pakilti

Plastinė sparnų operacija arba augimo etapai

Taip, kaip vikšras tampa drugeliu, taip ir mes praeiname tam tikrus augimo etapus. Susitikę su vidinio nepatogumo, nepasitenkinimo pojūčiu, mes beveik visada keliaujame ta pačia spirale. Beje, bet kuriame etape mes galime sustoti ir gyventi toliau. Vienintelis dalykas, kuris mus stumia į priekį – svarbiausias, taip lengvai aptinkamas, stebint vaikus, ir toks išsibarstęs suaugusiųjų pasaulyje – prasmės paieškos. A Atsikratyti to vidinio nepasitenkinomo, diskomforto mes bandome paprasčiausiais būdais. Visų pirma, mes tiesiog jį neigiame. Juk viskas gerai. Visi taip pat. Mes taip pat gavome į kailį. Ir ką? Išaugom. Vėliau mes pradedame ieškoti kaltų. Tai – vaikystės trauma....

Skaityti daugiau

Išsaugok mane savo širdyje

Pamenu, kai mokykloje aš nelaukdavau mokslo metų pabaigos. Ne todėl, kad labai patiko mokytis, o todėl, kad būdavo baisu, jog tie, su kuriais artimai bendravome, po vasaros atostogų mane pamirš. Taip, mano veidą ir vardą jie prisimins, bet pamačius mane, jų širdyse neprabus nei jaudulys, nei džiaugsmas, nei šiluma. Mes susitiksime pirmąją rudens dieną ir aš susidursiu su šaltais ir bereikšmiais žvilgsniais. “Aš taip džiaugiuosi tave matydama!”, - džiugiai šūktelsiu aš ir jau tiesiu rankas apsikabinimui, bet išgirsiu tik abejingai šaltą “Tu? A-a-a, nu gerai”. Ir tada pasijausiu nejaukiai, gal net kvailokai, tarytum apie santykius nežinočiau kažin kokių labai svarbių dalykų, kuriuos žino jie...

Skaityti daugiau

Visi mes klystame (jūs taip pat…)

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Vaikystėje aš galvojau, kad “vidutinybė” – tai daržovė. Dar daugiau: bijojau, kad mane privers ją valgyti. O dar – kad mano brolis moka teleportuotis, nes jis dingdavo iš uždaryto sandėliuko mūsų močiutės name (vėliau aptikau, kad ten visada buvo langas į kiemą). O dar, kai...

Skaityti daugiau

„SAVISABOTAŽAS“. Kaip mes trukdome pačios sau ir ką su tuo daryti?

99% motyvacinių straipsnių, knygų ir seminarų atkakliai kartoja “Na, susiimk pagaliau, žmogau! Išsikelk tikslus, sudaryk aiškų planą, pasiruošk galimiems sunkumams ir būtinai nusiteik pergalei! Тu gali! Тu viską gali! Viskas tavo rankose!” Skamba tikrai įkvepiančiai. Tačiau kodėl tūkstančiai planų, norų ir tikslų taip ir lieka neįgyvendinti?   Pirmiausiai, verta prisiminti, kad idealiai sudaryti planai tiesiog neveikia. Visuomet atsiranda force-majeure aplinkybių. Pavyzdžiui, jūs netikėtai pramiegate patį svarbiausią savo gyvenimo susitikimą, kuriam ilgai ruošėtės, repetavote visus galimus atsakymus į visus įmanomus klausimus, keturias valandas rinkote drabužius. Bet tą lemtingą rytą nubudutote tuo laiku, kai jau turėjote būti susitikime. Arba ilgai...

Skaityti daugiau

Ko verta mokytis?

Dažnai dalykai, kuriuos mes įpratę daryti, mus uždaro į spąstus ir įšaldo mūsų gyvenimą. Mokydamiesi naujų įpročių, savybių, požiūrių, mes išsilaisviname ir suteikiame gyvenimui daugiau spalvų. Kai mes išmokstame kažką naujo, tai mus pagauna ir neša gyvenimo upe pirmyn. Ko vertėtų pasimokyti, kad gyventi būtų smagiau ir paprasčiau?   Liaukitės vertinti kitus žmones. Ne visada verta apie žmones spręsti pagal tai, ką jie jums parodo. Tai, ką jūs pamatėte, tėra ta dalis, kurią žmogus norėjo jums parodyti, arba ta, kurią išprovokavo stresas ir skausmas. Labai dažnai mes padarome skubotas išvadas, sukeldami sau ir kitiems nerimą, skausmą ar pyktį....

Skaityti daugiau

Tiesiog nustok stengtis būti laiminga…

-  Ar tu kada nors buvai laimingas? – paklausė sūnus mirštančio tėvo, su kuriuo nesimatė daugiau nei dešimt metų. - Laimingas? Kodėl klausi tokių dalykų? Laimė – tai didžiausias šio amžiaus mitas…   Tai ne realybėje vykusi scena, tai – vieno filmo epizodas, netikėtai pažadinęs ir mano labai seną prisiminimą. Kažkada, atrodo lyg praeitame gyvenime, panašų klausimą aš uždaviau savo močiutei – pačiam šilčiausiam ir didžiausią širdį turinčiam žmogui iš visų mano gyvenime sutiktų žmonių. Pamenu, kaip išgirdusi mano klausimą, ji tik švelniai šyptelėjo dangaus žydrumo akimis ir neatsitraukdama nuo lysvėje pūpsančių burokų atsakė “Oi, vaikeliuk, nesuku aš...

Skaityti daugiau

Pozityvumo spąstai

Kartais būna taip, kad žmogų, pavargusį nuo visko ir pradėjusį ieškoti sprendimų, po apsilankymo kokiame seminare, vieno ar kito vaizdo įrašo peržiūros ar perskaitytos knygos staiga ištinka “nušvitimas”. Jis sako “dabar aš viską supratau, aš viską žinau…ir kaip reikia gyventi, ir kaip reikia mąstyti, ir…”. Ir viena iš pirmųjų idėjų, kuri skamba pakankamai garsiai ir plačiai – reikia pradėti mąstyti pozityviai ir liautis mąstyti negatyviai. Nes pirmasis variantas – gerai, o antrasis blogai.   Bet ar iš tiesų viskas taip paprasta ir vienareikšmiška? Ar tikrai gyvenimas toks siauras ir primityvus, kad jį galima sutalpinti į vieną,...

Skaityti daugiau