Paskelbta Pakomentuoti

Keistis nesikeičiant. Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija?

Būna. Kažkas nebetenkina, nebepatinka. Nusprendi pa(si)keisti. Na, tegu būna banalus pavyzdys – rytais bėgioti. Pasikalbėjai su savimi vakare, susitarei, kad jau rytoj tai tikrai. Ir jeigu rytoj iš tikrųjų išėjai ir prasibėgai, tavo idėja pradėti bėgioti nesusidūrė nei su vidiniu, nei su išoriniu pasipriešinimu. Realizavosi. Bet, ko gero, daugybė žmonių daugybę kartų susidūrė su tuo, kad geras idėjas ar sprendimus kažko imtis ne visada pavyksta įgyvendinti. Ne retas atvejis – norėjai iš ryto pabėgioti, bet to nepadarei rytoj, poryt ir po mėnesio taip pat nepadarei. Joks pokytis realybėje neįvyko, bet mintis apie save bėgiojančią (t.y. apie įvykusį pokytį) dar liko, ir gan įkyriai primena apie savo egzistavimą.

A

Mūsų psichika turi tokią savybę: tada, kai kažką nusprendžiam (norim, suplanuojam) padaryti, bet nepadarom, mūsų psichika „suskyla“ į priešingus polius ir susiformuoja dvi viena kitai prieštaraujančios dalys – viena psichikos dalis ir toliau mato save bėgiojančią, o tuo pat metu kita dalis yra visiškai abejinga tokiam sumanymui ir nesimotyvuoja nei apdovanojimais, nei bausmėmis. Kuo daugiau tokių nerealizuotų idėjų, kuo daugiau neįsisąmonintų „suskilimų“, tuo didesnė vidinė įtampa ir stipresnis pojūtis, kad su tavim kažkas negerai. „Kaip aš negaliu tesėti sau duoto pažado? Kodėl negaliu padaryti to, ką suplanavau? Kas aš per žmogus? Skuduras…“ Randasi sau daugybė priekaištų, kaltinimų, dingsta vidinio stabilumo pojūtis, nes energija eikvojama išgyvenimams, nepasitenkinimui, nuolatiniam vidiniam konfliktui tarp „noriu“ ir „nedarau“.

A

O tada…tada labai norisi save „paremontuoti“. Ir dažnai pradedame tai daryti įprastu būdu:  susiimk! Labiau stenkis, netingėk, nebijok, neatidėliok, bandyk naujus būdus, paprašyk pagalbos, paskaityk naudingą knygą dominančia tema, nueik į kokį motyvacinį seminarą, tiesiog priversk save, nenuleisk rankų, niekada nepasiduok… „Jeigu kažko nepadarei, vadinasi per mažai stengeisi!” – toks galėtų būti „save remontuojančiųjų“ šūkis.

A

Ir kartais tokiu būdu tikrai pavyksta. Ypatingai tais kartais, kai gyvenimas griežtai  įspraudžia į kampą ir nėra prabangos svarstyti apie motyvaciją, norą-nenorą, tingėjimą-netingėjimą. Tiesiog nebeturi pasirinkimo, imi save už pakarpos, prisiverti, susiremontuoji, pasikeiti. Iš pradžių gauni gal ir ne visai tokį rezultatą, kurio norėtum, bet bent jau iš vietos pajudi ir pradedi kažką daryti, mokytis, keisti. O pakeliui sukuri naujus įpročius, kurie toliau jau kuria tave (jau nebepamenu, kas taip šauniai pasakė 🙂 ). Ir žiūrėk – pokyčiai įvyko, gyvenimas nusisekė.

A

Bet dažniausiai taip būna tada, kai „prispaudžia“. O jeigu ne? Jeigu gyvenimas taip griežtai nepareikalauja pokyčių? Jeigu dar gali kentėti (o kentėti mes tikrai šauniai mokam…)? Jeigu jau ne vieną dešimtį kartų sakei „noriu“, bet visus kartus patyrei pralaimėjimą prieš „nedarau“? Pokyčio kaip nėra, taip nėra, vidinis konfliktas didėja, o su juo – dar daugiau nepasitenkinimo, nusivylimo savimi ir pasauliu, pretenzijų, kaltinimų, bejėgiškumo ir viso kito su tuo susijusio „gėrio“, kuris atima jėgas ir vis labiau tirpdo bet kokią motyvaciją, kai jau nei šviesi ateitis nebeskatina, nei liūdnos perspektyvos nebebaugina…

A

Ką gi daryti? Į pagalbą galima pasitelkti paradoksalių pokyčių teoriją. Apie ką ji?

A

Paradoksalių pokyčių teorijos užuomazgos priskiriamos geštalto terapijos pradininkui Frederick Perls. Toliau šią idėją patikslino ir aprašė gydytojas psichiatras Arnold Beisser – nepaprasto likimo žmogus.

A

Trumpai teorijos esmė galėtų skambėti taip: pokytis įvyksta tada, kai žmogus tampa tuo, kuo jis iš tikrųjų yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Pokyčiai nevyksta per prievartą, jie vyksta tada, kai žmogus būna tuo, kas jis yra, visiškai atsiduodamas dabarčiai.

A

Iš esmės, visas Arnold Beisser gyvenimas – šios teorijos atspindys. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Ir būtent tada jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė – Arnoldas  buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų – praleido lovoje ir invalido vežimėlyje.

A

Pirmieji ligos metai buvo sunkūs. Ir nors Arnoldas stengiasi nepasiduoti, deda daug pastangų, kad tik atsistotų ant kojų, jo pastangos neduoda jokio rezultato. Jauną vyrą užplūsta bejėgiškumas, prasideda depresija, apgailestavimai dėl to, kas prarasta ir ko jau niekada nebebus. Bet pamažu Arnoldas priima savo situaciją tokia, kokia yra, ir pradeda galvoti: „Gerai, aš paralyžiuotas ir negaliu judėti. Tai – faktas. Bet ką aš galiu dabar, būdamas būtent tokioje padėtyje? Aš vis dar esu psichiatras!“ Ir vėliau su juo nutinka tai, ką amerikiečių scenaristai pavadintų „happy end“ – negalia nesutrukdo jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašo keletą knygų, tampa žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovauja klinikai, skaito paskaitas įvairiuos universitetuose, sukuria šeimą, gyvena mylimų ir mylinčių žmonių apsuptyje.

A

Knygoje „Skrydis be sparnų“ (“Flying without wings“) Arnold Beisser rašo: „Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė.“

A

Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija gyvenime?

A

Keli pavyzdžiai.

A

Darbas. Žmogus nepatenkintas darbe gaunamu atlyginimu, norėtų didesnio. Ir vaizduotėje jis  kartais mato save kaip gaunantį didesnį atlyginimą, t.y.  mato save tuo, kuo jis nėra šią akimirką. Kadangi realybė su mintyse sukurtu vaizdiniu nesutampa, žmogus dažnai jaučiasi nevykėliu, gėdinasi savo dabartinės padėties ir save kaltina. O ir išorėje nėra planuojančių didinti atlyginimą (pvz. vadovas). Tuomet žmogus pradeda pykti ant tų, kurie jo susikurto vaizdinio nepalaiko, mokėdami jam mažesnį atlyginimą, nei jis norėtų. Tad žmogaus nusivylimas realybe yra gan dažnas palydovas: kai gauna atlyginimą, kai atveria piniginę parduotuvėje, kai negali atostogauti ten, kur norėtų ir panašiai.

A

Paradoksaliųjų pokyčių teorija siūlo susidraugauti su šiuo momentu, pripažinti realią situaciją ir būtent ją panaudoti kaip atramą. Pripažinti (be pasiteisinimų) visus savo jausmus, savo gėdą dėl to, kad realūs pasiekimai yra gerokai menkesni už norimus, pripažinti ir tai, kad vadovai nesirūpina tavo perspektyvomis. „Yra taip, kaip yra. O ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?“ Ir pradėti tyrinėti tai, ką aš moku, ko nemoku, ką sugebu, ką galiu ir t.t. Į išgyvenimus nukreipta energija atsilaisvins ir palengva pradės matytis sprendimai.

A

Saviugda. Ir gan dažna tema – pasitikėjimo savimi trūkumas. Kartais mes labai nuoširdžiai tikime, kad kažko nedarome tik todėl, jog mums trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Ir labai norisi tą pasitikėjimą kažkokiu būdu padidinti, sustiprinti, atkurti. Na, kad rastųsi daugiau drąsos veiksmams. „Vat pajausiu/įgysiu daugiau drąsos ir tada tikrai pradėsiu…“ – sakome mes sau. Natūralu nejausti pasitikėjimo savo jėgomis tuomet, kai pradedame kažką, ko dar nebandėme, nepažįstame, nesuprantame. Bet niekada jo ir nepajausime, jeigu nepradėsime daryti, nes pasitikėjimas – tai apdovanojimas už tą, kad ir labai trumpą, bet nueitą kelio atkarpą. Neišeis pasitikėjimu kaip ramentu apsiginkluoti prieš svarbų veiksmą, nes pasitikėjimas – tai trofėjus.

A

Paradoksalių pokyčių teorija siūlo pripažinti savo nepasitikėjimą, baimę, gėdą, ir liautis slėpti šiuos išgyvenimus nuo savęs, jaustis dėl jų nepatogiai ir galvoti, kad būtent šie jausmai – tai nesėkmės garantas. Tas, kuris išmoks priimti savo nepasitikėjimą, baimę ir gėdą, sugebės įkvėpti save ir sudėtingoms bei įdomioms užduotims, o su laiku – ir džiaugtis reikšmingais pasiekimais.

A

Nereikėtų apsigauti – paradoksalių pokyčių teorija neteigia, jog užtenka tik priimti realybę, o visa kita įvyks kažkaip savaime. Na, jeigu nori pradėti bėgioti ir nori to jau ne vienus metus, bet vis dar nepradėjai, neužteks tik priimti šį faktą. Priimti vertėtų ir tai, kad iki šio momento skyriau per mažai pastangų tam, kad pradėčiau bėgioti, nes maloniau patogiai leisti laiką prie televizoriaus. Priimti reikštų pripažinti, kad manyje gyvena prieštaravimai, pamatyti tas viena su kita besikaunančias asmenybės dalis ir tiesiog pabūti toje kovoje. „Tuo pačiu metu aš noriu ir pradėti bėgioti, ir nenoriu tam skirti laiko, nes labiau noriu gulėti ant sofos. Ir visa tai esu AŠ“.

A

Ir tai nėra labai lengvas darbas – nekritikuojant ir negraužiant savęs, leisti sau jausti vienas kitam prieštaraujančius norus. Bet būtent tokia ir yra realybė.

A

Kai mes įsisąmoniname ir išdrįstame pripažinti nepatogią tiesą apie save, kai baigiame vidinę kovą su savimi, mes liaujamės save kankinusios (kalte, priekaištais, kritika) ir išlaisviname milžinišką energijos resursą, kurį galime nukreipti situacijos stabilizavimui, nusiraminimui, sprendimų paieškai. O tada atsiranda ir realūs veiksmai. Nes veikti vis vien teks… 🙂

A

Pradėti praktikuoti paradoksalių pokyčių teoriją galima nuo tokių paprastų žingsnių:

A

1. Liaukitės save KEISTI, pradėkite save TYRINĖTI.

A

Jeigu laukti pokyčiai nevyksta, nors ir priklauso tik nuo jūsų (išorėje nėra jokių kliūčių), verta atkreipti dėmesį ir patyrinėti tai, kaip būtent jūs nedarote to, ką suplanuojate. Būkite atidūs, lyg mokslininkai. Kaip elgiasi tiriamasis (t.y. jūs)? Ką jis jaučia? Kokias išvadas galima būtų padaryti, remiantis natūraliu jo elgesiu? Kaip tai būtų galima panaudoti (įsivaizduokit, kad jums reikia atrasti vaiko talentą, o tada padėti jam jį išvystyti)?

A

2. Nieko nelaukite ir nesitikėkite, atsiduokite dabarčiai.

A

Įsivaizduokite, kad esate stotyje ir laukiate traukinio. Kada atvyks traukinys ir kiek teks jo laukti, jūs net neįsivaizduojate ir nuo jūsų tai visiškai nepriklauso. Tokiu atveju galite sėdėti vienoje vietoje ir įtemptai laukti traukinio. Palengva pradėsite jausti, kaip nuo ilgo sėdėjimo kūnas stingsta, apninka vis didesnis nuovargis. Žodžiu, nusikamuosit, jausit vis didėjantį nerimą ir baimę, kad tik ko nors nepražiopsotumėt. Bet kad ir kiek save kankinsite, traukinys atvyks tada, kada atvyks. O galite pasielgti kitaip – pirmiausiai pasitikrinti, koks jūsų traukinio grafikas ir sužinoti jo atvykimo laiką, tuomet susirasti jaukią vietą netoli stoties, pailsėti, pasigrožėti vaizdais, pasimėgauti kavos puodeliu, ir daryti viską taip dėmesingai, lyg jums tektų čia praleisti visą likusį gyvenimą.

A

3. Liaukitės save VERTINTI, pradėkite su savimi TARTIS.

A

Įsivaizduokime situaciją. Mama vaiko paprašo kažką padaryti. Vaikas sutinka, mama išeina. Vaikas nepadaro to, ką pažadėjo. Grįžta mama, mato rezultatą, supyksta ir net išsigąsta (o siaube, koks mano vaikas neatsakingas, neatidus, nesavarankiškas ir t.t.), o gal ir pradeda garsiai bartis. Vaikas nuoširdžiai išgyvena dėl to, kad mama pyksta, yra nusiminusi ir nepatenkinta juo, o to, kad jis kažko nepadarė, gal jau nelabai ir prisimena.  Taip atrodytų “blogos derybos”. Tokios “derybos” labai dažnai vyksta mūsų viduje – barame save, kaltiname, pykstame, bet dėl to dalykai, kurių nepadarėme, vis vien nepasidaro. Tad geriau būtų, jeigu, nusivylusi rezultatu “mama” pamėgintų pamatyti situaciją “vaiko” akimis, pasistengtų jį suprasti, drauge atrastų sprendimus ir susitartų, kad darbas būtų atliktas, o ateityje tokios situacijos nebepasikartotų.

A

Na, o pabaigai visai tiktų vokiečių teologo Friedrich Christoph Oetinger malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

A

Kažkaip taip. Linkiu keistis nesikeičiant ir su meile 🙂

Ilona

A

P.S. Pradžia galėtų būti tokia, o jeigu apie priėmimą norite daugiau, plačiau, giliau – prisijunkite prie kurso SAVĘS PRIĖMIMAS: AŠ IR NE AŠ >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Jie visada turės ką pasakyti…

Ką tu bepadarytum, jie visada turės ką pasakyti… Grauši salotos lapą ir lieknėsi, jie tau sakys “O-o-o-i, nu jau iš tavęs nieko neliko, gal pradėk valgyti, ką-ą-ą-ą-ą?”. Pasičiupsi burgerį ir kas nors su didžia nuostaba balse būtinai pasakys “Burgerį???!!! Nebijai sustorėti? Ir taip jau pasitaisei…tu gal susiimk!” Būsi vieniša (t.y. neturėsi vyro), būtinai atsiras persona, kuri bes pirštu ir užjaučiančiai linguos galva “Vis dar neturi vyro? Gal jau laikas, taip ir liksi viena. O kokia moteris be vyro…hm…hmmmm?”. Tau atrodys, kad sutikai savo pasakų princą, bet kas nors būtinai suabejos tavo adekvatumu ir įspės apie galimus pavojus “Nu nežinau-nežinau…tokio amžiaus, o dar nebuvo vedęs…mmmm, juk jis jau išsiskyręs…negerai kažkas su juo. Nu tu žiūrėk, būk atsargi, kad nereikėtų paskui nagų graužti, jau geriau vienai, nei su tokiu…”

A

Net jeigu tu atrasi tai, kas tave “veža” ir nuo ko tu jautiesi laiminga, būtinai atsiras viską žinančioji ar žinantysis, ir tau paaiškins “Kaip tu gali taip gyventi? Tu nematai, kad nesąmonėm užsiimi? Baik skraidyti padebesiais, nusileisk ant žemės…tau smegenis praplovė…gal tu į kokią sektą patekai? Būk kaip visos! Gyvenk kaip visi normalūs žmonės! Nes nesibaigs tai geruoju, nesibaigs…”

A

Jie visada turės ką pasakyti. Ir tada, kai jų niekas neklaus. Nes jiems per mažai rūpi, ko tu nori ir kas tau svarbu iš tikrųjų. O tu blaškysies, besistengdama atitikti visus reikalavimus, stereotipus, taisykles, nuomones ir net nepastebėsi, kad jau seniai juose pasiklydai. Bandysi ignoruoti savo Širdies šauksmą, skandinsi jį bereikšmiuose žodžiuose, tuščiuose poelgiuose. Lyg strutis slėpsi galvą ir tikėsies, kad jis nutils, kad praeis pro šalį, nepalikdamas pėdsakų. Ir kuriam laikui jis nutils. Trumpam. Bet vieną dieną tavo Širdis prabils taip garsiai, jog nebeturėsi pasirinkimo ir teks pažvelgti į jos gelmes. Ir gali būti, kad tenai tu pamatysi, jog dauguma praeities dienų yra sukurtos iš svetimų žmonių nuomonių ir sprendimų, atrasi tai, kad tavo gyvenimas – vienas milžiniškas “privalau”, suvoksi, kad tavo gyvenime nebuvo vienintelio ir paties svarbiausio žmogaus – tavęs. Ir tai gali būti skausminga. Bet su šiuo skausmu tu gausi šansą sugrįžti. Kiekvieną rytą pabudus pajausti gyvybę, tekančią tavo kūnu, ir žinoti, kad tavęs laukia dar viena nuostabi diena – TAVO diena.

A

Taip, gyvenimas kartais gali būti beprotiškai painus. Ir toje painiavoje gali pasiklysti, pamesti save, negirdėti savo širdies balso, nubėgti paskui kitų nuomonę. Ir tai yra normalu. Bet tu visada turi galimybę sustoti ir sugrįžti į tą kelią, kurį kažkada pametei. Ir visai nesvarbu, koks tavo amžius, kokia tavo profesija, kiek tu uždirbi, tu gali tai padaryti bet kurią akimirką. Nes tavo pasirinkimai yra tavo rankose. O jeigu kažkas sakys, kad gyveni neteisingai, kad reikėtų gyventi kitaip, prisimink, kad…

A

Tavo gyvenimas yra TAVO gyvenimas

A

Nuolatiniai bandymai atitikti kitų žmonių lūkesčius, nuomones, reikalavimus labai išvargina ir veda į aklavietę. Atitraukia dėmesį nuo to, kokius lobius slepiame savo viduje, ir mes pamirštame, kad šiame pasaulyje turime savo unikalią vietą, priklausančią tik mums – SAVO GYVENIMĄ. Vietoje to, mes galvojame, jog mūsų gyvenimas turi pateisinti kitų žmonių lūkesčius, atitikti jų įsivaizdavimus apie tai, kas yra “gerai-blogai”, “normalu-nenormalu”. Bandome gyventi kitų žmonių gyvenimo versijas, savo dienas kurdamos taip, kaip pasakoja kiti. Ir atrodo, kad tada viskas turėtų būti gerai. Bet dažnai gerai nebūna. Nes mes negalime praeiti savo kelio taip, kaip tai padarė kiti žmonės.

A

Neskubėkite sakyti, kad visa tai jūs jau žinote. Žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai. Tad paklauskite savęs dar kartą ir sąžiningai atsakykite: ar jūs tikrai gyvenate tą gyvenimą, kurio norėjote, užsiimate ta veikla, apie kurią svajojote, gyvenate su tuo žmogumi Širdimi, o ne todėl, kad “ką žmonės pasakys, jeigu negyvensiu”? Nesakykite “taip” vien todėl, kad nesmagu pasakyti “ne”, nes nejauku ir gal šiek tiek baisu prisipažinti. Bet nepadarius to, gali nutikti diena, kai aptiksite, jog dauguma dalykų, apie kuriuos svajojote ir kurių norėjote, taip ir liko neįgyvendinti. O laiko jiems tiesiog nebeliko…

A

Taip, kažkada jūs patikėjote, o galbūt tuo jus įtikino šalia esantys, kad jūsų svajonės nerealios ir jums vertėtų gyventi “kaip visos”. Pakeiskite šį melą. Pamirškite jį. Priimkite savo sprendimus. Kurkite savo dienas. Klausykite savo širdies. Atrakinkite savo vidinių lobių skrynią ir eikite savo keliu. Nežiūrint į tai, ką jums sako kiti.

A

Tu GALI paleisti tai, kas tave stabdo

A

Paleiskite tai, kas yra ne jūsų. Atlaisvinkite vietą naujiems dalykams. Tiems, kurie jus įkvėps ir ves pirmyn. Paleisdamos dalykus, kurie paseno, jūs nieko neprarasite. Jūs augsite. Paleiskite seną skausmą ir eikite pirmyn. Paleiskite visus senus įpročius, seną mąstymą. Paleiskite ir žmones, kurie jus stabdo. Mes negalime atrasti naujų vandenynų, jeigu įsikibusios laikomės senų krantų. Sukaupkite drąsą ir eikite paskui tas vertybes, kurios yra iš tikrųjų jūsų. Leiskite sau būti visokios. Ir jums tai būtinai patiks. Nepaisant to, ką jums sako kiti.

A

Tu TURI VIDINĖS JĖGOS gyventi taip, kaip nori

A

Kartais gali tekti pradėti viską iš naujo. Gali būti baisu ir sunku. Jums gali sakyti (o gal jau sakė ir net ne vieną kartą), kad jums nepavyks. Pradėkite pagaliau tikėti savimi ir savo vidine jėga, kurią kažkada atstūmėte ir pamiršote. Nes tik jumyse yra viskas, ko reikės kelyje į norimą gyvenimą. Būkite svajotojos. Ir būkite vykdytojos. Nei viena svajonė neįvyksta pati savaime. Reikės įdėti darbo, reikės pastangų. Bet svarbiausia yra tai, kad jūs žinotumėte, kur einate ir ko norite.

A

Prisiminkite, kad jūs turite visas galimybes turėti daug daugiau, nei turite šiandien. Veikite visomis jėgomis, leiskite sau klysti, ieškokite sprendimų ir eikite toliau. Net ir tais momentais, kai norėsite pasiduoti ir nuleisti rankas, leiskite sau pasiduoti, bet ženkite dar vieną žingsnį. Ir pakeliui sutiktos kliūtys pradės palengva tirpti kaip saulės spindulių paglostytas varveklis. O jeigu netyčia į galvą atsliūkins klastinga mintis “Tau nepavyks…”, užduokite jai klausimą “O kas, jeigu pavyks?”. Giliai įkvėpkite ir eikite gyventi savo gyvenimo. Neklausydamos to, ką jums sako kiti.

A

Nes jie visada turės ką pasakyti...

A

Ir jeigu gyventi svetimus gyvenimus, gali nutikti taip, kaip rusų psichologės Annos Kirjanovos pasakojime.

A

“Iš pradžių pasakys: tau reikia kitaip rengtis. Tada pasakys, kad reikia sulieknėti. Vėliau – kad reikia energingiau judėti ir būti linksmesne. Pozityvesne. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmą apie saviugdą pažiūrėti. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi pozityviai šypsotis, tau pasakys, kad esi per sena. Ir ką tada daryti?

A

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria pragyveno dvidešimt penkeris metus. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, žingsniavo su juo sudėtingu maršrutu, tempdama ant pečių milžinišką kuprinę. Visą gyvenimą ji lieknėjo, kankinosi sporto klube, treniravo pilvo presą ir kirposi taip, kaip vyrui patiko. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo. O atostogų metu plūduriavo upėse ir ropštėsi kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama uodus, traukė dainas. Būtent taip savo atostogas leisdavo vyras. Jam taip patiko.

A

Štai žmona viską darė taip, kaip jam patiko. Atsižvelgė į kritiką. Stengėsi. O vėliau jis supyko, nes ji per lėtai ėjo su sunkia kuprine ant pečių. Ir pasakė: tu esi per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pažiūrėti. Penkiadešimt penkerių metų niekur nepadėsi. Ir sunku nešti kuprinę, brautis miško tankme ir traukti dainas…Pusę gyvenimo žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus. Kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad suprastų. Ir tada vyras dideliais žingsniais nukeliavo pirmyn, palikdamas ją miško tankmėje. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Lyg mažas žilas nykštukas. Sėdėjo miške ir verkė. Be jokio pozityvumo. Nes gyveno ne taip, kaip norėjo: atsisakydama maisto, liedama prakaitą sporto salėje, braidžiodama taigoje ir ropodama kalnais. O norėjo visai kitaip: ramių vakarų prie jūros, pyragėlius kepti, kartais eiti į kino teatrą ir žiūrėti melodramas, turėti ilgus plaukus, kartais drybsoti ant sofos su knyga, apsivilkti nuostabią suknelę ir eiti į teatrą…

A

Ji gyveno ne savo gyvenimą. Ji darė taip, kaip patiko vyrui. Ji norėjo jį išlaikyti. O jis pavadino ją sena ir paliko miško tankmėje – kam ji taip lėtai velkasi? Numetusi sunkią kuprinę miške, ji nuėjo iki traukinio. Bilietui užteko. Ir tai gerai. Važiavo, žiūrėjo pro apsiblaususį langą į niūrų mišką, iš kurio stebuklingai rado išėjimą…

A

Ji rado kelią. O kažkas ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, poilsiauja ir valgo ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Juk vėliau vis vien gali palikti miško tankmėje, nes mes per senos ir per lėtai tempiam kuprinę…”

A

Eik savo keliu, mieloji… Nepaisydama to, ką tau sako kiti.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žmonės…

Įsivaizduokite, kad prieš jus – virdulys. Gerai veikia, vanduo užverda greitai. Ir niekam į galvą neatsėlins mintis paklausti virdulio, kaip jis jaučiasi, kokie jo ateities planai, gal kokių idėjų turi, kaip geriau vandenį jame virinti. Kol veikia – tiesiog spustelim mygtuką ir tiek to dėmesio. Jeigu netikėtai sugedo – tuomet arba taisyti siunčiame, arba tiesiog išmetame, pakeisdami nauju. Galima, žinoma, nusiminti ir liūdėti, kad mylimas daiktas daugiau nebeveikia, bet būtų itin keista, jeigu susirūpintumėm virdulio išgyvenimais dėl nutikusio gedimo.

A

Nieko keisto ar nuostabaus, kai su daiktu elgiamės kaip su daiktu. Bet labai gaila, kad nieko keisto dažnai nematome tame, kai su kitais žmonėmis ir su savimi elgiamės lyg su virduliais. Žiūrime vieni į kitus, lyg būtumėm objektai…

A

Kas yra objektas? Tai gali būti bet kuris dalykas. Su juo galima kažką daryti, vienu ar kitu būdu manipuliuoti, jį galima papuošti, juo galima žavėtis, garbinti ar neapkęsti. Jis gali tiesiog voliotis ant žemės, gali skraidyti kažkur kosmose ar suptis ant bangų. Žodžiu, su objektais daug ką galima daryti. O štai objektas negali nieko, nes jis neturi savo valios, nes jis net nėra gyvas. Jis neturi jausmų, norų, motyvų. Tiesiog objektas…

A

Kai kito žmogaus jausmus ir išgyvenimus išstumiame iš mūsų dėmesio rato ir jie mums tampa negyvi, žmogų mes pradedame matyti kaip objektą...

Kitą paversti objektu – labai paprasta.

Pavyzdžiui.

A

Tėvai, suplanavę vaiko gyvenimo kelią dar tada, kad šis gulėjo lopšyje, o tada visą jo vaikystę paskyrė tam, kad šis atitiktų jų iš anksto numatytus parametrus. Vaiko jausmai ir išgyvenimai? Ką jūs, juk tai tik vaikas, ką jis gali žinoti ir suprasti?

Politikai, į žmonės žiūrintys kaip į „elektoratą“ ir stumdantys juos lyg šachmatus lentoje. Kaip žinia, pėstininkus ir net svarbesnes figūras galima paaukoti vardan pranašumo prieš varžovą. Pėstininkų jausmai? Gal jūs iš proto išsikraustėt? Kokius jausmus gali turėti medinukai?

A

Objektai būna dviejų tipų – visiškai nenaudingi ir funkcionalūs. Nenaudingi objektai – tai žmonės, iš kurių nieko nereikia, kuriuos galima arba net ir būtina pastumti iš kelio, o gal ir visiškai „nurašyti“ kaip gamyklinį broką. Nenaudingi objektai neverti net elementarios pagarbos jų jausmams. „Pagarbą reikia užsitarnauti“.

A

Iš žmonių-funkcijų kažko reikia ir jais net galima kažkiek pasirūpinti – lygiai tiek, kiek funkcijų jie gali atlikti. Virdulius juk kartais reikia pravalyti ir automobilius į techninę apžiūrą pristatyti, indaploves taip pat bent kartais reikia patikrinti – ar neapsamanojo kur?

A

Žmones-objektus ir žmones-funkcijas jungia tai, kad jų asmeniniai siekiai ir norai niekaip neegzistuoja sąmonėje tų, kurie naudojasi objektais ir funkcijomis. Ir dar tai, kad jie negali garsiai pareikšti apie savo poreikius.

A

Dauguma funkcijų aktyvuojamos kodiniu žodžiu „privalai“. Ten kur prievolė – ten funkcija. Ir kartais tame nieko baisaus nėra. Mūsų santykiai su taksistais, kasininkėmis, picų išvežiotojais daugelyje aspektų yra funkcionalūs, juk pirmiausiai mus domina, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, o ne tai, ko dabar nori taksi vairuotojas. Nuo 8 iki 18 arba tuo laiku, kai vykdoma profesinė veikla – tu funkcija, o kitu laiku – gyvas žmogus. Tačiau toks „dalinis funkcionalumas“ dažnai išplinta ir ten, kur jam neturėtų būti vietos. Kad ir darbe, vadovą darbuotojai gali dominti vien tik kaip reikiamas funkcijas atliekantys objektai, užtikrinantys pelną ir neturintys teisės į jokį asmeninį gyvenimą. Jeigu kažkas ne taip – detalę pakeisim, kokios problemos? „Nepakeičiamų nėra“ ir „visų pirma užsitarnauk, kad tu man rūpėtum“ – besinaudojančių funkcijomis devizas.

A

Yra funkcija „vyras/žmona“ – aktyvuojama kodiniu žodžiu „pareiga“ ir programomis „vyras privalo“, „žmona turi“. Yra funkcija „geras berniukas/sūnus“ ir „gera mergaitė/dukra“. Dar yra „normali mama“ ir „tikras tėvas“. O dar yra funkcionalumo normos: pavyzdžiui, uždirba tokią sumą – vadinasi, objektas funkcionuoja teisingai. Kartais reikia profilaktinės apžiūros/remonto – bet tik tam, kad uždirbimo funkcija tęstųsi. Žinoma, būtina dar įvertinti ir išlaidas, patiriamas objekto funkcijų palaikymui. Ir neduok dieve objektas pradės reikalauti daugiau išlaidų, nei duoda naudos… Kam jis tada reikalingas? Pakeisti!

A

Su žmogumi-funkcija paprastai bendraujama komandomis:

Tu privalai daryti tai ir tai (tu privalai padengti psichologines ir fiziologines tavo išlaikymo išlaidas).

Daryk ką nori, bet kad rytoj iš ryto būtų taip, kaip aš pasakiau.

Nenervink manęs savo aprūdijusių detalių girgždesiu („nekelk isterijų!“). Eik į profilaktiką („pasigydyk nervus“, „kreipkis į psichologą“) ir sugrįžk kaip naujas.

Negali – išmokysim, nenori – priversim.

Kentėk! Per kančias į žvaigždes… (nes tavo eksploatavimo instrukcijoje parašyta, kad tu privalai būti žvaigžde).

A

Tokiuose santykiuose, kai žmonės – funkcijos staiga pradeda priešintis tam, jog jie yra objektai, toks elgesys sukelia „šeimininkams“ didžią nuostabą. Robotų sukilimas? O tą sukilimą reikia arba nuslopinti, arba susirūpinti programinės įrangos atnaujinimu. „Ko tau dar trūksta, kaip inkstas taukuose vartaisi!” Darys viską – manipuliuos, grasins, kaltins. Nedarys tik vieno dalyko – net nepagalvos nuoširdžiai susirūpinti „sukilimo“ priežastimi. Aiškus reikalas – mechanizmo defektas, o su mechanizmais nesikalbama.

A

Liūdna…

A

Dar liūdniau – kai žmonės patys save paverčia objektais. Patys su savimi elgiasi ne kaip su gyvais žmonėmis, kurie pavargsta, kuriems reikia dėmesio ir rūpesčio. Neklausia savęs „O man tai patinka? Ar tai man svarbu?“, bet skaito instrukcijas „Kaip padidinti agregato produktyvumą ir išspausti iš jo dar daugiau galios?“ Ta stebuklinga programa „privalai“… Įsijungia programą „heroizmas“, nuskenuoja save antivirusine programa, kad aptiktų kenksmingas programas „egoizmas“, „rūpestis savimi“, „aš pavargau“… Poilsis – tai tik laikas akumuliatoriaus įkrovimui. Ir nė sekundės daugiau.

A

Bet už objektų-funkcijų pasaulio ribų egzistuoja kitas pasaulis, kuriame nėra standartinių programų, o yra klausimai, skirti kitam arba sau.

A

Pastaruoju metu tu dažnai sakai, kad tau blogai…kas nutiko? Gal aš galiu tau padėti?

Mes su tavimi nuolat pykstamės…kas vyksta su mūsų santykiais?

Aš norėčiau to ir ano…ką tu apie tai galvoji?

Kokie tavo planai savaitgaliui ar atostogoms?

Ko tu norėtum? Apie ką galvoji?

Man atrodo, kad tu pavargai…

A

Virduliai nepavargsta. Jie iš kart sulūžta.

A

Autorius Ilja Latypov | vertimas Ilonos Tamošiūnienės

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip neįkliūti į nerimo spąstus?

Nerimas – visiškai legali emocija. Jeigu mes niekada nesijaudintumėm dėl ateities ar neabejotumėm savimi, ko gero, vertėtų dėl to sunerimti 🙂 Bet ką daryti, kai stresinė situacija užsitęsia, o nerimas įsikuria kiekvienoje akimirkoje ir trukdo veikti ar priimti adekvačius situacijai sprendimus? Apie tai ir šis tekstas.

A

Nerimas – ne pats mieliausias, bet gan įprastas reiškinys daugybės žmonių gyvenime. Nerimauja visi, nes yra tiesiog žmonės. Gyvi ir jaučiantys. Tikėtina, kad nerimas iš gyvenimo pasitrauks visiems laikams tą akimirką, kai nustos plakus širdis… nors kas ten žino, kaip bus… Todėl jausti nerimą stresinėje situacijoje yra visiškai natūralu. Ypatingai situacijoje, kurioje daug neapibrėžtumo, nežinomybės ir gresiančio pokyčio.

A

Dažniausiai nerimą sukelia mintys ar galvoje kylantys vaizdiniai, kurie pasakoja apie galimai ateityje įvyksiančius blogus dalykus. Nors ateities niekas nežino, bet nerimas mus įtikina, kad ji bus beveik siaubinga. Neramios mintys apsilanko kaip nekviestas svečias – nuobodus, įkyrus ir reikalaujantis daug dėmesio. Leisti su juo laiką visiškai nemiela, bet ir išgrūsti pro duris nepavyksta. Klinikinis psichologas David Carbonell nerimą keliančias mintis lygina su fanatikais, kurie tiki nešantys pasauliui svarbią žinią, įspėjimą. Niekas nenori jų klausyti, bet jie be paliovos kartoja savo pranašystes – dažnai smarkiai išpūstas ir hipotetines, kurios vargu ar kada nors nutiks – nes tiki, kad taip apsaugos jus nuo bėdos, nors iš tikrųjų tik griauna šventinę atmosferą.

A

Mūsu galvose rečiau ar dažniau nutinka mintys apie ateityje laukiančias bėdas ir katastrofas – dažnai perdėtos ir nutolusios nuo realybės. Nutinka, nes niekas sąmoningai nenusprendžia galvoti apie blogus dalykus. Greičiau atvirkščiai – mes stengiamės nuvyti neramias mintis šalin, bet kad ir kiek stengiamės, jos įsėlina netikėtai, neatsiklaususios ir dažnai prieš mūsų valią. O to tikrai negalime pavadinti sąmoningu mąstymo procesu, todėl neramios mintys tiesiog nutinka. Jų tematika gali būti pati įvairiausia. Dėl ko tik žmonės nerimauja… Vieni nerimauja dėl kasdieninių dalykų – paliktos dulkės ant stalo, laiko sau trūkumo, per didelio erzelio namuose ir kada visa tai baigsis. Kiti nerimauja dėl gresiančių pokyčių ir to, kad gali reikėti mokytis naujų dalykų, keisti užsiėmimus, ieškoti naujų. Dar kažkas nerimauja dėl to, kad gali netekti darbo, verslo, pajamų, o tada jau nežinia ką reikės daryti. Net jeigu nutiko kažkas gero, galima pradėti nerimauti dėl to, kad „po baltos juostos, būtinai nusities juoda“, „taip nebūna – visiems blogai, o man gerai, vadinasi ateityje man nutiks dar blogiau…“ Ir panašiai.

A

Koks bebūtų nerimo turinys, bet jo pagimdytos prognozės labai retai būna tikslios, nes dėmesys sutelkiamas ne į labiausiai tikėtinus, o į labiausiai bauginančius variantus.

A

„Aš patyriau daug baisių dalykų savo gyvenime. Kai kurie iš jų vyko iš tikrųjų”, – rašė Markas Tvenas

A

Įprastas nerimas nors ir būna neracionalus, bet jis anksčiau ar vėliau pasibaigia ir nevirsta stabiliu mąstymo modeliu. Paprastai jis nesutrikdo kasdieninės veiklos, o dažnai ir priverčia susitelkti į nerimą keliantį klausimą, ieškoti sprendimų, kurti planus ir imtis konkrečių veiksmų. Toks nerimas dažniausiai išnyksta tą pačią akimirką, kai randasi sprendimas ir aiškumas, kas, kaip ir kada. Tokiu atveju nerimas bus tos malkos, kurias metame į gyvenimo laužą, kad šis ryškiai liepsnotų ir apgaubtų šiluma aplink susirinkusius.

A

Štai taip draugiškai įprastą nerimą aprašo jau minėtas David Carbonel: „Santykiai su įprastu nerimu yra panašūs į santykius su kaimynu ar kolega, su kuriuo jūs neturite nieko bendro. Jūs matotės, bet retai bendraujate. Jūs mandagiai sveikinatės ir apsikeičiate maloniais žodžiais, bet tarp jūsų ir to žmogaus nėra jokio emocinio ryšio – nei gero, nei blogo. Jūs tikrai nepergyvensite visą dieną, jeigu su juo susiginčysite. Ir neskraidysite lyg ant sparnų, jeigu jis jus pagirs. Tas žmogus nėra jums toks svarbus.“

A

Taigi, įprastas nerimas yra normalus ir netgi reikalingas dalykas, todėl su juo kovoti, skirti jam savo dėmesio, laiko, jėgų galima, bet nebūtina. Jis tiesiog pasitrauks, kai atsiras situacijos sprendimas. Na, o nerimauti dėl to, kad nerimauju, juo labiau nevertėtų 🙂

A

Bet šiomis dienomis mes visi gyvename kiek kitokioje situacijoje ir priežasčių nerimauti yra tikrai gerokai daugiau nei metų pradžioje. Daug neapibrėžtumo, nežinomybės, abejonių. Todėl atkreipti dėmesį į nerimą tikrai vertėtų, nes nežinia, kur yra ta riba, kurią peržengus nerimas gali tapti lėtiniu ir apsigyventi nerimo sutrikimų pavidalu. O kas tada?

A

Žmogus, pakliuvęs į nerimo spąstus, vėl ir vėl suks galvoje baisias mintis apie tamsią ateitį, nesugalvodamas jokių sprendimų ir nerasdamas jokių efektyvių priemonių. Ir tai neturės pabaigos, nes lėtinis nerimas neturi taško, kuriame baigiasi. Jis tiesiog atsiranda ir pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Lėtinis nerimas neįspėja apie problemas, kurios reikalauja sprendimo, o atvirkščiai – atitraukia nuo realių užduočių. Dėmesys sutelkiamas į mažai tikėtinas hipotetines katastrofas, o ne į tai, ką iš tiesų reikia spręsti. Jis persekioja tol, kol į jo vietą ateina kitas nerimas. Lėtinis nerimas gali užimti pagrindinę vietą gyvenime ir išstumti net ir tas veiklas, kuriomis galėtumėm su malonumo užsiiminėti. Fiziškai lyg esame dabartyje, bet visos mintys sutelktos į vieną iš galimai ateityje nutiksiančių katastrofų. O kadangi kur dėmesys, ten ir rezultatai, visai tikėtina, kad tos katastrofos ir įvyks…

A

Tokią būseną pažįstu ne iš knygų, teko su ja susipažinti akis į akį per praeitą krizę, kai įprasto nerimo epizodai virto panikos atakomis. Kai tuo metu pradėjo griūti viskas, kas tik turėjo šansą sugriūti, kai reikėjo skubių ir apgalvotų variantų, sprendimų veiksmų, su manim vyko viskas, išskyrus tai, ko tada reikėjo. Ir žinoma, tai turėjo labai skaudžias pasekmes. Todėl iš visos širdies – jeigu jūsų dienose nerimo padaugėjo, būtinai pradėkite su juo tvarkytis ir savanoriškai nežingsniuokite į spąstus. Na, o jeigu jo nėra tiek daug, galite užsiimti profilaktika, bus dar ramiau ir drąsiau žvelgti į nežinią. Beje, gebėjimas susitvarkyti su nerimu dar niekam nepakenkė. 😉

A

O kaip tai daryti?

A

Būdų yra daugybė, bet toliau pasidalinsiu keliais – paprastais, lengvai pritaikomais ir tikrai veikiančiais. Greičiausiai jūs visus juos žinote, tik gal pamirštate daryti, o dulkėdami paslaptinguose smegenų stalčiuose, jie veikia labai neefektyviai 😉

A

Bet prieš pratimus – trumpas lyrinis nukrypimas. Sudėtingose situacijose neišvengiamai susiduriame su patarimu „žiūrėk į viską pozityviai, atrask ir teigiamas puses“. Patarimas iš esmės geras, bet jame slypi grėsmė, jog pozityvumas gali suvilioti ir pamesti, taip ir neišpildęs pažadų. Čia labai svarbu neperdozuoti, nes per didelis pozityvumo kiekis gali pakenkti ne mažiau nei nerimas. Kaip? Priklauso nuo fantazijų. Jeigu prisifantazuosi, kad viskas gerai ir joks blogis tavęs neištiks, nesiimsi ir jokių sprendimų, neieškosi variantų, o tiesiog plauski pasroviui su tikėjimu, kad viskas ir bus taip pat gerai. Žinoma, tokia tikimybė yra, kad viskas kažkaip savaime, bet krizinėje situacijoje, vargu, ar taip nutiks. Dar galima prisifantazuoti „aš viską galiu“ ir pozityviai prisidirbti dar daugiau bėdų. Nes kai „viską gali“, pradedi neadekvačiai vertinti situaciją, priimi neapgalvotus sprendimus, neįvertini galimos rizikos ir vietoje to, kad stabilizuotum situaciją ir palengva pradėtum lipti iš duobės, smengi vis giliau. Bet pozityviai ir su šypsena veide. Todėl su pozityvumu vertėtų budriai, nes tas pats dalykas gali būti ir nuodas, ir vaistas – priklausomai nuo dozės. Bet jūs viską ir taip žinot 🙂 Tad toliau – keli pratimai-patarimai nerimui mažinti.

A

1. MINČIŲ DIENYNAS

A

Šį būdą neretai rekomenduoja kognityvinė-elgesio terapija. Svarbu reguliariai rašyti savo mintis ir tas emocijas, kurias jaučiame – atvirai, sąžiningai, nesislepiant. Tai padės „išjungti autopilotą“, išmokti įsisąmoninti savo jausmus ir stiprinti gebėjimą kontroliuoti įpročius.

A

Kiekvieną dienyno puslapį suskirstykite į penkis stulpelius.

Pirmame stulpelyje užrašykite situaciją, dėl kurios jaučiate nerimą.

Antrame stulpelyje užrašykite savo emocijas ir įvertinkite jų stiprumą balais nuo 1 iki 100.  

Trečias stulpelis skirtas mintims, susijusioms su situacija: parašykite, dėl ko jūs nerimaujate, kodėl, kas blogo gali nutikti ir panašiai.

Ketvirtame stulpelyje rašykite šių minčių paneigimą – remkitės realiais faktais, skaičiais, argumentais, įrodymais. Pažiūrėkite į situaciją iš šalies, lyg joje būtų kitas žmogus. Paneigimas turėtų būti įtikinamas ir logiškas, toks, kad jūs patikėtumėte tuo, ką rašote.

Penktame stulpelyje užrašykite emocijas, kurias jaučiate dabar, kai pažiūrėjote į nerimą keliančią situaciją iš šalies. Ar nerimo mažiau? Jeigu ne, parašykite viską dar kartą arba išmėginkite kitą būdą.

A

2. „RAMINAMIEJI“

A

Sudarykite sąrašą tų dalykų ir veiklų, kurios jums padeda jaustis ramiau. Rekomenduojama suskirstyti šiuos „raminamuosius“ į kelias grupes:

A

– Kvapai. Prisiminkite visus kvapus, su kuriais jums siejasi ramybė, komfortas (mamos pyragas, eteriniai aliejai, miškas ir t.t.)

– Garsai ir muzika.

– Skoniai.

– Veiksmai (bėgimas, skaitymas, piešimas ir pan.)

A

Įtraukite šiuos „raminamuosius“ į savo kasdienybę. Kiekvieną dieną skirkite bent 15 minučių vienam iš išvardintų punktų.

A

3. DĖKINGUMO DIENORAŠTIS

A

Žinau, kad žinote, bet klausimas ne žinojime 🙂 Tad pagaliau nusipirkite tą gražią užrašinę, kurią matėte lentynoje, ir pradėkite rašyti dienoraštį kiekvieną dieną, vakarą ar rytą. Ir kiekvieną dieną atraskite savo gyvenime mažiausiai penkis dalykus, už kuriuos norėtumėte padėkoti. Tai gali būti ir globalios istorijos – gyvenimas, šeima, vaikai, meilė, karjera, ir visi maži, kasdieniniai dalykai – perskaitytas knygos puslapis, pokalbis su drauge, kavos puodelis, saulėtekis ir panašiai. Dėkokite už šią dieną, dėkokite už praeities įvykius, dėkokite už ateities viltis. Toks rašymas tikrai padės sumažinti nerimą, nes rašant jūs akivaizdžiai pamatysite, kad ne viskas jūsų gyvenime yra taip jau blogai, kad yra daugybė dalykų, kuriuos jūs turite, kuriais galite džiaugtis. Ir vis mažiau nerimausite dėl galimai už kiekvieno kampo tykančio pavojaus.

A

Taip jau žmonės surėdyti – mes negalime ilgai džiaugtis gėriu ir malonumais, kuriuos turime. Pasiekėm tikslą ir kiek dienų truks džiaugsmas bei pasitenkinimas? Ko gero, ne taip ilgai, kaip norėtųsi. O tada – dar daugiau ir vėl iš naujo. Ir tai, kas kažkada atrodė kaip svajonių viršūnė, taps norma. Šį „pripratimo prie gero“ mechanizmą tyrinėjo amerikiečių mokslininkas Philip Brickman, pavadinęs jį „hedonizmo bėgimo takeliu“. Šis mechanizmas mums yra naudingas tuo, kad neleidžia sustoti, skatina judėti pirmyn, augti, mokytis, tobulėti. Iš kitos pusės, būtent šis „takelis“ neleidžia mums jaustis laimingais, nes mums nuolat atrodo, kad dar ne viską padarėme, ne viską įrodėme, ne viską nuveikėme. Mes sutelkiame dėmesį ne į tai, ką jau turime, o į tai, ko mums trūksta. O dėkingumo dienoraštis padės bent trumpam atsitraukti nuo trūkumo ir nukreipti žvilgsnį į tai, kas jau yra. Ir pasidžiaugti tuo. O tai suteiks jėgų keliauti pirmyn, kad ir koks sunkus atrodytų kelias.

A

4. RAUMENŲ ATPALAIDAVIMAS

A

Pasakoti apie tai, kad mūsų kūno būsena priklauso nuo mūsų emocijų, jau nebereikia. O kaip kūno pagalba galime susitvarkyti su emocijomis? Vieną iš būdų siūlo amerikiečių fiziologas, psichiatras Edmund Jackobson. Šią techniką dar vadina Džeikobsono progresyviąja relaksacija. Technikos esmė yra ta, kad tuomet, kai žmogus jaučia stresą, jo kūno raumenys įsitempia, o atpalaiduojant raumenis, silpsta ir streso sukeltos emocijos. Kaip gi atliekama kūno raumenų relaksacija?

A

Atlikti pratimus patariama ramioje aplinkoje, galima tai daryti tiek sėdint, tiek ir atsigulus. Kiekvieną pratimą rekomenduojama atlikti tris kartus, tarp pakartojimų darant trumpas kelių sekundžių pauzes.

A

– Suraukite kaktą ir sustinkite 5-7 sekundėms. Tuomet lėtai atpalaiduokite kaktą, jausdami, kaip atsipalaiduoja raumenys.

– Plačiai atmerkite akis (lyg labai labai nustebote) ir pabūkite taip 5-7 sekundes. Lėtai užsimerkite.

– Raukykite nosį 5-7 sekundes. Atpalaiduokite raumenis.

– Plačiai nusišypsokite, sulaikykite šypseną 5-7 sekundėms ir atpalaiduokite veido raumenis.

– Prispauskite liežuvį prie gomurio, palaikykite 5-7 sekundes ir atpalaiduokite.

– Sukąskite žandikaulį, pajauskite įtampą ir atpalaiduokite.

– Sudėkite lūpas “tūtele” (lyg tartumėte raidę ūūūūūūūūūūū), įtempkite ir palaikykite 5-7 sekundes. Lėtai atpalaiduokite.

– Lėtai palenkite galvą pirmyn ir lėtai sugrįžkite atgal. Atlenkite galvą atgal ir lėtai sugrįžkite.

– Pakelkite į viršų pečius, įtempkite kaklą, šiek tiek pabūkite ir lėtai atpalaiduokite.

– Stipriai suspauskite kumščius, pajauskite įtampą visose rankose iki pat pečių, sulaikykite 5-7 sekundėms ir lėtai atpalaiduokite.

– Kojas pakelkite statmenai nugaros padėčiai, tempkite pirštus į priekį ir pajauskite įtampą visose kojose – nuo pirštų iki klubų. Sutelkite dėmesį į šią įtampą, stebėkite ją 5-7 sekundes. Tuomet kojas atpalaiduokite ir švelniai „numeskite“.

– Giliai įkvėpkite, įtempkite pilvo raumenis, sulaikykite kvėpavimą 5-7 sekundėms ir lėtai, ramiai iškvėpkite.

Atlikus pratimus, mintimis pereikite per visą kūną ir įsitikinkite, kad visi raumenys atsipalaidavę. Jeigu dar kažkur jaučiate įtampą, pratimą galite pakartoti arba įtampą iškvėpti per pėdas į žemės centrą. Pabūkite atsipalaidavimo būsenoje keletą minučių.

A

5. “PASIRUOŠIMAS”

A

Jeigu jūsų gyvenime vyksta kažkas, kas kelia nerimą, pamėginkite savo mintis nukreipti kita linkme. Sutelkite dėmesį ne į tai, kaip bus blogai, jeigu nutiks tai, dėl ko jūs nerimaujate, o į tai, ką jūs galėsite padaryti, jeigu tai nutiks. Aprašykite patį blogiausią scenarijų, kurį tik galite sugalvoti. Ir surašykite viską, ką jūs galėsite padaryti net ir tuo atveju. Apgalvokite žingsnius, susidėliokite galimus veiksmus,  variantus, užsirašykite tai, kas liks jūsų gyvenime net ir blogiausiam scenarijui nutikus. Ir pamatysite, kad ir liks dar labai daug, ir padaryti galėsite tikrai ne mažiau. Jeigu į šį darbą įdėsite pastangų, jūs turėsite planą B tam atvejui, jeigu viskas pakryps ne pačia geriausia linkme, o kai bus aiškus planas, tuomet ir nerimui bus mažiau priežasčių.

A

6. BENDRAVIMAS

A

Jeigu dėl kažko nerimaujate, nerandate sprendimų, nežinote ką daryti – nebūkite su tuo vienumoje. Pasikalbėkite, atsiverkite, paprašykite pagalbos ir patarimo. Užsiverti stresinėje situacijoje gali būti pavojinga dėl kelių priežasčių. Pirma, kai protas skęsta emocijose, savarankiškai pamatyti adekvatų sprendimą yra tikrai sunku. Antra, ne lengviau surasti sprendimą situacijai, kurioje niekada nesi buvęs ir nežinai, kokie variantai apskritai yra galimi. Todėl nėra nieko gėdingo pasikalbėti apie tai su kitais. Draugais, pažįstamais, bičiuliais ar specialistais, kurie turi patirties ir reikalingų žinių. Nežinoti – tai ne silpnumo požymis. Nerimo tyloje visiškai nepriimti ar priimti neadekvatūs sprendimai ateityje kainuos daug daugiau, nei akimirkos prisipažinimas, kad aš nežinau ką daryti. Ir pagalbos prašymas. Patikėkit, labai gerai žinau, apie ką kalbu…Atsiverkite, kalbėkitės, klauskite, prašykite pagalbos. Ir klausykite, dėliokite, ieškokite sprendimų ir variantų. Ir jie būtinai rasis, o su jų atsiradimu trauksis ir nerimas.

A

Šiam kartui tiek pratimų-patarimų. Žinoma, būdų mažinti nerimą yra daugybė – kvėpavimo pratimai, meditacija, dėmesingumo praktika ir panašiai. Svarbiausia susirasti savo ir daryti, daryti, daryti. Reguliariai ir sistemingai.

A

Ir pabaigai… Jeigu kartais, kai jūs nerimaujate, kas nors jums pasako „nusiramink, viskas bus gerai“,  ir jums kyla noras kaukštelt tam kažkam per makaulę, žinokit – jūsų noras legalus (pabrėžiu – legalus noras, bet ne veiksmas ;)) Kad noras sumažėtų, galite pasižiūrėti į patarimą “nusiramink…” iš kitos pusės. Jeigu jums kažkas sako „nusiramink…“ – jums pasisekė – šalia jūsų stebukladarys. Būtinai iškvoskite tą stebuklingą būdą, kaip taip imti ir iš kart nusiraminti. O jeigu pasirodys, kad visai be reikalo tie mokslininkai knaisiojasi smegeninėse, bandydami suprasti, kaip tenai viskas vyksta? Nobelis apdovanos garantuotai ir nutiks didelė šventė 😉

A

O jeigu rimtai… Jie tikrai norėtų jums padėti, bet nežino kaip. O tada belieka vienintelis pasiūlymas  – nusiramink… Svarbiausia – nesivelkite į paaiškinimus ir pasiteisinimus „aš negaliu nusiraminti…tokia gi situacija…kaip čia nusiraminsi…“, o geriau eikite ir kažką padarykite tam, kad nerimo būtų mažiau.

A

O jeigu norite daugiau ir su palaikymu, prisijunkite ČIA >>>

A

Kūrybingų jums dienų!

A

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Konfliktuoti negalima susitarti

Labai dažnai gyvenime viskas priklauso nuo to, kur nusprendžiame padėti kablelį… Mes esame skirtingi, turintys savo interesus, požiūrius, įsitikinimus. Ir natūralu, kad kartais jie kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais, požiūriais ir įsitikinimais. O tuomet nutinka potencialus konfliktas. Dar akivaizdžiai nesurėmėm ginklų, tačiau nesutapimus jau pastebime. Ir jeigu situacija mums nėra labai svarbi, konfliktas išsispręs tarytum savaime be didelių pastangų. Tai net nebus konfliktas, o tiesiog dar vienas įrodymas, kad pasaulis netobulas ir žmonės jame įvairūs. Bet jeigu situacija yra svarbi, teks pasirinkti, kur dėti kablelį ir kokiu keliu eiti – tartis ar skelbti karą.

A

Tiesa, dar galima pamėginti išvengti konflikto ir įtikinti save, kad jo nėra, kad nejaučiame pykčio ar susierzinimo, ir viskas čia gerai. Deja, nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, kad jų nėra. Jie tiesiog yra. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. O kas nutiks tada?

A

Garantuota pasyvi agresija. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum…”, „aš dėl tavęs gyvenimą, o tu…“, „aš tau visai nerūpiu…“, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai. Ir ne tik. Anksčiau ar vėliau pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, jog išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga ir nutiks „sprogimas“, kuriame gali nukentėti neturintys nieko bendro su mūsų išgyvenimais, o tik ėję pro šalį ne vietoje ir ne laiku.

A

Toks variantas nutinka tuomet, kai bijome konflikto. Ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti ar išsakyti savo nuomonę mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Atstumdavo. Pasišaipydavo. Išjuokdavo. Kai mes neturėjome veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Gera žinia yra ta, kad pradėti mokytis ir įgauti naujos patirties galime bet kurią akimirką. Žinoma, jeigu tik nuspręsime, kad mums to reikia.

A

Na, o jeigu nuo konflikto nepabėgome, tuomet teks rinktis – kautis ar susitarti. Susitarti nebūna taip jau lengva, nes realybėje atrasti tokį sprendimą, kuriame visi būtų laimėtojais, pavyksta ne taip dažnai. Dažniau į konfliktą įsivėlusioms pusėms tenka sutikti su kompromisu, prisitaikyti, kažko atsisakyti ar kažką paaukoti. O tai padaryti yra tuo sunkiau, kuo stipriau žmogus tiki savo teisumu. Ir tuomet konfliktas gali virsti itin aršia kova. Tik vat klausimas – o kovojam tai dėl ko?

A

Aš esu už tiesą ir teisingumą! O jis-ji-jie tik apie save galvoja…egoistai…

Aš tikiuosi kažko per daug? Mano lūkesčiai yra visiškai pateisinami ir teisingi, nes taip daro visi normalūs žmonės…

Kaip galima taip elgtis (norėti, mąstyti, jausti)? Nesąmonė kažkokia! Teisinga yra taip, kaip aš pasakiau…Kodėl? Todėl, kad aš žinau.

Aš tai žinau, kaip yra iš tikrųjų, o jie tik fantazuoja, kad gali būti kitaip…knygų matai prisiskaitė…

Tiesa yra mano pusėje ir aš privalau ją apginti…nes tik nusileisk, tai tuoj ant sprando užsilips…

A

Kažkaip taip ir panašiai būtų galima paaiškinti vardan ko ta kova vyksta. O trumpai – konflikte dažnas stengiasi įrodyti kitam savo teisumą. Ir įnirtingai gindamas savo tiesas, žmogus nenori suprasti, kad jo oponentas taip pat gali turėti savo nuomonę, matymą, savo tiesas. Žinoma, galima save įtikinti, jog “jokių čia savo tiesų būti negali…tiesa yra tik viena (ir aišku ta, kurią žinau aš)!”, ir todėl aš kovoju už teisybę, o va tam kitam rūpi tik jo egoistiniai poreikiai…nu negaliu, nervai nelaiko, kaip iš viso taip galima…

A

O iš tikrųjų…Na, kaip tie du užsispyrę avinai, susirėmę ragais vidury tilto virš bedugnės – jei garmėsim žemyn, tai drauge, bet kelio tai jau tikrai tau neužleisiu.

A

Užsispyrimas – labai naudinga savybė, ypač tada, kai pradedame kažką naujo, siekiame, kuriame. Tada, kai keičiame įpročius, gyvenimo būdą, dirbame, stengiamės ir pusiaukelėje nenumetame pradėtų reikalų. O santykiuose… Aš tikiu, kad santykiuose daug svarbiau yra išgirsti vieniems kitus, suprasti ir pamėginti susitarti. Nusileisti iš savo teisumo padangių, nusimesti „pačios svarbiausios personos“ kaukę, atsisukti į kitą ir pažvelgti į jo akis – o kas šis žmogus, ko jis norėtų, kokie jo poreikiai, kokie jo skausmai? Ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Bent trumpam užčiaupti amžinai dėmesio reikalaujantį “aš-man-mano” ir suprasti, kad kito žmogaus norai, poreikiai, lūkesčiai yra ne mažiau svarbūs nei manieji…

A

Sudėti ginklus ir pradėti tartis, nes aklas užsispyrimas ir nenoras ieškoti sprendimų anksčiau ar vėliau pradės griauti – vidų, santykius, gyvenimą. Ir jei ne mes patys, tai gyvenimas imsis iniciatyvos ir visai abejingai aplaužys aštriausius ir visai neelegantiškai styrančius spyglius – mūsų žinojimą, kas ir kaip turi būti, reikalavimus, kad kiti būtų tokie, kaip norime mes, pretenzijas tiems, kurie išdrįsta pasaulį matyti kitaip, pasipiktinimą visa Visata ir reikalavimą, kad ji tuoj pat sutiktų su mūsų įgeidžiais, lūkesčiais, požiūriais. Nes gyvenimas – tai ne saldus su viskuo sutinkantis tortas, o pačių įvairiausių aplinkybių rinkinys. Kartais draugiškas, minkštas ir švelnus, o kartais – aštriai kampuotas, šiurkštus ir abejingas visiems mūsų “žinojimams” bei “teisumams”.

A

Bet viskas priklausys nuo mūsų tikslo – kažkam kažką įrodyti ar rasti sprendimą. O tada ir bus aišku, kur dėti kablelį:

A

…konfliktuoti negalima susitarti…

A

Kur dėsite?

A

Šilčiausi apkabinimai…

Ilona | Drąsa gyventi

A

NE PORTALAMS

A

Paskelbta Pakomentuoti

Išsaugoti viltį…

Kai danguje užmiega žvaigždės, pabunda langai.

Daugybė langų, galinčių papasakoti pačių įvairiausių istorijų.

Apie tuos pasaulius, kurie slepiasi už langų.

Apie meilę ir draugystę.

Apie ilgesį ir laukimą.

Apie svajones ir apsikabinimus.

Apie vienatvę ir ištiestą ranką.

Apie džiaugsmą ir švelnumą.

А

Už kiekvieno lango sukasi savas pasaulis, į kurį kartais paslapčia įsliūkina nerimas, baimės, pyktis, neviltis. Vagia ramybę, tikėjimą ir džiugesį. Baugina pasakomis apie negrįžtamai prarastus gyvenimus.  

А

Žiūriu į langus ir tikiu, kad ir kokias istorijas jie beslėptų, už kiekvieno lango gyvena gražios žmonių širdys. Tenai gyvena jų gerumas. Jų jautrumas. Jų šiluma.

А

Ir viltis tenai gyvena.

А

Nes kaip be vilties?

А

Taip, viltis kartais išduoda.

Išduoda tada, kai viliamės, jog kitas žmogus pasikeis ir pradės elgtis taip, kaip mums tiktų.

Išduoda tada, kai laukiame, kad reikalai išsispręstų patys savaime be mūsų prisilietimo.

Išduoda ir tada, kai turime viltį, jog ateis kažkas ir už mus viską sudėlios, surikiuos, išspręs.

Kai pasyviai laukiame ir tikimės, kad tuoj-tuoj nutiks kažin koks stebuklas ir gyvenimas nušvis visomis spalvomis.

Taip, tada viltis išduoda.

А

Bet yra ir šviesioji vilties pusė, kuri atsiveria mums tada, kai mes, padarę viską, kas nuo mūsų priklauso, išsaugome viltį, kad to užteks tam, kad išplauktumėm.

Kai suvokiame, kad jokių garantijų nėra, o ir mes ne visagaliai – belieka viltis.

Ta, kuri šildo, stiprina eiti pirmyn, tyliai šnabždėdama „nepasiduok, aš su tavimi“…

А

O jeigu prarasti ir ją? Prarasti viltį, kad kada nors – tegu ne rytoj, ne po savaitės, ne po mėnesio…kada nors – mums pavyks. Išgyventi. Sukurti. Pasiekti. Ir tas kiekvienas, kad ir pats mažiausias šios dienos žingsnelis, vieną dieną pavirs kažkuo nauju. Ir mūsų gyvenime vėl rasis vietos svajonėms ir džiaugsmui.

А

Jeigu neturėti šios vilties, vardan ko tada?

А

Šviesios vilties Jūsų Širdims!

А

Su meile,

Ilona

А

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip gyvensim? Be pranašysčių, tik pamąstymai…

Pasaulis netikėtai pasipurtė ir išdrėbė mus iš įprasto gyvenimo, kuriame jau žinojome, kas, kur ir kaip. Na, bent jau įsivaizdavome, kad žinome. Turėjome susidėlioję vienokį ar kitokį savaime suprantamų dalykų rinkinį, kuris kūrė, nors ir ne visai realų, bet saugumo ir stabilumo pojūtį. Ir atrodė, kad tai tęsis dar labai ilgai. Bet, deja, nutiko milžiniškas pokytis. Neatsiklausęs ir nesusiderinęs su mūsų asmeniniais planais bei norais, įsiveržė į gyvenimus lyg siautulingas uraganas, griaudamas įprastą tvarką, keisdamas sąlygas ir žaidimo taisykles. Daugybė dalykų, kurie vakar atrodė savaime suprantami, šiandien abejingu balsu atsako “susisiekti nėra galimybės…abonentas laikinai nepasiekiamas”.

A

Nepasiekiamais tapo daugybė dalykų. Rytinė kelionė į darbą, bendravimas su draugais ir artimaisiais, skrydis į poilsį, kavos puodelis mylimoje kavinėje…. Visa tai nutolo ir įvyko kažin koks stop kadras. Žinai, kad visa tai buvo, ir niekaip negali patikėti, kad taip staiga ėmė ir pasibaigė. Kartais net atrodo, kad jau tuoj-tuoj šis košmariškas sapnas baigsis, pabusi ir viskas vėl bus taip, kaip buvo.

A

“Nebus…taip kaip buvo, jau nebebus”, – aptinki save naujoje realybėje ir jauti ilgesį tų įprastų ir kartais net pabodusių dienų. Bet…

A

O kada buvo taip pat, kaip buvo? Kada gyvenimas buvo sustojęs ir jame niekas nesikeitė? Juk gyvenimas visada buvo vienas didelis pokytis. Kiekviena akimirka – iš naujo. Kiekviena diena – iš naujo. Gimimas ir mirtis kiekviename momente. Gyvenimo esmė visada buvo tokia. Tai mes buvome sustingę. Tai mes nenorėjome keistis. Tai mes kūrėme pilis iš tariamo stabilumo ir saugumo. Tai mes nenorėjome pripažinti, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo ir amžinai būsiančio. Tai mes pamiršome vertinti kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną gerą žodį, vaiko šypseną, apkabinimą, galimybę gyventi. O gyvenimas ką? Jis koks buvo, toks ir liko – kintantis, įvairus, nenuspėjamas. Ir kartais – pokštininkas. Tik šį kartą labai jau nedraugišką pokštą jis mums iškrėtė. Ir tenka dabar tame gyventi.

A

Neigėme, nesutikome su tuo, kas vyksta. Pykome ir tebepykstame. Bandome derėtis. Liūdime ir jaučiamės bejėgiai. Stengiamės priimti situaciją, bet ir vėl pratrūkstame pykčiu. Ir dar kartą. Ir vėl iš naujo. Nes netekome to, ką turėjome. Staiga, be įspėjimo ir jokių derinimų. Taukštelėjo į kaktą ir net nespėjome susivokti, kaip beveik visas pasaulis užsidarė. Kai kam – tai namai, o kai kam – narvas. Kai kam čia labai šalta nuo vienatvės, o kažkas dūsta nuo šeimos. Kažkas naudoja šį laiką dalykams, kuriuos jau seniai norėjo nuveikti, o kažkam nebeliko laiko ir poilsiui. Kažkas taškosi tulžimi, o kažkas tyliai meldžiasi ir laukia stebuklo. Kiekvienas gyvena savo istorijoje. Ir jeigu atidžiai pažiūrėsime, ta istorija yra tokia pati, kokia buvo ir anksčiau. Ji nepasikeitė, tik sustiprėjo.

A

O gal tai ir yra atsakymas į klausimą “kaip gyvensim toliau?” Bendrąja prasme, šiandien dar niekas nežino, kas bus toliau. Kol kas tik daugybė spėlionių, padrikais faktais pagrįstų prognozių ir šiaip nuomonių “iš dangaus, nes man taip atrodo”. Kažkaip bus. Svarbiausia, kad BŪTŲ, nes kol ESAME, tol galime…

A

Galime laukti stebuklo ir tikėtis, kad tapsime geresni, susimąstysime apie gyvenimo prasmę, perdėliosime vertybes, atsisuksime vieni į kitus, pradėsime labiau rūpintis planeta, liausimės žeminti kitus ir pradėsime gerbti, rečiau pyksime ir dažniau mylėsime… Ir viskas nutiks savaime – transformuosis mūsų mintys, pakis požiūris, elgesys, atgimsime iš naujo ir lyg feniksas pakilsime iš seno gyvenimo pelenų, užpildydami pasaulį gėrio ir meilės šviesa…

A

Kad ir kaip norėtųsi, kad toks stebuklas nutiktų su visais, bet greičiausiai bus gerokai banaliau ir dauguma gyvens taip, kaip gyvenę. Taip, gyvenimas bus kitoks, o jie liks tokie patys. Tie, kurie dejavo ir skundėsi gyvenimu, darys tai dar stipriau. Tie, kurie keikė ir kaltino dievus, prezidentus ir kaimynus, darys tai dar garsiau. Tie kurie matė vien problemas, susirinks dar didesnę jų kolekciją. Tie, kurie vieną kart pargriuvę taip ir liko gulėti veidu į samanas, įsiraus į jas dar giliau. Tie, kurie kūrė ir ieškojo sprendimų, ir toliau tai darys, tik dar atkakliau. Tie, kurie mokėjo džiaugtis pavasario spinduliais, pradės džiaugtis ir iš dangaus byrančiu lietumi. Tie, kurie rūpinosi ir stengėsi dėl kitų, darys tai dar aktyviau. Tie, kurie atidėliojo, turės jokiais argumentais nenurungiamą priežastį taip nieko ir nepradėti. O tie, kurie bandė, rizikavo, siekė, ir šią situaciją pavers naujais horizontais.

A

Nieko labai naujo. Mes  ir dabar darome tai, ką darėme visada. Juk tas, kuris taškėsi virusu miesto kavinėse ir parkuose, nenubudo vieną rytą ir netikėtai pačiam sau nenusprendė, kad “viskas, nuo šios akimirkos aš nusispjausiu į visus ir būsiu neatsakingas”. O tas, kuris sutelkė žmones ir pradėjo rūpintis medikų gerove juk taip pat nepradėjo to daryti, netikėtai nutikus nušvitimui. Ne, mes darome tai, ką darėme visada. Nes savaime nevyksta. Savaime, be mūsų pastangų ir dalyvavimo, niekas nepasikeis…

A

Tik šioje situacijoje gerokai sunkiau pasislėpti ir pabėgti nuo savęs. O gal ir gerai? Gavome šansą iš arti apžiūrėti visą savo turinį, išpurtyti tai, ko nebereikia, ir pradėti mokytis, iš naujo kurti, statyti, ieškoti. Tik ar pasinaudosime? Ar vis dėlto dar kažko palauksime?

A

Tiesą sakant, pirmas dvi karantino savaites aš kiek plavinėjau, pasinuodijau baisiom internete šmėžuojančiom mintim, pykau, liūdėjau ir buvo baisu. Verkiau dažniau nei įprastai ir atradau, kad ašaros būna įvairios. Švelniai šiltos ašaros riedėjo skaitant apie žmonių gerumą. Šiurkščios, lyg švitrinis popierius, braukė skruostus matant pyktį, žeminimus, patyčias. Guodžiančios, lyg močiutės ranka, glostė skruostą galvojant apie tą laiką, kai jau galėsiu apkabinti mylimiausius.

A

Jau ir nebepamenu, kada mano gyvenime buvo tiek banguojančių dienų, kuriose leidau sau įsitraukti į minčių raizgalynę. “Ai, gal padarysiu vėliau, gal rytoj, o ir apskritai nežinia, kaip čia bus…o kokia prasmė, gal niekam nebereikės…”, – sukosi galvoje. Ir net nepajutau, kaip ėmiau skęsti sąstingio, apatijos, nevilties pelkėje. STOP! “Kur mane tai veda?”, – nuskambėjo klausimas ir aš sustojau. O kur veda tokios būsenos aš jau žinau ne iš pačios saldžiausios patirties. Todėl pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti – rekomenduoju ir jums išmėginti – akylai stebėti savo veiksmus ir nuolat klausinėti “Tai, ką aš dabar darau, veda mane link mano vertybių, tikslų? Ar atitolina nuo jų?”

A

Todėl, be visų patarimų, kurių gausu interneto erdvėje, dabar labai svarbu sutelkti savo dėmesį į tai, kas mums svarbu. Ką mes galime išspręsti ir padaryti DABAR, nepriklausomai nuo aplinkybių? Atitraukti žvilgsnį nuo baisybių, galimų katastrofų, ir įsižiūrėti į sprendimus. Ką galiu padaryti? Kaip tai galiu padaryti? Kaip galiu sau padėti? Kaip galiu pasirūpinti savimi ir artimaisiais? Ir būtinai DARYTI. Kad ir pačius mažiausius dalykus, nes kiekvienas veiksmas suteiks mums daugiau jėgų, o kuo ilgiau delsime, kuo kantriau lauksime stebuklo, tuo silpnesni tapsime, tuo giliau įklimpsime į destruktyvų liūną ir nežinia, kaip iš jo pavyks išsikapanoti.

A

Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti situaciją ar apsimesti, kad viskas čia gerai. Lengva nebus. Bus sunku. Bet juk niekas niekada ir nežadėjo, kad gyvenimas – vien apie komfortą, malonumą ir džiugesį. Kaip sakė kažkuris filosofas “Gyvenimas – tai pastangos laike”. Ir jeigu dabar labai-labai nesinori imtis jokių veiksmų, prisidengiant situacija, vis tik verta prisiminti, kad savaime niekas nepasikeis. Mūsų gyvenimas reikalauja mūsų pastangų ir jeigu dabar nesusikaupsime ir nepradėsime irkluoti, po metų-kitų tikrai dėl to apgailestausime. Nes išplauks tie, kurie sutiks keistis…

A

O jeigu norite su palaikymu bendraminčių būryje, kviečiu prisijungti ČIA >>>

A

NE PORTALAMS.

A

Paskelbta Pakomentuoti

Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi…

Prisimenu tėvų svetainėje stovėjusį gremėzdišką baldą, kurį vadinome sekcija. Nors baldas užėmė trečdalį svetainės, jis buvo labai svarbus ir kruopščiai prižiūrimas, nes jame gyveno mamos krištolas. Pūstažandės taurės, elegantiškos salotinės, įmantrios silkinės. Prisimenu ir porcelianinius puodelius paauksuotais kraštais ir damų siluetais ant šonų. Ir dar – vokišką indų rinkinį su gyvūnėlių atvaizdais. Ir dar daug įvairiausių grožių, užėmusių kiekvieną sekcijos kampelį.

A

Mama didžiavosi savo kolekcija, sukaupta per daugelį metų ne pačiais lengviausiais būdais. Ir kilometrinėse eilėse stovėta, ir pažinčių ieškota, ir tėčio savaitėmis nematyta. Gal todėl, kai tiesdavau ranką, norėdama įsipilti arbatos į gražiuosius puodelius, gaudavau per kuprą. “Neliesk! Bus proga, tada ir paimsi.” Ir gerdavome arbatą iš realiai pobaisių puodelių.

A

Net ne visiems svečiams tekdavo garbė pasimėgauti arbata iš gražiųjų, nes ne visi verti, matyt, buvo. Vat jeigu Anglijos karalienei nusibostų Londonas ir ji nuspręstų aplankyti vieną iš Vilniaus rajonų, tuomet taip – krištolas ir porcelianas iškeliautų iš savo vietų ir išdidžiai puikuotųsi ant baltos staltiesės. O kitais atvejais – nebūtina, jokia čia proga…

A

Gal laikmetis toks buvo: nusiperki (dažnai tik “per blatą”), saugiai padedi ir lauki ypatingos progos. O gal vaikystės skurdas ir nepriteklius diktavo savo sąlygas. Kaip bebūtų, laukimo buvo daug. Savo progų laukė madingi bateliai, kuriuos tėtis parvešdavo iš vakarų pusės, elegantiškos suknios iš paslapčia atkeliavusių madų žurnalų, spalvotai išdykusios rankinės. Net dviaukštė “piseco” kepurė kantriai laukė savo eilės, kol po kelių dešimtmečių buvo suniokota piktųjų kandžių. Laukimo buvo daug. Ir vilties buvo daug, kad vieną dieną viskas pasikeis ir prasidės tikras gyvenimas. Nes dabar tai koks gyvenimas…nuolatinė kova, mažai džiaugsmo, daug problemų. Reikia viską išspręsti, ištverti, išlaukti. Ir tada…o tada pagyvensim. Ir “pisecą” pravėdinsim, ir iš krištolo sriubą valgysim, ir svajones įgyvendinsim.

A

Bet dar ne šiandien.

A

O tada mama susirgo. “Jau galvojau, kad pagaliau pagyvensiu normaliai. Su tėvu planavom pakeliauti, apvažiuoti visą Europą, pamatyti pasaulį. Gyvent galima būtų, bet ne…nepagailėjo Dievas, neleido pagyventi…ir už ką man toks gyvenimas? Būčiau žinojus, kad taip nutiks, visai kitaip būčiau gyvenus. Viskas dėl kitų, viskas kitiems, taupiau, saugojau, neleidau sau nieko. Ir kam?”, – o skruostais byrėjo nevilties iškankintos ašaros, tarytum patvirtindamos, kad daugybė svajonių jau baigiasi…taip ir neprasidėjusios…

A

Ir vieną saule spindinčią vasario dieną mama užgeso. Tą dieną mano širdis pasidalino į dvi erdves. Vienoje viskas nutilo, nurimo ir užsipildė lengvu pavasario dvelksmu. Ji per ilgai kentėjo. Visą gyvenimą. Ir ligos metai buvo baugiai sunkūs. Bet štai viskas baigėsi ir dabar ji gali ilsėtis taikoje.

A

O kitoje širdies erdvėje apsigyveno veriantis skausmas, nes drauge su mama mirė ir mano svajonė. Padėti galvą mamai ant kelių. Pajausti, kaip jos ranka švelniai glosto plaukus. Kaip niekada. Net vaikystėje. Nes nespėjau, vis atidėliojau ir laukiau geresnės progos. Tai su krauju buvo įsilieję į mano esybę ir aš negebėjau tam atsispirti. Todėl, kaip ir mama, laukiau: tinkamesnės progos, geresnės nuotaikos, žydresnio dangaus, tikresnio gyvenimo. Laukiau tol, kol mano svajonė mirė…

A

Vėliau aš vis mąstydavau, koks galėjo būti mamos gyvenimas, jeigu ji būtų labiau tikėjusi savimi ir pasauliu, jeigu būtų išdrįsusi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo demonais, išravėti savo skausmo šaknis. Aš įsivaizduodavau, kokia nuostabi moteris ji būtų ir kokį šviesų gyvenimą būtų mačiusi. Dalintųsi tuo gėriu su pasauliu, skleistųsi savo šypsenoje ir šiluma apdovanotų kiekvieną kelyje sutiktą. Ji galėjo duoti pasauliui tiek daug, bet kažkada pasiklydo.

A

Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju ilgą sąrašą tų dienų, kurios galėjo klajoti mamos mintyse paskutinėmis dienomis…

A

Rytoj aš susitiksiu su vaikais ir juos apkabinsiu.

Rytoj aš pasakysiu vyrui, koks jis man svarbus.

Rytoj paskambinsiu seniai matytai draugei ir jos atsiprašysiu.

Rytoj apsivilksiu gražiausią suknelę ir eisiu miesto gatvėmis.

Rytoj aš nusipirksiu kelionę aplink pasaulį.

Rytoj aš…

A

Bet jos rytoj taip ir neatėjo.

A

Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano mama.” Aiškiai prisimenu mintį, lydėjusią mane dar ilgai po jos mirties. “Aš nenoriu, kad mano svajonės mirtų drauge su manimi”. Ir tai buvo didžiausias mano skausmas ir didžiausia dovana, kurią man paliko mama savo išėjimu.

A

Nors ir puikiai suvokiau, kad delsimas ir atidėliojimas anksčiau ar vėliau pavirsta asmeniniu pragaru, bet įprotis geležiniais gniaužtais laikė toje pačioje istorijoje. Aš vis kažko laukiau. Ir turiu prisipažinti…

A

…mano svajonės galėjo numirti drauge su manimi.

A

Galėjo nebūti knygos, galėjo nebūti šio projekto, galėjo nebūti šio teksto, galėjo nebūti daugybės dalykų, kuriuos aš norėjau daryti, kuriuos darau ir darysiu, kurie bent kažkiek šviesina šį pasaulį ir padeda jums kurti tai, ko jūs norite (taip sakote jūs).

A

Viso to galėjo nebūti, nes galvoje nuolat įkyriai zyzė mintys…

A

O kas tu tokia, kad tai darytum?

Visa tai jau seniai daro kiti. Ir be tavęs.

O jeigu to niekam nereikia?

O jeigu tave pasmerks ir išjuoks?

O jeigu tave atstums? Vėl krisi veidu į samanas?

Suaugusi moteris, o nori užsiimti visokiais niekais.

Jie juk geresni už tave.

O tu įsitikinusi, kad esi pasiruošus?

O žinių ir patirties tau užteks?

O jeigu tu klysti?

O tu pakankamai protinga, talentinga ir profesionali, kad tai darytum?

A

Ir visa tai ilgai dirigavo mano gyvenimo orkestrui. Vidinis kritikas neršė taip galingai, kad ilgai negalėjau išjudėti iš vietos. Ir užsiiminėjau viskuo, tik ne tuo, kuo norėjau, teisindamasi pačiais išradingiausiais būdais. Žiūrėjau į kitus ir pavydėjau jiems, nes jie darė tai, ką norėjo daryti, siekė to, apie ką svajojo. Mano širdis kentėjo. Bet pastanga po pastangos, diena po dienos, žingsnis po žingsnio ir aš pradėjau pastebėti pažangą. Ir su kiekvienu žingsniu vis stipriau skambėjo mintis “Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi”. Aš iki šiol nežinau, iš kurios parapijos ji atėjo – ar buvo sugeneruota nuosavos smegeninės, ar buvo perskaityta, išgirsta, bet ji vis stiprėjo ir didėjo. Ir aš pradėjau. Atsargiai, palengva, ragaudama pačias mažiausias pergales.

A

O kokia tavo svajonė?

A

…knyga, kurią nori parašyti?

…revoliucija, kurią nori pradėti?

…verslas, kurią nori įkurti?

…atverti pasauliui savo telentus?

…idėja, kurią sapnuoji ir naktimis?

…santykiai, kuriuos nori sukurti?

A

Neleisk tam mirti net negyvenus. Nes tavo svajonė yra reikalinga pasauliui. Tu esi reikalinga pasauliui.

A

“Pati turtingiausia vieta pasaulyje yra ne Manhetenas, ne naftos telkiniai Vidurio Vakaruose, ne aukso kasyklos Pietų Afrikoje. Turtingiausia pasaulio vieta yra kapinės. Nes čia palaidoti visi neparašyti romanai, neįgyvendinti verslo projektai, nesukurti santykiai ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žmonės galvoja: “Padarysiu tai rytoj”. O tuo tarpu “rytoj” atsargos vieną dieną baigiasi.” / Todd Henry “Die empty”.

A

Todėl prašau tavęs, neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi.

A

Užsimerk. Pagalvok apie savo svajonę. Pajausk ją. Ir DABAR padaryk tai, ką jau seniai norėjai padaryti. O jeigu tu žinai, kad tavyje yra tai, ką norėtum atskleisti pasauliui, jeigu tu žinai, kokį gyvenimą nori gyventi, bet ir toliau kuri sau kliūtis – aš tave suprantu. Man pažįstamas tavo skausmas. Bet aš žinau ir tai, kad maži žingsneliai, žengti DABAR, padės tau išsilaisvinti iš pančių, kuriuose įstrigai. Todėl eik ir padaryk. Aš su tavimi.

A

Apkabinu.

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta komentarai 2

Rudolf Dreikurs. Drąsa būti netobulu

Pasidalinsiu su jumis ištrauka iš garsaus austrų psichiatro Rudolfo Dreikurso paskaitos, nuskambėjusios 1957 metais Oregono universitete. Tai, ką jis kalbėjo gan seniai, neprarado savo aktualumo ir šiandien. Greičiau – atvirkščiai – tapo dar aktualiau. Juk joje kalbama apie tai, kas mus verčia atrodyti geresniais, nei esame iš tikrųjų, kodėl sunku atsikratyti šio siekio ir kaip išdrįsti “būti netobulu”. Tad, jeigu jus iki šiol persekioja noras būti tobulu, jūsų dėmesiui – puiki garsaus psichiatro kalba.

A

Šiandien jūsų teismui pristatau vieną iš svarbiausių psichologijos aspektų. Tema apmąstymams ir suvokimui: “Drąsa būti netobulu”. Aš pažinojau labai daug žmonių, kurie nuolat stengėsi būti gerais. Bet nemačiau nei vieno, kuris tai darė dėl kitų. Aš pastebėjau: vienintelis dalykas, kuris slepiasi už noro būti geru – tai rūpestis savo įvaizdžiu. Siekis būti geru reikalingas tik savęs išaukštinimui. Tas, kurį iš tikrųjų jaudina aplinkiniai, neeikvos savo brangaus laiko aiškintis geras jis ar blogas. Jam tai tiesiog neįdomu.

A

Kad būtų aiškiau, aš papasakosiu apie du elgesio sociume būdus – du savo jėgų panaudojimo būdus. Galime juos apibūdinti kaip horizontalų ir vertikalų.

A

Apie ką aš kalbu? Kai kurie žmonės juda horizontaliai, o tai reiškia, ką jie bedarytų, jie juda link kitų žmonių. Jie nori ką nors padaryti dėl kitų, jiems rūpi aplinkiniai – jie tiesiog kažką daro. Ir šie žmonės yra visiška priešingybė tiems, kurie juda vertikaliai – viskas, ką daro šie žmonės, daroma iš siekio būti aukščiau už kitus ir geresniais už kitus.

A

Yra žmonės, kurie daro kažką gero, nes jiems tai patinka daryti, o yra tie, kurie daro tą patį, bet dėl kitų priežasčių – jiems patinka demonstruoti savo gerumą. Negalima neigti, kad prie žmonijos progreso prisideda abi grupės. Vieni kažko pasiekė, norėdami įrodyti savo pranašumą, o kiti net nesusimąstydami, kokią naudą jie gaus iš savo darbų. Tačiau yra didelis skirtumas tarp tikslo siekimo būdų: jeigu jūs judate horizontaliai, jūs judate pirmyn, jūs mokotės, kaupiate žinias, kyla jūsų statusas, prestižas, jus vis labiau gerbia ir gali būti, kad gerėja jūsų materialinė padėtis. Tačiau tas, kuris juda vertikaliai, ne visada juda tik aukštyn. Jis tai pakyla į viršų, tai krenta žemyn. Aukštyn – žemyn. Padaręs gerą darbą, jis keliais laipteliais pakyla, o jau kitą akimirką “suklysta” ir krenta žemyn. Būtent taip ir elgiasi dauguma žmonių.

A

Žmogus, gyvenantis vertikaliai, niekada tiksliai negali įvertinti, ar pakankamai auštai jis pakilo, ir niekada nebus tikras, kad kitą rytą nenugarmės žemyn. Todėl nuolatiniai jo palydovai – įtampa, nerimas ir baimė. Toks žmogus – pažeidžiamas. Kai tik kažkas įvyksta “ne taip”, jis krenta – jeigu ne kitų žmonių akyse, tai jau tikrai – savo. Ir visiškai kitaip vyksta judėjimas horizontaliai. Toks žmogus juda pirmyn ir jeigu jam kažkas nepasiseka, jis stengiasi suprasti, kodėl taip įvyko, ieško kitų kelių, stengiasi tai pakeisti. Nes jam įdomu. Nes jam nerūpi būti aukščiau. Jam įdomu veikti, o ne jaudintis dėl savo įvaizdžio ar kitų nuomonės.

A

Taigi, mes matome, kad vertikalioje plotmėje – nuolatinė baimė suklysti ir siekis išaukštinti save. Šie žmonės pasišventė savo svarbumo įrodinėjimui, jie niekada nesijaučia pakankamai geri, jie nuolat jaudinasi dėl to, ar pateisino kitų lūkesčius. Ir jie turi vieną milžinišką problemą – baimę suklysti.

A

Kodėl gi žmonės taip jaudinasi dėl klaidų? Kas tame baisaus? Mums atrodo, kad suklydę, mes prarasime savo statusą, tapsime pašaipų ir pažeminimo objektu. “Jeigu aš suklysiu, vadinasi, aš – blogas. O jeigu aš blogas, manęs nėra už ką gerbti, aš esu niekas. O tai reiškia, kad tu – geresnis už mane.” Siaubinga mintis. “Aš noriu būti geresnis už tave, nes aš noriu būti svarbesnis”. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nėra tiek daug temų, kur žmogus galėtų būti pranašesnis savaime. Baltaodis nėra pranašesnis vien todėl, kad jis baltaodis. Vyras taip pat negali žvelgti į moterį iš aukštybių – mes jam to neleisime. Net ir pinigai nėra pranašumas – juk juos galima greitai prarasti. Ir belieka viena tema, kurioje mes galime jausti savo pranašumą – tai situacija, kai mes esame teisūs. Intelektualus snobizmas: “Aš žinau daugiau, vadinasi, tu esi kvailas, ir aš – aukščiau tavęs.” Ir šioje kovoje dėl moralinio ir intelektinio pranašumo klaida tampa labai pavojinga: “Jeigu tu sužinosi, kad aš suklydau, aš nebegalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto. O jeigu aš negalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto, tai galėsi daryti tu.”

A

Ir visur vyksta tas pats: visuomenėje, šeimose, kur broliai ir seserys, vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai žiūri vieni į kitus iš aukšto dėl menkiausių nusižengimų, ir kiekvienas beviltiškai stengiasi įrodyti, kad teisus yra jis, o neteisūs – kiti. Dar daugiau, tie, kuriems į jus nusispjauti, gali pasakyti: “Tu galvoji, kad esi teisus? Bet aš galiu tave nubausti ir darysiu viską, ką tik noriu, ir tu manęs nesustabdysi.”

A

Klaidos mus stumia į keblią padėtį. Tačiau, jeigu nesate prislėgtas, jeigu jūs norite ir galite panaudoti savo vidinius resursus, sunkumai skatins jus ieškoti sėkmingesnių sprendimų. Nėra prasmės virkauti prie sudužusios geldos. Bet dauguma žmonių, darančių klaidas, jaučia kaltę: jie jaučiasi pažeminti, jie liaujasi gerbti save, jie praranda tikėjimą savo gebėjimais. Aš tai mačiau šimtus kartų: nepataisomą žalą padarė ne klaidos, o kaltė ir nusivylimas. Taip viskas ir sugriaunama. Kol mus valdo melaginga prielaida apie klaidų svarbumą, mes negalime į jas žiūrėti ramiai. Ir ši idėja verčia mus klaidingai vertinti pačius save.

A

Mes per daug dėmesio skiriame tam, kas blogo yra mumyse ir aplink mus. Jeigu aš kritiškai vertinu save, taip pat aš vertinsiu ir kitus. Jeigu aš žinau, kad esu toks blogas, tai bent jau turiu išsiaiškinti, kad tu – dar blogesnis. Štai kuo mes ir esame užsiėmę. Kiekvienas, kuris kritikuoja save, taip pat elgiasi ir su kitais. Todėl mums reikėtų susitaikyti su tuo, kokie mes esame iš tikrųjų. Bet ne taip, kaip kai kurie: “O kas mes tokie esam? Maža smiltelė gyvenimo vandenyne. Mus riboja laikas ir erdvė. Mes tokie maži ir nereikšmingi. Gyvenimas trumpas ir mūsų buvimas šioje planetoje neturi jokios reikšmės. Kaip mes galime patikėti savo jėgomis ir galia?”

A

Kai mes stovime prieš didžiulį krioklį arba stebime sniegu pasipuošusius didingus kalnus, arba atsiduriame viduryje audringo vandenyno, dauguma iš mūsų sutrinka, jaučiasi silpni ir lenkia galvą iš pagarbos gamtos jėgų didybei. Ir tik nedaugelis, mano požiūriu, padarė teisingas išvadas: krioklio galybė, nuostabi kalnų didybė ir kvapą gniaužianti audros jėga – tai gyvenimo apraiška, kuri yra ir manyje. Žmonės, kurių širdys akimirkai stabteli iš susižavėjimo gamtos grožiu, dažniausiai mėgaujasi ir savo kūno, ir savo proto galia bei jėga. Mes kol kas neišmokome suvokti savęs tokiu būdu. Mes vis dar neatsikratėme vergo psichologijos.

A

Kas pasikeistų, jeigu mūsų nebūtų šiame pasaulyje? Gali būti, kad vienas geras mūsų žodis palietė nepažįstamo jaunuolio širdį ir jis padarė kažką kitaip, geriau. Gali būti, kad būtent dėl to kažkas buvo išgelbėtas. Mes net negalime įsivaizduoti, kokie esame stiprūs ir kokie naudingi. Ir todėl mes nuolat nepatenkinti savimi ir bandome save iškelti, bijome pražūtingų klaidų ir beviltiškai siekiame būti aukščiau kitų. Nereikia tobulumo, jis nepasiekiamas.

A

Yra žmonės, kurie nuolat bijo kažką padaryti “ne taip”, nes nevertina savęs. Jie taip ir lieka mokykloje, nes ten jiems gali pasakyti, kas yra teisinga, ir jie žino, kaip gauti gerą pažymį. Bet realiame gyvenime tai neveikia. Tas, kuris bijo nesėkmės, kuris bet kokia kaina siekia būti teisiu, negali veikti sėkmingai. Yra vienas rodiklis, kuris padeda nuspręsti, teisūs jūs ar ne. Tai – pasekmės. Kai kažką darote, suprasti ar tai yra teisinga jūs galite tik po to, kai pamatysite savo poelgio pasekmes. Tas, kuriam būtina būti teisiu, negali priimti sprendimų, nes jis niekada nebus tikras, kad tai bus teisinga.

A

Būti teisiu – tai klaidinga prielaida. Ar galite įsivaizduoti, kiek žmonių kamuoja savo artimuosius tik todėl, kad jie turi jaustis teisūs, ir, deja, jie visada teisūs? Nėra nieko baisiau, nei žmogus, kuris visada jaučiasi morališkai teisus. Ir visada tai įrodinėja. Toks teisumas dažnai griauna santykius tarp žmonių. Vardan teisumo dažnai mes paaukojame gerumą ir kantrybę. Ne, mes nesukursime taikos ir bendradarbiavimo, jeigu mus veda noras būti teisiais. Mes bandome įtikinti kitus, kokie mes geri, bet mes negalime apgauti savęs.

A

Būti žmogumi nereiškia visada būti teisiu ir tobulu. Būti žmogumi reiškia būti naudingu, daryti kažką ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. O tam reikia tikėti savo jėgomis, gerbti save ir kitus. Bet čia yra viena sąlyga: negalima sutelkti dėmesio į žmonių trūkumus, nes jeigu mus jaudina neigiamos žmonių savybės, mes negalime gerbti nei jų, nei savęs. Mums reikia suvokti, kad mes esame pakankamai geri ir niekada netapsime geresniais, nepriklausomai nuo to, kiek mes turime, ką išmokome, koks mūsų statusas ar sąskaitos dydis. Mums reikia išmokti su tuo gyventi. Jeigu mes negalime susitaikyti su tuo, kokie esame iš tikrųjų, mums nepavyks priimti ir kitų. Tam reikia išdrįsti būti netobulu, suvokti, kad mes nesame nei angelai, nei superherojai, kad ir mes kartais darome klaidas, kad kiekvienas turi savo trūkumų, bet tuo pat metu kiekvienas yra pakankamai geras ir nėra jokios būtinybės būti geresniu už kitus.

A

Jeigu mes susitaikysime su tuo, kas mes esame iš tikrųjų, puikybės demonas pasitrauks. Jeigu mes išmoksime veikti ir darysime viską, ką tik sugebame, mes pradėsime mėgautis šiuo procesu. Mums reikia išmokti gyventi taikoje su savimi: suprasti savo ribotumą, bet visada prisiminti, kokie esame stiprūs.

A

Rudolf Dreikurs / tekstą lietuvių kalba parengė Ilona Tamošiūnienė

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Alfrid Lengle: kaip išgyventi vienatvę?

Ištrauka iš garsaus austrų psichoterapeuto, egzistencinės analizės atstovo Alfrid Lengle paskaitos apie vienatvę ir apie tai, kaip vienatvės išgyvenimas gali padėti atrasti save ir užsipildyti meile.

A

Kai aš matau jus, aš nesijaučiu vienišas. Tikiuosi, kad jūs taip pat nesijaučiate vieniši. Vienatvės tema, ko gero, pažįstama kiekvienam. Kas gi nesijautė vienišas? Vienatvė – tai tas jausmas, kuris lydi mus augimo procese. Tai – savęs atradimo kelio atkarpa, kurią įveikę, mes pradedame dar labiau vertinti santykius.

A

VIENATVĖS IŠGYVENIMAS

A

Vienatvę mes išgyvename itin skausmingai. Tai – nemalonus jausmas. Tai toks jausmas, kurį mes norime greičiau nuslopinti, nuo kurio norime pabėgti. Ir sėkmingai tai darome – nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, užiiminėjame pačiais įvairiausiais reikalais. Čia mums padeda ir televizoriaus žiūrėjimas, ir kompiuteris, mobilusis, internetas, kelionės, alkoholis, darbas, kitos priklausomybės. Visa tai mums padeda atsikratyti šio nemalonaus jausmo. Nes vienatvėje mes susitinkame su pačiu savimi. Vienatvėje aš esu tik su savimi. Aš paliktas. Nieko nėra šalia. Aš neturiu santykių, nėra to, su kuriuo aš galėčiau pasikalbėti. Laikas išsitęsia, atsiveria tuštuma, nuobodulys.

A

Vienatvė – tai santykių nebuvimo patirtis, ypatingai skaudžiai išgyvenama tuomet, kai mes kažko ilgimės. Ar jūs pažįstate ilgesį? Jeigu kažką myli, ilgiesi mylimojo, kai jo nėra šalia. Man trūksta mylimo žmogaus, aš jaučiuosi susijęs su juo, artimas jam, bet negaliu jo pamatyti, negaliu susitikti. Mano širdis – drauge su juo, o be jo ar be jos mano širdis jaučiasi pasimetusi.

A

Panašūs jausmai užklumpa, kai mus užlieja nostalgija gimtosioms vietoms. Prisimenu, kai buvau 11-12 metų amžiaus ir gyvenau internate, aš labai ilgėjausi savo namų. Tenai buvo šilta, malonu, tenai buvo santykiai, ten buvo draugai, o aš buvau toli nuo viso to. Aš visą mėnesį nebuvau namie. Aš jaučiausi tarytum būčiau gyvenęs kitame pasaulyje, kuris buvo ne mano. Jis buvo šaltas, o aš jaučiausi pasimetęs. Mano širdis buvo užpildyta namų ilgesiu. Visą tą laiką aš galvojau tik apie tai, kas dabar vyksta namie, kuo užsiėmę mano artimieji: štai dabar jie atsikėlė, dabar pietauja, dabar visa šeima susirinko vakarieniauti. Ir man nuolat skaudėjo, nes jaučiausi atskirtas nuo tos gyvenimo dalies, kurioje man buvo šilta, kur aš gyvenau jausmu, kad esu šio pasaulio dalis. Ir aš jaučiausi neišpasakytai vienišas…

A

Vieniši mes galime jaustis ir darbe, jeigu mums keliami reikalavimai, kurių mes neatitinkame, iki kurių nepriaugome. Ten, kur mes jaučiame nepasitikėjimą savimi, ir jeigu mūsų niekas nepalaiko, mes jaučiamės taip pat vieniši. Jeigu aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, gali atsirasti baimė, kuri stiprins vienatvės jausmą. Tai baimė, kad aš pasirodysiu silpnas, kad pajausiu kaltę dėl to, jog nesusidoroju su užduotimi. Dar blogiau, jeigu darbe susiduriame su psichologiniu smurtu. Tuomet man atrodys, kad esu paliktas likimo valiai, su manimi susidoros, aš jaučiuosi esantis visuomenės nuošalyje, aš jau nesu jos dalis.

A

Vienatvė – labai gili tema vyresniame amžiuje, senatvėje. Ir vaikystėje. Vaikai, kurių nepasitiko, vaikai, kuriuos paliko vienus, kurių tėvai nuolat užsiėmę kitais reikalais, gali jaustis bejėgiai savo vienatvėje. Vienatvė vaikus stipriai traumuoja, nes vaikai negeba vienatvėje vystyti savojo AŠ. Ilgos vienatvės valandos iškreipia vaikų vystymąsi. Iš kitos pusės, jeigu vaikas praleis kelias valandas vienatvėje – nieko baisaus, tai gali būti postūmis jo vystymuisi. Tai – vieno iš egzistencijos aspektų išjautimas. Ir tai – realybė.

A

Senatvėje vienatvė nebetraumuoja ir nestabdo vystymosi, tačiau apsunkina. Ji gali būti depresijos, paranojiškų minčių, nemigos, nuolatinių nusiskundimų priežastis. Gali būti netgi taip, kad nuo vienatvės žmogus liaujasi kalbėjęs. Juk anksčiau jis turėjo šeimą, galbūt ir vaikų, o dabar jis sėdi namuose vienas. Ir todėl labai daug pagyvenusių žmonių ieško “paguodos” televizoriuje. Nors televizorius – vienpusė komunikacija, bet žmogus girdi kitų žmonių balsus ir jaučiasi ne toks vienišas. Senyvame amžiuje vienatvė labai slegia.

A

Ar man pažįstamas vienatvės jausmas? Jeigu mes paklausime savęs: kada paskutinį kartą aš jaučiau vienatvę? Ar mano gyvenime buvo tarpsnis, kai vienatvė buvo pagrindinis jausmas? Kaip vienatvė reiškiasi mano gyvenime? Galbūt, ją pridengiu nuolatine veikla, bet sielos gelmėse jaučiuosi vienišas? Jeigu būsiu atviras, greičiausiai, aš tai aptiksiu. Gal pamatysiu, kad mano gyvenime buvo laikas, kai jaučiausi vienišas. O gal suprasiu, kas nepažįstu šio jausmo ir turiu įsitempti, norėdamas prisiminti jį. O gal aš kenčiu nuo vienatvės? Ir ji mane slegia taip, kad išnyko visas gyvenimo džiaugsmas ir vis dažniau iškyla gyvenimo prasmės klausimas?

A

VIENATVĖ TARP ŽMONIŲ

A

Jausti vienatvę galiu ne tik tada, kai mano gyvenime nėra santykių su žmonėmis. Tokiu atveju vienatvė mums atrodo suprantama. Bet aš galiu jaustis vienišas ir būdamas tarp žmonių: šventės metu, vakarėlyje, net savo gimtadienio šventėje, mokykloje, darbe, šeimoje. Būna, kad žmonės šalia, o man kažko trūksta. O kas tai – tas kažkas, ko trūksta? Susitikimas lyg ir vyksta, bet jo nėra, paviršutiniški pokalbiai, nėra mainų su kitu žmogumi. Mes bendraujame lyg “tarp kitko”, o aš turiu poreikį pasikalbėti iš tikrųjų. Mes kalbamės apie slidinėjimą, apie automobilius, bet nekalbam apie tave ir mane. O kada aš turėsiu tokią galimybę pasikalbėti apie save ir apie tave? Kaip dažnai tai vyksta? Ar tai vyksta šeimoje?

A

Dažnoje šeimoje kalbama apie įvairiausius reikalus, apie tai, ką reikia padaryti, kas ir ką turi nupirkti, kas paruoš maistą, bet apie mūsų santykius, apie tai, kas mus jaudina, neramina, tylima. Tuomet aš jaučiuosi vienišas šeimoje. Jeigu manęs niekas nemato (ypatingai stiprią įtaką tai daro vaikams), aš jaučiuosi vienišas. Dar blogiau – aš paliktas, nes žmonių aplink yra, bet jie neina pas mane, nesidomi manimi, nežiūri į mane, nežiūri į akis. Jie mato tik tai, ar aš gerai mokausi mokykloje, ar nepridirbau ko nors blogo. Ir taip mane auklėja. Taip aš augu vienatvėje ir kuo stebėtis, kad aš dabar jaučiu gilią vienatvę?

A

Taip pat vyksta ir tarp partnerių: mes drauge jau dvidešimt metų, bet jaučiamės visiškai vieniši. Seksualiniai santykiai funkcionuoja, daugiau ar mažiau malonūs, bet ar šiuose santykiuose esu aš? Ar mane supranta, ar mato? Ar kitas kalba apie mane – ar tik apie save? Ar kalbama tik apie tam tikrų funkcijų tenkinimą? Jeigu mes neskiriame laiko pasikalbėti vienas apie kitą – taip, kaip tada, kai buvome įsimylėję, pasikalbėti apie tai, kas vyksta mūsų širdyse, mes jausimės vieniši net išoriškai pačiuose teisingiausiuose santykiuose.

A

Tikėtina, kad tokie etapai, kai jaučiama vienatvė, būna visuose santykiuose. Juk santykiuose būna ir pakilimų, ir nuopolių. Mes negalime visada būti pasiruošę bendravimui su kitu žmogumi, visuomet būti atviri. Kartais mes panyrame į save, būname užsiėmę savom problemom, jausmais, mintimis apie praeitį, ir neturime laiko kitam žmogui, mes nežiūrime į jį. Bet taip gali nutikti būtent tada, kai jam labiausiai reikia mūsų. Ir tokiu momentu manęs nėra kitam, ir jis jaučiasi vienišas, paliktas su savo bėdomis. Tai nepakenks santykiams, jeigu vėliau mes pasikalbėsime apie tai ir iš naujo atrasime vienas kitą. Bet kartais tie momentai virsta giliomis žaizdomis ir vieniši mes jaučiamės ne tik tada, kai nėra santykių, bet ir tada, kai esame apsupti žmonių.

A

Santykiai visuomet turi pradžią – tai tas momentas, kai mes pirmą kartą susitinkame. Bet santykiai neturi pabaigos. Visi santykiai, kuriuos aš turėjau su kitais žmonėmis (draugais, mylimaisiais) gyvi manyje. Jeigu aš savo buvusią draugę sutinku po 20 metų gatvėje, mano širdis ima plakti stipriau – juk kažkas buvo ir visa tai dar gyvena manyje. Jeigu su tuo žmogumi aš patyriau kažką gero, tai bus mano laimės šaltinis kitame gyvenimo etape. Visada, kai aš tai prisimenu, mane užlieja geri jausmai. Kiek aš lieku susijęs su tuo žmogumi, su kuriuo yra ar buvo santykiai, tiek ilgai aš nebūsiu vienišas. Ir tai gali būti mano gyvenimo pagrindas.

A

Jeigu mane įžeidė, sužeidė, nuvylė, apgavo, jeigu mane nuvertino, išjuokė – aš jaučiu skausmą, atsisukdamas į save. Natūralus žmogaus refleksas – nusisukti nuo to, kas skaudina ir kuria kančią. Kartais mes taip stipriai nuslopiname savo jausmus, kad gali atsirasti ir psichosomatiniai sutrikimai. Migrena, skrandžio opa, astma man praneša: tu nejauti kažko labai svarbaus. Tu neprivalai toliau taip gyventi, atsisuk į tai, pajausk tai, kas teikia tau skausmą, kad galėtum jį tranformuoti – paliūdėti, pasigraužti, atleisti – kitaip tu nebūsi laisvas.

A

Jeigu aš nejaučiu pats savęs ar slopinu savo jausmus, tuomet aš esu vienišas su pačiu savimi. Jeigu aš nejaučiu savo kūno, savo kvėpavimo, savo nuotaikos, savijautos, savo žvalumo, savo nuovargio, motyvacijos ir savo džiaugsmo, savo kančios ir skausmo – aš neturiu jokių santykių su savimi. Dar blogiau – aš negaliu išgyventi ir santykių su kitais. Negaliu kažko jausti tau, negaliu jausti, kad tu man patinki, kad aš noriu būti su tavimi, kad man patinka su tavimi leisti laiką, aš noriu būti arčiau tavęs, atsiverti, kad pajausčiau tave. Kaip visa tai gali funkcionuoti, jeigu aš neturiu santykių su pačiu savimi ir aš nieko nejaučiu sau?

A

Aš negaliu patirti tikrų santykių su kitais, jeigu aš negebu reaguoti, jeigu manyje nėra jokio judesio, nes mano jausmai stipriai sužeisti, nes man labai sunku juos išgyventi. Arba todėl, kad iš tikrųjų aš niekada jų ir nejaučiau, nes labai ilgai vengiau artumo su kitais žmonėmis.

A

Jeigu mama manęs nepaimdavo ant rankų, nesodino ant kelių, nebučiavo, jeigu mano tėtis neturėjo man laiko, jeigu aš neturėjau tikrų draugų, kurie būtų tai padarę, tuomet mano jausmų pasaulis “atbukęs” – pasaulis, kuris negalėjo išsivystyti, negalėjo išsiskleisti. Mano jausmai skurdūs ir aš nuolat jaučiuosi vienišas.

A

Ar yra išeitis? Aš galiu kažką jausti, bet tai mano jausmai, o ne tavo. Aš galiu jaustis artimu tau, bet aš visuomet sugrįžtu pas save ir turiu būti pačiu savimi. Kitas žmogus gali jaustis taip pat, jis taip pat jaučia save. Ir jis yra savyje. Ir jeigu kiti žmonės pasižiūrės į mane, į mano pusę, aš suprasiu, ką jie nori pasakyti: “Aš matau tave. Tu esi čia.”

A

Filosofas Martin’as Buber’is sakė, kad “AŠ tampa AŠ tik šalia TU. AŠ įgauna struktūrą, gebėjimą bendrauti su pačiu savimi – ir tada mokosi bendrauti su kitais. Mūsų viduje yra šaltinis ir jis pradeda kalbėti su mumis, bet tam turime išgirsti AŠ. Šiam AŠ reikalingas TU – tas, kuris išklausys. Taip susitikdami su kitais mes gauname galimybę susitikti su savimi. Susitikimas su kitu mane veda į susitikimą su savimi. Manimi teka gyvenimas. Ir tada aš niekada nebūsiu vienišas.”

A

Parengė Ilona Tamošiūnienė / Straipsnio originalas

A

Paskelbta Komentarų: 1

8 būdai, padėsiantys įveikti baimes

Baimių temą verta pradėti nuo vienos svarbios minties – bijo visi.

Ir tie, kurie talentingi.

Ir turtingi.

Ir tie, kurie protingi ir daug išmano.

Tie, kurie gyvena vandenyno pakrantėjė.

Ir įsikūrę triukšmingo miesto centre.

Ir tie, kurie augo apsupti meilės bei šilumos.

Ir tie, kuriuos kažkada atstūmė.

Pasiekę aukštumų savo veikloje.

Praktikuojantys jogą.

Ir užsiiminėjantys kovos menais.

Ir tie, kurie ką tik pradėjo.

Ir tie, kurie turi daug patirties.

Ir tie, kurių gyvenimas iš šalies atrodo nuostabiai.

A

Baisu visiems.

A

Pradėti naują. Palikti įprastą aplinką. Rizikuoti. Daryti tai, ko nėra darę. Baisu dėl artimųjų. Dėl veiklos. Dėl gyvenimo. Ir dar dėl daugelio dalykų baisu.

A

Baimė yra ir bus. Kad ir kiek sukauptumėm patirties, praktikos, pasitikėjimo, pripažinimo, pinigų, talentų, kiekvieną kartą, kai sieksime naujų aukštumų, kiekvieną kartą, kai eisime į sceną, kiekvieną kartą, kai žvelgsime į vaikus ir mylimuosius – baimė bus. Stipresnė ar silpnesnė, bet bus.

A

Ir tai yra normalu. Nes tai reiškia, kad dar esi gyvas, žmogau. Tai reiškia, kad dabar – pats tinkamiausias metas žengti pirmyn. Per baimę. Su baime. Nesistengiant jos atsikratyti, o mokantis su ja šokti tango. Ir svarbu yra tik tai, kas ką veda šiame gyvenimo šokyje – baimė mane ar aš baimę?

A

Juk drąsus yra ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris geba ir bijodamas eiti ten, kur nori būti. Todėl toliau – keli būdai, padėsiantys šokyje su baime užimti vedančiojo poziciją.

A

Pirmasis būdas

MAŽI ŽINGSNELIAI

A

Kai kuriuos dalykus, kurių bijome, verta daryti palaipsniui. Na, pavyzdžiui, jeigu žmogus bijo aukščio, nereikia jo iš kart užtempti ant aukščiausio pastato stogo ir priversti pažiūrėti žemyn. Gali baigtis nekaip. Pradžiai tiks bet koks mažesnis iššūkis – pakilti į penktą aukštą, prieiti prie lango, įsitikinti, kad saugu ir pažiūrėti pro langą žemyn. O tada – kiek aukščiau. Ir dar aukščiau. Arba, jeigu baisu kalbėti prieš dešimties žmonių auditoriją, iš pradžių tai galima padaryti su vienu žmogumi, tuomet su dviem, trim ir t.t.

A

Kokia bebūtų baimė, toks būdas tinka daugybei situacijų. Net mažiausias pasipriešinimo baimei žingsnelis artins prie tikslo. Na, jeigu vyrukas bijo pasimatymų, nekaltas komplimentas patinkančiai merginai gali būti pirmasis žingsnis, o pakvietimas į pasimatymą – dešimtas.

A

Nustebsite, kaip lengva žengti dešimtą žingsnį po devinto, devintą po aštunto. Maži, bet sistemingi žingsniai padės nueiti lengvą kelią iki didelių iššūkių. Ir jūs palengva išmoksite suvaldyti tas baimes, kurios kažkada atrodė nevaldomos.

A

Antrasis būdas

SPONTANIŠKI VEIKSMAI

A

Planavimas gyvenime yra puikus reikalas, bet kartais būna taip, kad prisiplanuoji tiek, jog planas taip ir lieka planu. Nes kai per daug planuoji, kas ir kaip turėtų įvykti, tai įgauna labai didelę reikšmę, pradedi bijoti nukrypti nuo plano, padaryti klaidą, atlikti kažką netinkamai (ne pagal planą). Ir vietoje to, kad tiesiog pradėtum daryti, trypčioji vietoje ir gyveni planais. Tuomet geriau neapsiriboti konkrečiu planu ir leisti viskam vykti natūraliau.

A

Kartais spontaniški veiksmai yra vineintelis būdas suvaldyti savo baimę ir nepasitikėjimą. Tuomet, kai kažką nusprendi, reikia tiesiog pradėti daryti, nekreipiant dėmesio į proto “traukulius”. Sąmoningai darydami spontaniškus veiksmus, mes dėmesį sutelkiame į tai, ką darome tuo metu, o ne į tai, kaip yra baisu.

A

Тrеčiasis būdas

GYVAS PAVYZDYS

A

Beveik magišku būdu baimės pradeda tirpti, kai keliančioje baimę situacijoje mes matome patyrusio, savimi pasitikinčio žmogaus veiksmus. Toks gyvas pavyzdys savo akivaizdumu gali sugriauti vidinį, keliantį baimę barjerą. Praktikoje matydami, kad tokioje situacijoje galima veikti lengvai ir su pasitikėjimu, mes įsitikiname, kad mūsų kompleksai, nuogąstavimai neturi jokio realaus pagrindo. Ir tai atpalaiduoja.

A

Kartais nutinka taip, kad užvaldyti įvairiausių baimių, mes pasirenkame labai sudėtingus kelius, vedančius į tikslą. Vargstame, kamuojamės. Ir staiga matome, kaip šalia mūsų esantis “išsišokėlis” aplenkia mus tik todėl, kad daro veiksmus, nesukdamas galvos dėl “patogu-nepatogu”, “pavyks-nepavyks”. Jis tiesiog eina ten, kur nori būti. Ir ateina. Taip, tokiu gyvu pavyzdžiu galima piktintis, bet galima pasimokyti ir iš jo.

A

Ketvirtasis būdas

ATSIPALAIDAVIMAS

A

Ši būdą galima pavadinti fiziologiniu. Kaip žinia, kūno ir proto būsenos yra susijusios. Jeigu protas įsitempęs, įsitempia ir kūnas. Ir atvirkščiai – atpalaiduodami kūną mes raminame protą. Tokį pat rezultatą duoda ir kvėpavimas. Jeigu atkreipsite dėmesį, tuo metu, kai bijome, mes beveik nekvėpuojame. Todėl “greitoji pagalba” apsilankius baimei – pradėti giliai kvėpuoti, sutelkiant dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Tai tikrai padės atsipalaiduoti ir sumažinti baimę. Žinoma, geriausias variantas – atpalaiduoti kūną ir nuraminti kvėpavimą ne tada, kai jau viskas įsitempę, o palaikyti tokią būseną dienos eigoje kuo ilgesnį laiką.

A

Penktasis būdas

SUPRATIMAS

A

Dažnai mes bijome kažką daryti dėl to, kad nežinome, reikia mums to ar ne. Viduje dėliojame visus “už” ir “prieš”, tačiau niekaip negalime priimti galutinio sprendimo. Ir kuo ilgiau blaškomės, tuo darosi baisiau. Procesą palengvina aiškus supratimas, kas mums yra svarbu, o kas ne. Tada, kai mes sekame savo vertybėmis, kai žinome, vardan ko darome vienus ar kitus dalykus, vietos baimėms lieka mažai.

A

Sukilus baimėms, verta pasižiūrėti ir į tai, kokią gi katastrofą kuria protas, kas baisiausio gali nutikti, jeigu mes žengsime į savo baimes. Ir dažniausiai pasirodys, kad net pati didžiausia “katastrofa” yra išgyvenama. Supratus tai, baimės tiesiog ima trauktis.

A

Šeštasis būdas

PROFESIONALUMAS

A

Viskas, kas nauja, ko mes nežinome ir nemokame, kelia baimę. Jeigu ateiname į darbą, kuriame esame “žali”, jausti baimę ir nepasitikėjimą yra normalu, nes dar neturime jokios patirties, dar neaišku, ar pavyks susitvarkyti su pareigomis, dar nežinia nei nuo ko pradėti, nei kuo baigti. Svarbiausia, kad toks procesas netaptų užsitęsusiu egzaminu, lydimu nuolatinės įtampos. Todėl geriausias vaistas nuo baimių tokiose situacijose – mokymasis, mokymasis, mokymasis.

A

Septintasis būdas

SAVĘS PAŽINIMAS

A

Visos mūsų baimės ir nepasitikėjimas savimi – tai savęs nepažinimo pasekmė. Ir tik todėl mūsų identifikacija taip stipriai paremta kitų žmonių nuomone. Jeigu kažkam patikai – jauti pritarimą, baimės dingsta ir pasitikėjimas savimi stiprėja. O jeigu kritikuoja – o siaube, kaip baisu, ir pasitikėjimas savimi nusirita žemiau grindjuostės. Lyg mes apie save nieko nežinotumėm ir visą su mumis susijusią informaciją gautumėm tik iš šorės.

A

Svarbu prisiminti, kad kitų žmonių vertinimas yra subjektyvus. Dauguma žmonių negeba net savyje susigaudyti, jau nekalbant apie tai, kad jie galėtų adekvačiai ir tinkamai įvertinti mūsų asmenybę. Pažinti save reiškia priimti save tuo, kas esi. Kai negėda būti savimi, tada gali gyventi ir veikti be didelių baimių.

A

Aštuntasis būdas

ASMENYBĖS ANALIZĖ

A

Iš esmės, visų mūsų baimių pagrindas – neadekvatūs įsitikinimai apie save ir gyvenimą. Kiekviena problematiška būsena – tai mūsų mąstymo pasekmė. Blaivi analizė padeda “išvynioti” susipainiojusį įsitikinimų kamuolį ir atskirti “grūdus nuo pelų”. Tačiau savarankiškai išnarplioti painiavą dažnai būna sunku, nes pati painiava užpainioja taip, kad gali, žmogau, pasiklysti ilgam. Tokiu atveju geriau kreiptis į žmogų, kuris gali blaiviai ir be vertinimų pažvelgti į jūsų gyvenimą iš šalies ir padėti aiškiau suvokti, kas jūs esate, ir iš kur atkeliauja jūsų baimės.

A

O pabaigai – svarbu prisiminti, kad kiekviena atskleista ir pripažinta baimė duoda dar vieną galimybę sustiprėti. Įveikti baimes ir nepasitikėjimą savimi – nereiškia daryti neapgalvotus ir pavojingus gyvybei dalykus. Susitikiti su savo baimėmis reiškia augti, mokytis, tvirtėti ir semtis išminties. To ir linkiu.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Kaip pamilti save: dešimt žingsnių į meilę sau pagal Louise Hay

Baikite save kritikuoti. Kai mes sau sakome, kad nieko baisaus neįvyks, mums atrodo, kad nepriklausomai nuo aplinkybių, viską galima pakeisti ir ištaisyti. O kai galvojame, kad viskas blogai, sunkumus sutinkame kiekviename žingsnyje. Mes visi nuolat keičiamės. Kiekviena diena – tai nauja diena. Ir šiandien mes šiek tiek kitokie, nei buvome vakar. Mokėjimas prisitaikyti ir judėti drauge su gyvenimo srautu – tai ir yra mūsų jėga. Tie, kurie augo nepalankiose šeimose, labai dažnai išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą ir stiprų įprotį kritikuoti save. Susimąstykite akimirkai, kokius žodžius jūs naudojate, kai esate savimi nepatenkinti? Kvailys, žioplys, nevykėlis ir panašiai? Būtina išsiugdyti pagarbą sau ir savo vertės suvokimą. Nes jausdamiesi nepakankamai gerais, mes nuolat randame priežasčių jaustis nelaimingais ir pažemintais. Be to, tokiu būdu mes leidžiame įvairioms ligoms apsigyventi mūsų kūne, atidedame tai, kas galėtų būti mums naudinga, elgiamės neatsakingai su savo organizmu, prikimšdami jį nesveiku maistu, alkoholiu ir kitais kenksmingais produktais. Bet kokiu atveju, mes visi daugiau ar mažiau nepasitikime savimi, nes mes esam tik žmonės, o ne dievai. Todėl, visų pirma, siūlau liautis siekti būti tobulais. Labai aukšti reikalavimai mums “spaudžia smegenis” ir trukdo pamatyti tas žaizdas, kurios reikalauja mūsų dėmesio. Vietoje to mes galime vystyti savo kūrybinius gebėjimus, unikalius būdo bruožus ir savybes, kuriomis išsiskiriame. Kiekvienas iš mūsų turi savo užduotį šioje Žemėje. Analogų nėra. Ir kai mes savo atžvilgiu nusiteikę kritiškai, mes negalime pamatyti savo užduočių ir prasmės.

A

Baikite save gąsdinti. Daugelis iš mūsų terorizuoja save niūriomis mintimis, taip tik blogindami ir taip nemielą situaciją. Iš musės išauga dramblys. Negalima gyventi nuolat laukiant, kad nutiks kažkas blogo. Labai dažnai mes net miegoti einame, mintyse nupiešę patį blogiausią mūsų problemos sprendimą. Kažkaip vaikiškai: mažylis įsivaizduoja, kad po jo lova tupi pabaisa, ir baidosi savo paties fantazijų. Nenuostabu, kad negalite užmigti. Kaip ir vaikui – jums reikia tėvų, kurie ateis ir jus priglaus. Bet jūs jau užaugote ir žinote, kad tik patys galite nurimti.

A

Dažnai save gąsdina sergantys žmonės. Jie įsivaizduoja patį blogiausią variantą. Jie mąsto apie savo laidotuves, kol pagaliau visai nustoja jaustis asmenybėmis.

A

Blogos mintys gali sugadinti santykius. Jums nepaskambino? Ir jūs tuoj pat nusprendžiate, kad jūsų nebemyli ir dabar jūs būsite vieniši iki gyvenimo pabaigos. Jūs jaučiatės palikti ir atstumti. Taip jūs galite galvoti ir apie darbą: jus kažkas įvertino kiek kritiškai ir jums tuoj pat vaidenasi atleidimas. Tokiu būdu jūs patys kuriate ir stiprinate paralyžuojančias mintis.

A

Prisiminkite, kad tokios mintys – tai negatyvios afirmacijos. Jeigu jūs pagaunate neigiamą mintį, paieškokite vaizdinio, kuriuo jums būtų malonu pakeisti ją. Galbūt tai bus saulėtekis, gėlė, varžybų ištrauka ar panašiai. Naudokite šį vaizdą kaip jungiklį kiekvieną kartą, kai pradedate save gąsdinti. Pasakykite sau: “Aš daugiau apie tai negalvosiu. Galvosiu apie saulėlydį, rožes, jachtas, o gal krioklį”. Pasirinkite bet kokį jums malonų vaizdinį. Jeigu šį pratimą darysite reguliariai, palaipsniui atsikratysite įpročio save gąsdinti.

A

Būkite kantrūs. Oren Arnold ironiškai rašė: “Brangus Dieve, meldžiu tavęs kantrybės. Ir noriu aš jos tiesiog dabar!” Kantrybė – tai galingas įrankis. Dauguma iš mūsų kankinasi laukdami apdovanojimo tuoj pat. Mes tiesiog turime gauti jį nieko nelaukiant. Mums neužtenka kantrybės laukti. Mes pykstame, kai tenka stovėti eilėje. Mus siutina kamščiai keliuose. Mes norime gauti visus atsakymus tą pačią minutę, kai tik iškyla klausimas. Ir žinoma, mes norime visas gėrybes gauti iš karto. Dažnai savo nekantrumu apkartiname gyvenimą ir kitiems žmonėms.

A

Nekantrumas – tai pasipriešinimas pažinimui. Mes norime gauti atsakymus, neįsisavinę pamokos ir nedarydami reikiamų veiksmų šia kryptimi. Įsivaizduokite, kad jūsų sąmonė – tai sodas. Pradėkime nuo to, kad sodas – tai žemės plotas. Ir jame gali tankiai bujoti neapykanta pačiam sau, kiekviename kampe voliotis nusivylimų, pykčio ir nerimo akmenys. Jau seniai laikas nugenėti seno medžio, pavadinto baimės vardu, šakas. Vieną dieną jūs išmesite visa tai ir sodas bus kitoks. Jame galėsite pasėti džiaugsmo ir gausos sėklas. Žemę glostys saulės spinduliai, laistys meilės lietus. Ir iš pradžių atrodys, kad nieko reikšmingo nevyksta. Bet nesustokite, prižiūrėkite savo sodą. Ir jeigu būsite kantrūs, jūsų sodas suaugs ir sužydės. Taip vyksta ir su sąmone. Jūs “sodinate” tam tikras mintis, kurios išauga į tam tikrus išgyvenimus ir situacijas – tas, kurių jūs norite. O tam reikia kantrybės.

A

Būkite dėmesingi savo protui. Nereikia savęs neapkęsti dėl neigiamų minčių. Galvokime, kad mūsų mintys kuria, o ne griauna. Nekaltinkime savęs dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Juk tai duoda mums galimybę mokytis. Būti geru sau – liautis save kaltinti, žeminti ir bausti. Išmokit atpalaiduoti savo protą. Atsipalaidavimas – būtina sąlyga ryšiui su vidine jėga atkurti. Kai jūs išsigandę ir įsitempę, energija neteka, ir reikia tik kelių minučių atpalaiduoti kūną bei protą. Užsimerkite ir kelias minutes giliai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į iškvėpimą ir tyliai sau pasakykite: “Aš myliu tave”. Ir iš kart pasijausite ramiau. Taip jūs pranešite sau, kad nėra jokios būtinybės gyventi įtampoje ir baimėje. Meditacija – kiekvieną dieną!

A

Girkite save. Jeigu kritika griauna vidinę atramą, tai pagyrimai ją formuoja. Pripažinkite savo Jėgą – viduje esantį Dieviškąjį pradą. Bardami save, jūs puolate tą Jėgą, kuri jus sukūrė. Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasakykite sau, kad jūs – nuostabūs. Žinoma, vieno karto bus mažai, todėl kartokite tai nuolat. Kai susidursite su kažkuo nauju ir nepažintu, palaikykite save pagyrimais. Leiskite sau priimti gerus dalykus, negalvodami apie tai, ar esate verti. Įsitikinimas, kad mes kažko neverti, neįleidžia į mūsų gyvenimą laimės. Savęs žeminimas atskiria mus nuo norimų dalykų. Bet kaip mes galime pasakyti sau kažką gero, jeigu esam įsitikinę priešingai? Pagalvokite apie tai, kokią vietą užimate gyvenime. Ar kada nors jautėtės pakankamai geras, linksmas, vikrus, simpatiškas žmogus? Vardan ko jūs gyvenate? Jūs žinote, kad atėjote į šį pasaulį su tikslu ir kad tai – ne naujas automobilis kas porą metų. Ką jūs pasiryžę padaryti, kad atrastumėte save? Ar pasiruošę atleisti? Ar norite medituoti? Kiek rimtai jūs norite padaryti savo gyvenimą gražesnį?

A

Prašykite pagalbos. Eikite pas savo draugus ir prašykite pagalbos. Prašymas padėti sunkią akimirką – tai ne silpnumas, o stiprybė. Dauguma iš mūsų įpratę pasikliauti tik savimi ir savo jėgomis. Jūs neprašote pagalbos, nes to daryti jums neleidžia jūsų ego. Bet, vietoje to, kad bandytumėte išsikapanoti patys ir po to pyktumėte dėl savo bejėgiškumo, prašykite pagalbos.

A

Pamilkite savo sunkumus ir trūkumus. Bet kuris negatyvus reiškinys jūsų gyvenime – tai tik maža grandiozinio plano dalis. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suklysta ir padaro netinkamą sprendimą. Tačiau, jeigu mes nuolat bausime save už klaidas, toks elgesio modelis taps įpročiu, kurio atsisakyti pakankamai sunku. Tuo pačiu, kiekvieną kartą bus vis sunkiau priimti teisingą sprendimą. Jeigu jūs nuolat kartojate: “Aš nekenčiu savo darbo. Aš nekenčiu savo ligos, aš nekenčiu savo santykių. Aš viso to negaliu pakęsti”, vargu ar verta tikėtis geresnio gyvenimo. Prisiminkite, kad nei viena sudėtinga situacija neatsiranda atsitiktinai. Už kiekvienos kažkas slypi. Kažkokia labai svarbi priežastis. Vertėtų suprasti, kad kiekviena problema yra susijusi su mūsų požiūriu į gyvenimą. Nemažai sunkiomis ligomis sergančių žmonių būdingas nemokėjimas pasakyti “ne” autoritetams. Sakydami “ne” jie išgyvena tokias kančias, kad pasąmonėje gali gimti griaunanti programa, sakanti “ne” už juos. Kokie bebūtų mąstymo ir elgesio stereotipai, mes visada galime laiku surasti išeitį. Todėl labai svarbu savęs paklausti: “Kur mane nuves ši situacija? Ką aš iš jos išmoksiu? Ar ši patirtis man bus naudinga?” Mums nepatinka užduoti sau tokius klausimus. Tačiau, jeigu mes iš tikrųjų norėsime rasti atsakymus į juos ir pažvelgsime į savo vidų, rasime tiesą. Pavyzdžiui, atsakymas gali skambėti taip: “Tik tokiu būdu aš sulaukiu savo sutuoktinio dėmesio”. Suvokę tai, jūs galite ieškoti variantų, kaip gauti tą patį rezultatą kitais būdais, mažiau kenksmingais. Juokas – vienas iš galimų būdų pasveikti. Jis padeda paleisti skausmą ir įtampą, ir todėl lengviau išgyventi stresinę situaciją. Dažniau žiūrėkite komedijas ir pasijuokite iš visos širdies.

A

Rūpinkitės savo kūnu. Žiūrėkite į savo kūną, kaip į nuostabius namus, kuriuose jums lemta gyventi. Juk mylėtumėte šiuos namus ir rūpintumėtės jais, tiesa? Atkreipkite dėmesį į tai, kas pakliūna į jūsų organizmą. Jeigu jūs vartojate alkoholį ar preparatus, tai dar nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs žmogus. Tai reiškia tik vieną: kol kas jūs neradote kito būdo susitvarkyti su problemomis. Taip mes bandome atsikratyti niekingumo jausmo, kurį atsinešėme iš vaikystės. Tačiau, kai baigiasi alkoholio ar preparatų poveikis, mes jaučiamės dar blogiau, nei prieš tai. Be to, papildomai mes dar užsikrauname ir kaltės jausmą. Todėl, pasistenkite suprasti, kad nuo jausmų nereikia slėptis. Jausti yra saugu. Be to, visi jausmai anksčiau ar vėliau baigiasi.

A

Kita nemeilės sau išraiška – nesveika mityba. Mes negalime gyventi be maisto, nes tai – mūsų organizmo kuras. Net ir žinodami sveikos mitybos pagrindus, mes kišame į save tokius produktus, kurie kenkia mūsų sveikatai. Dėmesys maistui ir savo fizinei savijautai – tai dar viena meilės sau išraiška.

A

Žiūrėkite į veidrodį. Aš dažnai pabrėžiu darbo su veidrodžiu svarbą. Tai labai geras būdas išsiaiškinti, kas mus neleidžia mylėti savęs. Su veidrodžiu galima dirbti keliais būdais. Pavyzdžiui. Iš ryto pirmiausiai prieiname prie veidrodžio ir, žiūrėdami sau į akis, sakome: “Ką aš galiu padaryti dėl tavęs šiandien? Kas suteiks tau malonumą ir bus naudinga?” Ir tuomet įsiklausykite į savo vidinio balso atsakymą. Laikykitės jo patarimų visą dieną. Būna, kad kai kurie neišlaukia atsakymo. Tai gali būti susiję su įpročiu nuolat save barti: vidinis balsas kol kas nemoka atsiliepti į švelnius, mylinčius žodžius. Jeigu dienos metu vyksta nemalonūs dalykai, prieikite prie veidrodžio ir pasakykite: “Aš vis tiek tave myliu”. Visi įvykiai turi pradžią ir pabaigą, tik jūsų meilė yra begalinė, ir tai – svarbiausia. O jeigu įvyksta kažkas gero, vėl pažvelkite į savo atspindį veidrodyje ir pasakykite “Ačiū”. Padėkokite sau už tai, kad jaučiatės laimingi.

A

Priš veidrodį galite mokytis atleisti. Sau ir kitiems. Žiūrėdami į veidrodį, galite pasikalbėti su tais, su kuriais jūs nesiryžtate pasikalbėti akis į akį. Galite išsiaiškinti santykius su Tėvais, kolegomis, gydytojais, vaikais, meilužiais. Galite sakyti tai, ką jūs bijotumėte pasakyti kitomis aplinkybėmis. Ir prisiminkite, kad pabaigoje visada reikia paprašyti savo “pašnekovo” meilės ir pritarimo, nes būtent to jums ir reikia. Žmonės, kurie nejaučia meilės sau, paprastai nemoka ir atleisti. Čia egzistuoja tiesioginis ryšys: neatleidęs nepamilsi. Kai mes atleidžiame ir paleidžiame nuoskaudas, nusimetam nuo savo pečių nepakeliamą naštą ir atveriam širdį meilei. Žmonės sako “Net ant širdies palengvėjo!” Žinoma, juk jūs ką tik nusimetėte tokią naštą.

A

Reikia labai pasistengti, kad jūsų vaikai liautųsi jus mylėję. Bet jeigu jau taip įvyko, atleis jie jums sunkiai. Kai mes negalime atleisti, paleisti senų nuoskaudų, praeitis išstumia iš mūsų gyvenimo dabartį. Jeigu mes negyvename dabartyje, kaip mes galime sukurti ateitį? Senas praeities šlamštas pavirsta atstumiančiu savartynu.

A

Naudinga žiūrint į veidrodį kartoti afirmacijas. Tokiu būdu jūs sužinosite tiesą apie save. Jeigu iš vidaus į afirmaciją atsako pagiežingas balsas “Tu juokauji? Tai – netiesa, tu to nevertas”, vadinasi, jūs gavote vertingą dovaną. Pokyčiai neįmanomi, kol jūs nežinote, ties kuo reikia dirbti. Zyziantys netikri vidiniai balsai iš tiesų yra raktas į laisvę. Į negatyvų įsitikinimą atsakykite teiginiu: “Dabar aš esu vertas visų gėrybių. Aš leidžiu maloniems ir naudingiems išgyvenimams užpildyti savo gyvenimą”. Kartokite šį teiginį tol, kol jis taps jūsų gyvenimo dalimi.

A

Ir pagaliau – mylėkite save dabar. Nelaukite, kol jums viskas pavyks. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi – tai tiesiog įprotis. Jeigu jūs būsite savimi patenkinti dabar, jeigu galite save mylėti ir priimti iš karto, vadinasi jūs jau pasiruošę mėgautis tais gerais dalykais, kurie taps jūsų gyvenimo dalimi. Išmokę mylėti save, jūs pamilsite ir priimsite kitus. Mes negalime pakeisti kitų, todėl palikite juos ramybėje. Mėgindami ką nors pakeisti, mes prarandame daugybę energijos. Jeigu bent pusę jos mes skirtumėm sau, šiandien būtumėm visiškai kiti. Jūs negalite išmokyti kitų gyventi. Kiekvienas turi atrasti savo kelią. Viskas, ką jūs galite – pažinti save. O meilė sau – pirmasis žingsnis šiuo keliu.

A

Parengta pagal Louise Hay  knygą “Pamilk save ir būk laimingas”

A

Paskelbta Pakomentuoti

Valios elementai: ko reikia, kad valia pabustų?

Tikriausiai ne vieną dieną pasitikote mintimi “na jau šiandien tikrai pradėsiu: projektą, sportuoti, mokytis X kalbą, rašyti knygą…”, bet atėjus vakarui aptikote, kad taip nieko ir nepradėjote. Nors ir nori, ir puikiai žinai, kad norint kažką padaryti, reikia tiesiog daryti, bet niekaip nepavyksta tai kūno išnešti į lauką, tai paspausti kairiajame (ar dešiniajame) monitoriaus kampe esančio kryžiuko ir palikti “veidaknygės” erdvę, išjungti šimtas dvidešimtos pamėgto filmo serijos ar sustoti likus metrui iki šaldytuvo. Sakai sau “Na, dar dešimt minučių….mmm, na dar vienas šokolado gabalėlis ir viskas…pabaigsiu šią seriją ir tada jau tikrai…”, tačiau net nepastebi, kaip dešimt minučių virsta trimis valandomis, paskutinis šokolado gabalėlis – visa plytele, viena serija – visu sezonu. Ir tas lengvai bauginantis pojūtis, lyg būtum valdomas kažin kokių slaptų blogio jėgų, kuriančių prieš tave sąmokslą… ( 🙂 )

A

Bet gera žinia yra ta, kad ne tamsiosios jėgos atsakingos už tai, kad mes nedarome to, ką norime daryti. Už tai atsako mūsų VALIA, kuri kartais paskelbia streiką, atsisako norus paversti veiksmais ir tuomet mes sakome, kad neturime valios. Iš tiesų, valia niekur nedingsta, nes su ja yra susiję viskas, ką mes darome. Valgome, einame miegoti, bendraujame, sprendžiame konfliktus, risnojame miško taku ar paliekame kūną prieš televizoriaus ekraną – visuose procesuose dalyvauja mūsų valia. Todėl sakyti, kad neturime valios, kaip ir nebūtų visai teisinga.

A

Kad jau ir pačiai nutikdavo valios paralyžiaus priepuoliai, o dažniausiai siūlomas metodas “tiesiog daryk” suveikdavo daug rečiau, nei norėjosi, vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, kas gi ta valia ir ką su ja daryti. Kiek raidžių perskaičiau, net neįsivaizduoju, bet pagaliau nusipiešė paveikslas ir susidėliojo svarbiausi valios aspektai. Tad dalinuosi ir su jumis.

A

Valia – tai tiltas, jungiantis norą ir veiksmą, tik kartais tas tiltas transformuojasi į “pakeliamą” ir jungtis nutrūksta. Valia – tai mechanizmas, kuris veikia tuomet, kai išpildomos tam tikros sąlygos.

A

Ir pradėti vertėtų nuo žvilgsnio į norus. Kaip žinome, norėti nepakanka. Nepakanka ir suformuluoti norų pagal dvidešimt penkias taisykles. Pats savaime noras tėra abstraktus pamąstymas apie tai, kad “norėčiau sportuoti…būtų gerai pradėti medituoti…noriu atrasti tai, ko nepamečiau…”. Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu. Tad pirmasis žingsnis, įjungiantis valios mechanizmą – norą transformuojam į sprendimą. Pasakoti apie tai, kuo skiriasi noras “noriu sportuoti” nuo sprendimo “nuo šios akimirkos aš sportuoju x kartų per savaitę, po y minučių”, matyt, neverta, jūs ir pačios tai puikiai žinote, ir jeigu būsite visiškai atviros su savimi, labai greitai pajausite, ar tai jau sprendimas, ar dar tik abstraktus noras.

A

Pasak garsaus austrų psichoterapeuto Alfrid Lengle, valia turi tam tikrą struktūrą ir atlieka savo funkcijas tik tada, kai yra keturi valios elementai. Kokie gi jie?

A

A

Pirmasis elementas:

GALĖJIMAS

Ar aš galiu padaryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Atrodo, visai logiška norėti to, ką galime padaryti. Daugiau nei keista būtų sugalvoti, kad “noriu išgriauti visas sienas ir vaikščioti lubomis”. Tačiau “galėjimo” saviugda, iš tribūnos garsiai šaukianti “Tu gali viską!”, tikrai ne retai atima iš mūsų gebėjimą ADEKVAČIAI vertinti savo galimybes ir resursus. Taip, tu gali, bet ar tikrai VISKĄ? Ar tikrai žvirblis gali tapti ereliu? Galbūt jis gali tapti super-žvirbliu, pačiu žvirbliausiu žvirbliu, bet ereliu…vargu. Todėl ties šiuo punktu vertėtų apsistoti ir pamatyti savo realybę – tokią, kokia ji yra. Be pagražinimų ir iliuzijų, nes valia – realistė.

A

Jeigu objektyvi realybė rodo, kad “aš galiu”, tuomet dar verta savęs paklausti “Ar aš tikiu, kad galiu?”, nes labai dažnai mus pradeda stabdyti ne realūs dalykai, o mūsų fantazijos apie save ir supantį pasaulį. Tikėdami tam tikra tiesa, mes elgiamės šios tiesos rėmuose. “Jau per vėlu…aš dar nepasiruošus…aš negaliu nieko padaryti…aš neverta…man nepavyks…” – šie ir panašūs įsitikinimai diktuoja mūsų elgesį, pasaulėžiūrą, jų pagrindu kuriame savo gyvenimą. Mes tarsi “pritempinėjam” pasaulį iki savo tikėjimo. O pasaulis – jis toks – jis nesipriešina ir duoda tai, kuo tikime. Todėl, identifikuojame savo įsitikinimus, juos transformuojame ir keliaujame toliau.

A

O jeigu matome, kad šiuo metu negalime padaryti to, ką nusprendėme, turime pasirinkimą: arba atsisakome to noro ir apie jį pamirštame (tikriausiai žinote, kad nepadaryti dalykai lieka su mumis visur ir visada, naudodami mūsų energiją, todėl sveikiau yra atsisakyti to noro, nei jį vilktis paskui save ir nieko nedaryti), o jeigu norą pasiliekame, tuomet užduodame sau klausimą “Ko man reikia, kad galėčiau tai padaryti: ko naujo išmokti, kokių savybių tam reikia, kokių įgūdžių, su kuo pasikalbėti?” ir t.t. Ir tuomet imamės šių reikalų, judam pirmyn. O tam ir vėl reikės valios, todėl žiūrime į kitą elementą, be kurio valios mechanizmas neveiks.

A

A

Antrasis elementas:

MOTYVACIJA IR MALONUMAS

Ar man patinka daryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Kaip teigia specialistai, tam, kad veiktų valios mechanizmas, mums reikia rasti tai, kas teiks pasitenkinimą, nuo ko išgyvensime gerus jausmus, kitaip visi norai ir sprendimai labai greit virs balute ir ištekės pro durų apačią. Vieni žmonės mėgaujasi procesu, o kiti – rezultatu, todėl svarbu identifikuoti, kas motyvuoja būtent jus, kur yra jūsų malonumo šaltinis – ar tai, kas įvyks po metų, ar tie maži žingsniai, kuriuos jūs darysite kiekvieną dieną? Jūsų gyvenime juk jau buvo atvejų, kai jūs kažko siekėte, todėl prisiminkite, kaip vyko tada, kaip tada jūs jautėtės, kas jus motyvavo ir teikė malonumą. O jeigu tokios patirties neturite, yra tik vienas variantas – ją susikurti bandymų ir darymo būdu.

A

Kodėl šiuo atveju geriau vadovautis gerosiomis patirtimis, o ne ateities vizualizavimu? Moksliniai eksperimentai įrodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą jūsų sąskaitoje ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, kuri uždirbs jums pinigų. Dažnai bandymas “pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte jos” veda ne kur kitur, o į nusivylimą. Ir iš tiesų, kas būna, kai vakare sėdime ir mintyjame apie tai, kaip rytoj bėgsime, kaip puikiai jausimės, kokie būsime šaunuoliai? Tas keistas jausmas, kad visa tai jau įvyko ir nebereikia niekur bėgti… 🙂

A

A

Trečiasis elementas:

VERTYBĖS

Kaip tame, ką aš nusprendžiau daryti, bus realizuotos mano vertybės? Kiek tai yra “mano”?

A

Šis elementas yra tiesiogiai susijęs su antruoju, nes būtent mūsų vertybės ir yra pagrindinis motyvacijos, pasitenkinimo ir įkvėpimo šaltinis. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatai. Todėl, mano suvokimu, tai vienas iš kertinių klausimų, kuriam verta skirti laiko ir pastangų: kokios mano vertybės? Pats paprasčiausias būdas išgryninti savo vertybes – užduoti sau klausimą “Kas man yra svarbu? Dėl ko man tai yra svarbu? Ką man tai duoda?” ir atidžiai išanalizuoti savo gyvenimą.

A

Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad dažniausiai mes į paviršių iškeliame išorines vertybes, t.y. tas, kurias mes išmokome, o tikrosios vertybės gyvena daug giliau, jos nepriklauso proto sričiai, jos – širdyje. Įsiklausykite į savo širdį – į ką ji reaguoja su džiaugsmu? Tai ir bus jūsų vertybės. O jeigu nesigaus, visada yra būdų, kaip tai padaryti. Žodžiu, norėsite – savo vertybes atrasite 🙂

A

O jeigu jau žinote savo vertybes, belieka atsakyti į keletą klausimų, kuriuos užduoti verta, analizuojant tas situacijas, kai jūs kažką norite padaryti, bet nedarote. Galite paimti popieriaus lapą, padalinti jį į dvi dalis ir vienoje pusėje surašyti visus atsakymus į šiuos klausimus:

Kokią vertybę aš realizuoju, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

Kam dabar aš sakau “taip”?

Kokią naudą aš gaunu, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

A

O dabar kitoje pusėje surašykite visus atsakymus į šiuos klausimus:

A

Kokiai savo vertybei aš pasakysiu “taip”, jeigu padarysiu tai, ką nusprendžiau padaryti?

Ką gero man duos tai, kad aš padarysiu?

Kokia iš to nauda?

A

Atviri atsakymai parodys jums realų vaizdą ir atskleis tai, kodėl jūs nedarote to, ką norite padaryti, o pamačiusios paslėptas naudas, jūs galėsite pasirinkti, ar daryti tai, ar vis dėlto nedaryti. Juk gali būti, kad nedarymas jums teikia daug didesnę naudą, nei darymas. Gali būti ir taip, kad abiem atvejais jūs realizuosite tam tikrą savo vertybę, bet tuomet jūs galėsite pasirinkti, kuri jums svarbesnė ir nuspręsti, ką su tuo daryti toliau.

A

A

Ketvirtas elementas:

AUKŠTESNĖ PRASMĖ

Ko didesnio dalimi yra tai, ką aš noriu padaryti?

A

Dabar pasižiūrime į tai, ką norime padaryti, platesniame kontekste. Na, banalus pavyzdys: vakarais einu pasivaikščioti, nes geriau jausiuos, mano sveikata bus stipresnė, aš ilgiau gyvensiu ir sveika būsiu naudingesnė pasauliui. Šio klausimo esmė – pamatyti, kad tai, ką aš noriu padaryti, veda mane į daug didesnius tikslus. Arba neveda. Ir tokiu atveju, greičiausiai, aš boikotuosiu tai, ką noriu padaryti. Valios mechanizmas neįsijungs.

A

Štai toks tas valios mechanizmas ir elementai, be kurių valia tyliai snaudžia. Kaip tai taikyti gyvenime? Labai paprastai. Imam tą norą, kurio mes niekaip nerealizuojame, ir pirmiausiai jį išnagrinėjame pagal šiuos punktus:

A

Noras ar sprendimas?

Ar galiu?

Ar patinka, ar motyvuoja?

Ar tai yra “mano”? Kokias vertybes realizuoju, kai darau ir kai nedarau?

Kokia to aukštesnė prasmė?

A

Ir jeigu noras lieka, tuomet darome sekantį žingsnį: IŠ KARTO atsistojame ir padarome tai, ką norime padaryti. Kad ir ne viską iš karto, bet bent jau mažą žingsnį. Vėliau, rytoj ar pirmadienį netinka. Pradėkite vertinti tą laiką ir darbą, kurį ką tik atlikote. O aukščiau išvardinti žingsniai padės geriau suvokti save ir stiprinti savo valią.

A

O jeigu nutiko taip, kad bežiūrėdamos į vis atidedamus norus staiga supratote, kad tas noras buvo iš vis ne jūsų, sveikinu – jūsų gyvenimas ką tik palengvėjo!

A

Su šilčiausiai linkėjimais,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kur dingsta pagarba ir dėkingumas?

Pasirodo, kad pagarbos ir dėkingumo apraiškas itin veiksmingai naikina vienas virusas, kuris, rodos, yra gan plačiai pasisėjęs, nes kai pabraidai viešoje erdvėje, supranti, kiek daug žmonių yra juo užsikrėtę. Abejingi ir negerbiantys visko, kas bent per plauką neatitinka jų matymo, manymo, akių spalvos, apimčių, skonio, svorio ir dar nežinia ko.

A

Mat jeigu kokia rūtų fėja (ar fėjinas) turi apvalų rūtų darželį, ji šventai tiki, jog ir visi kiti pasaulyje egzistuojantys rūtų darželiai privalo būti apvalūs. O jeigu kažkas drįsta kvadratinį užveisti – vargas jam, toji fėja jaučiasi turinti visas teises apmėtyti jį akmeniniais žodžiais, apsmaigstyti aštriais epitetais ar nusiųsti ten, kur net vėžiai nežiemoja. Ir baisoka yra tai, jog palengva tai tampa norma.

A

Bet dėl to kalti ne mes, kad nei pagarbos, nei dėkingumo šiam pasauliui nebejaučiam. Nei kaimynui, nei sau, nei dangui. Kaltas virusas, kurio pavadinima “taip turi būti”. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis visiškai nekaltai, bet iš tikrųjų – itin klastingas ir pavojingas.

A

Iš kur jis randasi ir kaip jį pasigaunam?

A

Štai gyvena sau mergaitė ir kiekvieną dieną girdi, kokia ji turi būti, kaip turi elgtis, ką galvoti, ko norėti. Kiekvieną dieną prieš jos akis mojuojama idealiu paveikslu, kurį ji privalo atitikti. Ir kai ji elgiasi taip, kaip paveiksle įrašyta – viskas gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Bet, neduok dangau, jeigu mergaitė nukrypsta nuo tos teisingos trajektorijos ir padaro kažką, kas niekaip neįtelpa į “taip turi būti” rėmus, ant jos užgriūna visa rūstybė ir tuoj pat parodoma, kad ji “nusimušė” nuo kurso ir privalo skubiai grįžti į “teisingą kelią”.

A

Tu privalai sutvarkyti virtuvę! Sutvarkei? Padarei viską-viską, kaip šeimos instrukcijoje nurodyta? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Išplovei indus, bet dulkių nuo spintelių nenušluostei? A-ja-jai, kokia tu negera, nes dulkės turi būti nušluostytos!

A

Iš mokyklos dešimtuką parnešei? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Kąąąąąą???? Tik septyni???? O siaube, kaip tu taip gali! Taip mokysies, galėsi eiti gatvių šluoti! Tu mums gėdą darai!

A

Aukso medaliu mokyklą baigsi? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Tik sidabro? Si-dab-ro??? Pffff, va kad aukso būtų, tada joooo…bet ko daugiau iš tavęs tikėtis.

A

Pagirti? Atleiskite, o už ką? Už ką dėkoti ar gerbti? Juk ji daro taip, kaip turi būti, tai, ką privalo, kas į jos pareigas įeina. O kas dėkoja už pareigų atlikimą? Čia kaip teisinėje sistemoje – už įstatymų pažeidimą baudžiama, o už jų laikymąsi niekas apdovanojimų neskiria.

A

Ir toks požiūris visur.

A

Žmona pasitiko su garuojančia vakariene ir į lentynas sudėliotais vaikais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

O kur vakarienė? Nespėjai? Tai kas tu per žmona?

A

Vyras rūpinasi ir kančioje maklinėja su tavimi prekybos centrais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Su draugais? Futbolą? Tu visai manęs nemyli!

A

Dėkoti žmonai už vakarienę? Vyrui už rūpestį? Vaikui už tai, kad išplovė grindis? Nesąmonė, juk jie daro tai, kas jiems priklauso. Taip ir turi būti!

A

Ir tokioje koordinačių sistemoje dėkingumas ir pagarba galimi tik už žygdarbius, už tuos veiksmus, kurie smarkiai viršyja tai, ką tu privalai. O kritika, bausmės, priekaištai, nepasitenkinimai tyko už kiekvieno kampo. Todėl kad “taip turi būti” – ne apie realybę, o apie asmeninius idealus.

A

Idealus vaikas…ideali žmona…idealus vyras… A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Nori pagarbos ir dėkingumo? Šoktelk dar aukščiau ir tada galbūt…Užsitarnauk, nes jeigu tik tai, ką privalai, už ką tave gerbti? Savaime suprantama.

A

O už ką tuomet gerbti save? Žygdarbiais negali pasigirti, o net jeigu ir nuveikei gyvenime kažką reikšmingo, jau seniai išmokai menkinančią frazę “Kas čia tokio, mano vietoje bet kas taip padarytų…”. Taip ir turi būti. Savaime suprantama. Šaunuolė, žinoma, bet…bet kas…tą patį…

A

Bet realybėje nėra jokių “taip turi būti” ir “savaime suprantama”. Jeigu kažkas dėl tavęs kažką daro, jis daro tai tik dėl to, jog taip nusprendė. Ir bet kurią akimirką jis gali nuspręsti kitaip. Ir nebedaryti. Galėsi piktintis ir sakyti “taip neturi būti”. Bet taip yra. Nes vien tai, kad kitas žmogus savo noru kažką daro dėl tavęs, jau yra verta dėkingumo ir pagarbos. Ir žmona, kiekvieną dieną gaminanti vakarienę. Ir vyras, leidžiantis su tavimi laiką taip, kaip nori tu. Ir vaikas, išplovęs indus, bet pamiršęs nušluostyti dulkes.

A

Pasaulyje, kuriame pripažįstama kiekvieno žmogaus laisva valia elgtis taip, kaip jis nori elgtis, kuriame pripažįstama kiekvieno teisė kažką daryti ar nedaryti, yra vietos dėkingumui ir pagarbai. O “taip turi būti” pasaulyje telieka vietos nepagarbai, kritikai ir menkinimui.

A

Ačiū, kad perskaitei!

A

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A