pakilti

Tiesiog nustok stengtis būti laiminga…

-  Ar tu kada nors buvai laimingas? – paklausė sūnus mirštančio tėvo, su kuriuo nesimatė daugiau nei dešimt metų. - Laimingas? Kodėl klausi tokių dalykų? Laimė – tai didžiausias šio amžiaus mitas…   Tai ne realybėje vykusi scena, tai – vieno filmo epizodas, netikėtai pažadinęs ir mano labai seną prisiminimą. Kažkada, atrodo lyg praeitame gyvenime, panašų klausimą aš uždaviau savo močiutei – pačiam šilčiausiam ir didžiausią širdį turinčiam žmogui iš visų mano gyvenime sutiktų žmonių. Pamenu, kaip išgirdusi mano klausimą, ji tik švelniai šyptelėjo dangaus žydrumo akimis ir neatsitraukdama nuo lysvėje pūpsančių burokų atsakė “Oi, vaikeliuk, nesuku aš...

Skaityti daugiau

Pozityvumo spąstai

Kartais būna taip, kad žmogų, pavargusį nuo visko ir pradėjusį ieškoti sprendimų, po apsilankymo kokiame seminare, vieno ar kito vaizdo įrašo peržiūros ar perskaitytos knygos staiga ištinka “nušvitimas”. Jis sako “dabar aš viską supratau, aš viską žinau…ir kaip reikia gyventi, ir kaip reikia mąstyti, ir…”. Ir viena iš pirmųjų idėjų, kuri skamba pakankamai garsiai ir plačiai – reikia pradėti mąstyti pozityviai ir liautis mąstyti negatyviai. Nes pirmasis variantas – gerai, o antrasis blogai.   Bet ar iš tiesų viskas taip paprasta ir vienareikšmiška? Ar tikrai gyvenimas toks siauras ir primityvus, kad jį galima sutalpinti į vieną,...

Skaityti daugiau

Kodėl tu taip darai? Pasiteisink ir palengvės…

Kiekvieną dieną tenka girdėti daugybę pasiteisinimų - nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mes mokame tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodamos pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakėme ar nepasakėme, padarėme ar nepadarėme, kodėl esame tokios, o ne kitokios, gyvename taip, o ne kitaip. Ir net jeigu žinome, kad kitiems gal vertėtų sakyti "atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara", pačios sau vis vien turime prikaupusios nemažą rinkinį pasakų, kuriomis pačios tikime ir pateisiname savo poelgius bei visą gyvenimą. Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į šią temą? Nes...

Skaityti daugiau

ATLEISTI AR NEATLEISTI?

Apie atleidimo svarbą kalba visi – religijų atstovai, psichologai, įvairiausių pakraipų mokytojai. Ir atrodytų, jeigu tai taip svarbu – imi ir atleidi. Juk nepriklausomai nuo socialinio statuso, amžiaus ar piniginės storio, kiekvieno gyvenime būna situacijų, kai galvojam, jog su mumis pasielgė neteisingai, mus nuskriaudė, įskaudino, o kiekvienoje situacijoje išgyventas skausmas palieka savo pėdsaką – nuoskaudą. Ir kas žino, kiek tų pėdsakų esam sukaupę. Gali būti, kad pripėduota visai nemažai...

Skaityti daugiau

Melagingos mintys, kurios atitraukia nuo to, ko mes norime

Mūsų protas – nuostabi erdvė, kurioje gali gimti įkvepiantys kūriniai, įdomios idėjos, patrauklūs paveikslai. Bet taip pat čia kuriamos ir ne mažiau išradingos “pasakos” apie save ir gyvenimą, puokštės pasiteisinimų, daugybė “atsiprašymų” ir visa tai, kas mus įtikina, jog nereikia daryti to, kas tikrai bus naudinga. Ir nors tai žinome, bet dažnai kažkodėl pasirenkame tai, kas gerai pažįstama, įprasta ir negresia jokiais pokyčiais. Nors ir suprantame, kad diena iš dienos darant tą patį, kitaip nebus niekada, bet ir toliau tęsiame šią nesibaigiančią istoriją.   Kokias gi “pasakas” suokia mums protas? Štai kelios, gan dažnai sutinkamos istorijos.   Kitos tai...

Skaityti daugiau

Du keliai. Kuriuo einate?

Gyvenime yra du keliai - meilės kelias ir baimės kelias. Šie du keliai – tai visiškai skirtingi pasauliai. Tai - atskaitos taškas, padedantis išsiaiškinti, kuo paremtas mūsų gyvenimas, kas mums svarbu ir kur mes einame. Tokio atskyrimo reikia mūsų logiškai mąstančiam protui, kad jam būtų lengviau suprasti įvykius ir bent kažkiek paaiškinti mūsų sprendimus. Kokie gi šių kelių ypatumai? Juos nuostabiai atskleidžia meksikiečių autorius Migelis Ruizas savo knygoje "Meilės menas". A A MEILĖ NEKURIA ĮSIPAREIGOJIMŲ. Baimė – tai nuolatiniai įsipareigojimai. A Eidami baimės keliu, mes vienus ar kitus dalykus darome tik dėl to, kad privalome. Mes tikimės, kad ir kiti elgsis...

Skaityti daugiau

Jeigu aš pykstu…

Jeigu aš pykstu ant tavęs, tai nereiškia, kad aš tavęs nemyliu. Priešingai - tai reiškia, kad tu priartėjai prie manęs ir esi man svarbus.   Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad noriu su tavimi išsiskirti. Tai reiškia, kad noriu atrasti ryšį su tavimi ir viską išsiaiškinti. Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad su manimi neįmanoma susikalbėti.   Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad noriu tau pakenkti. Tai reiškia, kad aš noriu susitarti prieš tai, kai mes pradėsime vienas kitą skaudinti.   Jeigu aš pykstu ant tavęs, tai nereiškia, kad tu esi blogas. Tai reiškia, kad tu padarei tai, kas man nepatinka.   Jeigu aš pykstu,...

Skaityti daugiau

Tavęs nėra per daug…

Paklausyk. Dabar. Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus. Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi. Visa. Be jokių išimčių. Ne smulki prisitaikanti dalelė. Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais. Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum. Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:   tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…   Todėl, kad tu, mergyt, esi saulė ir mėnulis, ir žvaigždės. Tu – galia, valdanti potvynius ir atoslūgius. Tu – nekontroliuojamas klyksmas pilnatyje....

Skaityti daugiau

Nežinomybės baimė. Ko tu bijai iš tikrųjų?

Gyvenime kartais nutinka taip, kad stovi, žmogau, kryžkelėje, ir nežinai, kuriuo keliu eiti. Pasuksi į dešinę – žirgą prarasi. O jei žirgo neturi, prarasi batus. Pasuksi į kairę – išmes iš smėlio dėžės su visais žaislais. Nueisi tiesiai – prieisi vandenyno kraštą, o plaukti dar nemoki. Bet gali išmokti. Ir kai tai žinai, pasirinkti daug lengviau. Tačiau dažnai trypčioji vietoje ir negali apsispręsti, į kurią pusę sukti, kurį kelią pasirinkti, nes kelias su aiškia pabaiga būna tik pasakose, o realybėje – kurį kelią bepasirinktum, nežinai, kas tavęs jame laukia.   Tiesa, dar yra galimybė grįžti atgal....

Skaityti daugiau

Mano dryžuotas gyvenimas

Jis atėjo pas mane pačiu sunkiausiu momentu. Tada, kai smulkios nesėkmės, nemalonumai ir kiti nesmagumai pasiekė tokį kiekį, jog susiliejo į vientisą, tamsią ir pabaigos neturinčią juodą juostą.   Teisybę sako “Bėda viena nevaikšto”. Tikrai nevaikšto. Atrodo, kad viena smulki bėda užsuka į mano erdvę, apsidairo, pamato, kad čia yra vietos pasilinksminti ir ima šaukti iš pasitenkinimo: “Ei, chebryte, lėkit čia, bus smagu!” O po tokio kvietimo visa gauja pačių įvairiausių bėdų sugarma ir pradeda trypti švelnią mano sielos pievelę. Viską suėdusios ir sunaikinusios, leidžiasi ieškoti kitos aukos, vietoje žaliuojančios vejos palikdamos sutryptą lauką ir šviežiai garuojančias...

Skaityti daugiau