milžinišką stresą”. Arba apsimesti piktųjų jėgų apsėsta būtybe “Aš nieko negalėjau padaryti, nesuprantu, kas man užėjo, tai buvau ne aš”. Kartais savo poelgius galima pateisinti remiantis nuskriaustojo ypatumais. Klasikinis ” Pati kalta, kad su tavim taip elgiasi” arba “Tu išprovokavai mane”.  Ir pagaliau galima pasakyti, kad kiti dar blogiau elgiasi ir jų fone tu esi “dar visai nieko” arba “Na taip, muša, bet negeria, nerūko ir į kairę navaikšto”.

A

3. NEDARYK IŠ MUSĖS DRAMBLIO.

Na, jeigu nėra galimybių išsisukti, paneigti ar sumažinti atsakomybę, galima ją pripažinti ir pasistengti kuo greičiau pamiršti. “Tai tik vienas epizodas”. “Kiek galima apie tai kalbėti, viskas jau seniai baigėsi”. “Oi, na baik, tai buvo vienas kartas, kiek galima tai prisiminti”.

A

4. SU TAVIM VISKAS GERAI? 

Dar galima viską neigti ir pradėti abejoti “nuskriaustojo” adekvatumu, sutelkiant visas jėgas į tai, kad išnyktų vidinis prieštaravimas tarp “aš gera – darau blogus dalykus”, tuo tarpu teiginiu “aš gera” net neabejojama.

A

Tie, kurie jaučiasi nuskriausti, taip pat kuria savo istorijas, siekdami įprasminti tai, kas su jais nutiko. Žmogui, kuris jaučiasi įskaudintas, svarbu iš “skriaudiko” gauti (čia nekalbama apie realius nusikaltimus):

  • pripažinimą fakto, kad jis pasielgė netinkamai/suklydo,
  • atsiprašymą ir atgailą dėl to,
  • paaiškinimą, kodėl taip pasielgė (nesistengiant sumažinti atsakomybės),
  • pasiūlymą, kaip skriaudikas galėtų atlyginti patirtą žalą.

A

To laukia pacientai, nukentėję dėl gydytojų kaltės, sutuoktiniai, gyvenę mele ir išdavystėje, žmonės, kurių šalys nukentėjo nuo išorinės agresijos ir daugybė kitų… Bet dažniausiai nukentėję nesulaukia nieko, net pirmojo punkto. Kaip teko skaityti, vienas teisėjas, klaidingai nuteisęs žmogų 25 metams laisvės atėmimo, pasakė: “Na, vadinasi, jis vis tiek dėl kažko buvo kaltas”. Absurdas? Visiškas, bet jo mūsų gyvenimuose tiek daug…

A

Susidūrę su absoliučiu ignoravimu ir abejingumu jų skausmui, nuskriaustieji pasilieka vieni su savo išgyvenimais “Kaip tai galėjo nutikti? Kaip jis galėjo su manim taip pasielgti?” bei labai svarbiu klausimu “Kaip galėjo tai nutikti tokiam geram žmogui, kaip aš?” Ir jeigu tik neįkrentama į savęs kaltinimus, gimsta pyktis, greitai įgaunantis grėsmingus “teisingo” pykčio bruožus, įtikinėjančius skausmą išgyvenantį žmogų, kad kančia iškelia jį aukščiau kitų, suteikia neabejotiną moralinį tyrumą ir pranašumą, kuris duoda teisę…tapti skriaudiku.

A

Visos keršto ir aukų virsmo tironais istorijos prasideda čia.

A

Ir tuomet svetima kiaulystė tampa savosios kiaulystės pateisinimu. Ir tada “jis pirmas pradėjo” duoda leidimą “aš darysiu taip pat”. Ir nesunku atspėti, kad pirmiausiai šioje istorijoje kenčia silpniausi ir negalintys apsiginti nuo “teisingo pykčio”. Todėl sūnus gali gauti “į skudurus” nuo mamos vien dėl to, kad jis yra berniukas ir šiek tiek panašus į savo tėvą, skriaudusį jo mamą, kuri dabar jaučia beprotiškai stiprią neapykantą jam…

A

“Teisingo pykčio” spąstai slypi tame, kad jį reikia nuolat “pamaitinti”, nes tik jis palaiko nuskriaustojo savigarbą. Daugybė žmonių, kurie jaučiasi nukentėję dėl neteisingų artimųjų poelgių ar dėmesio trūkumo, niekaip negali atsisakyti pykčio bei keršto ir nuolat patys drasko savo žaizdas, kolekcionuoja nuoskaudas ir vis save “užkuria”, nes liautis tai daryti jiems reikštų atsisakyti moralinio pranašumo.

A

Kai mes atsiduriame tokioje istorijoje, dažnai jaučiamės skriaudžiamos be priežasties. Visus su skriaudiku susijusius gerus dalykus ištriname iš atminties ir paliekame tik logišką, vientisą ir nepriekaištingai išpuoselėta šėtonišką skriaudiko paveikslą, kuris yra toks pat melagingas, kaip ir tas, kurį susikuriame apie save – angeliškai tyras būtybes, turinčias šimtus priežasčių elgtis vienaip ar kitaip. Mus suklaidina idėjos, kuriomis mes tikime.

A

Be klaidingos idėjos apie tai, kad geri žmonės nedaro blogų dalykų ir neskaudina kitų, yra dar viena klaidinga idėja apie tai, kad pripažinti savo klaidas ir trūkumus reiškia pateisinti kitų mums suteiktą blogį.

A

Nors tai nėra tiesa, bet šią idėją su džiaugsmu pasičiumpa skriaudikai, kad sumažintų savo išgyvenimų intensyvumą ir galėtų pasakyti “na matai, tu taip pat kalta dėl to, kad aš tave įskaudinau”. Taip ir įstringa narve du veikėjai: ir tas, kuris įskaudino, ir tas, kuris išgyvena skausmą. Ir nei vienas negali pripažinti kito teisės klysti, nes tai reikš nusižeminimą…

A

Ir jeigu taip nutiko, ginčytis dėl to, kas pirmas pradėjo ir kas kaltesnis – niekur nevedantis kelias, nebent į teisuolių ir nuodėmingųjų atsiskyrimą. Kaip gi ištrūkti iš to narvo? Yra trys keliai ir visi jie – nemalonūs.

A

1. Skriaudikas atsisako pretenzijų būti “geru” ir atkreipia dėmesį į tai, kad už aukos pykčio ir įniršio slepiasi didžiulis skausmas. Kuo daugiau pykčio – tuo stipresnis skausmas. Pasiruošti pažeminimui, bandymui parklupdyti  ir, nepaisant nieko, atsiprašyti.

A

2. Nuskriaustasis atsisako nuolat maitinti savo “teisingą pyktį”, prisimena situacijas, kai pats buvo skriaudiko vaidmenyje ir naudojo tuos pačius gynybinius metodus, kuriuos dabar naudoja skriaudikas. Ir pradeda kalbėti apie savo skausmą – nuoširdžiai ir atvirai.

A

Jeigu abiem atvejais savo “šventojo” paveikslo išsaugojimas bus svarbesnis nei santykiai, greičiausiai, tuo santykiai ir pasibaigs.

A

3. Sunkiausias, bet efektyviausias kelias: abi pusės atsisako pasiteisinimų, pamiršta klausimą, kas pirmas pradėjo ir kas kalčiausias, ir susitaria dėl to, ką jie galėtų padaryti, kad situaciją išspręstų.

A

Pripažinti savo klaidas arba savo “tamsiąsias puses” nėra lengva. Toks pripažinimas “kerta” per mūsų teigiamą savęs vertinimą, kuris remiasi klaidinga idėja, kad “geri žmonės nedaro blogų dalykų”. Ir jeigu tu prisipažįsti, kad padarei kažką, kas prieštarauja sąvokai “gerai”, tu prarandi teisę vertinti save kaip gyvenimo vertą būtybę – belieka nusiskandinti gėdos ir kaltės pelkėje.

A

Ir todėl realybėje vyksta taip: praktiškai visi žmonės daro daugybę bjaurių dalykų tiek savo, tiek kitų atžvilgiu, bet sukuria daugybę istorijų, pateisinančių jų elgesį, kad tik nereikėtų jausti gėdos bei kaltės, kurias išgyventi ne taip ir lengva.

A

Gėda ir kaltė randasi tada, kai mus atstumia, kai atsakydami į mūsų veiksmus/klaidas/nusižengimus, nuo mūsų nusisuka ir nebenori su mumis turėti reikalų tie žmonės, kurių mums labai reikia. Siaubinga, kai tu prisipažįsti žmonėms dėl kažkokio poelgio, o atgal gauni tulžingą “Ant laužo jį!”, “Tu man daugiau ne sūnus/dukra!”, piktdžiugišką “Aš gi tau sakiau, kad taip ir bus” ir kitus žodžius, sakančius, kad tavo skausmas ir atgaila niekam neįdomi.

A

Dabar juos sutryps, nuvertins, nusispjaus. Ir nematys. O nematys todėl, kad jeigu kitas susilaužo koją – “nieko tokio, būna”, bet jeigu aš nusilaužiu nagą – katastrofa. Todėl – meluok, kurk istorijas apie tai, kad nieko blogo neįvyko, kad tu “ne prie ko”, kad tai – menkniekis.

Pasiteisink ir palengvės…

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

“SAVISABOTAŽAS”. Kaip mes trukdome pačios sau ir ką su tuo daryti?

99% motyvacinių straipsnių, knygų ir seminarų atkakliai kartoja “Na, susiimk pagaliau, žmogau! Išsikelk tikslus, sudaryk aiškų planą, pasiruošk galimiems sunkumams ir būtinai nusiteik pergalei! Тu gali! Тu viską gali! Viskas tavo rankose!” Skamba tikrai įkvepiančiai. Tačiau kodėl tūkstančiai planų, norų ir tikslų taip ir lieka neįgyvendinti?

A

Pirmiausiai, verta prisiminti, kad idealiai sudaryti planai tiesiog neveikia. Visuomet atsiranda force-majeure aplinkybių. Pavyzdžiui, jūs netikėtai pramiegate patį svarbiausią savo gyvenimo susitikimą, kuriam ilgai ruošėtės, repetavote visus galimus atsakymus į visus įmanomus klausimus, keturias valandas rinkote drabužius. Bet tą lemtingą rytą nubudutote tuo laiku, kai jau turėjote būti susitikime. Arba ilgai svajojote apie tai, kad jūsų straipsniai būtų publikuojami garsiausiame leidinyje. Ir pagaliau ilgai lauktas užsakymas pasibeldžia į jūsų duris. Ir neparašote. Visiškai nieko. Nei vienos eilutės. Arba dalyvaujate svarbiame konkurse, nuo kurio priklauso jūsų karjeros perspektyvos. Turite keletą idėjų, bet nežinote, kurią pasirinkti, todėl kreipiatės į draugus, kurie vienbalsiai tvirtina “Rinkis idėją A, nes B variantas – niekam tikęs”. Bet kažkodėl jūs pasirenkate B variantą ir…konkursą pralaimite.

A

Tokių scenarijų, prieštaraujančių lūkesčiams ir sveikam protui, galėtumėm išvardinti šimtus. Tarytum pikti pasąmonės pokštai. “Ir nors tokie scenarijai skamba kaip neatsakingumo ar sveiko proto trūkumo pavyzdžiai, iš tikrųjų “savisabotažas” kyla iš vidinio noro apsisaugoti”, – tvirtina amerikiečių psichologė Margaret Paul.

A

BALSAI IŠ PRAEITIES

A

Kaip gi taip gaunasi, kad mes lyg ir siekiame savo tikslų, esame pasirengę dėl jų darbuotis, skirti daug laiko ir jėgų, mažais žingsniais artėti prie savo svajonių – vien tam, kad lemiamu momentu patys sau pakištumėm koją ir paskelbtumėm savo svajonėms streiką?

A

Psichoterapeutė, koučingo specialistė Barbara Sher savo knygoje “Wishcraft: How to Get What You Really Want” siūlo atlikti tokį pratimą: prisiminkite atvejus, kai jums nepavyko pasiekti to, ko siekėte, ir kas tuo metu jums įkūnijo sėkmę. Tai gali būti susiję su bet kuria gyvenimo sritimi (pavyzdžiui, neišlaikėte egzamino, darbe praleidote projekto terminą, per pirmąjį pasimatymą elgėtės neadekvačiai ir panašiai). Rašydami apie šias nesėkmes, jūs galėsite išanalizuoti ir pamėginti suprasti, ar tuo metu turėjote motyvų sau pakenkti. Proceso metu galite atrasti daug įdomių dalykų, bet svarbiausia – suvoksite, kad jūsų atsakomybė tose situacijose buvo daug didesnė, nei jūs norėtumėte galvoti. Ten, kur jūs dėl savo nesėkmės apkaltinote piktąjį likimą, aplinkybes ar savo kvailumą, buvo labai aiškus dėsningumas: jūs lyg tyčia viską darėte taip, kad sėkminga pabaiga tiesiog buvo neįmanoma.

A

Klausimas tik vienas: kam jums to reikėjo?

Kokią naudą jūs gavote, kai nepadarėte to, ką planavote?

Dėl kokių priežasčių elgėtės pagal tą scenarijų, kuriame užkoduotas nusivylimas?

A

Taip, klausimas ne pats lengviausias, bet pasigilinti į tai tikrai verta, nes gauti atsakymai gali būti raktas iš “užburto rato”.

A

Dauguma sėkmės vengimo priežasčių susiformuoja vaikystėje, drauge su nuostatomis, kurias į mūsų galvas “įdeda” artimiausi žmonės ar aplinka. Šios nuostatos tyliai snaudžia giliausiose pasąmonės kertelėse iki tol, kol mes plūduriuojame įprastame scenarijuje. Bet tereikia žengti žingsnį link savo svajonės, noro ar tikslo, tuoj pat įsižiebia raudona lemputė, įjungianti “savisabotažo” mechanizmą.

A

SĖKMĖS BAIMĖ

A

Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, bet labai dažnai mūsų siekiai įgyvendinti tikslus žengia koja kojon su pasąmonine sėkmės baime. Iš kur ji randasi?

A

Pavyzdžiui, jūs visą vaikystę girdėjote močiutės bambėjimą, kad visi turtingi žmonės – vagys ir aferistai. Arba tėvai, prie progos ar be jos, vis išraiškingai užsimindavo, kad moters paskirtis – būti namų šeimininke, o darbas ir karjera – nesuvokiančioms gyvenimo tiesų. O gal jūsų pomėgiai ir svajonės buvo nuvertinamos: pavyzdžiui, medikų šeimoje pašaipiai vertino norą būti muzikantu? O gal apie sėkmingus žmones kalbėdavo su neapykanta, o jūsų pasiekimus kritikuodavo arba ignoruodavo? O gal buvo atvirkščiai: tėvai reikalavo iš jūsų nuolatinės sėkmės, rezultatų, pasiekimų, o dabar – suaugę – jūs ir toliau maištaujate bei stengiatės įrodyti, kad esate verti meilės ne tik tada, kai atitinkate jų lūkesčius?

A

Vaikystėje įsiminęs tokias tiesas ir elgesio modelius, žmogus sėkmę pradeda suvokti kaip pačių baisiausių lūkesčių išsipildymą. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad įgyvendinote pačią drąsiausią svajonę: gavote Nobelio premiją, tapote prezidentu, vadovaujate pasaulinei kompanijai…Žodžiu, neribokite savo fantazijos. Įsivaizduokite viską rimtai, kuo aiškiau ir detaliau, tarytum tai vyktų iš tikrųjų. Ką jūs jaučiate: džiaugsmą, įkvėpimą, laimę? Ar atvirkščiai: nerimą, paniką, pasimetimą?

A

Pažiūrėkime ir į kiek banalesnes galimybes: gali būti, jog svajodami apie naujas pareigas ar savo verslą, viduje baiminatės, kad jūsų draugai ims pavydėti? Kad jūs negalėsite skirti pakankamai laiko tėvams ir užsitarnausite nedėkingos dukros titulą? Kad jūsų gebėjimų neužteks vystyti verslą? (Ne retai sėkmės vengia moterys, kurios bijo, jog aukštos pajamos ir visos galimybės pasirūpinti savo gyvenimu pakenks santykiams su vyrais ir šeimyniniam gyvenimui.)

A

Pasižiūrėkite sąžiningai: ar nejaučiate sąlyginio palengvėjimo, kai jums nepasiseka – neįvykdote užduoties ar nepasiekiate išsikelto tikslo? Viskas liko kaip buvę, jokio streso, nieko nereikia keisti. Jūs dar kartą įsitikinote tuo, ką įtarėte jau seniai: iš tikrųjų jūs neturite ypatingų talentų ir gebėjimų, jūsų lemtis – būti kaip visi, o žvaigždės danguje skirtos kitiems. Ir taip nejučia atsiduriate taške, kuriame liaujatės net bandyti ką nors pakeisti, neberodote jokios iniciatyvos, gėdyjatės savo minčių, bijote išsakyti savo nuomonę ir užleidžiate vietą drąsesniems.

A

KĄ GI DARYTI?

A

Jeigu norite išspręsti šį klausimą savarankiškai, pirmas žingsnis – atvirai ir sąžiningai išanalizuokite tas situacijas, kuriose jums nepasisekė, kuriose jūs patys sau trukdėte pasiekti tikslus. Jos visos turi bendrą scenarijų. Koks jis?

  • Kaip jūs elgėtės, kokius veiksmus darėte?
  • Kaip jautėtės, kokiose būsenose buvote?
  • Ką galvojote ir kuo tikėjote?
  • Ką dažniausiai sakydavote, kai jūsų planai sugriūdavo?
  • Kaip reaguodavo ir kaip su jumis elgdavosi aplinkiniai?

A

Atidžiai išanalizavę šiuos aspektus, jūs pamatysite tas naudas, kurias gaunate, nepasiekdami tikslų, neįgyvendindami svajonių, atrasite “savisabotažo” bei sėkmės baimės priežastis, kurios verčia jūsų pasąmonę galvoti, kad sėkmės vengimas yra saugus bei naudingas gyvenimo būdas. O tada galėsite keliauti toliau.

A

Yra daugybė technikų, metodų, galinčių padėti jums šiame kelyje ir pašalinti vidinius trukdžius. Kad ir toks paprastas pratimas: ant popieriaus lapo surašykite visą vidinį dialogą, kuris vyksta tarp jūsų norų ir “balsų iš praeities”. Pavyzdžiui, jūs sakote “Aš noriu būti dizaineriu, nes nuo vaikystės man patinka piešti, o be to, man tai gerai gaunasi”. Įsiklausykite į prieštaraujantį balsą: “Tokių dizainerių – nors vežimais vežk, tavo talento neužteks, kad kažko pasiektum”. Raskite argumentų: “Niekas negali žinoti, kaip bus, jeigu nebandys. O jeigu man truks talento, aš tai galėsiu kompensuoti savo kruopštumu ir nuolatiniu mokymusi”. Ir taip toliau. Tol, kol pajausite, jog tikrai nugalėjote šiame ginče ir patys tvirtai tikite tuo.

A

Ir trečiasis etapas, be kurio jokie pokyčiai neįmanomi – naujo scenarijaus kūrimas: kitos mintys, kitos reakcijos, kiti veiksmai. Tam gali reikėti nemažai laiko, tačiau rezultatai ne tik maloniai nustebins, bet ir pakeis jūsų gyvenimą. O jeigu žiūrite į kitus, jau padariusius tai, girdite, kaip smagiai jiems dabar gyvenasi, ir galvojate, kad jiems viskas įvyko savaime – neapgaudinėkite savęs. Niekam niekas neįvyko savaime. Visi praėjo tuos momentus, kai norėjo viską mesti, kai nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, kai buvo labai sunku.

A

Jeigu savarankiškai nepavyksta išspręsti problemų, prisiminkite, kad jūs nesate vieni ir visuomet galite rasti pagalbą. Kreipkitės į psichologus, psichoterapeutus, koučingo specialistus, meditacijų ar kitų reikalų guru. Kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Svarbiausia, kad gyvenime būtų ne tik skausmas, nusivylimas ar liūdesys, bet ir vis dažnėjančios džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir malonumo akimirkos.

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

Niekas nieko neprivalo arba paprastas būdas pasilengvinti gyvenimą

Pasaulis ne visada pasiruošęs mums duoti tai, ko mes iš jo laukiame. Kaip ir žmonės.

A

Mes galime tikėtis, kad mūsų gyvenimas bus paprastas ir lengvas, o jis ima ir aptalžo šonus, ir dar prikuria painių labirintų. Mes galime tikėtis, kad kiti žmonės mus palaikys, mumis pasirūpins ir mus įvertins, o jie ima ir pasielgia priešingai – nusisuka, išeina, pasišaipo. Mes galime tikėtis, kad mums neteks susidurti su problemomis, tačiau nutinka taip, kad jos užgriūna lyg perkūnas iš giedro dangaus ir už durų išsirikiuoja į eilę visai kaip tame posakyje “bėda viena nevaikšto”. Ir tada…Tada mes jaučiamės nelaimingos, gailime savęs ir niekaip negalime sutikti, kad gyvenime daug dalykų vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, ne taip, kaip “turėjo būti”.

A

Normalu vakare prieš užmiegant tikėtis, kad rytoj išauš rytas. Normalu tikėtis, kad į žemę pasėjus sėklą, ji sudygs. Normalu tikėtis, kad išsiųstas laiškas pasieks adresatą ir mes sulauksime atsakymo. Bet kai tik mes nusprendžiame, kad visa tai PRIVALO įvykti, neišvengiamai įkrentame į nerimo, nepasitenkinimo, pretenzijų ir nasmagių išgyvenimų duobę. Mūsų įsivaizdavimas, kad kiti privalo dėl mūsų kažką daryti, kad įvykiai privalo vykti taip, kaip mums norėtųsi, yra labai dažna mūsų nelaimingumo priežastis.

A

Ar kiti žmonės privalo elgtis taip, kaip mes tikimės?

A

Žinoma, ne. Tikėtis galime daug, bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Ir suaugęs žmogus tai puikiai supranta. Jis tiesiog nekuria nepagrįstų lūkesčių ir nesitiki, kad viskas bus taip, kaip nori jo didenybė. Dažniausiai taip elgiasi vaikystėje įstrigę žmonės (ir nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 48…). Jiems sunku ir skaudu atsisveikinti su savo fantazijose sukurtais lūkesčiais, su savo “kaprizais”, kad viską, ko jie nori, jie privalo turėti. Realiai jie elgiasi lygiai taip pat, kaip viduryje parduotuvės kojomis trypiantis ir klykiantis trejų metų vaikas, negavęs norimo žaisliuko, kurį jam PRIVALĖJO nupirkti mama. Ir jam galima atleisti, jis dar mažas, bet kai taip pradeda elgtis fiziškai suaugęs žmogus – atrodo gan įdomiai. Na taip, jis negriūna ir netrypia kojomis, bet iš tiesų – kuo jo poelgiai skiriasi nuo to mažylio? Tik tuo, kad jis “trypia kojomis” kitais būdais…

A

Žodžiu, anksčiau ar vėliau tenka suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes puoselėjami lūkesčiai ir galvojimas, kad kiti dėl mūsų kažką privalo, sukurs vien įtampą, nusivylimą, nepasitenkinimą ir pyktį. Ir dar daugybę pretenzijų žmonėms bei pasauliui. Ar Jums to reikia? Jums reikia visų tų “išsiaiškinkime santykius…kaip tu taip galėjai…aš dėl tavęs, o tu…”? Nejaugi jūs turite per daug laisvo laiko ir gyvenimas jums atrodo “per geras”?

A

Taigi, tikėtis ar nesitikėti, kad šis vyrukas paprašys jūsų rankos ir širdies, įteikdamas žiedą su trijų karatų deimantu? Žinoma, jūs tikitės, nes tiek metų draugaujate, taip juo rūpinatės, viską dėl jo darote. Tikėtis ar nesitikėti, kad jūsų vyras vis dėlto išgirs jūsų pretenzijas ir pasikeis? Be abejo, jūs tikitės, nes jeigu jis jus myli, jis privalo pasikeisti, o kaip kitaip? Tikėtis ar nesitikėti, kad vadovas padidins jums atlyginimą? Aišku, kad jūs tikitės, juk taip stengiatės, tiek įdedate pastangų, dirbate ir savaitgaliais, jeigu tik reikia.

A

Deja, laikas “įjungti galvą” ir peržiūrėti savo lūkesčius.

A

Tai, kad jūs “tiek metų, taip stengiatės, tokia rūpestinga ir nepakeičiama” visiškai nereiškia, kad jums bus už tai atlyginta tokiu būdu, kaip jūs tikitės. Tai tėra jūsų įsivaizdavimai ir lūkesčiai, bet ne realybė.

A

O realybėje kaip?

A

Jeigu su vyruku draugaujate “n+10” metų ir jis nė karto su jumis nekalbėjo apie šeimą ir vaikus, koks stebuklas staiga įvyks ir jam tai pradės rūpėti?

A

Jeigu jūsų draugas-meilužis penkis metus (kad ir penkis mėnesius) jus maitina pažadais ir pasakomis “tarp mūsų su žmona jau nieko nebėra, mes miegame atskirose lovose, tik dėl vaikų, dar palauk šiek tiek, la la la…”, kodėl staiga tai turėtų pasikeisti? Nes jūs kantri ir labai mylite tą vyrą?

A

Jeigu jūsų vyrą tedomina “tv gelbėtojai” ir alaus butelaitis, vardan ko jis turėtų susidomėti “Dow Jones” indekso svyravimais ar kvantine fizika? Nes jūs tiek metų jam atidavėte ir tiek dėl jo padarėte?

A

O dėl ko jums staiga vadovas padidins atlyginimą, jeigu paskutinį dešimtmetį to nepadarė, nors jūs visą laiką taip nuoširdžiai dirbote ir buvote tokia patogi? Pagaliau susipras, prabus jo širdies gelmėse miegantis žmogiškumas?

A

O gal visa tai įvyks, nes jūs tiesiog to norite, o jie privalo pildyti jūsų lūkesčius? Hm…jie privalo tik jūsų galvoje, o realybė jums sako: “Vaikyti, jie neprivalo”.

A

Todėl liaukitės kamuotis, tai neįvyks vien todėl, kad jūs to tikitės. Ir savaime tai neįvyks niekada, nes jie nieko neprivalo. Jie neprivalo būti tokie, kaip jūs norėtumėte. Neįvyks ir tuomet, jeigu jūs nuolat reikšite pretenzijas ir demonstruosite nepasitenkinimą, nes jeigu tai būtų veiksminga, jie jau seniai būtų padarę visa tai, ko jūs tikitės.

A

Bet jeigu vis dėlto galvojate, kad jūsų lūkesčiai pagrįsti, visų pirma pradėkite kalbėti apie juos kitaip – ne pretenzijų, o prašymų ir pasiūlymų kalba. Ne faktas, kad tai bus išgirsta, bet taip jūs bent suvoksite, ko iš tikrųjų galite laukti iš tų žmonių. Stenkitės giliau pažinti save ir kitus žmones. Į jūsų lūkesčius sureaguos tik tie, kuriems 1) jūs esate iš tiesų svarbi, 2) kas bijo jus prarasti ir 3) iš prigimties jautrūs ir nuoširdūs žmonės. Ir sureaguos ne žodžiais, o veiksmais. Nes kalbėti galima labai daug, bet žodžiai – tai ne faktai ir ne realybė.

A

Todėl, jeigu iš tiesų norite pagerinti savo gyvenimą, patarimas “įjunkite galvą” ne “bajeris”. Padėkite į šalį jausmus ir pradėkite mąstyti. Jeigu niekaip nepavyksta savarankiškai, pakalbėkite su kitais žmonėmis. O jeigu išmėginote viską – apturėjote “smegenų šturmą” su artimaisiais, draugais, psichologu ar kouču, perskaitėte glėbį knygų ir peržiūrėjote visus įmanoma filmus jus dominančia tema, pasikalbėjote su tais žmonėmis, iš kurių kažko tikitės, o situacija nesikeičia ir išlieka tokia pati, ko gero, visą tą laiką beldėtės į užrakintas duris, kalbėjotės su žmogum, atsukusiu jums nugarą, ir tikėtis jau nebėra ko. Greičiausiai, jūsų lūkesčiai atkeliavo iš fantazijų srities ir niekaip nesusiję su realybe. Ir gali būti, kad atėjo laikas pradėti kurti kitą istoriją – su kitais veikėjais ir kitomis dekoracijomis.

A

O tam, kad naujoje istorijoje nebepasikartotų seni scenarijai…

A

LIAUKITĖS KURTI LŪKESČIUS!

A

Ir priimkite tą mintį, kad pasaulis jums nieko neskolingas. Kaip ir kiti žmonės.

Supraskite, kad niekas nieko neprivalo ir jūsų gyvenimas suspindės naujomis spalvomis.

Niekas.

Nieko.

Neprivalo.

Štai taip. Visiškai paprastai.

Paleiskite miražą apie tai, kokios jūs svarbios ir reikšmingos esate tiems, su kuriais susitinkate.

Niekas neprivalo jūsų mylėti, dovanoti jums dovanų, draugauti su jumis ir elgtis sąžiningai ar nesavanaudiškai.

Niekas neprivalo būti ištikimas, nes jūs esate kažkam ištikima.

Niekas neprivalo jūsų užstoti ir palaikyti, kai jums sunku.

Niekas neprivalo jūsų užjausti ir guosti.

Klausytis jūsų graudžių istorijų ar juoktis iš jūsų pasakojimų.

Niekas neprivalo užpildyti jūsų tuštumos ir nemokėjimo gyventi be kitų.

Niekas neprivalo jumis rūpintis ir už jus sukurti laimingą bei pasiturintį gyvenimą.

Niekas neprivalo atsakyti jums tuo pačiu.

Gerumu į gerumą.

Dėkingumu.

Elgtis su jumis taip, kaip elgiatės su jais jūs.

Suprantat?

Niekas. Nieko. Neprivalo. Jums.

A

Jūs to norėtumėte, bet jie neprivalo. Tai – jų laisva valia ir pasirinkimas. Tai – jų vertybės, požiūris ir suvokimas, kuris formavosi ne vienerius metus. Tai – jų atsakomybė. Ir jums niekas nesuteikė teisės remontuoti kitų gyvenimų ir aiškinti, kaip jie turi gyventi, kaip jiems reikia mąstyti ir ką daryti. Jūs negalite priversti kitų žmonių gyventi taip, kaip norite jūs.

A

O kaip gyventi nieko nesitikint ir nelaukiant? Kuo pavirs pasaulis, jeigu niekas niekam nieko neprivalo? Visi bus beširdžiai, šalti, abejingi ir susirūpinę tik savimi? Bet pažvelkite į realybę – ji jau tokia yra. Mes patys ją darome tokia savo reikalavimais, pretenzijomis, nepasitenkinimais. Ir pakeisti tai – mūsų valioje. Keičiant savo gyvenimo kryptį. Liautis iš kitų reikalauti, tikėtis, sakyti, kad jie kažką privalo. Prisiimti atsakomybę ir pradėti dalintis – atleidimu ir priėmimu, rūpesčiu, tikra ir nesuvaidinta vidine šiluma. Būti su žmogumi, nes to reikia ne jam, o jums. Rūpintis juo, nes taip norite jūs. Daryti kažką dėl jo, bet suprasti, kad tai jūs norite matyti jo besišypsantį veidą, jausti nurimusią širdį. Mylėti jį ne dėl jo, o dėl pačios meilės, nesistengiant apriboti, įkalinti savo reikalavimuose ir lūkesčiuose.

A

Ir palengva ištirps ledai ir sušils širdys.

Tai – šviesa, besibraunanti per nelaimingumo džiungles, sukurtas iš įsipareigojimų ir lūkesčių.

Paleiskite tai, ko nėra jūsų rankose.

Baikite apsimetinėti.

Išsilaisvinkite iš nuolatinio kitų žmonių ar įvykių vertinimo, liaukitės komentuoti kitų poelgius ir tai taps jūsų transformacijos pradžia.

Juk jūs taip norėjote pakeisti savo gyvenimą…

Mokykitės vertinti smulkmenas, kurių iki šiol nepastebėjote.

Gerą žodį.

Pasiūlymą padėti.

Šypseną.

Ir tada pamatysite, kiek daug gerumo yra pasaulyje, kai jūs nebegriaunate visko savo “turi” ir “privalo” sprogmenimis.

Jeigu mylite – paleiskite…

Tai – būtina laisvė, erdvė, kurioje ir sužydi meilė.

Gerbkite kito pasirinkimą.

Nebandykite kontroliuoti.

Jeigu nepatinka – išeikite, tik nedrįskite lopyti kito žmogaus gyvenimo.

Ir tuomet lūkesčių nebeliks.

Nebeliks nesibaigiančių bandymų šypsotis per skausmą.

Nebeliks susipriešinimo ir reikalavimų.

Nebeliks nusivylimų.

Liks tik lengvumas.

Paprastumas.

Ir laisvė tiesiog būti.

Niekas nieko neprivalo dėl jūsų.

Ir jums nieko iš kitų nereikia, nes jūsų gyvenimas užpildytas jumis ir ta neįkainojamai tikra vidine šiluma, kuria dabar galite dalintis su pasauliu.

Nes jūs iš tikrųjų GYVENATE.

APKABINU…

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A