Paskelbta Pakomentuoti

Alfrid Lengle: kaip išgyventi vienatvę?

Ištrauka iš garsaus austrų psichoterapeuto, egzistencinės analizės atstovo Alfrid Lengle paskaitos apie vienatvę ir apie tai, kaip vienatvės išgyvenimas gali padėti atrasti save ir užsipildyti meile.

A

Kai aš matau jus, aš nesijaučiu vienišas. Tikiuosi, kad jūs taip pat nesijaučiate vieniši. Vienatvės tema, ko gero, pažįstama kiekvienam. Kas gi nesijautė vienišas? Vienatvė – tai tas jausmas, kuris lydi mus augimo procese. Tai – savęs atradimo kelio atkarpa, kurią įveikę, mes pradedame dar labiau vertinti santykius.

A

VIENATVĖS IŠGYVENIMAS

A

Vienatvę mes išgyvename itin skausmingai. Tai – nemalonus jausmas. Tai toks jausmas, kurį mes norime greičiau nuslopinti, nuo kurio norime pabėgti. Ir sėkmingai tai darome – nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, užiiminėjame pačiais įvairiausiais reikalais. Čia mums padeda ir televizoriaus žiūrėjimas, ir kompiuteris, mobilusis, internetas, kelionės, alkoholis, darbas, kitos priklausomybės. Visa tai mums padeda atsikratyti šio nemalonaus jausmo. Nes vienatvėje mes susitinkame su pačiu savimi. Vienatvėje aš esu tik su savimi. Aš paliktas. Nieko nėra šalia. Aš neturiu santykių, nėra to, su kuriuo aš galėčiau pasikalbėti. Laikas išsitęsia, atsiveria tuštuma, nuobodulys.

A

Vienatvė – tai santykių nebuvimo patirtis, ypatingai skaudžiai išgyvenama tuomet, kai mes kažko ilgimės. Ar jūs pažįstate ilgesį? Jeigu kažką myli, ilgiesi mylimojo, kai jo nėra šalia. Man trūksta mylimo žmogaus, aš jaučiuosi susijęs su juo, artimas jam, bet negaliu jo pamatyti, negaliu susitikti. Mano širdis – drauge su juo, o be jo ar be jos mano širdis jaučiasi pasimetusi.

A

Panašūs jausmai užklumpa, kai mus užlieja nostalgija gimtosioms vietoms. Prisimenu, kai buvau 11-12 metų amžiaus ir gyvenau internate, aš labai ilgėjausi savo namų. Tenai buvo šilta, malonu, tenai buvo santykiai, ten buvo draugai, o aš buvau toli nuo viso to. Aš visą mėnesį nebuvau namie. Aš jaučiausi tarytum būčiau gyvenęs kitame pasaulyje, kuris buvo ne mano. Jis buvo šaltas, o aš jaučiausi pasimetęs. Mano širdis buvo užpildyta namų ilgesiu. Visą tą laiką aš galvojau tik apie tai, kas dabar vyksta namie, kuo užsiėmę mano artimieji: štai dabar jie atsikėlė, dabar pietauja, dabar visa šeima susirinko vakarieniauti. Ir man nuolat skaudėjo, nes jaučiausi atskirtas nuo tos gyvenimo dalies, kurioje man buvo šilta, kur aš gyvenau jausmu, kad esu šio pasaulio dalis. Ir aš jaučiausi neišpasakytai vienišas…

A

Vieniši mes galime jaustis ir darbe, jeigu mums keliami reikalavimai, kurių mes neatitinkame, iki kurių nepriaugome. Ten, kur mes jaučiame nepasitikėjimą savimi, ir jeigu mūsų niekas nepalaiko, mes jaučiamės taip pat vieniši. Jeigu aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, gali atsirasti baimė, kuri stiprins vienatvės jausmą. Tai baimė, kad aš pasirodysiu silpnas, kad pajausiu kaltę dėl to, jog nesusidoroju su užduotimi. Dar blogiau, jeigu darbe susiduriame su psichologiniu smurtu. Tuomet man atrodys, kad esu paliktas likimo valiai, su manimi susidoros, aš jaučiuosi esantis visuomenės nuošalyje, aš jau nesu jos dalis.

A

Vienatvė – labai gili tema vyresniame amžiuje, senatvėje. Ir vaikystėje. Vaikai, kurių nepasitiko, vaikai, kuriuos paliko vienus, kurių tėvai nuolat užsiėmę kitais reikalais, gali jaustis bejėgiai savo vienatvėje. Vienatvė vaikus stipriai traumuoja, nes vaikai negeba vienatvėje vystyti savojo AŠ. Ilgos vienatvės valandos iškreipia vaikų vystymąsi. Iš kitos pusės, jeigu vaikas praleis kelias valandas vienatvėje – nieko baisaus, tai gali būti postūmis jo vystymuisi. Tai – vieno iš egzistencijos aspektų išjautimas. Ir tai – realybė.

A

Senatvėje vienatvė nebetraumuoja ir nestabdo vystymosi, tačiau apsunkina. Ji gali būti depresijos, paranojiškų minčių, nemigos, nuolatinių nusiskundimų priežastis. Gali būti netgi taip, kad nuo vienatvės žmogus liaujasi kalbėjęs. Juk anksčiau jis turėjo šeimą, galbūt ir vaikų, o dabar jis sėdi namuose vienas. Ir todėl labai daug pagyvenusių žmonių ieško “paguodos” televizoriuje. Nors televizorius – vienpusė komunikacija, bet žmogus girdi kitų žmonių balsus ir jaučiasi ne toks vienišas. Senyvame amžiuje vienatvė labai slegia.

A

Ar man pažįstamas vienatvės jausmas? Jeigu mes paklausime savęs: kada paskutinį kartą aš jaučiau vienatvę? Ar mano gyvenime buvo tarpsnis, kai vienatvė buvo pagrindinis jausmas? Kaip vienatvė reiškiasi mano gyvenime? Galbūt, ją pridengiu nuolatine veikla, bet sielos gelmėse jaučiuosi vienišas? Jeigu būsiu atviras, greičiausiai, aš tai aptiksiu. Gal pamatysiu, kad mano gyvenime buvo laikas, kai jaučiausi vienišas. O gal suprasiu, kas nepažįstu šio jausmo ir turiu įsitempti, norėdamas prisiminti jį. O gal aš kenčiu nuo vienatvės? Ir ji mane slegia taip, kad išnyko visas gyvenimo džiaugsmas ir vis dažniau iškyla gyvenimo prasmės klausimas?

A

VIENATVĖ TARP ŽMONIŲ

A

Jausti vienatvę galiu ne tik tada, kai mano gyvenime nėra santykių su žmonėmis. Tokiu atveju vienatvė mums atrodo suprantama. Bet aš galiu jaustis vienišas ir būdamas tarp žmonių: šventės metu, vakarėlyje, net savo gimtadienio šventėje, mokykloje, darbe, šeimoje. Būna, kad žmonės šalia, o man kažko trūksta. O kas tai – tas kažkas, ko trūksta? Susitikimas lyg ir vyksta, bet jo nėra, paviršutiniški pokalbiai, nėra mainų su kitu žmogumi. Mes bendraujame lyg “tarp kitko”, o aš turiu poreikį pasikalbėti iš tikrųjų. Mes kalbamės apie slidinėjimą, apie automobilius, bet nekalbam apie tave ir mane. O kada aš turėsiu tokią galimybę pasikalbėti apie save ir apie tave? Kaip dažnai tai vyksta? Ar tai vyksta šeimoje?

A

Dažnoje šeimoje kalbama apie įvairiausius reikalus, apie tai, ką reikia padaryti, kas ir ką turi nupirkti, kas paruoš maistą, bet apie mūsų santykius, apie tai, kas mus jaudina, neramina, tylima. Tuomet aš jaučiuosi vienišas šeimoje. Jeigu manęs niekas nemato (ypatingai stiprią įtaką tai daro vaikams), aš jaučiuosi vienišas. Dar blogiau – aš paliktas, nes žmonių aplink yra, bet jie neina pas mane, nesidomi manimi, nežiūri į mane, nežiūri į akis. Jie mato tik tai, ar aš gerai mokausi mokykloje, ar nepridirbau ko nors blogo. Ir taip mane auklėja. Taip aš augu vienatvėje ir kuo stebėtis, kad aš dabar jaučiu gilią vienatvę?

A

Taip pat vyksta ir tarp partnerių: mes drauge jau dvidešimt metų, bet jaučiamės visiškai vieniši. Seksualiniai santykiai funkcionuoja, daugiau ar mažiau malonūs, bet ar šiuose santykiuose esu aš? Ar mane supranta, ar mato? Ar kitas kalba apie mane – ar tik apie save? Ar kalbama tik apie tam tikrų funkcijų tenkinimą? Jeigu mes neskiriame laiko pasikalbėti vienas apie kitą – taip, kaip tada, kai buvome įsimylėję, pasikalbėti apie tai, kas vyksta mūsų širdyse, mes jausimės vieniši net išoriškai pačiuose teisingiausiuose santykiuose.

A

Tikėtina, kad tokie etapai, kai jaučiama vienatvė, būna visuose santykiuose. Juk santykiuose būna ir pakilimų, ir nuopolių. Mes negalime visada būti pasiruošę bendravimui su kitu žmogumi, visuomet būti atviri. Kartais mes panyrame į save, būname užsiėmę savom problemom, jausmais, mintimis apie praeitį, ir neturime laiko kitam žmogui, mes nežiūrime į jį. Bet taip gali nutikti būtent tada, kai jam labiausiai reikia mūsų. Ir tokiu momentu manęs nėra kitam, ir jis jaučiasi vienišas, paliktas su savo bėdomis. Tai nepakenks santykiams, jeigu vėliau mes pasikalbėsime apie tai ir iš naujo atrasime vienas kitą. Bet kartais tie momentai virsta giliomis žaizdomis ir vieniši mes jaučiamės ne tik tada, kai nėra santykių, bet ir tada, kai esame apsupti žmonių.

A

Santykiai visuomet turi pradžią – tai tas momentas, kai mes pirmą kartą susitinkame. Bet santykiai neturi pabaigos. Visi santykiai, kuriuos aš turėjau su kitais žmonėmis (draugais, mylimaisiais) gyvi manyje. Jeigu aš savo buvusią draugę sutinku po 20 metų gatvėje, mano širdis ima plakti stipriau – juk kažkas buvo ir visa tai dar gyvena manyje. Jeigu su tuo žmogumi aš patyriau kažką gero, tai bus mano laimės šaltinis kitame gyvenimo etape. Visada, kai aš tai prisimenu, mane užlieja geri jausmai. Kiek aš lieku susijęs su tuo žmogumi, su kuriuo yra ar buvo santykiai, tiek ilgai aš nebūsiu vienišas. Ir tai gali būti mano gyvenimo pagrindas.

A

Jeigu mane įžeidė, sužeidė, nuvylė, apgavo, jeigu mane nuvertino, išjuokė – aš jaučiu skausmą, atsisukdamas į save. Natūralus žmogaus refleksas – nusisukti nuo to, kas skaudina ir kuria kančią. Kartais mes taip stipriai nuslopiname savo jausmus, kad gali atsirasti ir psichosomatiniai sutrikimai. Migrena, skrandžio opa, astma man praneša: tu nejauti kažko labai svarbaus. Tu neprivalai toliau taip gyventi, atsisuk į tai, pajausk tai, kas teikia tau skausmą, kad galėtum jį tranformuoti – paliūdėti, pasigraužti, atleisti – kitaip tu nebūsi laisvas.

A

Jeigu aš nejaučiu pats savęs ar slopinu savo jausmus, tuomet aš esu vienišas su pačiu savimi. Jeigu aš nejaučiu savo kūno, savo kvėpavimo, savo nuotaikos, savijautos, savo žvalumo, savo nuovargio, motyvacijos ir savo džiaugsmo, savo kančios ir skausmo – aš neturiu jokių santykių su savimi. Dar blogiau – aš negaliu išgyventi ir santykių su kitais. Negaliu kažko jausti tau, negaliu jausti, kad tu man patinki, kad aš noriu būti su tavimi, kad man patinka su tavimi leisti laiką, aš noriu būti arčiau tavęs, atsiverti, kad pajausčiau tave. Kaip visa tai gali funkcionuoti, jeigu aš neturiu santykių su pačiu savimi ir aš nieko nejaučiu sau?

A

Aš negaliu patirti tikrų santykių su kitais, jeigu aš negebu reaguoti, jeigu manyje nėra jokio judesio, nes mano jausmai stipriai sužeisti, nes man labai sunku juos išgyventi. Arba todėl, kad iš tikrųjų aš niekada jų ir nejaučiau, nes labai ilgai vengiau artumo su kitais žmonėmis.

A

Jeigu mama manęs nepaimdavo ant rankų, nesodino ant kelių, nebučiavo, jeigu mano tėtis neturėjo man laiko, jeigu aš neturėjau tikrų draugų, kurie būtų tai padarę, tuomet mano jausmų pasaulis “atbukęs” – pasaulis, kuris negalėjo išsivystyti, negalėjo išsiskleisti. Mano jausmai skurdūs ir aš nuolat jaučiuosi vienišas.

A

Ar yra išeitis? Aš galiu kažką jausti, bet tai mano jausmai, o ne tavo. Aš galiu jaustis artimu tau, bet aš visuomet sugrįžtu pas save ir turiu būti pačiu savimi. Kitas žmogus gali jaustis taip pat, jis taip pat jaučia save. Ir jis yra savyje. Ir jeigu kiti žmonės pasižiūrės į mane, į mano pusę, aš suprasiu, ką jie nori pasakyti: “Aš matau tave. Tu esi čia.”

A

Filosofas Martin’as Buber’is sakė, kad “AŠ tampa AŠ tik šalia TU. AŠ įgauna struktūrą, gebėjimą bendrauti su pačiu savimi – ir tada mokosi bendrauti su kitais. Mūsų viduje yra šaltinis ir jis pradeda kalbėti su mumis, bet tam turime išgirsti AŠ. Šiam AŠ reikalingas TU – tas, kuris išklausys. Taip susitikdami su kitais mes gauname galimybę susitikti su savimi. Susitikimas su kitu mane veda į susitikimą su savimi. Manimi teka gyvenimas. Ir tada aš niekada nebūsiu vienišas.”

A

Parengė Ilona Tamošiūnienė / Straipsnio originalas

A

Paskelbta Komentarų: 1

8 būdai, padėsiantys įveikti baimes

Baimių temą verta pradėti nuo vienos svarbios minties – bijo visi.

Ir tie, kurie talentingi.

Ir turtingi.

Ir tie, kurie protingi ir daug išmano.

Tie, kurie gyvena vandenyno pakrantėjė.

Ir įsikūrę triukšmingo miesto centre.

Ir tie, kurie augo apsupti meilės bei šilumos.

Ir tie, kuriuos kažkada atstūmė.

Pasiekę aukštumų savo veikloje.

Praktikuojantys jogą.

Ir užsiiminėjantys kovos menais.

Ir tie, kurie ką tik pradėjo.

Ir tie, kurie turi daug patirties.

Ir tie, kurių gyvenimas iš šalies atrodo nuostabiai.

A

Baisu visiems.

A

Pradėti naują. Palikti įprastą aplinką. Rizikuoti. Daryti tai, ko nėra darę. Baisu dėl artimųjų. Dėl veiklos. Dėl gyvenimo. Ir dar dėl daugelio dalykų baisu.

A

Baimė yra ir bus. Kad ir kiek sukauptumėm patirties, praktikos, pasitikėjimo, pripažinimo, pinigų, talentų, kiekvieną kartą, kai sieksime naujų aukštumų, kiekvieną kartą, kai eisime į sceną, kiekvieną kartą, kai žvelgsime į vaikus ir mylimuosius – baimė bus. Stipresnė ar silpnesnė, bet bus.

A

Ir tai yra normalu. Nes tai reiškia, kad dar esi gyvas, žmogau. Tai reiškia, kad dabar – pats tinkamiausias metas žengti pirmyn. Per baimę. Su baime. Nesistengiant jos atsikratyti, o mokantis su ja šokti tango. Ir svarbu yra tik tai, kas ką veda šiame gyvenimo šokyje – baimė mane ar aš baimę?

A

Juk drąsus yra ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris geba ir bijodamas eiti ten, kur nori būti. Todėl toliau – keli būdai, padėsiantys šokyje su baime užimti vedančiojo poziciją.

A

Pirmasis būdas

MAŽI ŽINGSNELIAI

A

Kai kuriuos dalykus, kurių bijome, verta daryti palaipsniui. Na, pavyzdžiui, jeigu žmogus bijo aukščio, nereikia jo iš kart užtempti ant aukščiausio pastato stogo ir priversti pažiūrėti žemyn. Gali baigtis nekaip. Pradžiai tiks bet koks mažesnis iššūkis – pakilti į penktą aukštą, prieiti prie lango, įsitikinti, kad saugu ir pažiūrėti pro langą žemyn. O tada – kiek aukščiau. Ir dar aukščiau. Arba, jeigu baisu kalbėti prieš dešimties žmonių auditoriją, iš pradžių tai galima padaryti su vienu žmogumi, tuomet su dviem, trim ir t.t.

A

Kokia bebūtų baimė, toks būdas tinka daugybei situacijų. Net mažiausias pasipriešinimo baimei žingsnelis artins prie tikslo. Na, jeigu vyrukas bijo pasimatymų, nekaltas komplimentas patinkančiai merginai gali būti pirmasis žingsnis, o pakvietimas į pasimatymą – dešimtas.

A

Nustebsite, kaip lengva žengti dešimtą žingsnį po devinto, devintą po aštunto. Maži, bet sistemingi žingsniai padės nueiti lengvą kelią iki didelių iššūkių. Ir jūs palengva išmoksite suvaldyti tas baimes, kurios kažkada atrodė nevaldomos.

A

Antrasis būdas

SPONTANIŠKI VEIKSMAI

A

Planavimas gyvenime yra puikus reikalas, bet kartais būna taip, kad prisiplanuoji tiek, jog planas taip ir lieka planu. Nes kai per daug planuoji, kas ir kaip turėtų įvykti, tai įgauna labai didelę reikšmę, pradedi bijoti nukrypti nuo plano, padaryti klaidą, atlikti kažką netinkamai (ne pagal planą). Ir vietoje to, kad tiesiog pradėtum daryti, trypčioji vietoje ir gyveni planais. Tuomet geriau neapsiriboti konkrečiu planu ir leisti viskam vykti natūraliau.

A

Kartais spontaniški veiksmai yra vineintelis būdas suvaldyti savo baimę ir nepasitikėjimą. Tuomet, kai kažką nusprendi, reikia tiesiog pradėti daryti, nekreipiant dėmesio į proto “traukulius”. Sąmoningai darydami spontaniškus veiksmus, mes dėmesį sutelkiame į tai, ką darome tuo metu, o ne į tai, kaip yra baisu.

A

Тrеčiasis būdas

GYVAS PAVYZDYS

A

Beveik magišku būdu baimės pradeda tirpti, kai keliančioje baimę situacijoje mes matome patyrusio, savimi pasitikinčio žmogaus veiksmus. Toks gyvas pavyzdys savo akivaizdumu gali sugriauti vidinį, keliantį baimę barjerą. Praktikoje matydami, kad tokioje situacijoje galima veikti lengvai ir su pasitikėjimu, mes įsitikiname, kad mūsų kompleksai, nuogąstavimai neturi jokio realaus pagrindo. Ir tai atpalaiduoja.

A

Kartais nutinka taip, kad užvaldyti įvairiausių baimių, mes pasirenkame labai sudėtingus kelius, vedančius į tikslą. Vargstame, kamuojamės. Ir staiga matome, kaip šalia mūsų esantis “išsišokėlis” aplenkia mus tik todėl, kad daro veiksmus, nesukdamas galvos dėl “patogu-nepatogu”, “pavyks-nepavyks”. Jis tiesiog eina ten, kur nori būti. Ir ateina. Taip, tokiu gyvu pavyzdžiu galima piktintis, bet galima pasimokyti ir iš jo.

A

Ketvirtasis būdas

ATSIPALAIDAVIMAS

A

Ši būdą galima pavadinti fiziologiniu. Kaip žinia, kūno ir proto būsenos yra susijusios. Jeigu protas įsitempęs, įsitempia ir kūnas. Ir atvirkščiai – atpalaiduodami kūną mes raminame protą. Tokį pat rezultatą duoda ir kvėpavimas. Jeigu atkreipsite dėmesį, tuo metu, kai bijome, mes beveik nekvėpuojame. Todėl “greitoji pagalba” apsilankius baimei – pradėti giliai kvėpuoti, sutelkiant dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Tai tikrai padės atsipalaiduoti ir sumažinti baimę. Žinoma, geriausias variantas – atpalaiduoti kūną ir nuraminti kvėpavimą ne tada, kai jau viskas įsitempę, o palaikyti tokią būseną dienos eigoje kuo ilgesnį laiką.

A

Penktasis būdas

SUPRATIMAS

A

Dažnai mes bijome kažką daryti dėl to, kad nežinome, reikia mums to ar ne. Viduje dėliojame visus “už” ir “prieš”, tačiau niekaip negalime priimti galutinio sprendimo. Ir kuo ilgiau blaškomės, tuo darosi baisiau. Procesą palengvina aiškus supratimas, kas mums yra svarbu, o kas ne. Tada, kai mes sekame savo vertybėmis, kai žinome, vardan ko darome vienus ar kitus dalykus, vietos baimėms lieka mažai.

A

Sukilus baimėms, verta pasižiūrėti ir į tai, kokią gi katastrofą kuria protas, kas baisiausio gali nutikti, jeigu mes žengsime į savo baimes. Ir dažniausiai pasirodys, kad net pati didžiausia “katastrofa” yra išgyvenama. Supratus tai, baimės tiesiog ima trauktis.

A

Šeštasis būdas

PROFESIONALUMAS

A

Viskas, kas nauja, ko mes nežinome ir nemokame, kelia baimę. Jeigu ateiname į darbą, kuriame esame “žali”, jausti baimę ir nepasitikėjimą yra normalu, nes dar neturime jokios patirties, dar neaišku, ar pavyks susitvarkyti su pareigomis, dar nežinia nei nuo ko pradėti, nei kuo baigti. Svarbiausia, kad toks procesas netaptų užsitęsusiu egzaminu, lydimu nuolatinės įtampos. Todėl geriausias vaistas nuo baimių tokiose situacijose – mokymasis, mokymasis, mokymasis.

A

Septintasis būdas

SAVĘS PAŽINIMAS

A

Visos mūsų baimės ir nepasitikėjimas savimi – tai savęs nepažinimo pasekmė. Ir tik todėl mūsų identifikacija taip stipriai paremta kitų žmonių nuomone. Jeigu kažkam patikai – jauti pritarimą, baimės dingsta ir pasitikėjimas savimi stiprėja. O jeigu kritikuoja – o siaube, kaip baisu, ir pasitikėjimas savimi nusirita žemiau grindjuostės. Lyg mes apie save nieko nežinotumėm ir visą su mumis susijusią informaciją gautumėm tik iš šorės.

A

Svarbu prisiminti, kad kitų žmonių vertinimas yra subjektyvus. Dauguma žmonių negeba net savyje susigaudyti, jau nekalbant apie tai, kad jie galėtų adekvačiai ir tinkamai įvertinti mūsų asmenybę. Pažinti save reiškia priimti save tuo, kas esi. Kai negėda būti savimi, tada gali gyventi ir veikti be didelių baimių.

A

Aštuntasis būdas

ASMENYBĖS ANALIZĖ

A

Iš esmės, visų mūsų baimių pagrindas – neadekvatūs įsitikinimai apie save ir gyvenimą. Kiekviena problematiška būsena – tai mūsų mąstymo pasekmė. Blaivi analizė padeda “išvynioti” susipainiojusį įsitikinimų kamuolį ir atskirti “grūdus nuo pelų”. Tačiau savarankiškai išnarplioti painiavą dažnai būna sunku, nes pati painiava užpainioja taip, kad gali, žmogau, pasiklysti ilgam. Tokiu atveju geriau kreiptis į žmogų, kuris gali blaiviai ir be vertinimų pažvelgti į jūsų gyvenimą iš šalies ir padėti aiškiau suvokti, kas jūs esate, ir iš kur atkeliauja jūsų baimės.

A

O pabaigai – svarbu prisiminti, kad kiekviena atskleista ir pripažinta baimė duoda dar vieną galimybę sustiprėti. Įveikti baimes ir nepasitikėjimą savimi – nereiškia daryti neapgalvotus ir pavojingus gyvybei dalykus. Susitikiti su savo baimėmis reiškia augti, mokytis, tvirtėti ir semtis išminties. To ir linkiu.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Kaip pamilti save: dešimt žingsnių į meilę sau pagal Louise Hay

Baikite save kritikuoti. Kai mes sau sakome, kad nieko baisaus neįvyks, mums atrodo, kad nepriklausomai nuo aplinkybių, viską galima pakeisti ir ištaisyti. O kai galvojame, kad viskas blogai, sunkumus sutinkame kiekviename žingsnyje. Mes visi nuolat keičiamės. Kiekviena diena – tai nauja diena. Ir šiandien mes šiek tiek kitokie, nei buvome vakar. Mokėjimas prisitaikyti ir judėti drauge su gyvenimo srautu – tai ir yra mūsų jėga. Tie, kurie augo nepalankiose šeimose, labai dažnai išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą ir stiprų įprotį kritikuoti save. Susimąstykite akimirkai, kokius žodžius jūs naudojate, kai esate savimi nepatenkinti? Kvailys, žioplys, nevykėlis ir panašiai? Būtina išsiugdyti pagarbą sau ir savo vertės suvokimą. Nes jausdamiesi nepakankamai gerais, mes nuolat randame priežasčių jaustis nelaimingais ir pažemintais. Be to, tokiu būdu mes leidžiame įvairioms ligoms apsigyventi mūsų kūne, atidedame tai, kas galėtų būti mums naudinga, elgiamės neatsakingai su savo organizmu, prikimšdami jį nesveiku maistu, alkoholiu ir kitais kenksmingais produktais. Bet kokiu atveju, mes visi daugiau ar mažiau nepasitikime savimi, nes mes esam tik žmonės, o ne dievai. Todėl, visų pirma, siūlau liautis siekti būti tobulais. Labai aukšti reikalavimai mums “spaudžia smegenis” ir trukdo pamatyti tas žaizdas, kurios reikalauja mūsų dėmesio. Vietoje to mes galime vystyti savo kūrybinius gebėjimus, unikalius būdo bruožus ir savybes, kuriomis išsiskiriame. Kiekvienas iš mūsų turi savo užduotį šioje Žemėje. Analogų nėra. Ir kai mes savo atžvilgiu nusiteikę kritiškai, mes negalime pamatyti savo užduočių ir prasmės.

A

Baikite save gąsdinti. Daugelis iš mūsų terorizuoja save niūriomis mintimis, taip tik blogindami ir taip nemielą situaciją. Iš musės išauga dramblys. Negalima gyventi nuolat laukiant, kad nutiks kažkas blogo. Labai dažnai mes net miegoti einame, mintyse nupiešę patį blogiausią mūsų problemos sprendimą. Kažkaip vaikiškai: mažylis įsivaizduoja, kad po jo lova tupi pabaisa, ir baidosi savo paties fantazijų. Nenuostabu, kad negalite užmigti. Kaip ir vaikui – jums reikia tėvų, kurie ateis ir jus priglaus. Bet jūs jau užaugote ir žinote, kad tik patys galite nurimti.

A

Dažnai save gąsdina sergantys žmonės. Jie įsivaizduoja patį blogiausią variantą. Jie mąsto apie savo laidotuves, kol pagaliau visai nustoja jaustis asmenybėmis.

A

Blogos mintys gali sugadinti santykius. Jums nepaskambino? Ir jūs tuoj pat nusprendžiate, kad jūsų nebemyli ir dabar jūs būsite vieniši iki gyvenimo pabaigos. Jūs jaučiatės palikti ir atstumti. Taip jūs galite galvoti ir apie darbą: jus kažkas įvertino kiek kritiškai ir jums tuoj pat vaidenasi atleidimas. Tokiu būdu jūs patys kuriate ir stiprinate paralyžuojančias mintis.

A

Prisiminkite, kad tokios mintys – tai negatyvios afirmacijos. Jeigu jūs pagaunate neigiamą mintį, paieškokite vaizdinio, kuriuo jums būtų malonu pakeisti ją. Galbūt tai bus saulėtekis, gėlė, varžybų ištrauka ar panašiai. Naudokite šį vaizdą kaip jungiklį kiekvieną kartą, kai pradedate save gąsdinti. Pasakykite sau: “Aš daugiau apie tai negalvosiu. Galvosiu apie saulėlydį, rožes, jachtas, o gal krioklį”. Pasirinkite bet kokį jums malonų vaizdinį. Jeigu šį pratimą darysite reguliariai, palaipsniui atsikratysite įpročio save gąsdinti.

A

Būkite kantrūs. Oren Arnold ironiškai rašė: “Brangus Dieve, meldžiu tavęs kantrybės. Ir noriu aš jos tiesiog dabar!” Kantrybė – tai galingas įrankis. Dauguma iš mūsų kankinasi laukdami apdovanojimo tuoj pat. Mes tiesiog turime gauti jį nieko nelaukiant. Mums neužtenka kantrybės laukti. Mes pykstame, kai tenka stovėti eilėje. Mus siutina kamščiai keliuose. Mes norime gauti visus atsakymus tą pačią minutę, kai tik iškyla klausimas. Ir žinoma, mes norime visas gėrybes gauti iš karto. Dažnai savo nekantrumu apkartiname gyvenimą ir kitiems žmonėms.

A

Nekantrumas – tai pasipriešinimas pažinimui. Mes norime gauti atsakymus, neįsisavinę pamokos ir nedarydami reikiamų veiksmų šia kryptimi. Įsivaizduokite, kad jūsų sąmonė – tai sodas. Pradėkime nuo to, kad sodas – tai žemės plotas. Ir jame gali tankiai bujoti neapykanta pačiam sau, kiekviename kampe voliotis nusivylimų, pykčio ir nerimo akmenys. Jau seniai laikas nugenėti seno medžio, pavadinto baimės vardu, šakas. Vieną dieną jūs išmesite visa tai ir sodas bus kitoks. Jame galėsite pasėti džiaugsmo ir gausos sėklas. Žemę glostys saulės spinduliai, laistys meilės lietus. Ir iš pradžių atrodys, kad nieko reikšmingo nevyksta. Bet nesustokite, prižiūrėkite savo sodą. Ir jeigu būsite kantrūs, jūsų sodas suaugs ir sužydės. Taip vyksta ir su sąmone. Jūs “sodinate” tam tikras mintis, kurios išauga į tam tikrus išgyvenimus ir situacijas – tas, kurių jūs norite. O tam reikia kantrybės.

A

Būkite dėmesingi savo protui. Nereikia savęs neapkęsti dėl neigiamų minčių. Galvokime, kad mūsų mintys kuria, o ne griauna. Nekaltinkime savęs dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Juk tai duoda mums galimybę mokytis. Būti geru sau – liautis save kaltinti, žeminti ir bausti. Išmokit atpalaiduoti savo protą. Atsipalaidavimas – būtina sąlyga ryšiui su vidine jėga atkurti. Kai jūs išsigandę ir įsitempę, energija neteka, ir reikia tik kelių minučių atpalaiduoti kūną bei protą. Užsimerkite ir kelias minutes giliai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į iškvėpimą ir tyliai sau pasakykite: “Aš myliu tave”. Ir iš kart pasijausite ramiau. Taip jūs pranešite sau, kad nėra jokios būtinybės gyventi įtampoje ir baimėje. Meditacija – kiekvieną dieną!

A

Girkite save. Jeigu kritika griauna vidinę atramą, tai pagyrimai ją formuoja. Pripažinkite savo Jėgą – viduje esantį Dieviškąjį pradą. Bardami save, jūs puolate tą Jėgą, kuri jus sukūrė. Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasakykite sau, kad jūs – nuostabūs. Žinoma, vieno karto bus mažai, todėl kartokite tai nuolat. Kai susidursite su kažkuo nauju ir nepažintu, palaikykite save pagyrimais. Leiskite sau priimti gerus dalykus, negalvodami apie tai, ar esate verti. Įsitikinimas, kad mes kažko neverti, neįleidžia į mūsų gyvenimą laimės. Savęs žeminimas atskiria mus nuo norimų dalykų. Bet kaip mes galime pasakyti sau kažką gero, jeigu esam įsitikinę priešingai? Pagalvokite apie tai, kokią vietą užimate gyvenime. Ar kada nors jautėtės pakankamai geras, linksmas, vikrus, simpatiškas žmogus? Vardan ko jūs gyvenate? Jūs žinote, kad atėjote į šį pasaulį su tikslu ir kad tai – ne naujas automobilis kas porą metų. Ką jūs pasiryžę padaryti, kad atrastumėte save? Ar pasiruošę atleisti? Ar norite medituoti? Kiek rimtai jūs norite padaryti savo gyvenimą gražesnį?

A

Prašykite pagalbos. Eikite pas savo draugus ir prašykite pagalbos. Prašymas padėti sunkią akimirką – tai ne silpnumas, o stiprybė. Dauguma iš mūsų įpratę pasikliauti tik savimi ir savo jėgomis. Jūs neprašote pagalbos, nes to daryti jums neleidžia jūsų ego. Bet, vietoje to, kad bandytumėte išsikapanoti patys ir po to pyktumėte dėl savo bejėgiškumo, prašykite pagalbos.

A

Pamilkite savo sunkumus ir trūkumus. Bet kuris negatyvus reiškinys jūsų gyvenime – tai tik maža grandiozinio plano dalis. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suklysta ir padaro netinkamą sprendimą. Tačiau, jeigu mes nuolat bausime save už klaidas, toks elgesio modelis taps įpročiu, kurio atsisakyti pakankamai sunku. Tuo pačiu, kiekvieną kartą bus vis sunkiau priimti teisingą sprendimą. Jeigu jūs nuolat kartojate: “Aš nekenčiu savo darbo. Aš nekenčiu savo ligos, aš nekenčiu savo santykių. Aš viso to negaliu pakęsti”, vargu ar verta tikėtis geresnio gyvenimo. Prisiminkite, kad nei viena sudėtinga situacija neatsiranda atsitiktinai. Už kiekvienos kažkas slypi. Kažkokia labai svarbi priežastis. Vertėtų suprasti, kad kiekviena problema yra susijusi su mūsų požiūriu į gyvenimą. Nemažai sunkiomis ligomis sergančių žmonių būdingas nemokėjimas pasakyti “ne” autoritetams. Sakydami “ne” jie išgyvena tokias kančias, kad pasąmonėje gali gimti griaunanti programa, sakanti “ne” už juos. Kokie bebūtų mąstymo ir elgesio stereotipai, mes visada galime laiku surasti išeitį. Todėl labai svarbu savęs paklausti: “Kur mane nuves ši situacija? Ką aš iš jos išmoksiu? Ar ši patirtis man bus naudinga?” Mums nepatinka užduoti sau tokius klausimus. Tačiau, jeigu mes iš tikrųjų norėsime rasti atsakymus į juos ir pažvelgsime į savo vidų, rasime tiesą. Pavyzdžiui, atsakymas gali skambėti taip: “Tik tokiu būdu aš sulaukiu savo sutuoktinio dėmesio”. Suvokę tai, jūs galite ieškoti variantų, kaip gauti tą patį rezultatą kitais būdais, mažiau kenksmingais. Juokas – vienas iš galimų būdų pasveikti. Jis padeda paleisti skausmą ir įtampą, ir todėl lengviau išgyventi stresinę situaciją. Dažniau žiūrėkite komedijas ir pasijuokite iš visos širdies.

A

Rūpinkitės savo kūnu. Žiūrėkite į savo kūną, kaip į nuostabius namus, kuriuose jums lemta gyventi. Juk mylėtumėte šiuos namus ir rūpintumėtės jais, tiesa? Atkreipkite dėmesį į tai, kas pakliūna į jūsų organizmą. Jeigu jūs vartojate alkoholį ar preparatus, tai dar nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs žmogus. Tai reiškia tik vieną: kol kas jūs neradote kito būdo susitvarkyti su problemomis. Taip mes bandome atsikratyti niekingumo jausmo, kurį atsinešėme iš vaikystės. Tačiau, kai baigiasi alkoholio ar preparatų poveikis, mes jaučiamės dar blogiau, nei prieš tai. Be to, papildomai mes dar užsikrauname ir kaltės jausmą. Todėl, pasistenkite suprasti, kad nuo jausmų nereikia slėptis. Jausti yra saugu. Be to, visi jausmai anksčiau ar vėliau baigiasi.

A

Kita nemeilės sau išraiška – nesveika mityba. Mes negalime gyventi be maisto, nes tai – mūsų organizmo kuras. Net ir žinodami sveikos mitybos pagrindus, mes kišame į save tokius produktus, kurie kenkia mūsų sveikatai. Dėmesys maistui ir savo fizinei savijautai – tai dar viena meilės sau išraiška.

A

Žiūrėkite į veidrodį. Aš dažnai pabrėžiu darbo su veidrodžiu svarbą. Tai labai geras būdas išsiaiškinti, kas mus neleidžia mylėti savęs. Su veidrodžiu galima dirbti keliais būdais. Pavyzdžiui. Iš ryto pirmiausiai prieiname prie veidrodžio ir, žiūrėdami sau į akis, sakome: “Ką aš galiu padaryti dėl tavęs šiandien? Kas suteiks tau malonumą ir bus naudinga?” Ir tuomet įsiklausykite į savo vidinio balso atsakymą. Laikykitės jo patarimų visą dieną. Būna, kad kai kurie neišlaukia atsakymo. Tai gali būti susiję su įpročiu nuolat save barti: vidinis balsas kol kas nemoka atsiliepti į švelnius, mylinčius žodžius. Jeigu dienos metu vyksta nemalonūs dalykai, prieikite prie veidrodžio ir pasakykite: “Aš vis tiek tave myliu”. Visi įvykiai turi pradžią ir pabaigą, tik jūsų meilė yra begalinė, ir tai – svarbiausia. O jeigu įvyksta kažkas gero, vėl pažvelkite į savo atspindį veidrodyje ir pasakykite “Ačiū”. Padėkokite sau už tai, kad jaučiatės laimingi.

A

Priš veidrodį galite mokytis atleisti. Sau ir kitiems. Žiūrėdami į veidrodį, galite pasikalbėti su tais, su kuriais jūs nesiryžtate pasikalbėti akis į akį. Galite išsiaiškinti santykius su Tėvais, kolegomis, gydytojais, vaikais, meilužiais. Galite sakyti tai, ką jūs bijotumėte pasakyti kitomis aplinkybėmis. Ir prisiminkite, kad pabaigoje visada reikia paprašyti savo “pašnekovo” meilės ir pritarimo, nes būtent to jums ir reikia. Žmonės, kurie nejaučia meilės sau, paprastai nemoka ir atleisti. Čia egzistuoja tiesioginis ryšys: neatleidęs nepamilsi. Kai mes atleidžiame ir paleidžiame nuoskaudas, nusimetam nuo savo pečių nepakeliamą naštą ir atveriam širdį meilei. Žmonės sako “Net ant širdies palengvėjo!” Žinoma, juk jūs ką tik nusimetėte tokią naštą.

A

Reikia labai pasistengti, kad jūsų vaikai liautųsi jus mylėję. Bet jeigu jau taip įvyko, atleis jie jums sunkiai. Kai mes negalime atleisti, paleisti senų nuoskaudų, praeitis išstumia iš mūsų gyvenimo dabartį. Jeigu mes negyvename dabartyje, kaip mes galime sukurti ateitį? Senas praeities šlamštas pavirsta atstumiančiu savartynu.

A

Naudinga žiūrint į veidrodį kartoti afirmacijas. Tokiu būdu jūs sužinosite tiesą apie save. Jeigu iš vidaus į afirmaciją atsako pagiežingas balsas “Tu juokauji? Tai – netiesa, tu to nevertas”, vadinasi, jūs gavote vertingą dovaną. Pokyčiai neįmanomi, kol jūs nežinote, ties kuo reikia dirbti. Zyziantys netikri vidiniai balsai iš tiesų yra raktas į laisvę. Į negatyvų įsitikinimą atsakykite teiginiu: “Dabar aš esu vertas visų gėrybių. Aš leidžiu maloniems ir naudingiems išgyvenimams užpildyti savo gyvenimą”. Kartokite šį teiginį tol, kol jis taps jūsų gyvenimo dalimi.

A

Ir pagaliau – mylėkite save dabar. Nelaukite, kol jums viskas pavyks. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi – tai tiesiog įprotis. Jeigu jūs būsite savimi patenkinti dabar, jeigu galite save mylėti ir priimti iš karto, vadinasi jūs jau pasiruošę mėgautis tais gerais dalykais, kurie taps jūsų gyvenimo dalimi. Išmokę mylėti save, jūs pamilsite ir priimsite kitus. Mes negalime pakeisti kitų, todėl palikite juos ramybėje. Mėgindami ką nors pakeisti, mes prarandame daugybę energijos. Jeigu bent pusę jos mes skirtumėm sau, šiandien būtumėm visiškai kiti. Jūs negalite išmokyti kitų gyventi. Kiekvienas turi atrasti savo kelią. Viskas, ką jūs galite – pažinti save. O meilė sau – pirmasis žingsnis šiuo keliu.

A

Parengta pagal Louise Hay  knygą “Pamilk save ir būk laimingas”

A

Paskelbta Pakomentuoti

Valios elementai: ko reikia, kad valia pabustų?

Tikriausiai ne vieną dieną pasitikote mintimi “na jau šiandien tikrai pradėsiu: projektą, sportuoti, mokytis X kalbą, rašyti knygą…”, bet atėjus vakarui aptikote, kad taip nieko ir nepradėjote. Nors ir nori, ir puikiai žinai, kad norint kažką padaryti, reikia tiesiog daryti, bet niekaip nepavyksta tai kūno išnešti į lauką, tai paspausti kairiajame (ar dešiniajame) monitoriaus kampe esančio kryžiuko ir palikti “veidaknygės” erdvę, išjungti šimtas dvidešimtos pamėgto filmo serijos ar sustoti likus metrui iki šaldytuvo. Sakai sau “Na, dar dešimt minučių….mmm, na dar vienas šokolado gabalėlis ir viskas…pabaigsiu šią seriją ir tada jau tikrai…”, tačiau net nepastebi, kaip dešimt minučių virsta trimis valandomis, paskutinis šokolado gabalėlis – visa plytele, viena serija – visu sezonu. Ir tas lengvai bauginantis pojūtis, lyg būtum valdomas kažin kokių slaptų blogio jėgų, kuriančių prieš tave sąmokslą… ( 🙂 )

A

Bet gera žinia yra ta, kad ne tamsiosios jėgos atsakingos už tai, kad mes nedarome to, ką norime daryti. Už tai atsako mūsų VALIA, kuri kartais paskelbia streiką, atsisako norus paversti veiksmais ir tuomet mes sakome, kad neturime valios. Iš tiesų, valia niekur nedingsta, nes su ja yra susiję viskas, ką mes darome. Valgome, einame miegoti, bendraujame, sprendžiame konfliktus, risnojame miško taku ar paliekame kūną prieš televizoriaus ekraną – visuose procesuose dalyvauja mūsų valia. Todėl sakyti, kad neturime valios, kaip ir nebūtų visai teisinga.

A

Kad jau ir pačiai nutikdavo valios paralyžiaus priepuoliai, o dažniausiai siūlomas metodas “tiesiog daryk” suveikdavo daug rečiau, nei norėjosi, vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, kas gi ta valia ir ką su ja daryti. Kiek raidžių perskaičiau, net neįsivaizduoju, bet pagaliau nusipiešė paveikslas ir susidėliojo svarbiausi valios aspektai. Tad dalinuosi ir su jumis.

A

Valia – tai tiltas, jungiantis norą ir veiksmą, tik kartais tas tiltas transformuojasi į “pakeliamą” ir jungtis nutrūksta. Valia – tai mechanizmas, kuris veikia tuomet, kai išpildomos tam tikros sąlygos.

A

Ir pradėti vertėtų nuo žvilgsnio į norus. Kaip žinome, norėti nepakanka. Nepakanka ir suformuluoti norų pagal dvidešimt penkias taisykles. Pats savaime noras tėra abstraktus pamąstymas apie tai, kad “norėčiau sportuoti…būtų gerai pradėti medituoti…noriu atrasti tai, ko nepamečiau…”. Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu. Tad pirmasis žingsnis, įjungiantis valios mechanizmą – norą transformuojam į sprendimą. Pasakoti apie tai, kuo skiriasi noras “noriu sportuoti” nuo sprendimo “nuo šios akimirkos aš sportuoju x kartų per savaitę, po y minučių”, matyt, neverta, jūs ir pačios tai puikiai žinote, ir jeigu būsite visiškai atviros su savimi, labai greitai pajausite, ar tai jau sprendimas, ar dar tik abstraktus noras.

A

Pasak garsaus austrų psichoterapeuto Alfrid Lengle, valia turi tam tikrą struktūrą ir atlieka savo funkcijas tik tada, kai yra keturi valios elementai. Kokie gi jie?

A

A

Pirmasis elementas:

GALĖJIMAS

Ar aš galiu padaryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Atrodo, visai logiška norėti to, ką galime padaryti. Daugiau nei keista būtų sugalvoti, kad “noriu išgriauti visas sienas ir vaikščioti lubomis”. Tačiau “galėjimo” saviugda, iš tribūnos garsiai šaukianti “Tu gali viską!”, tikrai ne retai atima iš mūsų gebėjimą ADEKVAČIAI vertinti savo galimybes ir resursus. Taip, tu gali, bet ar tikrai VISKĄ? Ar tikrai žvirblis gali tapti ereliu? Galbūt jis gali tapti super-žvirbliu, pačiu žvirbliausiu žvirbliu, bet ereliu…vargu. Todėl ties šiuo punktu vertėtų apsistoti ir pamatyti savo realybę – tokią, kokia ji yra. Be pagražinimų ir iliuzijų, nes valia – realistė.

A

Jeigu objektyvi realybė rodo, kad “aš galiu”, tuomet dar verta savęs paklausti “Ar aš tikiu, kad galiu?”, nes labai dažnai mus pradeda stabdyti ne realūs dalykai, o mūsų fantazijos apie save ir supantį pasaulį. Tikėdami tam tikra tiesa, mes elgiamės šios tiesos rėmuose. “Jau per vėlu…aš dar nepasiruošus…aš negaliu nieko padaryti…aš neverta…man nepavyks…” – šie ir panašūs įsitikinimai diktuoja mūsų elgesį, pasaulėžiūrą, jų pagrindu kuriame savo gyvenimą. Mes tarsi “pritempinėjam” pasaulį iki savo tikėjimo. O pasaulis – jis toks – jis nesipriešina ir duoda tai, kuo tikime. Todėl, identifikuojame savo įsitikinimus, juos transformuojame ir keliaujame toliau.

A

O jeigu matome, kad šiuo metu negalime padaryti to, ką nusprendėme, turime pasirinkimą: arba atsisakome to noro ir apie jį pamirštame (tikriausiai žinote, kad nepadaryti dalykai lieka su mumis visur ir visada, naudodami mūsų energiją, todėl sveikiau yra atsisakyti to noro, nei jį vilktis paskui save ir nieko nedaryti), o jeigu norą pasiliekame, tuomet užduodame sau klausimą “Ko man reikia, kad galėčiau tai padaryti: ko naujo išmokti, kokių savybių tam reikia, kokių įgūdžių, su kuo pasikalbėti?” ir t.t. Ir tuomet imamės šių reikalų, judam pirmyn. O tam ir vėl reikės valios, todėl žiūrime į kitą elementą, be kurio valios mechanizmas neveiks.

A

A

Antrasis elementas:

MOTYVACIJA IR MALONUMAS

Ar man patinka daryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Kaip teigia specialistai, tam, kad veiktų valios mechanizmas, mums reikia rasti tai, kas teiks pasitenkinimą, nuo ko išgyvensime gerus jausmus, kitaip visi norai ir sprendimai labai greit virs balute ir ištekės pro durų apačią. Vieni žmonės mėgaujasi procesu, o kiti – rezultatu, todėl svarbu identifikuoti, kas motyvuoja būtent jus, kur yra jūsų malonumo šaltinis – ar tai, kas įvyks po metų, ar tie maži žingsniai, kuriuos jūs darysite kiekvieną dieną? Jūsų gyvenime juk jau buvo atvejų, kai jūs kažko siekėte, todėl prisiminkite, kaip vyko tada, kaip tada jūs jautėtės, kas jus motyvavo ir teikė malonumą. O jeigu tokios patirties neturite, yra tik vienas variantas – ją susikurti bandymų ir darymo būdu.

A

Kodėl šiuo atveju geriau vadovautis gerosiomis patirtimis, o ne ateities vizualizavimu? Moksliniai eksperimentai įrodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą jūsų sąskaitoje ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, kuri uždirbs jums pinigų. Dažnai bandymas “pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte jos” veda ne kur kitur, o į nusivylimą. Ir iš tiesų, kas būna, kai vakare sėdime ir mintyjame apie tai, kaip rytoj bėgsime, kaip puikiai jausimės, kokie būsime šaunuoliai? Tas keistas jausmas, kad visa tai jau įvyko ir nebereikia niekur bėgti… 🙂

A

A

Trečiasis elementas:

VERTYBĖS

Kaip tame, ką aš nusprendžiau daryti, bus realizuotos mano vertybės? Kiek tai yra “mano”?

A

Šis elementas yra tiesiogiai susijęs su antruoju, nes būtent mūsų vertybės ir yra pagrindinis motyvacijos, pasitenkinimo ir įkvėpimo šaltinis. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatai. Todėl, mano suvokimu, tai vienas iš kertinių klausimų, kuriam verta skirti laiko ir pastangų: kokios mano vertybės? Pats paprasčiausias būdas išgryninti savo vertybes – užduoti sau klausimą “Kas man yra svarbu? Dėl ko man tai yra svarbu? Ką man tai duoda?” ir atidžiai išanalizuoti savo gyvenimą.

A

Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad dažniausiai mes į paviršių iškeliame išorines vertybes, t.y. tas, kurias mes išmokome, o tikrosios vertybės gyvena daug giliau, jos nepriklauso proto sričiai, jos – širdyje. Įsiklausykite į savo širdį – į ką ji reaguoja su džiaugsmu? Tai ir bus jūsų vertybės. O jeigu nesigaus, visada yra būdų, kaip tai padaryti. Žodžiu, norėsite – savo vertybes atrasite 🙂

A

O jeigu jau žinote savo vertybes, belieka atsakyti į keletą klausimų, kuriuos užduoti verta, analizuojant tas situacijas, kai jūs kažką norite padaryti, bet nedarote. Galite paimti popieriaus lapą, padalinti jį į dvi dalis ir vienoje pusėje surašyti visus atsakymus į šiuos klausimus:

Kokią vertybę aš realizuoju, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

Kam dabar aš sakau “taip”?

Kokią naudą aš gaunu, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

A

O dabar kitoje pusėje surašykite visus atsakymus į šiuos klausimus:

A

Kokiai savo vertybei aš pasakysiu “taip”, jeigu padarysiu tai, ką nusprendžiau padaryti?

Ką gero man duos tai, kad aš padarysiu?

Kokia iš to nauda?

A

Atviri atsakymai parodys jums realų vaizdą ir atskleis tai, kodėl jūs nedarote to, ką norite padaryti, o pamačiusios paslėptas naudas, jūs galėsite pasirinkti, ar daryti tai, ar vis dėlto nedaryti. Juk gali būti, kad nedarymas jums teikia daug didesnę naudą, nei darymas. Gali būti ir taip, kad abiem atvejais jūs realizuosite tam tikrą savo vertybę, bet tuomet jūs galėsite pasirinkti, kuri jums svarbesnė ir nuspręsti, ką su tuo daryti toliau.

A

A

Ketvirtas elementas:

AUKŠTESNĖ PRASMĖ

Ko didesnio dalimi yra tai, ką aš noriu padaryti?

A

Dabar pasižiūrime į tai, ką norime padaryti, platesniame kontekste. Na, banalus pavyzdys: vakarais einu pasivaikščioti, nes geriau jausiuos, mano sveikata bus stipresnė, aš ilgiau gyvensiu ir sveika būsiu naudingesnė pasauliui. Šio klausimo esmė – pamatyti, kad tai, ką aš noriu padaryti, veda mane į daug didesnius tikslus. Arba neveda. Ir tokiu atveju, greičiausiai, aš boikotuosiu tai, ką noriu padaryti. Valios mechanizmas neįsijungs.

A

Štai toks tas valios mechanizmas ir elementai, be kurių valia tyliai snaudžia. Kaip tai taikyti gyvenime? Labai paprastai. Imam tą norą, kurio mes niekaip nerealizuojame, ir pirmiausiai jį išnagrinėjame pagal šiuos punktus:

A

Noras ar sprendimas?

Ar galiu?

Ar patinka, ar motyvuoja?

Ar tai yra “mano”? Kokias vertybes realizuoju, kai darau ir kai nedarau?

Kokia to aukštesnė prasmė?

A

Ir jeigu noras lieka, tuomet darome sekantį žingsnį: IŠ KARTO atsistojame ir padarome tai, ką norime padaryti. Kad ir ne viską iš karto, bet bent jau mažą žingsnį. Vėliau, rytoj ar pirmadienį netinka. Pradėkite vertinti tą laiką ir darbą, kurį ką tik atlikote. O aukščiau išvardinti žingsniai padės geriau suvokti save ir stiprinti savo valią.

A

O jeigu nutiko taip, kad bežiūrėdamos į vis atidedamus norus staiga supratote, kad tas noras buvo iš vis ne jūsų, sveikinu – jūsų gyvenimas ką tik palengvėjo!

A

Su šilčiausiai linkėjimais,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kur dingsta pagarba ir dėkingumas?

Pasirodo, kad pagarbos ir dėkingumo apraiškas itin veiksmingai naikina vienas virusas, kuris, rodos, yra gan plačiai pasisėjęs, nes kai pabraidai viešoje erdvėje, supranti, kiek daug žmonių yra juo užsikrėtę. Abejingi ir negerbiantys visko, kas bent per plauką neatitinka jų matymo, manymo, akių spalvos, apimčių, skonio, svorio ir dar nežinia ko.

A

Mat jeigu kokia rūtų fėja (ar fėjinas) turi apvalų rūtų darželį, ji šventai tiki, jog ir visi kiti pasaulyje egzistuojantys rūtų darželiai privalo būti apvalūs. O jeigu kažkas drįsta kvadratinį užveisti – vargas jam, toji fėja jaučiasi turinti visas teises apmėtyti jį akmeniniais žodžiais, apsmaigstyti aštriais epitetais ar nusiųsti ten, kur net vėžiai nežiemoja. Ir baisoka yra tai, jog palengva tai tampa norma.

A

Bet dėl to kalti ne mes, kad nei pagarbos, nei dėkingumo šiam pasauliui nebejaučiam. Nei kaimynui, nei sau, nei dangui. Kaltas virusas, kurio pavadinima “taip turi būti”. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis visiškai nekaltai, bet iš tikrųjų – itin klastingas ir pavojingas.

A

Iš kur jis randasi ir kaip jį pasigaunam?

A

Štai gyvena sau mergaitė ir kiekvieną dieną girdi, kokia ji turi būti, kaip turi elgtis, ką galvoti, ko norėti. Kiekvieną dieną prieš jos akis mojuojama idealiu paveikslu, kurį ji privalo atitikti. Ir kai ji elgiasi taip, kaip paveiksle įrašyta – viskas gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Bet, neduok dangau, jeigu mergaitė nukrypsta nuo tos teisingos trajektorijos ir padaro kažką, kas niekaip neįtelpa į “taip turi būti” rėmus, ant jos užgriūna visa rūstybė ir tuoj pat parodoma, kad ji “nusimušė” nuo kurso ir privalo skubiai grįžti į “teisingą kelią”.

A

Tu privalai sutvarkyti virtuvę! Sutvarkei? Padarei viską-viską, kaip šeimos instrukcijoje nurodyta? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Išplovei indus, bet dulkių nuo spintelių nenušluostei? A-ja-jai, kokia tu negera, nes dulkės turi būti nušluostytos!

A

Iš mokyklos dešimtuką parnešei? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Kąąąąąą???? Tik septyni???? O siaube, kaip tu taip gali! Taip mokysies, galėsi eiti gatvių šluoti! Tu mums gėdą darai!

A

Aukso medaliu mokyklą baigsi? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Tik sidabro? Si-dab-ro??? Pffff, va kad aukso būtų, tada joooo…bet ko daugiau iš tavęs tikėtis.

A

Pagirti? Atleiskite, o už ką? Už ką dėkoti ar gerbti? Juk ji daro taip, kaip turi būti, tai, ką privalo, kas į jos pareigas įeina. O kas dėkoja už pareigų atlikimą? Čia kaip teisinėje sistemoje – už įstatymų pažeidimą baudžiama, o už jų laikymąsi niekas apdovanojimų neskiria.

A

Ir toks požiūris visur.

A

Žmona pasitiko su garuojančia vakariene ir į lentynas sudėliotais vaikais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

O kur vakarienė? Nespėjai? Tai kas tu per žmona?

A

Vyras rūpinasi ir kančioje maklinėja su tavimi prekybos centrais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Su draugais? Futbolą? Tu visai manęs nemyli!

A

Dėkoti žmonai už vakarienę? Vyrui už rūpestį? Vaikui už tai, kad išplovė grindis? Nesąmonė, juk jie daro tai, kas jiems priklauso. Taip ir turi būti!

A

Ir tokioje koordinačių sistemoje dėkingumas ir pagarba galimi tik už žygdarbius, už tuos veiksmus, kurie smarkiai viršyja tai, ką tu privalai. O kritika, bausmės, priekaištai, nepasitenkinimai tyko už kiekvieno kampo. Todėl kad “taip turi būti” – ne apie realybę, o apie asmeninius idealus.

A

Idealus vaikas…ideali žmona…idealus vyras… A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Nori pagarbos ir dėkingumo? Šoktelk dar aukščiau ir tada galbūt…Užsitarnauk, nes jeigu tik tai, ką privalai, už ką tave gerbti? Savaime suprantama.

A

O už ką tuomet gerbti save? Žygdarbiais negali pasigirti, o net jeigu ir nuveikei gyvenime kažką reikšmingo, jau seniai išmokai menkinančią frazę “Kas čia tokio, mano vietoje bet kas taip padarytų…”. Taip ir turi būti. Savaime suprantama. Šaunuolė, žinoma, bet…bet kas…tą patį…

A

Bet realybėje nėra jokių “taip turi būti” ir “savaime suprantama”. Jeigu kažkas dėl tavęs kažką daro, jis daro tai tik dėl to, jog taip nusprendė. Ir bet kurią akimirką jis gali nuspręsti kitaip. Ir nebedaryti. Galėsi piktintis ir sakyti “taip neturi būti”. Bet taip yra. Nes vien tai, kad kitas žmogus savo noru kažką daro dėl tavęs, jau yra verta dėkingumo ir pagarbos. Ir žmona, kiekvieną dieną gaminanti vakarienę. Ir vyras, leidžiantis su tavimi laiką taip, kaip nori tu. Ir vaikas, išplovęs indus, bet pamiršęs nušluostyti dulkes.

A

Pasaulyje, kuriame pripažįstama kiekvieno žmogaus laisva valia elgtis taip, kaip jis nori elgtis, kuriame pripažįstama kiekvieno teisė kažką daryti ar nedaryti, yra vietos dėkingumui ir pagarbai. O “taip turi būti” pasaulyje telieka vietos nepagarbai, kritikai ir menkinimui.

A

Ačiū, kad perskaitei!

A

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

Tavo gyvenimo ekskursija

Kartą žmogus leidosi į kelionę. Atvykęs į tolimą šalį, įsigijo kelionių vadovą, kuriame buvo aprašytos visos ekskursijos į salose esančias pilis. Jame taip pat buvo nurodytos visų pilių lankymo dienos ir valandos. Versdamas puslapius, žmogus atkreipė dėmesį į ypatingą pasiūlymą “Tavo gyvenimo ekskursija”. Nuotraukose jis pamatė nerėgėto grožio rūmus ir nusprendė būtinai aplankyti šią vietą.

A

Ekskursijos aprašyme buvo sakoma, kad dėl priežasčių, kurios bus atskleistos atvykus į vietą, už šią kelionę nereikia mokėti iš anksto. Reikėjo tik iš anksto suderinti dieną ir laiką. Susidomėjęs neįprastu pasiūlymu, žmogus tą patį vakarą paskambino į rūmus ir susitarė dėl apsilankymo. Prie įėjimo į rūmus jį pasitiko sargybinis.

A

– O kiti lankytojai jau įėjo į vidų?

A

– Kiti? Apsilankymas rūmuose yra individualus ir mes neteikiame gido paslaugų.

A

Tuomet sargybinis trumpai papasakojo žmogui rūmų istoriją ir paminėjo svarbiausius lankytinus objektus: paveikslus ant sienų, šarvų kolekciją antrame aukšte, karinius pabūklus salėje po laiptais, katakombus ir kankinimo kamerą požemiuose. Pabaigęs pasakojimą, jis įteikė svečiui šaukštą ir paprašė jį laikyti rankoje.

A

– O kam to reikia? – susidomėjo žmogus.

A

– Mes neimame mokesčio už įėjimą, o ekskursijos kainą nustatome taip: kiekvienam lankytojui duodame šaukštą, užpildytą smulkaus smėlio smiltelėmis. Čia telpa lygiai šimtas gramų. Tada siūlome savarankiškai apžiūrėti rūmus. Ir tuomet sveriame smėlį, pasilikusį šaukšte po pasivaikščiojimo. Taip ir apskaičiuojame ekskursijos kainą – po monetą už kiekvieną išbarstytą gramą…

A

– O jeigu aš nieko neišbarstysiu?

A

– Tokiu atveju tavo apsilankymas bus nemokamas.

A

Lankytoją nustebino ir pradžiugino toks pasiūlymas. Sargybinis pripylė smėlio į šaukštą ir vyras leidosi į ekskursiją. Tvirtai laikydamas rankoje šaukštą, vyras lėtai pakilo laiptais. Viršuje, šalia salės su šarvų kolekcija, jis nusprendė neiti į vidų, nes vėjas galėjo išpūsti smėlį iš šaukšto, todėl ėmė leistis žemyn. Praeidamas pro pabūklų salę, jis suprato, kad apžiūrėti pabūklus galima tik persisvėrus per turėklus. Tai buvo nesaugu ir greičiausiai, kad iš šaukšto išbyrėtų visas smėlis, todėl eksponatus vyras apžiūrėjo iš tolo. Dėl tos pačios priežasties jis neaplankė ir požemių, nes leistis į juos reikėjo stačiais laiptais. Patenkintas jis sugrįžo į tą vietą, kurioje prasidėjo ekskursija. Tenai jo laukė sargybinis, pasiruošęs sverti šaukšte likusį smėlį.

A

– Neįtikėtina, bet jūsų šaukšte trūksta tik pusės gramo, – pasakė jis. – Sveikinu, ši ekskursija jums nieko nekainuos.

A

– Ačiū.

A

– Ar šis apsilankymas jums buvo malonus? – paklausė sargybinis.

A

– Tiesą sakant, nelabai, – kiek pasvarstęs atsakė vyras. – Aš visą laiką galvojau apie smėlį šaukšte ir nesidairiau aplink.

A

– O siaube! Žinot, aš padarysiu jums išimtį. Vėl jums duosiu šaukštą su smėliu, nes tokios taisyklės, bet jūs pamirškit jį. Eikite dar kartą į šią ekskursiją. Tik šį kartą jūs turite suspėti apeiti rūmus per dvylika minučių.

A

Negaišdamas nei akimirkos, vyras čiupo šaukštą su smėliu ir tekinas leidosi į antrą aukštą, greitu žvilgsniu apžiūrėjo eksponatus ir kūlversčiais nuskuodė laiptais į požemius, pakeliui barstydamas smėlį. Požemiuose jis užtruko tik kelias minutes, nespėjęs visko tinkamai apžiūrėti, nes laikas spaudė. Lyg ant sparnų nuskuodė į kitą salę, išbarstydamas šaukšte likusį smėlį. Pažiūrėjęs į laikrodį, vyras suprato, kad laikas jau baigiasi, todėl į pabūklų salę neužsuko, o nuskuodė link išėjimo. Padavęs sargybiniui tuščią šaukštą, žmogus smalsiai laukė, ką šis pasakys.

A

– Ką gi, šaukštas tuščias, bet jūs nesijaudinkite, kaip sutarėme, taip ir bus. Ekskursija jums nieko nekainuos. Bet gal šį kartą ji buvo malonesnė ir labiau patiko?

A

– Tiesą sakant, ne, – atsakė žmogus. – Aš visą laiką galvojau apie tai, kad tik suspėčiau. Labai skubėjau ir pakeliui išbarsčiau visą smėlį. Ir jokio tame malonumo…

A

Sargybinis šyptelėjo ir pasakė:

A

– Yra žmonės, kurie keliauja gyvenimu su noru viską gauti nemokamai, ir niekaip negali atrasti malonumo kelionėje. Yra ir kiti, kurie amžinai skuba, pakeliui viską pražiopsodami ir pamesdami. Jie taip pat neatranda jokio malonumo. Ir tik nedaugelis   suvokia gyvenimo išmintį. Jie ištyrinėja kiekvieną gyvenimo kampelį ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Jie žino, kad už viską teks susimokėti, bet supranta: gyvenimas vertas to…

A

O kokia jūsų gyvenimo ekskursija?

A

Paskelbta Pakomentuoti

Istorija apie Ieškotoją

Ši istorija – apie vieną žmogų, kurį aš pavadinčiau Ieškotoju… Ieškotojas – tai tas, kuris ieško, bet nebūtinai tas, kuris randa. Tai ne tas, kuris būtinai žino, ko būtent jis ieško. Tai tas, kuriam gyvenimas – tai paieškos. Ir vieną dieną tokiam Ieškotojui kilo mintis, jog jis būtinai turi nuvykti į TĄ tolimą miestą. Pagalvojo ir pradėjo ruoštis. Jis mokėjo išgirsti tuos jausmus, kurie iškildavo giliausiuose jo sielos kloduose, todėl, palikęs visus savo reikalus, leidosi į kelionę.

A

Po dviejų dienų kelionės dulkėtais takais, Ieškotojas jau galėjo įžvelgti miesto kontūrus. Bet staiga jo dėmesį patraukė vos įžiūrimas žalumos lopinėlis, esantis dešinėje kelio pusėje. Priėjęs arčiau, Ieškotojas pamatė nedidelę kalvą, kurioje žaliavo patys nuostabiausi medžiai, žydėjo įvairiaspalvės gėlės ir erdvė virpėjo nuo paukščių čiulbesio. Kalvą juosė žema medinė tvora, o praviri bronziniai varteliai tiesiog viliojo užsukti vidun.

A

Ieškotojas visiškai pamiršo apie miestą, į kurį keliavo, apie tai, kur ir dėl ko jis ėjo, ir pasidavė vilionėms pailsėti šioje nuostabioje vietoje. Pro vartelius įėjęs vidun, neskubėdamas ėmė vaikštinėti tarp baltų akmenų, kurie, atrodė, atsitiktine tvarka pūpsojo tarp medžių.

A

Jo žvilgsnis tarsi drugelis sklandė erdvėje, fiksuodamas kiekvieną šio spalvingo rojaus dalelę.

A

Jo akys buvo Ieškotojo akys. Jos buvo atviros viskam, kas nepatirta, ir galbūt todėl ant vieno akmens jis pastebėjo užrašą:

A

A.T.

Gyveno 8 metus, 6 mėnesius ir 3 dienas.

A

Ieškotojas nevalingai krūptelėjo, supratęs, jog tai ne paprastas akmuo, o antkapis. Širdyje jis pajuto gilų gailestį, kad šis vaikas taip trumpai gyveno. Apsidairęs Ieškotojas pamatė ir ant greta gulinčio akmens esantį užrašą:

A

J.K.

Gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites.

A

Ieškotojas buvo tiesiog sukrėstas. Pasirodė, kad ši nuostabi vieta – tai kapinės, o kiekvienas akmuo – antkapis. Vieną po kito jis skaitė užrašus ant baltų akmenų ir visi jie buvo panašūs. Visuose buvo užfiksuota tiksli žmogaus gyvenimo trukmė. O baisiausia Ieškotojui buvo tai, jog ilgiausiai gyvenusio žmogaus laikas truko vos kiek daugiau nei vienuolika metų.

A

Milžiniškas sielvartas užtvindė Ieškotojo širdį. Atsisėdęs po medžiu, jis pradėjo raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo senas kapinių prižiūrėtojas. Pastebėjęs graudžiai verkiantį Ieškotoją, jis paklausė, ko gi šis taip rauda, galbūt liūdi dėl kokio savo giminaičio mirties.

A

– Ne, ne dėl giminaičio, – atsakė Ieškotojas. – Kas čia vyksta? Kas atsitiko šiame mieste? Kodėl tiek vaikų palaidota šioje vietoje? Koks prakeiksmas krito ant visų šių žmonių?

A

Senis nusišypsojo ir tarė:

A

– Nurimk. Nėra jokio prakeiksmo. Mes turime labai seną paprotį. Jeigu nori, aš tau papasakosiu.

A

Ir senis pradėjo savo pasakojimą.

A

Kai jaunuoliui sukanka penkiolika metų, tėvai jam dovanoja štai tokią knygelę, kuri nešiojama pasikabinus ant kaklo. Ir aš tokią turiu. Nuo tos akimirkos kiekvieną kartą, kai išgyveni kažką smagaus ir malonaus, tu atsiverti knygelę ir joje užrašai:

A

kairėje pusėje – kas sukėlė malonumą,

dešinėje – kiek laiko tęsėsi ši akimirka.

A

Štai tokia tradicija.

A

Pavyzdžiui, tu susipažinai su mergina ir ją pamilai. Kiek ilgai tęsėsi šios pažinties džiaugsmas? Kiek truko ši beprotiška aistra? Savaitę? Dvi? Tris su puse? Toliau – pirmojo bučinio jaudulys…toks kvapą gniaužiantis malonumas. Kaip jį išmatuosi? Dviem minutėm? Tiek, kiek trunka bučinys? Ar dar pridėsi su juo susijusius išgyvenimus? Dvi dienas? Savaitę?

A

Toliau – pirmojo vaiko gimimas…

O draugų vestuvės?

Ir ilgai laukta kelionė.

O susitikimas su broliu, kuris po ilgo laiko sugrįžo iš tolimo krašto?

A

Kiek gyvenimas tau skyrė malonumų?

Valandas? Dienas?

A

Ir visa tai mes rašome knygelėje. Kiekvieną džiaugsmo momentą. Kiekvieną akimirką.

A

Pas mus taip jau priimta:

kai kas nors miršta,

reikia atversti jo knygelę

ir susumuoti visą išgyvento džiaugsmo laiką,

kad jį galėtumėm užrašyti ant antkapio.

A

Nes mums tai ir yra IŠ TIKRŲJŲ GYVENTAS GYVENIMAS…

A

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

A

Ištrauka iš argentiniečių psichoterapeuto, rašytojo Jorge Bucay knygos “Stories to think about” (“Cuentos para pensar”) / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

Paskelbta komentarai 2

Nori būti laiminga? Atskleista tūkstantmečius slėpta paslatis!

Kažkada, kai laimės tema mano gyvenime buvo jau “padėvėta” tiek smarkiai, kad nuo skambių antraščių, pažadų “čia dalinami laimės receptai, aštuoniasdešimt trys patarimai, kaip būti laiminga” ir įspėjimų “tau būtina tai žinoti, nes kitaip – nematysi tu laimės, moterie”, darėsi šleikštu lyg nuo penkto karamelės šaukštelio, į elektroninio pašto dėžutę įkrito laiškas tokiu pat skambiu pavadinimu “Atskleista tūkstantmečius slėpta laimės paslaptis”.

A

Žinoma, pirma aplankiusi mintis neskambėjo labai draugiškai ir jau tiesiau ranką link “delete” mygtuko, bet prisipažinsiu – tas milžiniškas noras atrasti stebuklingą piliulę ir tyli viltis, kad tokia egzistuoja, buvo stipresni už mane ir įveikė mano racionalų protą. Aš pasidaviau pagundai ir perskaičiau. Ir gerai, kad pasidaviau, nes būtent tuo metu šis tekstas taukštelėjo ne pačia saldžiausia tiesa į kaktą ir visai šauniai sustatė smegenis į vietą. Tad šiandien dalinuos juo ir su jumis, gal kažkam labai reikia į laimės temą žvilgtelt iš kitos pusės. Nežadu, kad bus labai miela, bet gali suveikti žadinančiai.

A

Labas! Dabar pasiruošk – aš visiškai nemokamai papasakosiu tau slaptą būdą, kaip būti laiminga. Garantuoju, kad šis būdas veikia 100%, todėl, jeigu jis netyčia nesuveiks tavo gyvenime, atsakomybė – 100% tavo, nes viskas priklauso tik nuo tavęs! Aš galėčiau pažadėti grąžinti visus pinigus ir dar kažkiek primokėti už sugaištą laiką, bet kad jau būdas nemokamas, tai nežadėsiu. O be to, ne tai čia svarbu. Svarbiausia yra tai, kad dabar atskleisiu iki šiol niekam nežinomą laimės paslaptį, kurią tūkstantmečiais saugojo įvairių religijų atstovai, slaptieji ordinai, atokiose kalnų viršūnėse ir olose gyvenantys atsiskyrėliai, išminčiai, kurie perduodavo šią paslaptį tik ypatingai nusipelniusiems asmenims. Ir pagaliau atėjo diena, kai ši paslaptis pasiekė mus. Matyt jau nusipelnėm…

A

Taigi…

A

Paslaptis…

A

Skamba…

A

Taip…

A

JEIGU

A

NORI

A

BŪTI

A

LAIMINGA,

A

TAU

A

REIKIA

A

NUSTOTI

A

STENGTIS

A

BŪTI

A

NELAIMINGA.

A

Viskas. Visa paslaptis. 100% veikiantis receptas, pasiekiamas bet kurią akimirką. Net į Indiją važiuoti nereikia. Tu gali tai įsisąmoninti ir dabar pat pamatyti visą tą didžiąją laimę, kurią pati ir paslėpei nuo savęs.

A

Viskas labai paprasta. Įsiskaityk dar kartą.

A

JEIGU NORI BŪTI LAIMINGA, TAU REIKIA NUSTOTI STENGTIS BŪTI NELAIMINGA.

A

Be jokių paaiškinimų ir išmintingų išvedžiojimų pasistenk priimti kaip faktą: tau reikia smarkiai stengtis, kad būtum nelaiminga, o tuo tarpu laimė randasi kitoje šių pastangų pusėje. Laimė – už šių pastangų ribos. Toks reiškinys kaip nelaimingumas gamtoje NEegzistuoja, tu jį kuri savarankiškai, kasdien ir nuolat skirdama tam daugybę jėgų. 

A

Nelaimingumas – tai tavo kruopščios neįsisąmonintos pastangos, be kurių šis reiškinys negalėtų egzistuoti. O pirmasis, ir, ko gero, pats svarbiausias tavo žingsnis į laimę – prisiimti atsakomybę už tai, ką tu pati darai. Šio žingsnio esmė paprastame suvokime “aš tai darau pati”, o kad jau aš pati tai darau, panašu, kad man to reikia. Ir toliau gali padaryti dar keistesnę prielaidą: “jeigu aš tai darau, gali būti, kad man tai patinka…”

A

Taip, tau patinka būti nelaiminga, tik todėl tu ir esi nelaiminga. Tu esi būtent čia ir būtent tame, ko tu iš tikrųjų nori. Tu kaip varnalėšos graižas prilipai prie kančios pojūčio, prie savo troškimo kentėti. Tu esi tiesiog įsimylėjusi gyvenimo dramą. Įsižiūrėk atidžiau.

A

Tau patinka būti nelaiminga – tik todėl tu tokia ir esi.

A

Gyvenimo aksioma tokia – viskas, kas su tavimi vyksta, tai ir esi tu – realizacija to, ko tu iš tikrųjų nori. Tavo gyvenimas yra toks, kaip atsiskleidi būtent tu, o ne kažkas kitas. Juk kiekvienam žmogui gyvenimas atsiskleidžia skirtingai, kiekvienas kuria skirtingus filmus apie gyvenimą. Savo. Asmeninius. Ir tai, kaip tu suvoki šį filmą, ką tu jame išgyveni, su kuo tu jį tapatini – tai ir yra tavo aistra, tavo meilė. Jeigu tavo gyvenime gausu problemų ir priežasčių būti nelaiminga, verta pripažinti: tu esi įsimylėjusi kančią ir dramą. Ir jeigu tu nuolat kenti bei liūdi, banalus faktas būtent toks ir yra – tu jauti aistrą kančiai, liūdesiui ir skundams.

A

Ką tu apie tai begalvotum, kaip besistengtum išrasti pasiteisinimų ir argumentų “prieš”, yra būtent taip: tai, ką tu išgyveni, yra tavo būdas save manifestuoti ir realizuoti. Pripažink, kad būtent tai tau ir patinka.

A

Apie laimę tau patinka svarstyti. O BŪTI patinka nelaiminga. Štai ir viskas.

A

Pripažink, kad tu mėgaujiesi savo skundais, kančia, liūdesiu, nusivylimais, nuoboduliu ir gyvenimo sunkumais, tu “kaifuoji” nuo problemų, sunkaus likimo, savęs – tokios svarbios savo nebanaliuose gyvenimo iššūkiuose. Nuo viso to, bet tikrai ne nuo laimės…

A

Nes jeigu tu visu savo gyliu norėtum būti laiminga, prisiekiu – tai yra įmanoma tą pačią akimirką, toje pačioje vietoje, kur dabar esi. Ir tam nereikia nieko ypatingo. Visiškai. Vien to, kad tu kvėpuoji ir jauti – gali pasirodyti pakankama tam, kad pajustum pačią didžiausią laimę, kurią tik kada nors esi jautusi. Ir jeigu tavo nuoširdus noras būtent toks – ši laimė nesibaigs niekada. Ir niekur neišeis.

A

Bet tu teisi – ši laimė nėra tokia ryški ir akimirksniu nublanksta tavo įprastos dramos fone. Būtent todėl diena iš dienos, akimirka po akimirkos tu atkakliai jos nematai.

A

Jeigu tau atrodo, kad esi nelaiminga, bet tau iš tiesų norėtųsi būti laiminga, būtent tai tau ir patinka – būti nelaiminga ir norėti būti laiminga.

A

Ir jeigu nori – prašom, tai įmanoma. Viskas įmanoma.

A

Tau patinka gyvenimo sunkumai ir drama. Dramatizuodama, lygioj vietoj sukurdama problemą, o vėliau ją spręsdama iš paskutiniųjų jėgų, tu jautiesi svarbi, nebanali, prasminga. Ir tokia savimi tu taip mėgaujies. Tame esi visa tu. Toks yra tavo žaidimas. Tu mėgaujies sudėtingais ir teatrališkais išgyvenimais. O iš esmės – tu mėgaujies savo nelaimingumu.

A

Viskas labai paprasta.

A

Kažkada, labai seniai tai pasirodė tau naudinga, ir dabar tu velki paskui save šį mechanizmą. Skundiesi tuo, kaip viskas sudėtinga, ir sudėtinga paverti kiekvieną akimirką vien tam, kad turėtum priežastį pasiskųsti. Ir tau tai patinka. Kolekcionuoti nelaimingumą.

A

Be iliuzijų ir pagražinimų prisipažink, kad būtent kančia ir nelaimingumas – tavo brangakmeniai, tavo turtas, kuriuos tu pasiruošus ginti iki paskutinio atūdusio. Toks yra tavo būdas gyventi gyvenimą: dramatizuojant, vaidinant nelaimingą, nepatenkintą, silpną, per mažai mylėtą, per mažai glostytą, per mažai vertintą. Tau atrodo, kad būtent nelaimingumo ir sunkaus likimo istorijos daro tave išskirtine. Tau atrodo, kad būtent tame slepiasi tavo unikalumas…

A

Tu taip užsižaidei sunkų, sudėtingą, pilną problemų ir nelaimingą gyvenimą, kad jau ir pati visai rimtai patikėjai, jog būtent taip ir yra.

A

Ir jeigu tu dabar išdrįsi išmesti visus nelaimingumo pasakojimus, sudėtingas jų įveikimo istorijas, skaudžias problemų sprendimo patirtis, tu gali pasijusti tuščia ir nuoga. Visai jokia. Be nieko. Lyg be kelnių ir makiažo viduryje centrinės miesto aikštės naujųjų išvakarėse. Ir gali būti, kad be viso šio bagažo, tu TAI pajausi. Tai, ko taip lauki, ko taip ieškai.

A

Žodžiu, jeigu netyčia tau iš tikrųjų nustojo patikti kančia ir bandymai joje sušilti – viskas labai paprasta:

A

Tam, kad būtum laiminga, baik skųstis, viską komplikuoti ir stengtis būti nelaiminga.

A

Labai paprasta.

A

Ir veikia 100%.

A

Aš iki šiol nežinau, kas man atsiuntė šį laišką, bet… AČIŪ tau, Žmogau. Suveikė išblaivinančiai…

A

Su meile,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žinau, kad nieko nežinau…

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Ir jeigu jie būtų nusprendę, kad jau viską žino, sunku nuspėti, kokiame pasaulyje gyventumėm šiandien. Bet ačiū tiems, kurie negalvojo esą viską žinantys, ir todėl radosi daugybė įdomių dalykų.

A

Atrodytų, viskas kaip ir logiška – nieko neįmanoma žinoti 100%. Tačiau, būna sutinki žmogų ir jis viską žino. Viską. Kas ir ką galvoja, kaip viskas yra, kaip turi būti ir kaip bus, koks yra tas ir anas žmogus, kaip kas turi matyti pasaulį ir taip toliau. Jeigu mėginsi paprieštarauti, kad jo žinojimas galimai nėra toks jau teisingas, geriausiu atveju išvysi laaaaaaaabai nepatenkintą ir paniekinančią miną, o gali ir išgirsti tai, ko dar niekada nesi girdėjęs. Gaila, bet būna ir taip, kai noras įrodyti savo žinojimą bei teisumą negailestingai pamina ir paskutiniuosius žmogiškumo likučius… Čia jau kaip pasiseks.

A

Žinau, apie ką kalbu. Buvo ir mano gyvenime gan ilgas periodas, kai man atrodė, jog aš viską žinau (ir svarbiausias čia žodis – atrodė).

A

Žinojau, kokia turiu būti, kad kiti mane mylėtų ir priimtų. Bet vėliau supratau, jog tai neveikia. Kad ir kiek stengiausi visiems patikti ir įtikti, visada rasdavosi tų, kurie mane atstumdavo.

A

Žinojau, kad norėdama įvertinimo, aš turiu tiesiog labiau pasistengti, įdėti daugiau darbo, pastangų, fantazijos. Tačiau dažnai vietoje įvertinimo sulaukdavau negailestingos kritikos, o įrodyti, kad esu kažko verta, taip ir nepavyko.

A

Kažkada man atrodė, jog aš žinau, ko reikia, kad būčiau laiminga. Ir beveik šventai tikėjau, kad jeigu turėsiu tai, ką turi kiti – prabangų butą, ne mažiau prabangią mašiną, prabangų vyrą, tam tikrą skaičių kombinaciją sąskaitoje – laimė man būtinai nutiks. Bet vėliau pasirodė, kad laimė gyveno visiškai ne ten.

A

Kažkada galvojau, jog mylėti reiškia nežeminti kito, nesityčioti iš jo, nereikšti jam pretenzijų, nesmurtauti nei fiziškai, nei emociškai. Bet kaip pasirodė vėliau – to nepakako, kad meilė išgyventų. Tuo pačiu, mano tikėjimas, jog meilė – tai kažkas amžino ir nutinkančio savaime, kad jos nereikia puoselėti ir dėti pastangų, apvirto aukštyn kojomis ir teko stebėti, kaip neprižiūrima meilė tiesiog užgęso.

A

Kai susipažinau su pirmuoju vyru, aš galvojau, kad mes niekada neišsiskirsime ir mūsų santykiai tęsis amžinai. Bet vėliau jis išėjo ir aš pagalvojau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu. Kai aš ir vėl pamilau, buvau tikra, jog dabar tai jau tikrai žinau, kaip reikia mylėti, kad jau būtų ilgai ir laimingai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad mano žinojimas neatitiko kito žmogaus žinojimo, o tie du skirtingi žinojimai meilę pavertė šlapių malkų glėbiu, iš kurių laužas taip ir neužsikūrė.

A

Žiūrėdama į visa tai, dabar aš aiškiai suvokiu, jog kiekvieną gyvenimo akimirką aš dėl kažko klydau. Vis atsirasdavo dalykų, rodančių, kad aš neteisi: dėl savęs, dėl kitų, visuomenės, kultūros, pasaulio, visatos… Bet tada visi tie žinojimai buvo panašūs į šventas tiesas, kurias galėdavau ginti iki pažaliavimo, net nesusimąstydama, kokios bus viso to pasekmės.

A

Dabar aš kiekvieną dieną galiu atrasti tai, dėl ko esu neteisi. Jeigu žiūriu ir matau, klausau ir girdžiu, keliu klausimus ir ieškau atsakymų.

A

Šiandieninė moteris žiūri į ankstesniąją ir žino kiekvieną jos trūkumą, kiekvieną klaidą. Ir būtinai ateis diena, kai ateities moteris pasižiūrės į šiandieninę ir vėl atras trūkumų bei klaidų. Ir tai yra nuostabu. Nes tai reiškia, kad aš augu.

A

Taip, gali būti sunku pripažinti, jog kažko nežinai. Gali būti nemalonu sutikti su savo klaidomis ir neteisumu. Bet tai yra vienintelis kelias augti kaip Žmogui, kaip asmenybei. Nes tą akimirką, kai pasakai “aš pažinau visas tiesas ir dabar žinau, kaip yra iš tikrųjų”, tu sustoji. Ne, nesustoji, o pradedi palengva dardėti gyvenimo nuokalnėn.

A

Pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nežinosime 100%. Tiesiog įsivaizduokite: esame mes ir yra visata – kiek iš viso to, ką talpina visata, mes žinome? O kiek nežinome? Ar tas santykis nepatvirtina minties, jog mes negalime būti tikri dėl savo žinojimo? Realybėje mes tik kiekvieną akimirką galime sužinoti šiek tiek daugiau. Apie save, apie kitus, gyvenimą, visatą. Ir dar daugiau. Ir vėl iš naujo. Ir taip pamažu artėsime prie tiesos, bet niekada nepasieksime taško, kuriame galėsime sakyti “dabar žinau viską 100%”.

A

Todėl, jeigu yra noras augti, neverta laikytis įsikibus į tai, ką tariamai žinome, į tas “tiesas”, kurias perskaitėme, išgirdome ir priėmėme kaip savo. Verta drąsiai atmesti tai, kas pasirodė netiesa būtent mums. Kelti klausimus, tikrinti, eksperimentuoti.

A

Žiūrint iš šio požiūrio taško, asmeninį augimą galima prilyginti mokslui. Mūsų įsitikinimai – tai hipotezės. Mūsų veiksmai ir poelgiai – tai eksperimentai. Mūsų emocijos ir mąstymo modeliai – tai duomenys, kuriuos mes galime palyginti su pirminėmis hipotezėmis ir integruoti į savo pasaulėžiūrą, vis iš naujo keisdami savo santykį su pasauliu. Toks asmeninis augimas yra pranašesnis, nes jo pagrindas – patirtis ir asmeniniai stebėjimai. Taip gautą informaciją mes galėsime įtraukti į savo gyvenimą ir keisti savo tikėjimus, remiantis SAVO patirtimi, gauta iš SAVO veiksmų.

A

Tai ir yra gyvenimas. Arba bent jau turėtų būti. Tačiau kažkur pakeliui mes tapome apsėstos “teisingo” gyvenimo idėjos ir todėl ieškome “teisingos”, o ne realios patirties, kuri kiekviename žingsnyje gali pažerti įrodymų, kad klysti, žmogau, klysti… O taip nesinori atsisakyti savo žinojimo ir teisumo.

A

Ne taip seniai išgirdau terminą intellectul humility arba intelektinis nuolankumas. Paprastai kalbant – tai žmogaus gebėjimas pripažinti savo žinių ribotumą. Aptikau ir su šiuo reiškiniu susijusį amerikiečių psichologų publikuotą tyrimą, kuriuo buvo atskleistas ryšys tarp intelektinio nuolankumo ir gebėjimo (noro, siekio) mokytis, domėtis, pažinti. Šiuo tyrimu mokslininkai siekė suprasti, kaip mokosi tie, kurie pripažįsta savo žinių ribotumą, ir tie, kurie ir taip jau “viską žino”. Tyrimo rezultatai buvo gan įdomūs. Švelniai tariant…

A

Tyrimas parodė, kad žmonės, pasižymintys aukštu intelektiniu nuolankumu savo žinias vertino gan atsargiai ir suprato, jog daug ko nežino. Ir tai juos skatino mokytis bei gilintis į dominantį klausimą. Tai netiesiogiai patvirtino ir kitas tyrimas, atskleidęs, jog radikalūs GMO priešininkai žino apie šį reiškinį visiškai nedaug informacijos, bet mano žinantys daugiausiai. Jų intelektinis nuolankumas buvo minimalus ir jie net nesistengė pasigilinti ir sužinoti šia tema daugiau.  Dar vienas tyrimas buvo susijęs su žmonėmis, įsitikinusiais, jog jie puikiai išmano politinius klausimus. Rezultatai parodė, kad kuo žmogus labiau įsitikinęs savo politinėmis žiniomis, tuo mažiau jis apskritai apie tai supranta ir – kaip galima lengvai nuspėti – tuo mažiau deda pastangų į tai įsigilinti.

A

Ir dažnai gaunasi taip, kad kuo žmogus mažiau žino ir suvokia, tuo teisesnis jis jaučiasi. Nes…

A

Gali būti, kad teisumas yra vienintelis būdas bent kažkiek kilstelt save kitų žmonių akyse. Šiaip jauties žemiau grindjuostės, nes nei ką gero nuveikei gyvenime, nei pasiekei, nei savo svajones įgyvendinai. O įrodai savo teisumą ir iš kart ramiau – jauties ne tik vieno skatiko verta persona. Ir paprasčiau taip – nereikia niekuo domėtis, mokytis, analizuoti, dėti pastangų. Pažiūrėjai “tv pagalbą” ir žinai viską apie gyvenimą. Išsiėmei iš “tiesų” stalčiuko skambią frazę, tėkštelėjai į tą kvailą būtybę, bandančią šiame gyvenime kažką nuveikti, ir jauti, kaip už nugaros išsiskleidžia sparnai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai gynybinė siena ir būdas išgyventi šiame ne visada draugiškame pasaulyje. Niekas niekada tavęs negyrė, nepalaikė, galbūt žemino, šaipėsi ir tau teko nuolat įrodinėti, jog viskas ne taip, jog esi daug daugiau nei jie sako. Ir tau tapo gyvybiškai svarbu atsilaikyti, išgyventi, nepalūžti, o teisumas tapo tuo ginklu, kuris padeda išsikovoti vietą po saule. Ir nors kartais viduje jauti, kad esi neteisi, bet negali to pripažinti, nes jeigu pripažinsi – sunaikins. Geriau padaryti tai pirmai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai vienintelė proto atrama, be kurios gyvenimas prarastų bet kokią prasmę. Nes jeigu būsi neteisi ar suklysi, tu būsi tiesiog nereikalinga. Ir tu tai žinai. Jau kiek kartų tave baudė už tavo klaidas, kiek kartų nusisuko nuo tavęs tik todėl, kad gyvenimas įrašė dvejetą. Ir todėl tau reikia būti teisia net ir tada, kai kažkur giliai supranti, kad tikrai taip nėra. Bet pripažinti tai reikštų sutikti su galima bausme.

A

Dar gali būti ir kitaip, bet…kaip bebūtų, už savo žinojimą ir teisumą mes mokame tam tikrą kainą. Neretai noras išsaugoti savo “tiesas” yra toks stiprus, kad dėl jo mes pasiruošusios atsisakyti savo svajonių, norų, galimybių, ir pasirenkame kančią.

A

Mūsų “tiesos” sukuria saugaus gyvenimo iliuziją. Nors jaučiamės vienišos, liūdime ir svajojame apie žmogų, kuris priglaustų ir sušildytų vėsią rudens naktį, bet iš namų neiname, nes yra šansas, kad teks peržiūrėti savo “tiesas” apie save, savo savivertę, santykius ar priešingą lytį.

A

Nors daug ir atkaliai dirbame, ir jaučiamės nusipelniusios aukštesnių pareigų bei geresnio atlygio, bet neiname kalbėtis su vadovais, nes gali tekti iš naujo įvertinti savo pasiekimus, rezultatus ir kuriamą vertę. Ir gali pasirodyti, kad ne viskas, ką mes žinome apie save ir kitus yra tiesa.

A

Ir tada teks kažką daryti. Todėl mes pasirenkame sąlyginę ramybę dabar, atsisakydamos naujos patirties ir laimės ateityje. Ir tai yra siaubinga strategija, nes anksčiau ar vėliau ji sukuria neviltį, bejėgiškumą ir sukelia griūtį.

A

Tam, kad sukurtumėm puikų gyvenimą, mums nebūtina būti teisiomis ir daryti viską teisingai. Tai tiesiog neįmanoma. Pripažinkime, kad tikrai ne visada esame teisios.

Dėl ko dabar esate neteisi?

Kokią klaidą dabar galite pripažinti?

A

Surizikuokite. Pripažinkite klydusios. Nesvarbu dėl ko. Ir stebėkite, kokiu keliu jus tai nuves. Su kuo jūs besusidurtumėte, pamėginkite suabejoti savo “tiesa”. Paklauskite savęs “O kas, jei aš klystu?”

A

Nes jūs tikrai klystate. Dėl kažko. Jeigu ne dėl visko iš kart.

Kaip ir visi kiti.

Ir tai yra puiku.

Pripažindamos savo neteisumą, mes atveriame kelią pokyčiams. Augimui.

A

Ir gali būti, kad po kelių šimtų metų mūsų palikuonys žiūrės į mūsų gyvenimą ir galvos “Ir kaip jos galėjo taip neteisingai gyventi?”

Na ir kas?

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Nematoma moteris

Yra tokių moterų, nuo kurių visiems patogu. Patogios moterys. Jos buvo auklėjamos taip, kad niekam nekeltų jokio diskomforto. Dažniausiai tai reiškia, jog joms teko anksti atsisakyti savęs – savo poreikių, jausmų, norų ir planų. Kad tik niekam netyčia nepasimaišytų po kojomis. Ir todėl vėliau tenka sutikti “nematomą” moterį. Žinoma, realiai ji yra matoma, bet ne visai taip, kaip kitos…

A

Jeigu nepasakysi, kad gali įeiti, ji liks stovėti tarpduryje. Jeigu nepasiūlysi vandens, ji niekada nepaprašys pati, nors ir labai norės. Atsisėdusi ji greit paslėps kojas po savimi ir taip sėdės tol, kol jos nepaklausi “Ar kojos dar nenutirpo?” Ir tada ji pati nustebs “O taip, jau visiškai nutirpo”. Ir atsisės lotoso pozoje. Ji visur ir visada stengsis užimti kuo mažiau vietos ir lengvai “susipakuos”. Jeigu reikėtų, ko gero, ji susitalpintų ir į lagaminą.

A

Jeigu pasiūlysi arbatos, patogesnę vietą, dekį, pagalvę – neatsisakys, bet jeigu nepriminsi, jog ji gali kažko norėti, ji nieko ir nenorės. Nes ji išmoko nieko nenorėti. O jeigu pasakysi, kad ji gali norėti bet ko, ji tik atsargiai linktels ir vėl pamirš. Ir toliau lauks leidimo kažko norėti.

A

Ji visada ir dėl visko atsiprašinėja. Dažnai – iš anksto. “Atleiskite, galiu jūsų paklausti? Jeigu ne, nieko tokio, aš galiu vėliau, jeigu jums dabar nepatogu, aš palauksiu, žinoma, jeigu galima.” “Atsiprašau, ar galėčiau čia prisėsti? Jeigu ne, nieko tokio, aš pastovėsiu. Galima? Labai jums ačiū, atleiskite, kad trukdau.”

A

Ji net kvėpuoja taip retai ir tyliai, jog vis norisi pasitikrinti “Kaip tu? Gyva?” Ir tai suprantama – kuo rečiau ir tyliau kvėpuoji, tuo lengviau sustabdyti kylančią emociją. Jeigu nekvėpuosi ilgesnį laiką, kūnas praras jautrumą ir galvoje beliks tik lengvas rūkas. O kai kūnas nejaučia, kas su juo vyksta, pradeda atrodyti, kad ir emocijos nurimsta, išsilygina. Tokiu būdu kvėpuojant – su didelėmis pauzėmis ir labai paviršutiniškai – galima reguliuoti savo emocinį gyvenimą. Ir mes visos taip mokam. O išmokom tada, kai kitaip tiesiog buvo neįmanoma.

A

Galbūt kažkada tu iš visų jėgų bėgai ir slėpeisi nuo kažko didelio ir baisaus. Buvo taip baisu, kad tu lioveisi kvėpavus. Tu tūnai šio didelio pasaulio kamputyje, krūmuose, už medžio, aukštoje žolėje ar tiesiog stovi už kampo. Ir stengiesi nekvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuoji, atrodo, kad ne taip ir baisu. Ir gali būti, kad tavęs niekas nesuras.

A

O gal tu padarei kažką netinkamai ir žinai, jog dabar tavęs laukia bausmė. Bėda artinasi. Matai pažįstamą išraišką mamos veide. Atpažįsti tėčio intonaciją, kai jis prataria “Ką? Ką tu pasakei?” ir tu žinai, kad bausmė – sekančiame kadre. Tu žinai, jog “Ką tu pasakei?” reiškia tik pradžią, o ne domėjimąsi tuo, ką tu iš tikrųjų pasakei. Bausmė artėja ir tau taip baisu, kad nustoji kvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuosi, gali būti, kad ne taip skaudės.

A

Ji niekada tiesiai nepasako, ko ji nori. Ir tai iš pradžių gali atrodyti keistokai, bet palengva pradedi suprasti. Juk ji puikiai žino, jog ji – problema. Kad pats jos buvimo faktas jau yra bloga žinia. Todėl bet koks kylantis noras – tai dviguba problema. Tai ji žino puikiai. Ar ji gali kažkam pasakyti, ko ji nori, kokie jos poreikiai ir ko jai reikia? Ateiti, prisėsti, susigūžti, sustingti ir pranykti kampelyje – toks jos žygdarbis.

A

Nematoma moteris įvaldžiusi daugybę magiškų būdų save sumažinti, būti nepastebėta, negirdima, tapti nebūtina. Net ir tada, kai ji pasakos siaubingą istoriją apie tai, kaip jai pavyko išgyventi, jos balsas skambės monotoniškai, lygiai, ir reikės gerokai įsitempti, kad viską išgirstum. Tu palinksi link jos, kad geriau suprastum, o ji, susigūžus į kamuoliuką, lygiu-lygiu balsu tyliai-tyliai kalbės apie tai, kaip stovėjo prie degančio namo durų ir niekaip negalėjo pasitraukti, nes namo viduje pasiliko katė. Įeiti į vidų ir paimti tą katę taip pat buvo baisu, bet tai ją ir išgelbėjo, nes namas po kelių akimirkų subyrėjo. Ir kalbės ji taip, lyg nieko nejaustų.

A

Kaip ji tapo nematoma ir sužinojo, jog yra problema? Tai galėjo įvykti įvairiausiais būdais. Galbūt ją bardavo, kai tik ji atsirasdavo regėjimo lauke. Ir ji išmoko “nelįsti į akis”. Galbūt iš jos visuomet reikalavo paklusti ir ją girdavo tik tada, kad ji 100% atitikdavo reikalavimus. O tai būdavo labai retai. Galbūt vis peikdavo jos idealus ir pomėgius, kritikuodavo viską, prie ko ji tik prisiliesdavo. Galbūt negerbdavo jos fizinės erdvės: rausėsi jos stalčiuose ir kuprinėje, grubiai žadindavo ir niekada neklausydavo, ką ji kalba. Galbūt nevykdydavo jai duotų pažadų, meluodavo ir niekada neatsiprašydavo. Gal jos ir nemušdavo, bet tai ir nebuvo būtina, kad ji pradėtų abejoti savo egzistavimo būtinybe.

A

Ir tai, kaip ji išmoko “nebūti” (nenorėti, nepykti, neginti savo ribų, nejausti džiaugsmo, nesakyti, kas jai svarbu, nekalbėti apie savo poreikius) pradeda skleistis palengva, atsidengia sluoksnis po sluoksnio. Jeigu jos paklausi, ar yra bent kažkas, ką ji jaučia, ji nustebs. Nustebs ir tada, jeigu jos paklausi, ką ji galvoja apie tai, jog nieko nejaučia. Bet tuo metu ji pradės jausti bent jau nuostabą. Ir pastebėjusi, kad nekvėpuoja, atsargiai pradės kvėpuoti. Ir staiga pajaus, kaip į šios akimirkos kadrą pradeda lietis spalvos.

A

Su kiekvienu įkvėpimu į tave pradeda skverbtis vis daugiau gyvenimo. Lyg būtum pravėrus langą ir į kambarį įskrietų gaivaus oro gūsis. Tau norisi pajudėti. Staiga supranti, kad sėdėjai susigūžusi, įtraukusi galvą į pečius. Lyg laukdama pliaukštelėjimo. Pajudi, atsisėdi kitaip. Pėdomis susirandi grindis ir pradedi jausti, kaip minkštas kilimas švelniai apgaubia tavo pirštus.

A

Ir tau malonu. Bet staiga pajunti, kad po tuo atgyjančiu malonumu, slepiasi gėda, persipynusi su baime ir kalte. Ir kuo giliau leidi sau kvėpuoti, tuo darosi baisiau. Bet jeigu nesiliausi kvėpavus, palengva išdrįsi susipažinti su šiais jausmais. Ir tavo mintyse pradės atgyti paveikslėliai iš praeities. Visi vaikiški praradimai ir skriaudos, visi jaunatviški nusivylimai, visos nuoskaudos, visos ašaros ir visas skausmas – viskas bus čia. Pažįstami balsai atgis ir pradės su tavimi kalbėtis: “mano dukra negali taip blogai mokytis”, “duos dievas ir tu sužinosi, koks sunkus yra gyvenimas”; “dink iš akių, ir be tavęs turiu problemų”; “ateini čia, aš tau parodysiu…; “jeigu tai padarysi, pamiršk kelią namo”; “geriau jau tavęs visai nebūtų…”.

A

O gal tu matysi tik vaizdinius be žodžių: mirgančios šviesos ir šešėliai, durų trinktelėjimas, išėjimai ir sugrįžimai, mėlynas žiemos rūkas ir išblukęs žibintas lange, kažkas tyliai verkia, ir tu žinai kas ir kodėl, bet supranti, kad esi per maža ir todėl negali pajudėti, lyg baisiame sapne. Ir jeigu neatsitrauksi, įsižiūrėsi į šiuos jausmus akyliau, pamatysi svarbiausia:

A

viskas, kas baisiausia, jau seniai įvyko.

A

Taip, tave ne visada mylėjo, ne visada suprato ir priėmė. Galbūt tave atstūmė ir pasakė, kad tu nereikalinga. Galbūt ne visada kažkam buvo įdomi tavo nuomonė. O gal tave žemino, gąsdino ar net mušė.

A

BET TU ESI.

A

Ir jeigu kvėpuosi toliau ir vis giliau, staiga nustebsi, nes pradėsi jausti, kaip tavo kumščiai pradeda gniaužtis.

Pyktis.

Jis pravers duris gyvenimui.

Ir tai tave išlaisvins.

A

BŪK MATOMA.

Išdrįsk.

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Baimė suklysti atima iš mūsų laimę…

“Didžiausia klaida – bijoti suklysti.”

Įvairiausios gyvenimiškos situacijos priverčia žmogų nuolat rinktis. Ir labai dažnai už kiekvieno pasirinkimo slepiasi baimė: baimė suklysti, padaryti kažką ne taip, ne tada, ne ten, prarasti, negauti, nusivilti, pakliūti į sudėtingą ar neprognozuojamą situaciją.

A

Bandydamas apsidrausti nuo visų galimų rizikų ir baimių, žmogus gali taip ir likti be artimų santykių, be pasitikėjimo, be aistros ir be meilės. Dažnai pokyčių baimė sustingdo žmogų ir neleidžia pajudėti iš vietos. O juk permainos – gyvenimo esmė, tai – vienintelis pastovus dalykas Visatoje. Jeigu permainos nebūtų žmogaus prigimties dalis, nebūtų nieko – nei vystymosi, nei gyvenimo.

A

Mes visi – netobuli. Klysti – žmogaus gyvenimo dalis. Viskas, kas su mumis įvyksta, viskas, ką mes išgyvename – kad ir pačios mažiausios patirtys – tarnauja mums ir duoda šansą tobulėti bei padeda mūsų augimui. Juk žmogus gyvena ne tam, kad neturėtų problemų. Žmogus gyvena tam, kad jam būtų įdomu. Ar ne?

A

Nėra žmonių, kuriems visada tik sekasi, kurie įgyvendina absoliučiai visus sumanymus ir visada tik kuria. Daugelis mūsų, gyvendami klaidinguose įsitikinimuose ir požiūryje, visą gyvenimą daužo galvą į sieną ir niekaip negali jos nugriauti, galvodami, kad “aš tai viską darau teisingai, čia siena kažkokia nevykus pasitaikė”. Garsus psichoterapeutas Fritz Perls sakė: “Psichologiškai nesubrendęs žmogus bando pakeisti aplinkybes ir kitus žmones, subrendęs – prisitaiko prie aplinkybių ir keičiasi pats. O kai jis tai daro, pradeda keistis ir aplinkybės”.

A

Prisitaikyti prie situacijos reiškia išmokti atitikti bet kokią situaciją. Kaip ir kiekvienai spynai reikia vis kitokio rakto, taip ir kiekviena situacija reikalauja kitokio elgesio. Ir kuo platesnis elgesio repertuaras, tuo didesniam “spynų” kiekiui žmogus gali parinkti raktus.

Patebėta, kad į pokyčius geriau reaguoja tie žmonės, kurie labiau vertina save. Jokie pokyčiai tokiam žmogui netarodo baisūs ir gąsdinantys, jis tiki savo jėgomis ir tuo, kad jam pavyks susitvarkyti su bet kokiais sunkumais.

A

Žmogus laisvas rinktis. Kiekvieną rytą pabudę mes galime savęs paklausti: “Ką aš šiandien pasirinksiu – liūdesį ar džiaugsmą? Riziką ar baimę suklysti? Augimą ar “kad tik kas nenutiktų”?” Žinoma, kai gyvenimas teka daugiau ar mažiau įprastai, žmogus jaučiasi saugus. Bet tokiomis sąlygomis anksčiau ar vėliau viduje atsiranda bauginantis beprasmybės pojūtis. Todėl visur reikalingas balansas. Suderinkite protingą kiekį nuspėjamų įvykių, stabilumą su mokėjimu prisitaikyti prie pokyčių ir naujovių. O tai – galinga pagalba realizuojant savo norus ir tikslus.

A

Leiskite sau mokytis, rizikuoti, daryti klaidas ir už jas atsakyti. Ir svarbiausia – darykite tai, kas jums svarbu. Gyvenimas kiekvieną dieną meta jums iššūkį ir jį pasitikti galite niūrūs, pikti, nusivylę ir kaltindami likimą, šalį, vyriausybę, aplinkybes ar artimuosius. O galima į gyvenimą žiūrėti taip, kaip menininkas žiūri į savo kūrinį. Svarbu prisiminti, kad “…kiekvienas iš mūsų turi gebėjimų tapti kažkuo didesniu, nei yra šią akimirką. Pokyčiai vyksta ne dėl išorinių priežasčių, o todėl, kad kiekvieno viduje yra gyvybinė jėga”.

A

Jeigu žmogus laikosi įsikibęs į savo nuostatas ir įsitikinimus, jeigu jis tiki tik savo tiesa ir galvoja, kad klysta kiti – ne taip elgiasi, ne tą daro, ne taip rengiasi – jis tampa panašus į spąstuose įstrigusias bedžiones, kurias gaudo taip: į butelį ar kokoso riešuto kevalą deda skanėstų ir pritvirtina prie medžio. Bedžionė susidomi, kiša leteną į vidų, prisirenka pilną saują skanėstų. Bet ištraukti letenos nebegali – kumštis per angą nepralenda, o paleisti skanėstus – gaila. Štai ir viskas, bedžionė sučiupta.

A

Taip ir žmogus – įsikimba į tai, kas jam įprasta, pažįstama. Spausdamas kumštyje savo grobį, t.y. pasirinkęs vienintelį gyvenimo modelį ir bijodamas suklysti, pražiopso visus kitus problemos sprendimo variantus. Nes, kaip sakė Markas Tvenas: “…jeigu vienintelis įrankis, kurį jūs turite, yra plaktukas, aplink save jūs matysite labai daug vinių.”

A

Visi mes norime turėti gražias šeimas, būti mylimi, užsiimti mėgiama veikla, teikiančią malonumą ir finansinę naudą. O laimingas gyvenimas, visų pirma, reiškia tikėjimą savimi ir pasitikėjimą savo vidiniu balsu bei išoriniu pasauliu.

A

Taigi, prisiminkite:

1. Kiekvienas žmogus turi savyje gebėjimą tapti kažkuo didesniu, nei yra šią akimirką. Ir kuo stipresnė vidinė motyvacija, tuo mažesnė baimė suklysti.

2. Bet kuri klaida ar nesėkmė, taip pat kaip ir kiekviena sėkmė – tolimesnio augimo, pažinimo ir tikėjimo pagrindas.

3. Pats pastoviausias dalykas Visatoje – tai pokyčiai. Priimti pokyčius kaip savaime suprantamą dalyką, net ir tada, kai jie ne visai patinka. Sukurdami balansą tarp pasikeitimų ir įprastų dalykų, išmokę prisitaikyti prie pokyčių ir naujovių, jūs sustiprinsite jėgą savo realizacijai.

4. Žmogus visada turi pasirinkimą: klysti ir būti laimingu, arba visada būti teisiu ir gyventi pilkai. Galima būti problemų šaltiniu, o galima būti tuo, kuris sprendžia problemas.

5. Praplėsti savo laisvės ribas, pažinti savo apribojimus, elgesio stereotipus ir išeiti iš įprastų rėmų – garbingas žmogaus tikslas.

A

“Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro”. 

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

Išsaugok mane savo širdyje

Pamenu, kai mokykloje aš nelaukdavau mokslo metų pabaigos. Ne todėl, kad labai patiko mokytis, o todėl, kad būdavo baisu, jog tie, su kuriais artimai bendravome, po vasaros atostogų mane pamirš. Taip, mano veidą ir vardą jie prisimins, bet pamačius mane, jų širdyse neprabus nei jaudulys, nei džiaugsmas, nei šiluma. Mes susitiksime pirmąją rudens dieną ir aš susidursiu su šaltais ir bereikšmiais žvilgsniais. “Aš taip džiaugiuosi tave matydama!”, – džiugiai šūktelsiu aš ir jau tiesiu rankas apsikabinimui, bet išgirsiu tik abejingai šaltą “Tu? A-a-a, nu gerai”. Ir tada pasijausiu nejaukiai, gal net kvailokai, tarytum apie santykius nežinočiau kažin kokių labai svarbių dalykų, kuriuos žino jie – žiūrintys į mane lediniais žvilgsniais…





Vėliau tai peraugo į absoliučios stiprybės spektaklį. “Aš viską ištversiu. Aš susitvarkysiu. Man nelabai svarbu, rūpiu jums ar ne. Aš puikiai tvarkausi pati.” Ir nuolatinį vidinį konfliktą tarp “ledo karalienės” ir tos, kuri buvo šilta, nuoširdi, švelni, jautri ir pažeidžiama.





Bespalvė, vieniša tuštuma tarp švytinčių žiburių ir ledo dykumos…





Atsiverti, prisipažinti, jog man reikia šilumos, dėmesio, apkabinimo, o atgal sulaukti tik abejingo žvilgsnio, šaltų žodžių “atstok, neturiu laiko, turiu svarbesnių reikalų” ar stingdančios tylos – skaudokas išgyvenimas ir todėl,  kad mažiau skaudėtų, “efektyviausias” gynybos būdas pasirodė apsistatyti sienomis, pasitelkti ironiją ir užsivilkti lengvo “po…..zmo” rūbą. Nerodyti savo jausmų ir prieraišumo, nes netyčia gali atsidurti kvailoje situacijoje. Tegu rizikuoja kiti ir bando prasibrauti per ledo užtvaras.





Gerai, kad gyvenime radosi tų, kurie nebijojo rizikuoti ir nuoširdžiai įsileisdavo mane į savo širdis. O tada ir aš palengva “atitirpdavau”. Tačiau, visiškai neaišku, kiek buvo tų, kurie bijojo to paties. Ir nežinia, kiek praeityje liko taip ir negimusių gražių pažinčių, nuostabių draugysčių ar net romantiškų santykių, nes nei vienas nepasiryžo pasakyti: “Man tada buvo gera su tavimi, aš tavęs ilgiuosi… Susitikime dar kartą”. O gal kažkas ir sakė, tik man neužteko drąsos atsakyti: “Man taip pat buvo gera. Aš tavęs pasiilgau. Susitikime.” Nes per daug baugino perspektyva vieną dieną sulaukti atšalusio, abejingo žvilgsnio, sakančio “Tu? A-a-a-a, nu gerai…” Ir todėl buvo paprasčiau pasilikti savo vienatvėje ir giliai paslėpti šilumą, gimstančią vien pamačius pažįstamą veidą.





Gerokai vėliau šiems išgyvenimams radau paaiškinimą – psichoanalitiko John Bowlby sukurtą prieraišumo teoriją.





Minėtoje teorijoje teigiama, kad prieraišumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis. Šis gebėjimas vystosi nuo gimimo momento, kai kūdikis prisiriša prie jam reikšmingo suaugusiojo, kuris juo rūpinasi (dažniausiai tai būna mama) ir iš kurio kūdikis, jausdamas nerimą, tikisi apsaugos bei palaikymo. Toks prieraišumas randasi net ir tada, kai suaugėlis kūdikiui nerodo nei dėmesio, nei meilės ar rūpesčio.





Kadangi vaikas negali pasirinkti santykių, jam tenka prisitaikyti prie to santykių modelio, į kurį jis patenka. Ir šiuose santykiuose susiformavę emociniai įpročiai bei reakcijos keliauja drauge su juo į suaugusį gyvenimą ir daro įtaką tam, kokie bus jo santykiai su kitais žmonėmis. Kuo artimesni ir glaudesni santykiai (pavyzdžiui, romantiški), tuo ryškiau juose reiškiasi vaikiško prieraišumo modelis.





Psichoanalitikas John Bowlby išskiria 4 pagrindinius prieraišumo modelius.





SAUGUS PRIERAIŠUMAS.

“Emocijos manęs neužvaldo, bet aš jų ir neslopinu. Aš lengvai bendrauju su kitais, bet taip pat lengvai galiu būti ir vienatvėje, neprarasdama ramybės ir jausdama pasitenkinimą. Kito žmogaus poreikiai man yra svarbūs, aš jais domiuosi, ir nematau juose grėsmės ar prievolės.”

Toks prieraišumo modelis yra būdingas vaikams, kurie žino, jog jiems svarbus suaugusysis bus šalia visada, kai tik reikės jo pagalbos. Toks žinojimas kuria saugumą ir leidžia vaikui smalsiai tyrinėti pasaulį. Suaugę tokie žmonės mėgaujasi artumu su kitais žmonėmis ir netampa nuo kitų priklausomi. Ateityje toks vaikas vertins meilę bei pasitikėjimą kitais, ir tuo pačiu išliks savarankiška bei savimi pasitikinčia asmenybe.





VENGIANTIS PRIERAIŠUMAS.

“Aš vengiu artimų santykių, nepasitikiu kitais, man sunku reikšti savo jausmus, prašyti pagalbos ar patarimų. Kiti žmonės man atrodo man abejingi  ir nesidomintys manimi. Aš nenoriu, kad mane atstumtų, todėl apsimetu, kad man nereikia kitų žmonių.”

Toks modelis susiformuoja tuomet, kai vaiko prašymai nesulaukia atsako, o poreikiai nėra patenkinami. Vaikas padaro išvadą, kad jo norai yra nereikšmingi suaugusiajam ir todėl stengiasi prisitaikyti prie tokios situacijos, slopindamas meilės ir rūpesčio poreikį. Jis gali atrodyti abejingas ir nesidomintis, tačiau po tuo slepiasi atstūmimo baimė ir kančia.





NERIMASTINGAS PRIERAIŠUMAS.

“Aš dažnai nerimauju, mane graužia pavydas, užplūsta stiprios emocijos, su kuriomis aš negaliu susitvarkyti. Aš bijau pasirodyti priklausoma nuo kitų ar įkyrėti kitiems. Tuomet aš stengiuosi pasinerti į save, tačiau greitai pasijuntu vieniša, pradedu nerimauti ir vėl viskas prasideda iš pradžių”.

Šis modelis susifromuoja, kai vaikas nėra tikras, kad mama ar kitas suaugęs žmogus bus šalia, kai jam to reikės. Todėl tokie vaikai jautriai reaguoja į išsiskyrimą, įtariai žiūri į kitus žmones ir nėra pasiruošę veikti savarankiškai, nes niekada nesijaučia saugūs. Įdomu yra tai, kad toks vaikas į svarbaus suaugusiojo sugrįžimą reaguoja dviprasmiškai: vienu metu jis ir džiaugiasi šiuo grįžimu, ir pyksta dėl to, kad buvo paliktas. Tokie vaikai išauga nepasitikinčiais savimi, kitais žmonėmis ir dažnai stipriai trokšta patvirtinimo, jog yra svarbūs kitiems.





BAIMINGAS PRIERAIŠUMAS.

“Esu vieniša, nes nepasitikiu kitais. Artimi santykiai mane gąsdina, bet taip pat aš bijau ir pasilikti vienatvėje. Man labai reikia, kad mane kiti žmonės palaikytų morališkai. Aš labai skausmingai išgyvenu atstūmimą ir man sunku reikštis šiame gyvenime”.

Toks prieraišumo modelis susifromuoja tada, kai vaikas nuolat slopina savo jausmus, nesulaukia suaugusiųjų pagalbos ir pritarimo, bet dažnai girdi grasinimus ir pašaipas. Suaugęs toks žmogus bijo per daug suartėti ir per daug atitolti nuo kitų žmonių.  Jis bando valdyti savo jausmus, bet dažniausiai tai sunkiai pavyksta, nes jausdamas nerimą ar bandydamas nuo savo jausmų visiškai pabėgti, jis dažniausiai sulaukia priešingo rezultato ir išgyvena emocines audras. Tokio tipo žmonės bando suartėti su kitais, tačiau tuo pačiu be galo bijo, kad bus įskaudinti. Žmogus, kuris gali suteikti saugumą, jiems kartu yra ir tas, su kuriuo suartėti jie nepaprastai bijo. Jie bijo būti palikti, bet ir negali sukurti emocinio artumo.





Suvokus pagrindinį prieraišumo modelį ir pamačius, kad vengdama atstūmimo, aš užkirsdavau kelią ir tiems, kurie mane galėjo ir norėjo priimti, beliko pasirinkti arba “nurašyti” savo negebėjimą pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis tėvams, juos kaltinant ir pykstant ant jų, arba pamėginti sugriauti senąjį modelį ir sukurti naują.





Nors kai kurie teigia, jog nereikia prie nieko prisirišti, bet aš galvoju, kad sveikas prieraišumas gyvenant tarp žmonių, yra neišvengiamas reiškinys. Nieko blogo nėra jausti poreikį kitame žmoguje, prisirišti prie to, kurį myli ir su kuo jauti ypatingą ryšį. Normalu yra jausti, jog esi kažkam reikalinga, vertinga, mylima. Normalu yra žinoti, kad pasaulyje yra kažkas, kam rūpi, kaip tau sekasi.  Ir atsakyti tuo pačiu.





Juk prieraišumas – santykių tarp žmonių pagrindas, geriausias natūralus vaistas nuo nerimo, streso ir gyvenimo sunkumų.





Prieraišumas – tai emocinio ryšio su kitais pojūtis, kurio pagrindas – bendri išgyvenimai ir bendra emocinė patirtis. Vienas svarbiausių mūsų emocinių poreikių – tai poreikis pamatyti savo atspindį kitame, jausti, kad kitas žmogus reaguoja į mus, atpažįsta ir priima mūsų išgyvenimus. Kai mes drauge juokiamės – mes kuriame ryšį. Kai tyloje stebime žvaigždes ir klausomės jų šnabždesio, mes kuriame ryšį. Kai trykštame įspūdžiais apie ką tik matytą filmą – mes kuriame ryšį. Prieraišumas gimsta būtent tada, kai mes dalinamės savo išgyvenimais, o ne bendru kambariu ar bendra veikla. Todėl ne visi sutikti žmonės pasilieka mūsų širdyse. Su kai kuriais tai pavyksta, ir tai reiškia, kad mus sieja bendros akimirkos, kai atspindėjome vieni kitus, dalinomės jausmais ir buvome vieni kitų gyvenimo dalimi.





“Man rūpi, kas su tavimi vyksta, man svarbu yra tai, ką tu išgyveni.”





Kai pabendravus su kažkuo man pavyksta išsaugoti jo šiltą, emocinį vaizdinį savo širdyje, ir tuo pat metu tikėti, kad mano emocinis vaizdinys taip pat liko jo širdyje, ir jis nori jį išsaugoti – tuomet mes kuriame patikimą, stabilų prisirišimą, ir mūsų vaizdiniai atgyja tą pačią akimirką, kai tik vėl susitinkame. Ir tik toks ryšys gali atlaikyti išbandymus laiku, nes tas kitas pabuvojo tavo širdyje ir paliko joje švelniai šildantį žiburėlį….





Ir širdyje saugoti vaizdiniai atgyja, sujungdami į visumą mūsų bendrą praeitį ir dabartį.

Palaipsniui, metai po metų, aš mokausi priimti tai, jog atliepiu kitų žmonių širdyse, kad mano vaizdinys – na, toks koks jau yra – neištirpsta, o pasilieka kitų širdyse įvairiomis emocijomis – švelnumu, pykčiu, džiaugsmu, nuostaba, smalsumu, pagarba… Ir aš leidžiu sau išsaugoti kitų žmonių vaizdinius. Leidžiu sau liūdėti, kai jų nėra šalia. Džiaugtis tuo, kad jie – draugai, pažįstami, bičiuliai – praėjus ir daugeliui metų, vėl atsiranda.

Ir tuomet vis mažiau lieka nerimo širdyje ir vis daugiau vietos randasi jiems – žiburėliams.

Tuomet išsiskyrimas gimdo ne skausmingą ilgesį, o šviesų liūdesį.

Juk daug lengviau gyventi pasaulyje, išaustame iš šviesių gijų.

Pasaulyje, kuriame mirga daugybė žiburėlių, iš kurių galima ir vėl įkurti skaisčią ugnį…

Svarbu tik neslėpti nuo kitų savosios…

Apkabinu.

Su meile.

Ilona

aaaaaa

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

aaaaaa

aaaaaa

Paskelbta Pakomentuoti

Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…

– Man šalta… – tyliai nuskambėjo tolimoje mobilaus ryšio erdvėje.

– Užsiklok, – lyg sniego lavina kalnuose drėbtelėjo atsainus atsakymas.

A

Ir tai – ne apie kelionę po kalnus, žvarbų žiemos vakarą be šiltų pirštinių, nuo palangių nutįsusius varveklius ar sniego pusnyje pamestus batus.

Tai – apie gerokai vėliau atskriejusį paaiškinimą “Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…”

Tai – apie paprastą žmogišką šilumą.

Arba šaltį ir baimės prarają, kuria mes atsiskiriame nuo kitų.

Ir artumą, kurio mes taip norime, bet vis pabėgame nuo jo.

Nes pasiklystame ir susipainiojame – mintyse, prisiminimuose, patirtyse ar tiesose…

A

Artumas nereiškia atsisakyti savo jausmų ir ištirpti kitame.

A

Taip, tą susiliejimo su kitu žmogumi akimirką išgyvensime jaudinančią šilumą ir saugumo pojūtį, bet tuo pačiu – prarasime ryšį su savo jausmais, nes “aš esu tu, o tu esi aš”. Ir vardan tos vienio iliuzijos paaukosime viską, kas gali tam sutrukdyti – asmeninius poreikius ir jausmus, nesutampančius su poreikiais ir jausmais to, kuriame ištirpome. Bet vieną dieną neišvengiamai ištiks nuobodulys ir aplankys jausmas, kad kažkas iš mūsų pavogė laisvę… Ir, ko gero, tuomet visa galva nersime į kitą vandenyno kraštą ir pradėsime įnirtingai ginti savojo “AŠ” laisvę, paaukodamos emocinį ryšį su kitais žmonėmis. Mūsų santykiai bus paviršutiniški, o pajutusios menkiausią grėsmę įsisukti jausmų sukūryje, mes pabėgsime. Arba pasakysime “Užsiklok…”

A

Artumas – tarytum šokis tarp dviejų kraštutinumų.

A

Ir būna taip, kad norisi priglusti ir pamiršti, jog esame skirtingi. Arba ilgai ilgai eiti drauge, susikibus už rankų. Bet būna ir taip, kad norisi pabūti vienumoje. Ir tada paleidi ranką, ir atitolsti, kad vėliau vėl priartėtum. Nes artumas – apie pulsavimą, apie gebėjimą keisti atstumą ir mokėjimą pripažinti, kad normalu kartais atsitraukti ir pabūti su savimi, turėti savo pomėgių ir daryti tai, kas neturi nieko bendro su kitu.

A

Artumas nereiškia, kad kitame būtinai viskas turi patikti.

A

Nes artumas – apie atvirumą. Žiūrėk – aš esu tokia. Ir aš turiu trūkumų ir nelygumų. Ir tai labai labai baugina. O jeigu nepriims? O jeigu atstums? O jeigu aš pamatysiu tai, kas nepatiks man? Bandysime keisti vienas kitą? Bet…mes galime kito tik prašyti ir negalime reikalauti, kad jis pasikeistų. Ir jis turi teisę atsisakyti taikytis prie mūsų įnorių, keistis tik todėl, kad mes taip norime. O mes turime teisę vertinti tai kaip nepagarbą ar atstūmimą. Bet…ar reikalavimas “būk kitoks, būk geresnis, būk toks, kaip aš noriu, būk toks kaip aš…” nėra tikroji nepagarba? Atsisakyti reikalavimų, kad kitas pasikeistų, nėra lengva. Nes…kol mes negebame priimti savęs – tokių netobulų, kartais – kvailokų, kartais – neracionalių, kartais – kaprizingų (sąrašą galima tęsti be galo), mums nepavyks priimti kito. Bet kokia kova su kito netobulumu tėra vidinės kovos su savimi atspindys.

A

Artumas nereiškia, kad galima nuvertinti savo ar kito žmogaus išgyvenimus ir jausmus net tada, kai tu jų nesupranti.

A

“Nepergyvenk dėl niekų”, “nieko čia baisaus”, “ko čia isterikuoji”, “nusiramink, galvok pozityviai” ir daugybę panašių posakių ne kartą ir ne du girdėjome pačios, ir tokiu būdu nuvertinome tai, ką išgyvena kitas. Bet jeigu kitas tai išgyvena – juk jam tai yra svarbu ir tikra. Ir bet koks mėginimas neigti jo jausmus garantuoja vis didesnį atstumą.

A

Artumas yra apie tai, kad mūsų žodžiai, veiksmai, jausmai gali nepatikti kitam, bet tai netaps ledynmečio santykiuose priežastimi.

A

Nes svarbiausias klausimas: ar tu su manimi?

A

Net tada, kai tu pyksti ant manęs? Tu būsi su mano įniršiu, mano gėda, mano skausmu, liūdesiu ir mano džiaugsmu? Būsi šalia ar pabėgsi? Į kompiuterinius žaidimus, į darbą, į alkoholį, į vaikus, pas draugus ar meilužius? Ar tiesiog pasakysi man “Užsiklok…”?

A

Jeigu mes artimi, kas tarp mūsų bevyktų, mums užteks drąsos žiūrėti vienas kitam į akis ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų su mumis vyksta. Taip, mes galime pykti vienas ant kito, bet mes nežeminsime viens kito. Nes mes šalia. Drauge.

A

Artumas – tai detalės, kurias mes žinome apie kitą.

A

Įsimylėti žmogų galima vien tik jį pamačius, bet artimas jis bus tik tuomet, kai mes sužinosime jo istoriją, jo smulkmenas. Štai šie marškinėliai jam primena tėtį, nes paskutinį kartą jį matė jais vilkintį. Štai čia jis šokdamas per griovį nudardėjo žemyn, kai su kiemo draugais žaidė karą. Štai čia jo rankos paslydo ir jis smakru vožėsi į grindinį, kai norėjo prieš klasiokus pasipuikuoti savo tobulai atliekama “žuvyte”. Ši daina jam primena tuos kartus, kai su draugeliais rūkydavo pasislėpę už apleistų garažų. Labiausiai jam patinka kava su šaukšteliu kondensuoto pieno ir žiupsneliu prieskonių. Jam patinka, kai tu persūdai ryžius. O skaitydamas jis visada keistai kraipo nosį.

A

Artumas – tai drauge praleistas laikas.

A

Negali sužinoti visų detalių per vieną akimirką. Visų smulkmenų nesužinosi ir per du susitikimus. Nes kitas – tai milžiniška dėlionė, kurią surinksime tik tada, kai sužinosime daugybę jo istorijos detalių bei smulkmenų.

A

Artumas – visuomet apie realybę.

A

Mes nepamatysime, kaip juda jo lūpos, jeigu skaitysime tik jo elektroninius laiškus. Mes nepamatysime, kaip jis godžiai valgo kepsnį, kai būna alkanas, jeigu bandysime tai sužinoti teoriškai. Mes nepamatysime, kaip juokingai jis kalbasi su savo katinu, jeigu neįsileisime jo į savo kasdienybę. Mes nepamatysime, kaip jis mojuoja rankomis, kai jam nepatinka tai, ką sako jo vadovas, jeigu neleisime sau sužinoti, kas jam nepatinka.

A

Jo kvapas, jo trupiniai, jo pėdsakai, jo netikslumai.

Viso to mes nesužinosime, jeigu neįsileisime kito į savo širdį.

Nes artumas – visada apie du.

Artumas – tai, kas daro mūsų gyvenimą tikru, bet…dažnai tai – ne visam gyvenimui.

A

Ir tai baugina, nes tada, kai tai išblės, gali skaudėti. Gali skaudėti matant, kaip lyg rytinis rūkas ima sklaidytis švelnumas ir rūpestis, kaip nuoskaudų lietūs išplauna iš širdies šiltus jausmus, palikdami vien įprotį, nuovargį ir vienatvę. Ir skaudės. Skaudės ir tada, kai mūsų nesupras, nusisuks nuo mūsų ir nutols gyvenimo horizonte. Gali skaudėti ir tada, kai mes atsiversime, išdrįsime pasakyti “Man šalta…” ir išgirsime atsainų atsakymą “Užsiklok…”

A

Ir mes jau turime tokių patirčių. O tam, kad nebejaustumėm to kvapą gniaužiančio skausmo, užveriame langines, apsitveriame gynybines sienas primenančiomis tvoromis ir į prašymą sušilti skubame pirmos atsainiai atsakyti “Užsiklok…”.

A

Bet bėgdamos nuo skausmo, užsidariusios savo tariamai saugiame narvelyje, mes nepažinsime pradžios polėkio. Nepažinsime švelnumo ir rūpesčio, tikrumo ir nuoširdumo. Ir niekada nesušilsime kito širdies glėbyje. Ir nieko nesušildysime.

A

Nes artumas – apie drąsą.

Tegu tai baigsis, tegu ne visą gyvenimą, net jeigu ir skaudės…bet atsiverkime artumui, atsiverkime tai akimirkai, kuri įžiebs kibirkštį širdyje, apšviesiančioje kelią net pačioje tamsiausioje atkarpoje.

Ir tada, kai kas nors pasakys “Man šalta”, mes nebijosime pasiūlyti savo širdies šilumą ir pasakysime “Aš su tavimi…”

Su meile,

Ilona

A

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

A