Paskelbta Pakomentuoti

Kodėl mes teisinamės? Kognityvinio disonanso fenomenas.

Kažkada atrodė, kad aš beveik nesiteisinu. Bet kai kartą gavau užduotį savaitę nesiteisinti, tas atrodymas subyrėjo į šipulius ir teko pripažinti, kad vis tik mano dienos pripildytos pačių įvairiausių pasiteisinimų – nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mokėjau tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodama pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakiau ar nepasakiau, padariau ar nepadariau, kodėl esu tokia, o ne kitokia, gyvenu taip, o ne kitaip. Ir net jeigu kartais pavykdavo kitiems nedrąsiai tarstelti “atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara”, pati sau ir toliau sekdavau gan išradingas pasakas, kuriomis sėkmingai pateisindavau savo poelgius bei visą gyvenimą.

A

Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes teisinamės? Visų pirma, dėl paprasto dalyko – tol, kol teisinamės, mes atitraukiame dėmesį nuo to, kas mums iš tikrųjų yra svarbu ir įsiveliame į pabaigos neturintį saviaupgaulės žaidimą “aš esu gera, gera ir dar geresnė…”.

A

Pamenat, kai vaikystėje nutikus tam, kas neatitiko mūsų tėvų įsivaizdavimo, jie įnirtingai klausdavo “Tu kodėl taip padarei, ąąąąąą?”, o mes negalėjome to paaiškinti, nes dar buvome per mažos, dar žodžių trūko, o ir iš viso nežinojome, kad savo elgesį reikia pagrįsti vienu ar kitu argumentu. Padarėme ir padarėme – tada atrodė mums, bet paaugome, supratome klydusios ir išmokome kurti istorijas, atsakančias į klausimą “Kodėl tu tai padarei?”, paaiškinančias mūsų elgesio priežastis bei sujungiančias atskirus gyvenimo epizodus į vientisą ir iš pirmo žvilgsnio logiškai atrodantį paveikslą. Ir kartais istorijos būna vertos Oskaro, bet kad ir kaip įmantriai beskambėtų, jomis siekiame vienintelio tikslo – išsaugoti savo “veidą” tėvų, kitų žmonių ir savo pačių akyse.

A

Mums kaip oro reikia istorijų, apsaugančių mūsų susikurtąjį “AŠ” bei išsaugančių iliuzinį pojūtį “aš esu gera savo ir kitų žmonių akyse”…

A

Pasaulyje žinomas socialinis psichologas Leon‘as Festiger‘is suformulavo kognityvinio disonanso teoriją. Ši teorija aprašo tai, kaip mes racionalizuojame ir paaiškiname savo elgesį. Tuomet, kai vienu metu mes susiduriame su dviem prieštaraujančiomis, bet mums svarbiomis idėjomis (mintimis, nuomonėmis, interpretacijomis), mus ištinka kognityvinis disonansas. Atsiradusi idėjų priešprieša, viduje sukelia konfliktą, kuris kelia grėsmę asmenybės vientisumo ir nuoseklumo idėjai. Tokio konflikto sukeliamas diskomfortas yra prilyginamas išgyvenimui, sukeliamam sveikatai ar gyvybei gresiančiose situacijose.

A

Organizmo lygmenyje toks konfliktas sukelia streso reakciją. Natūralu, kad tokiu atveju organizmas pradeda ieškoti būdų, kaip išspręsti nepalankią situaciją, keliančią nemalonius išgyvenimus. Todėl toliau, vedama „savęs išsaugojimo“ tikslo, mūsų psichika pasirenka greičiausią ir mažiausiai energijos reikalaujantį būdą stabilumui pasiekti. Loginiai sprendimai yra ignoruojami, nes jiems reikia daugiau laiko ir energijos, todėl konfliktas pašalinamas paprasčiausiu būdu: žmogus keičia idėjas taip, kad jos geriau atitiktų viena kitą. Priklausomai nuo situacijos, žmogus gali sutikti su bet kokiu iškraipymu ar neigimu, vien tam, kad pateisintų savo elgesį, apsaugotų savo AŠ ir išlaikytų teigiamą savęs įsivaizdavimą. Kritinis vertinimas tokiais atvejais dažniausiai „išjungiamas“.

A

Vienas ryškiausių pavyzdžių L. Festinger‘io darbuose yra istorija apie ponią Marian Keech – moterį, kuri išpranašavo potvynį, turėjusį sunaikinti visą žmoniją. Drauge su potvyniu ji išpranašavo ir sprendimą: norint išgelbėti pasaulį, būtina suburti grupę žmonių, kurie tam tikru laiku pasitiks ateivius iš kitos planetos, ir pasiaukos vardan visos žmonijos išgelbėjimo. Marian atrado sekėjų ir tokią grupę subūrė. Gyveno ši „gelbėtojų“ grupelė atsiskyrusi, o nemažai grupės narių paliko darbus, šeimas, turtus. Nu o kam, jeigu išskraidins…

A

Grupės veikla atkreipė ir socialinių psichologų dėmesį. Tarp jų buvo ir Leon‘as Festinger‘is. Jiems buvo įdomu išsiaiškinti, kaip gi elgsis grupės nariai, jeigu pranašystė neišsipildys. Ieškodami atsakymų, L. Festinger‘is su bendraminčiais patys įsiliejo į grupės gretas ir iš vidaus stebėjo jos gyvenimą.

A

Grupės nariai gyveno taikiai, niekur nereklamavo savo idėjų, atsisakydavo interviu ir nesiekė į grupę pritraukti kuo daugiau žmonių. Ir štai atėjo išpranašauto potvynio laikas. Grupės nariai jau buvo pasiruošę ir laukė atvykstančių ateivių, kurie turėjo juos pasiimti drauge. Tačiau nurodytu laiku joks kosminis laivas neatvyko. Neatvyko jis ir po kelių valandų. Grupės nariai pradėjo nerimauti, jautėsi nusiminę, nusivylę. Tačiau niekas nesiskirstė, o tyloje kažko vis dar laukė. Artėjant rytui Marian Keetch veidas staiga pasikeitė ir suspindo. Ji iškilmingai pranešė, jog dėka susirinkusiųjų tikėjimo, dėka to, ką jie padarė, Dievas nusprendė apsaugoti žmoniją nuo katastrofos. Grupės džiaugsmui ir susižavėjimui nebuvo ribų. Kitą dieną visi grupės nariai pradėjo pasakoti visiems apie jų atliktą žygdarbį. Jie tapo itin aktyvūs ir iš visų jėgų stengėsi papasakoti šią istoriją kuo didesniam skaičiui žmonių.

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Kas įvyko iš tikrųjų?

A

Be jokio kritinio mąstymo patikėję pranašyste, Marian šalininkai paaukojo labai daug. Ir kai pranašystė neišsipildė, atsirado kognityvinis disonansas – susidūrė dvi priešingos kognicijos. Pirmoji – norima realybė, t.y. tikėjimas tuo, kad pranašystė išsipildys, ir šio momento laukimas. Antroji – tai faktinė realybė, kurioje pranašystė neišsipildė.

A

Vienu metu egzistuojančios nesuderinamos kognicijos veikia griaunančiai: konfliktas destabilizuoja psichiką ir organizmą visumoje, todėl būtina kuo greičiau surasti sprendimą ir išeitį. Pripažinti savo tikėjimo absurdiškumą reikštų suduoti stiprų smūgį sau, nes už idėją buvo sumokėta labai didelė kaina. Todėl būtina kuo greičiau surasti savo elgesio pateisinimą, kuris patvirtins tokio elgesio pagrįstumą. Ir grupės nariai padarė du dalykus.

A

Pirma. Jie patikėjo tuo, jog susirinkę drauge, išgelbės visą žmoniją nuo žūties… jokios kritikos neatlaikanti idėja, bet tokiu būdu, visa tai, ko jie atsisakė, įgavo prasmę. O grupės lyderės išsakyta naujoji mintis tapo visiems gelbėjimosi ratu, išgelbėjusiu nuo baisingų išgyvenimų.

A

Antra. Patikėję nauja idėja, jie turėjo kažkokiu būdu įrodyti savo teisumą. O tai buvo galima padaryti, pritraukiant naujus sekėjus, nes įtikinę kažką savo idėja, jie įtikino ir save savo pačių teisumu. „Jeigu dar kažkas tiki, kad aš ne be reikalo viską paaukojau ir laukiau atskrendančių ateivių, vadinasi, aš prisidėjau prie žmonijos išgelbėjimo, todėl nėra ir priežasčių abejoti mano veiksmais. Tai rodo, kad aš viską padariau teisingai.“ – kažkaip taip galėjo svarstyti grupės nariai. Rezultatas – vidinė ramybė. Na ir kas, kad pasiekta saviapgaulės keliu…

A

Kognityvinio disonanso fenomenas būdingas kiekvienam šios planetos gyventojui. Ne tik mistika tikintiems 😉 Pavyzdžiui, prieš įsigydami mobilųjį telefoną, mes lyginame įvairius modelius. Reklamuodami prekes, gamintojai demonstruoja jų gaminio pranašumą, funkcijas ir galimybes. Prieš įsigydami vieną ar kitą modelį, mes tyrinėjame, žiūrinėjame skirtingus telefonus, t.y. renkamės. Pasirinkę kažkurį modelį, mes jį įsigyjame. Įsigyjame vieną ir atmetame kitus.

A

Žiūrint iš subjektyvaus požiūrio taško, mes pasirenkame optimalų variantą. Bet jeigu žiūrėsime ne į reklaminius pažadus, o į objektyvią pusę, pamatysime, jog pagal parametrus ir galimybes visi modeliai, esantys vienoje kainų grupėje, beveik niekuo nesiskiria, išskyrus spalvą ir formą. Tačiau, mes šventai tikėsime, kad mūsų pasirinkimas – tai pats geriausias variantas, koks tik gali būti. O susidūrę su priešinga nuomone, t.y. su informacija, keliančia abejonių dėl mūsų pasirinkimo, mes ją ignoruosime net ir tada, jeigu ji bus tiksli. Jeigu tokią informaciją vis tik priimsime, mes pradėsime ieškoti pateisinimo savo veiksmams. „Mano telefonas vis tiek geresnis…va, kaimynas nusipirko kitą ir po mėnesio sugedo…tame modelyje tiesiog neįmanoma suprasti, kas kur yra…o tas modelis labai blogai gaudo ryšį, kai esi pirmame aukšte“. Na, ir taip toliau…Tokiu būdu mes apsaugosime save nuo diskomforto ir išsaugosime teigiamą savo paveikslą.

A

Ir dar daugiau – mes ieškosime mūsų teisingo pasirinkimo įrodymų visur – spaudoje, draugų žodžiuose ir panašiai. Aptikę informaciją, įrodančią mūsų pasirinkimo teisingumą, mes būtinai  ją pastebėsime ir jausime teigiamas emocijas, nes nesąmoningai ją vertinsime kaip tarnaujančią mūsų naudai. „Aš nusipirkau gerą telefoną, vadinasi, aš esu protinga, gera ir t.t.“

A

Kiekvienas žmogus linkęs racionalizuoti savo elgesį, t.y. protingai jį paaiškinti ir pagrįsti tam, kad jis (elgesys) atrodytų logiškas tiek pačiam žmogui, tiek ir šalia esantiems. Tokia jau yra žmogaus prigimtis. Paaiškinimas būtinas žmogui kaip oras. „Aš darau tai todėl, kad…“ – sakinio tęsinys gali būti bet koks. Pats žmogus turi vertinti savo elgesį kaip protingą ir aiškų, nes kitaip randasi grėsmė AŠ vientisumui. Todėl nuolat „budintis“ išgyvenimo instinktas atlieka tiesioginę savo pareigą visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau ne visada elgesio paaiškinimas būna adekvatus ir atitinkantis tikrovę: dažnai, siekiant nusiraminti, racionalizacija pasiekiama saviaupgaulės būdu, kai norimas rezultatas pateikiamas kaip realus, juoda pateikiama kaip balta. Tokia iliuzija nėra nekenksminga. Kaip sakė gerbiami psichologai Pratkanis ir Aronson‘as „nepriklausomai nuo to, kaip neracionaliai mes elgiamės iš tikrųjų, mes stengiamės atrodyti išmintingi tiek savo, tiek kitų žmonių akyse“.

A

Deja, dažnai už iš pažiūros racionalių paaiškinimų slepiasi visiškai neracionalūs, bloginantys gyvenimo kokybę ir keliantys kančią…

A

Taigi, kartais naudinga kritiškai vertinti savo mintis. Ir pamėginti nesiteisinti… Įdomios patirtys gali nutikti 🙂

A

P.S. Jeigu nusibodo teisintis ir dar šiais metais norite sustiprinti savo vidų, kviečiu prisijungti prie kurso VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Buvo baisu… arba gyvenimas narvelyje

Visą gyvenimą buvo baisu… Baisu išsakyti savo nuomonę, pasidalinti mintimis, pranešti pasauliui apie tai, kas esu ir apskritai – kad esu… Norėtum kažką pasakyti, o gerklėje įstringa gumulas ir tu tyli, šypsaisi ir pritariamai linksi galva. Norėtum kažką parašyti, bet baisu taip, kad pamiršti kvėpuoti, ir sparčiai pabėgi prie kitų reikalų, galvodama “ai, ne dabar, dabar svarbesnių reikalų yra”.

A

Girdi nuostabią muziką ir norėtum valso ritmu prasisukti erdvėje, bet iš kojų išaugusios baimės šaknys sustingdo tave gyvenimo kamputyje. Norėtum pribėgti ir apglėbti kažkada sutiktą žmogų, bet tik santūriai šypteli ir lieki savo vietoje.

A

Ir kiekvieną kartą, kai “norėtum, bet negalima”, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. Nes…

A

Priežasčių, kodėl nedrįstame reikštis taip, kaip jaučiame, taip, kaip norėtumėm, yra ne viena. Tai ir skaudžios praeities patirtys, ir vaikystėje lyg mantra kartoti žodžiai “tu geriau patylėk…būk savo vietoje…neprisigalvok nesąmonių…nedaryk mums gėdos…”. O tada dar negalėjai šių žodžių įvertinti kritiškai ir jie tapo tavo tiesa, kurią nešiesi su savimi dešimtmečiais. Nes tik gyventi “būk kaip visos ir neišsiskirk” buvo daugiau ar mažiau pakenčiama…

A

Tada, kai susitikai su suaugusiųjų reakcija ir jų nepritarimu tavo pasireiškimams, nusprendei, kad tokia, kokia esi, nesi verta jų meilės ir priėmimo.

A

Skaudėjo.

A

O kad būtų lengviau, nusprendei nerodyti savo netobulumo tokiam idealiam ir kritiškai nusiteikusiam pasauliui. Nes tada tiesiog negalėjai kitaip paaiškinti, kodėl jie tave atstūmė ir nepalaikė.

A

Tada dar tikėjai, kad jeigu labiau pasistengsi, jeigu atitiksi jų lūkesčius, jie būtinai priims tave į savo širdis.

A

Tada dar nežinojai, kad turi teisę būti netobula, turi teisę klysti, turi teisę būti kitokia, turi teisę į pagarbą ir meilę. Tada dar nežinojai, kad tu gali išreikšti pyktį ir apginti savo teisę. Buvo per daug pavojinga. Ir todėl visą pyktį nukreipei į save, sutikai su tuo, ką sako jie, pradėjai savęs nekęsti ir gėdinti. Tu uždraudei sau reikštis pasauliui taip, kaip norėtum, ir įpratai bjauriai elgtis su savimi, paversdama save nuliu ir atmesdama tai, kas tavyje yra tikra, ir prašosi į laisvę.

A

Ir dabar, kiekvieną kartą, kai tik nori atsiskleisti pasauliui, išgirsti viduje tuos pačius balsus, kurie nuolat tave baksnoja ir stabdo. Ir tu stovi. Žiūri iš savo nervelio į gyvenimą stebėtojo akimis, matydama, kaip kitos leidžia sau reikštis, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. O kad bent kažkiek užsimirštum, užimi kritiko poziciją ir mintyse sakai “nesąmonėm užsiima… kaip taip galima…ir ką ji sau galvoja…”.

A

Taip, stebėtojo narvelis apsaugo ir net suteikia malonumo. Kai tyli ir mintyse kritikuoji kitus, jautiesi nepažeidžiama. Bet…gyvenimas narvelyje atima šansą kažką pakeisti. Pasilikdama jame, tu pasirenki nuoskaudas ir uždarumą, atsisakydama galimybės atsiverti ir būti suprasta. Ir už tai gali sumokėti labai didelę kainą, ypatingai tada, kai ateina metas išreikšti save kūryboje, darbe ar santykiuose.

A

Stebėtojo narvelyje nėra gyvybės, nėra tikrų jausmų, spontaniškumo, tikrumo, kūrybinio polėkio. Likdama jame, tu niekada neatrasi savo vietos po saule. Taip, jis tave apsaugo nuo pasikartojančio skausmo, kurį išgyvenai, kai tave atstūmė, pasišaipė, išsityčiojo. Bet jis atima galimybę atsiskleisti pasauliui ir išreikšti tai, kas tau iš tikrųjų yra svarbu.

A

Išeiti iš narvelio bus baisu. Aš tai žinau. Baisu, kad tavo pasirodymas ir vėl nebus idealus. Baisu, kad kiti pamatys visą tavo netobulumą, tikruosius tavo poreikius, pažeidžiamumą. Baisu ir vėl susižeisti, subyrėti į tūkstančius šukių. Baisu, kad tai vėl pasikartos.

A

Paklausyk. Dabar.

Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus.

Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi.

Visa. Be jokių išimčių.

Ne smulki prisitaikanti dalelė.

Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais.

Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum.

Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:

tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…

/ Jeanette LeBlanc /

A

Bet jeigu nori, kad pasaulis tave priimtų, vertintų ir mylėtų, tau teks jam pasirodyti ir atsiskleisti. Tiesiog prisimink, kad visi žmonės yra skirtingi, pasaulis yra labai įvairus ir tu neprivalai būti visiems tobula. Visada bus tų, kuriems tu neįtiksi. Bet tų, kurie priims, apglėbs ir išties tau savo ranką, yra gerokai daugiau. Ir svarbūs yra tik jie. Nes jie jau seniai laukia, kada atsivers tavo narvelio durys ir pasirodysi tu…

A

Išleisk save į LAISVĘ.

Pajausk SAVO kelią po kojomis.

Pamatyk tolumoje plytinčio horizonto grožį.

Pajausk savo vertę ir dydį.

Liaukis atidėlioti SAVO gyvenimą.

Išeik ir pasakyk “Ei, aš čia! AŠ ESU!”

A

Su meile,

Ilona

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Antrinė nauda arba kodėl nedarome to, ką norėtumėm padaryti?

Psichologijoje yra terminas ANTRINĖ NAUDA. Tai – paslėptas “apdovanojimas”, kurį mes gauname už dažnai nelogišką ir nenaudingą sau elgesį. Tokio “apdovanojimo” pavyzdys galėtų būti nesąmoninga žmogaus liga su realiu tikslu – gauti trokštamą aplinkinių dėmesį ir rūpestį.

Dar dažniau “naudingą” bejėgiškumą praktikuoja norintys suversti sunkią pareigų naštą ant svetimų pečių. Siekdami gauti antrinę naudą, jie suvaidina negalinčius ir negebančius, tad aplinkiniams nelieka nieko kito, kaip tik pasiimti visa atsakomybę sau.

A

Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas intuityviai jaučia, kokį vaidmenį reikėtų suvaidinti tam, kad gautų norimus “apdovanojimus”. Kuo dažniau tas vaidmuo atliekamas, tuo stipriau su juo susigyvenama. Kol vieną dieną žmogui ir pačiam tampa sunku atskirti, kur yra apsimetinėjimas, o kur – tikrumas. Na, pavyzdžiui, jeigu nėra noro varginti smegenų, galima apsimesti, kad nieko nesupranti. Apsimeti vieną kartą, antrą, trečią…o dešimtą jau ir pats tiki, kad tai yra tavo reali neįveikiama silpnybė. Ir štai turime suaugusį žmogų, kuris iš įpročio tęsia šį žaidimą, kuriuo tiki pats ir būtinai įtikina kiekvieną sutiktąjį. Na, toks šiek tiek “stabdis” ir ne visai nuovokus…Palikit mane ramybėj!

A

Ne retai realiose situacijose bijodami sužeisti ant pjedestalo užkeltą savo reikšmingumą, vengdami sunkumų ar nenorėdami prisiimti atsakomybės už savo pasyvumą, žmonės “prisidengia” galimybių nebuvimu. Na, valstybė čia mūsų ne tokia, visuomenė neteisinga, sutuoktinis tironas (kad jį kur galas…) praeiti neleidžia… Sportuoti? Taip, taip, nuo pirmadienio…bet kiekvieną pirmadienį atsiranda neatidėliotinų reikalų, laiko trūkumų, nepakeliamų nuovargių, įvairaus plauko negalėjimų ir aibė kitų priežasčių, prieš valią verčiančių sėdėti mėgiamame krėsle.

A

Kas gi ta mus prikaustanti mistinė jėga?

A

Realūs, bet nepripažinti norai, valdantys mūsų elgesį – tai ir yra antrinė nauda. Tai atsisakymas pripažinti vyraujantį norą daryti tai, ką darai, tuo metu, kai išsisukinėji nuo “sąžinės patvirtintų” užsiėmimų.

A

O pirmąją vietą visų protu sunkiai suvokiamų siekių sąraše galėtų užimti…savo svarbumo įrodymas. Kuo tik jis nedangstomas – kilniais ketinimais, teisingumo gynimu, nauda visuomenei ir sveikatai – bet kuo, kuo tik “nepasprings” mūsų sąžinė. Na, bet plačiau apie tai – kituose straipsniuose.

A

Antrinė nauda tyliai slepiasi nesąmoningame lygmenyje, nes jeigu bus aptikta sveiko proto, greičiausiai nepasirodys labai tinkama. O gal net ir žalinga, nes dažniausiai ji būna paremta melu. Todėl taip nesinori į ją žiūrėti…

A

Kad ir kiek saviugdos knygų perskaitysi, tol, kol norėsi (slapta nuo savęs) ir toliau gauti naudą iš saviaupgaulės, nepajudinsi nė blakstienos tam, kad pažvelgtum į savo gelmes. Kad ir kaip įkvepiančiai mokytojai, guru ir kiti pamokslautojai bepasakotų apie tobulėjimo, augimo būtinybę, niekas nevyks tol, kol tai prieštaraus tikriesiems norams – antrinei naudai. Ir tai yra normalu. Mes tiesiog tokie.

A

Antrinė nauda – tai tas motyvas, kuriuo mes remiamės, kai nesuprantam savo poelgio priežasčių. Beveik kiekvieną kartą, kai elgiesi ne taip, kaip ką tik norėjai, galima konstatuoti saviaupgaulę, kai tikrasis noras taip ir liko nepripažintas.

A

Norite suprasti kodėl įstrigote nemalonioje situacijoje? Kodėl negalite padaryti to, ką planavote? Nuoširdžiai pripažinkite realų savo padėties pranašumą. Atraskite antrinę naudą. Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio nelogiškai ji galėtų skambėti…

A

ANTRINĖ EMOCIJŲ NAUDA

A

Emocijos – tai mūsų norų jėga. O norai, kaip jūs žinote, gali būti paslėpti nesąmoningame lygmenyje ir sveikam protui nematomi. Todėl ir emocijos kartais gali atrodyti savarankiškomis – tarytum išorinės stichijos, okupavusios protą prieš sąmoningą jo valią.

A

Kitaip sakant, nepripažinta asmeninė valia pradeda atrodyti kaip kitų pasaulių išraiška. Žmogus gali net patikėti, kad jį apsėdo klastingos ir piktos blogio jėgos (o iš tiesų – nuosavas paneigtas noras). Taip veikia antrinė nauda, kurią gauname iš emocijų, iš pirmo žvilgsnio atrodančių destruktyviomis ir nenaudingomis. Čia tas atvejis, kai žmogus ištikimai mėgaujasi savo kančia ir net neketina jos atsisakyti…

A

Pavyzdžiui, po nuoskaudomis slepiasi visiškai egoistinis ketinimas primesti skriaudikui kaltę, kad jis, atgailaudamas, taptų patogus.

A

Už susierzinimo slepiasi įkyrus noras įrodyti savo (kartais visiškai nepagrįstą) pranašumą prieš susierzinimą keliantį objektą.

A

Įsimylėjimo kančios slepia viltį, kad meilės objektas taps “mano”. Paimti ir išanalizuoti savo viltį, pripažįstant jos galimą absurdiškumą, įsimylėjėliui gali pasirodyti šventvagiška savo “šventų” jausmų išdavyste. Nes kol kenti ir ilgiesi, tol egzistuoja “susiliejimo meilėje” tikimybė…

A

Gailestis sau įleidęs šaknis į norą parodyti visą savo kančių gylį ir taurumą, ir…tikrąjį norą – gauti rūpestį. Galima entuziastingai lieti ašaras net ir vienatvėje, nepastebint, kad tikiesi atvirai neracionalaus atlygio. Lyg egzistuotų ypatingas subtilaus plano sluoksnis, kuriame visas tavo asmenines kančias skaičiuoja aukštesnės jėgos, apmokančios ašaras “teisingu” atlygiu…

A

Pavyzdžių galima būtų atrasti ir daugiau. Tačiau teisingiausia – nukreipti žvilgsnį į savo gyvenimą ir atrasti tą antrinę naudą, kurią turime, kai negyvename taip, kaip svajonėse norėtumėm…

A

P.S. Jeigu jūsų gyvenime daug streso ir nepavyksta su juo susitvarkyti, dar galite prisijungti prie kurso ANTI-STRESAS ir pasiimti tai, kas padės sustiprinti atsparumą stresui ir lengviau išeiti iš stresinių situacijų. Daugiau informacijos ir registracija ČIA >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip atsipalaiduoti? 4 pratimai.

Būna gyvenime etapų, kai viskas aplink atrodo dygliuota ir nedraugiška, tarsi visas pasaulis būtų susimokęs prieš tave ir kiekviename žingsnyje regztų pinkles. Kaip beatsistotum, kur bepasisuktum – viskas ne taip. Drabužiai ne tie, krėslas per kietas, batai nepatogūs, dangus cepelininis, žmonės pikti ir erzinantys. Mėgini atrasti patogią padėtį, pataisyti pasaulį, išaiškinti kitiems gyvenimo tiesas, bet kuo labiau stengiesi, tuo viskas blogiau dėliojasi.

A

Jeigu taip nutinka – pats laikas padaryti pauzę ir atsipalaiduoti. Nes dažnai įtampos ir streso padiktuoti veiksmai duoda atvirkštinį rezultatą: „kuo intensyviau „kasi“, tuo gilesnėje duobėje atsiduri…“ (liaudies išmintis 🙂 ).

A

Kažkada kažkur perskaičiau, kad lotynų kalboje žodis „relaksacija“ reiškia kalinio išlaisvinimą. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, ar taip yra iš tikrųjų, bet šios metaforos nešama žinia man jaučiasi labai taikli ir atspindinti atsipalaidavimo būtinybės esmę. Kai jaučiame įtampa, mes tarsi uždarome save į tamsų nerimo, baimių, bejėgiškumo kalėjimą, kuriame nėra sprendimų, nėra išeičių, nėra variantų, o yra tik vis stiprėjantis skausmas, nepasitenkinimas, bejėgiškumas.

A

Atsipalaidavimas – didi jėga, bet kartais atsipalaiduoti būna baisoka, nes proceso pradžioje gali sukilti tie išgyvenimai, kuriuos mes nuslopinome ir paslėpėme kažkur giliai pasąmonėje. Bet jeigu leidžiame jiems būti, jeigu leidžiame sau būti juose, eilinį kartą nepabėgdamos į krūmus, mes išgyvename gilią atsipalaidavimo patirtį ir suvokiame, kad atsipalaidavimas – didi jėga, išlaisvinanti sąmonę iš baimių, nerimo, įtampos. Protas pradeda dirbti greičiau, mintys darosi aiškesnės ir tikslesnės, stiprėja intuicija, atsiveria naujas situacijos matymas. Atsipalaidavimas – tai kūrybos akimirka, kurioje gimsta kitokie sprendimai ir pradeda matytis naujos galimybės.

A

Atsipalaiduoti – tai leisti gyvenimui tekėti taip, kaip jis teka būtent šią akimirką.

A

Taigi, kaip atsipalaiduoti?

Būdų, žinoma, yra daugybė, tad pasidalinsiu keliais, kurių efektyvumą galiu patvirtinti ne tik aš, bet ir daugybė juos išbandžiusių moterų.

A

PRATIMAS „VIDINĖ ŠYPSENA“

A

Susiraskite ramią vietą, patogiai įsitaisykite ir užsimerkite, kad išoriniai objektai neblaškytų jūsų dėmesio. Pabandykite nusišypsoti. Jeigu tai padaryti sunku, prisiminkite situaciją ar konkretų žmogų, kuris jums kelia šiltus jausmus, šypseną.

Jau šypsotės? Tad dabar laikas įjungti vaizduotę. Pabandykite nusišypsoti savo nosiai, įsivaizduokite, jog nosis jums taip pat „nusišypso“. Nusišypsokite savo ausų galiukams ir įsivaizduokite, jog ausys jums taip pat šypsosi. Vėliau keliaukite žemyn ir šypsokitės krūtinei, pilvui, šlaunims, keliams ir net kiekvienam kojos pirštui. Neskubėkite, sulaukite, kol jie jums irgi „nusišypsos“. Tada keliaukite savo nugara, rankomis ir kiekvienu rankos pirštu. Jauskite jų šypseną. Kai visą kūną apgaubs šypsena, truputėlį pailsėkite. Pajauskite savo viduje šypseną, mintimis užfiksuokite ją ir neškitės su savimi į dieną.

A

Jeigu turite laiko kitokiam variantui, pamėginkite daosinę meditaciją „Vidinė šypsena“, kurią rekomenduojama atlikti iš ryto. Dalinuosi audio įrašu, kurį paprastai įtraukiu į programas.

A

A

KVĖPAVIMO PRATIMAI

A

Ir čia mes atrasime pačių įvairiausių variantų 🙂 Pamėginkite keletą iš jų.

Pradžia visiems ta pati – atsisėskite patogiai, jeigu galite – užsimerkite.

– Dėmesį nukreipkite į kvėpavimą. Kvėpuokite lėtai ir ramiai. Jauskite, kaip įkvepiate vėsų orą ir iškvepiate šiltą, drėgną orą. Tiesiog keletą minučių stebėkite savo kvėpavimą.

– Pratimą galite papildyti: kvėpuokite ir savo dėmesiu “skenuokite” kūną. Jeigu kažkurioje kūno vietoje jaučiate įtampą, iškvėpkite ją per pėdas į žemės centrą.

– Skaičiuokite iki 4 (1-2-3-4) ir lėtai įkvėpkite, taip pat lėtai iškvėpkite, skaičiuodamos iki 4 (1-2-3-4). Pakartokite keletą kartų. Galite šiek tiek pasunkinti pratimą. Įkvėpkite atsipalaidavimą, iškvėpkite dėkingumą. Mintyse, pavyzdžiui, galite sakyti: įkvėpiant „Įkvepiu atsipalaidavimą“, iškvėpiant „Ačiū“. Na, ar taip, kaip jums norėsis tą akimirką 🙂

A

PRATIMAS “PAGULĖKIME”

A

Dalinuos audio įrašu su trumpu šio pratimo paaiškinimu. Kadangi įrašas yra ruoštas vienai programai, tiesiog nekreipkite dėmesio į papildomą informaciją 😉

A

A

VIZUALIZACIJA “MANO RAMYBĖS OAZĖ”

A

Mylima vizualizacija, kuri yra įtraukta į programą “ANTI – STRESAS”. Bet nusprendžiau ja pasidalinti ir su jumis, nes ji ne tik atpalaiduoja, bet ir… Ką? O vat klausykite ir raskite joje praktiką, kurią galėsite atlikti kiekvieną dieną tam, kad greitai pereitumėte į nusiraminimo būseną 😉

A

A

Tad tiek pasidalinimų. O jeigu norite išmokti lengviau tvarkytis stresinėse situacijose ir sustiprinti atsparumą stresui, prisijunkite prie kurso ANTI – STRESAS, kuris prasideda jau spalio 12 d. O mano asmeninės šventės proga – už geriausią kainą! Visa informacija ir registracija ČIA >>>

A

Paskelbta Komentarų: 1

Kelią nueis tik einantis…

Laukiniai praeities žmonės, negalėdami paaiškinti vykstančių reiškinių prigimties, susigalvodavo visų rūšių dievus ir demonus. Piktieji dievai baudė, todėl jų bijojo. Ir aukojo jiems. Gerieji dievai padėjo ir saugojo, todėl juos stengėsi pamaloninti bei jiems įtikti. Kai tik žmonija perkando, kad žaibas, cholera, gaisrai ar galvijų kritimas turi visiškai natūralias priežastis iš fizikos ir medicinos pasaulio, o ne iš nužiūrėjimų, užkalbėjimų, dievų rūstybės ir kitų panašių erezijų pasaulio, ji liovėsi deginti raganas ir naudoti užkeikimus, ir atsisuko į profilaktiką bei pasyvų saugumą.

A

Psichologijos mokslas dar labai jaunas ir žinios apie emocijų prigimtį nėra labai paplitusios, todėl, kažkuria prasme, mes iki šiol esame šiek tiek akmens amžiuje. Tam, kad susierzinimas dėl vaiko išaugtų iki “ir kam apskritai mes tų vaikų susilaukėme, jeigu jie mus taip siutina”, reikia to paties mistinio mąstymo, kuris pasakoja, kad kruša – tai dievų bausmė. Tam, kad nusivylimas dėl sugriuvusių planų virstų diagnoze “moters noras pasiekti aukštų rezultatų yra pavojingas aplinkiniams”, taip pat reikalingas mistinis mąstymas, kuris nubalnotame vaiko kelyje mato giminės prakeiksmą.

A

Norint dalintis užkeikimais “tiesiog pamilkite”, “tiesiog atleiskite”, “tiesiog priimkite”, taip pat reikia to paties mistinio mąstymo, kuris verčia lakstyti su būgnu laukais ir šūkauti “lyk, lietau, lyk!”

A

Mes esame labai sudėtingos būtybės, kuriose yra persipynę fiziologija, mąstymas, emocijos, aplinkybės, atmintis, tikėjimai, įsitikinimai, vertybės. Mes galime jausti, ką tik norime. Ir tam gali būti tūkstančiai priežasčių. Gal tik specialistas, išsamiai žinantis mano istoriją, šeimą ir aplinkybes, dirbantis su manimi ilgą laiką, gali mėginti nustatyti diagnozę ir daryti prielaidas, dėl kokių priežasčių taip yra. Bet ir tai nebūtinai bus teisinga. Nes nėra dviejų vienodų žmonių su tokiu pačiu ypatumų ir aplinkybių rinkiniu.

A

Šiandien aš galiu būti nuvargus ir mane viskas erzins. Tačiau dėl to man nešauna į galvą pasidaryti išvados, kad aš gyvenu neteisingai. Tiesiog šiandien aš taip jaučiuosi. Žiūrėdama į tą patį dalyką aš galiu jausti ir pykčio pliūpsnį, ir užuojautos bangą, tačiau tai nereiškia, kad aš visada jaučiu tik pyktį, ar tik užuojautą. Tą patį žmogų aš galiu mylėti ir nekęsti keletą kartų per dieną, tačiau aš nepaverčiu to vien meile, ar vien neapykanta. Su mano saviverte viskas gerai. Ji sveika. Aš žinau, kad aš galiu jausti bet ką. Ir tai reiškia vienintelį dalyką – aš esu gyva.

A

Būti gyva – tai kažko siekti, vadinsime mes tai “tikslais”, “norais” ar kokiu kitu gražiu žodžiu. Ko mes besiektumėm, niekada viskas nesiklostys idealiai. O tai reiškia, kad bet kuriame kelyje, bet kuriame sprendime mes išgyvensime visą jausmų paletę – nusivylimą ir viltį, nesupratimą ir vienybę. Pačius aukščiausius ir pačius žemiausius jausmus. Ir tai yra normalu.

A

Normalu svajoti būti balerina, iki kraujo nusitrinti kojas, verkti iš nevilties ir vėl pakilti. Tai nereiškia nei mazochizmo, nei perfekcionizmo, nei vaikiškumo, nei brandos.

Normalu viską mesti ir nepasiekti. Ir tada pasiteisinti. Normalu nemesti ir nueiti. Ir pasiteisinti. Normalu gintis nuo diagnozių ir geradarių, normalu atsisakyti pagalbos ir normalu ją priimti. Normalu mylėti vaikus ir apgailestauti dėl kitokio gyvenimo. Ir pavargti, ir vis vien sugrįžti. Ir kaltinti save, ir kentėti dėl savo kaltės. Ieškoti sprendimo, ir jį surasti. Ir jo nesurasti. Normalu norėti būti teisia ir normalu pripažinti savo klaidas. Ir nepripažinti.

A

Kaip rašė Barbara Sher “Savo gyvenime jūs turite tik vieną darbą – pragyventi savo gyvenimą”. Ne mes pasirinkome, koks bus mūsų gyvenimas iki to amžiaus, kai galėsime patys daryti jam įtaką. Kokį bagažą mes beatsineštumėm, nešti jį teks patiems. Ir kažkam bus sunku, kažkam – lengva. Bet visa tai, ką mes jausime tame kelyje, tai ir bus vienintelė realybė.

A

Ir ką nors pakeisti, kažkaip sau padėti, kažką suprasti, priimti, atleisti ir pamilti galima tik tuomet, kai pamatome, jog visi mūsų jausmai yra normalūs. Kaip normalu yra ir tai, kad nepavyksta.

A

“Viskas yra nuodai ir viskas yra vaistai. Tik kiekis vaistus paverčia nuodais ir nuodus vaistais” / Paracelsus

A

Ir dabar labai svarbu prisiminti tai, ką mes vadiname giluminėmis vertybėmis. Ko mes norime iš šio vienintelio gyvenimo? Kur norime nueiti?

A

Atrasti ir užsiimti mylima veikla. Jausti šilumą ir pasitikėjimą šeimoje. Turėti artimą žmogų ir gyventi su juo meilėje. Palikti po savęs kažką vertingo. Pasiekti kažko ypatingo.

A

Tarytum švyturys, vertybės ves mus. O kelias jau yra toks, koks yra.

A

“Kodėl jūs visą laiką verkšlenate? Kiti velka ne ką mažesnes kuprines, jei ne dar didesnes. Gal jums psichosomatika? O gal santykių su mama nesusitvarkėte? Nesusidėliojote identiteto klausimų? Jums reikia išmokti prisiimti atsakomybę. Jums reikia išmokti kontroliuoti save. Kodėl jūs stengiatės viską kontroliuoti? Kodėl jūs šlubuojate? Jūsų sportiniai batai – pasenusio modelio. Kas dabar tokius avi? Kodėl jūs prisėdote pailsėti, juk jūs taip norėjote keliauti? Kodėl jūs atsistojote, juk ką tik sakėte, kad pavargote? Jūs norite kažkam kažką įrodyti? Kodėl jūs man prieštaraujate? Juk aš linkiu jums gero. O dar vadinate save išmintingu žmogumi. Jūs labai emocionalus. Jūs per dažnai slopinate emocijas. Juk jūs šlubuojate ir verkšlenate! Kodėl jūs iš viso einate? Be kojos?”

A

Būkite visokie. Verkšlenkite. Neverkšlenkite. Bijokite. Nebijokite. Būkite herojais. Verkite. Dainuokite. Tik jūs vienas žinote, kokią kainą mokate už šį kelią. Tik jūs matote, kaip stiprėja jūsų raumenys, kaip silpsta drebulys rankose. Arba nesilpsta.

A

Pasiųskite po velnių pakelių rėksnius su būgnais, visada geriau žinančius, koks žmogus jūs esate, kas jus prakeikė ir ko jums reikia, kad būtumėt laimingi.

Norint nueiti iki švyturio, nereikia teisingo sportinių batų modelio.

Norint nueiti iki švyturio, reikia eiti.

Viso kito išmokys kelias.

A

Parengė Ilona Tamošiūnienė pagal O. Nečajevos straipsnį

A

Paskelbta Pakomentuoti

Keistis nesikeičiant. Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija?

Būna. Kažkas nebetenkina, nebepatinka. Nusprendi pa(si)keisti. Na, tegu būna banalus pavyzdys – rytais bėgioti. Pasikalbėjai su savimi vakare, susitarei, kad jau rytoj tai tikrai. Ir jeigu rytoj iš tikrųjų išėjai ir prasibėgai, tavo idėja pradėti bėgioti nesusidūrė nei su vidiniu, nei su išoriniu pasipriešinimu. Realizavosi. Bet, ko gero, daugybė žmonių daugybę kartų susidūrė su tuo, kad geras idėjas ar sprendimus kažko imtis ne visada pavyksta įgyvendinti. Ne retas atvejis – norėjai iš ryto pabėgioti, bet to nepadarei rytoj, poryt ir po mėnesio taip pat nepadarei. Joks pokytis realybėje neįvyko, bet mintis apie save bėgiojančią (t.y. apie įvykusį pokytį) dar liko, ir gan įkyriai primena apie savo egzistavimą.

A

Mūsų psichika turi tokią savybę: tada, kai kažką nusprendžiam (norim, suplanuojam) padaryti, bet nepadarom, mūsų psichika „suskyla“ į priešingus polius ir susiformuoja dvi viena kitai prieštaraujančios dalys – viena psichikos dalis ir toliau mato save bėgiojančią, o tuo pat metu kita dalis yra visiškai abejinga tokiam sumanymui ir nesimotyvuoja nei apdovanojimais, nei bausmėmis. Kuo daugiau tokių nerealizuotų idėjų, kuo daugiau neįsisąmonintų „suskilimų“, tuo didesnė vidinė įtampa ir stipresnis pojūtis, kad su tavim kažkas negerai. „Kaip aš negaliu tesėti sau duoto pažado? Kodėl negaliu padaryti to, ką suplanavau? Kas aš per žmogus? Skuduras…“ Randasi sau daugybė priekaištų, kaltinimų, dingsta vidinio stabilumo pojūtis, nes energija eikvojama išgyvenimams, nepasitenkinimui, nuolatiniam vidiniam konfliktui tarp „noriu“ ir „nedarau“.

A

O tada…tada labai norisi save „paremontuoti“. Ir dažnai pradedame tai daryti įprastu būdu:  susiimk! Labiau stenkis, netingėk, nebijok, neatidėliok, bandyk naujus būdus, paprašyk pagalbos, paskaityk naudingą knygą dominančia tema, nueik į kokį motyvacinį seminarą, tiesiog priversk save, nenuleisk rankų, niekada nepasiduok… „Jeigu kažko nepadarei, vadinasi per mažai stengeisi!” – toks galėtų būti „save remontuojančiųjų“ šūkis.

A

Ir kartais tokiu būdu tikrai pavyksta. Ypatingai tais kartais, kai gyvenimas griežtai  įspraudžia į kampą ir nėra prabangos svarstyti apie motyvaciją, norą-nenorą, tingėjimą-netingėjimą. Tiesiog nebeturi pasirinkimo, imi save už pakarpos, prisiverti, susiremontuoji, pasikeiti. Iš pradžių gauni gal ir ne visai tokį rezultatą, kurio norėtum, bet bent jau iš vietos pajudi ir pradedi kažką daryti, mokytis, keisti. O pakeliui sukuri naujus įpročius, kurie toliau jau kuria tave (jau nebepamenu, kas taip šauniai pasakė 🙂 ). Ir žiūrėk – pokyčiai įvyko, gyvenimas nusisekė.

A

Bet dažniausiai taip būna tada, kai „prispaudžia“. O jeigu ne? Jeigu gyvenimas taip griežtai nepareikalauja pokyčių? Jeigu dar gali kentėti (o kentėti mes tikrai šauniai mokam…)? Jeigu jau ne vieną dešimtį kartų sakei „noriu“, bet visus kartus patyrei pralaimėjimą prieš „nedarau“? Pokyčio kaip nėra, taip nėra, vidinis konfliktas didėja, o su juo – dar daugiau nepasitenkinimo, nusivylimo savimi ir pasauliu, pretenzijų, kaltinimų, bejėgiškumo ir viso kito su tuo susijusio „gėrio“, kuris atima jėgas ir vis labiau tirpdo bet kokią motyvaciją, kai jau nei šviesi ateitis nebeskatina, nei liūdnos perspektyvos nebebaugina…

A

Ką gi daryti? Į pagalbą galima pasitelkti paradoksalių pokyčių teoriją. Apie ką ji?

A

Paradoksalių pokyčių teorijos užuomazgos priskiriamos geštalto terapijos pradininkui Frederick Perls. Toliau šią idėją patikslino ir aprašė gydytojas psichiatras Arnold Beisser – nepaprasto likimo žmogus.

A

Trumpai teorijos esmė galėtų skambėti taip: pokytis įvyksta tada, kai žmogus tampa tuo, kuo jis iš tikrųjų yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Pokyčiai nevyksta per prievartą, jie vyksta tada, kai žmogus būna tuo, kas jis yra, visiškai atsiduodamas dabarčiai.

A

Iš esmės, visas Arnold Beisser gyvenimas – šios teorijos atspindys. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Ir būtent tada jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė – Arnoldas  buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų – praleido lovoje ir invalido vežimėlyje.

A

Pirmieji ligos metai buvo sunkūs. Ir nors Arnoldas stengiasi nepasiduoti, deda daug pastangų, kad tik atsistotų ant kojų, jo pastangos neduoda jokio rezultato. Jauną vyrą užplūsta bejėgiškumas, prasideda depresija, apgailestavimai dėl to, kas prarasta ir ko jau niekada nebebus. Bet pamažu Arnoldas priima savo situaciją tokia, kokia yra, ir pradeda galvoti: „Gerai, aš paralyžiuotas ir negaliu judėti. Tai – faktas. Bet ką aš galiu dabar, būdamas būtent tokioje padėtyje? Aš vis dar esu psichiatras!“ Ir vėliau su juo nutinka tai, ką amerikiečių scenaristai pavadintų „happy end“ – negalia nesutrukdo jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašo keletą knygų, tampa žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovauja klinikai, skaito paskaitas įvairiuos universitetuose, sukuria šeimą, gyvena mylimų ir mylinčių žmonių apsuptyje.

A

Knygoje „Skrydis be sparnų“ (“Flying without wings“) Arnold Beisser rašo: „Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė.“

A

Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija gyvenime?

A

Keli pavyzdžiai.

A

Darbas. Žmogus nepatenkintas darbe gaunamu atlyginimu, norėtų didesnio. Ir vaizduotėje jis  kartais mato save kaip gaunantį didesnį atlyginimą, t.y.  mato save tuo, kuo jis nėra šią akimirką. Kadangi realybė su mintyse sukurtu vaizdiniu nesutampa, žmogus dažnai jaučiasi nevykėliu, gėdinasi savo dabartinės padėties ir save kaltina. O ir išorėje nėra planuojančių didinti atlyginimą (pvz. vadovas). Tuomet žmogus pradeda pykti ant tų, kurie jo susikurto vaizdinio nepalaiko, mokėdami jam mažesnį atlyginimą, nei jis norėtų. Tad žmogaus nusivylimas realybe yra gan dažnas palydovas: kai gauna atlyginimą, kai atveria piniginę parduotuvėje, kai negali atostogauti ten, kur norėtų ir panašiai.

A

Paradoksaliųjų pokyčių teorija siūlo susidraugauti su šiuo momentu, pripažinti realią situaciją ir būtent ją panaudoti kaip atramą. Pripažinti (be pasiteisinimų) visus savo jausmus, savo gėdą dėl to, kad realūs pasiekimai yra gerokai menkesni už norimus, pripažinti ir tai, kad vadovai nesirūpina tavo perspektyvomis. „Yra taip, kaip yra. O ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?“ Ir pradėti tyrinėti tai, ką aš moku, ko nemoku, ką sugebu, ką galiu ir t.t. Į išgyvenimus nukreipta energija atsilaisvins ir palengva pradės matytis sprendimai.

A

Saviugda. Ir gan dažna tema – pasitikėjimo savimi trūkumas. Kartais mes labai nuoširdžiai tikime, kad kažko nedarome tik todėl, jog mums trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Ir labai norisi tą pasitikėjimą kažkokiu būdu padidinti, sustiprinti, atkurti. Na, kad rastųsi daugiau drąsos veiksmams. „Vat pajausiu/įgysiu daugiau drąsos ir tada tikrai pradėsiu…“ – sakome mes sau. Natūralu nejausti pasitikėjimo savo jėgomis tuomet, kai pradedame kažką, ko dar nebandėme, nepažįstame, nesuprantame. Bet niekada jo ir nepajausime, jeigu nepradėsime daryti, nes pasitikėjimas – tai apdovanojimas už tą, kad ir labai trumpą, bet nueitą kelio atkarpą. Neišeis pasitikėjimu kaip ramentu apsiginkluoti prieš svarbų veiksmą, nes pasitikėjimas – tai trofėjus.

A

Paradoksalių pokyčių teorija siūlo pripažinti savo nepasitikėjimą, baimę, gėdą, ir liautis slėpti šiuos išgyvenimus nuo savęs, jaustis dėl jų nepatogiai ir galvoti, kad būtent šie jausmai – tai nesėkmės garantas. Tas, kuris išmoks priimti savo nepasitikėjimą, baimę ir gėdą, sugebės įkvėpti save ir sudėtingoms bei įdomioms užduotims, o su laiku – ir džiaugtis reikšmingais pasiekimais.

A

Nereikėtų apsigauti – paradoksalių pokyčių teorija neteigia, jog užtenka tik priimti realybę, o visa kita įvyks kažkaip savaime. Na, jeigu nori pradėti bėgioti ir nori to jau ne vienus metus, bet vis dar nepradėjai, neužteks tik priimti šį faktą. Priimti vertėtų ir tai, kad iki šio momento skyriau per mažai pastangų tam, kad pradėčiau bėgioti, nes maloniau patogiai leisti laiką prie televizoriaus. Priimti reikštų pripažinti, kad manyje gyvena prieštaravimai, pamatyti tas viena su kita besikaunančias asmenybės dalis ir tiesiog pabūti toje kovoje. „Tuo pačiu metu aš noriu ir pradėti bėgioti, ir nenoriu tam skirti laiko, nes labiau noriu gulėti ant sofos. Ir visa tai esu AŠ“.

A

Ir tai nėra labai lengvas darbas – nekritikuojant ir negraužiant savęs, leisti sau jausti vienas kitam prieštaraujančius norus. Bet būtent tokia ir yra realybė.

A

Kai mes įsisąmoniname ir išdrįstame pripažinti nepatogią tiesą apie save, kai baigiame vidinę kovą su savimi, mes liaujamės save kankinusios (kalte, priekaištais, kritika) ir išlaisviname milžinišką energijos resursą, kurį galime nukreipti situacijos stabilizavimui, nusiraminimui, sprendimų paieškai. O tada atsiranda ir realūs veiksmai. Nes veikti vis vien teks… 🙂

A

Pradėti praktikuoti paradoksalių pokyčių teoriją galima nuo tokių paprastų žingsnių:

A

1. Liaukitės save KEISTI, pradėkite save TYRINĖTI.

A

Jeigu laukti pokyčiai nevyksta, nors ir priklauso tik nuo jūsų (išorėje nėra jokių kliūčių), verta atkreipti dėmesį ir patyrinėti tai, kaip būtent jūs nedarote to, ką suplanuojate. Būkite atidūs, lyg mokslininkai. Kaip elgiasi tiriamasis (t.y. jūs)? Ką jis jaučia? Kokias išvadas galima būtų padaryti, remiantis natūraliu jo elgesiu? Kaip tai būtų galima panaudoti (įsivaizduokit, kad jums reikia atrasti vaiko talentą, o tada padėti jam jį išvystyti)?

A

2. Nieko nelaukite ir nesitikėkite, atsiduokite dabarčiai.

A

Įsivaizduokite, kad esate stotyje ir laukiate traukinio. Kada atvyks traukinys ir kiek teks jo laukti, jūs net neįsivaizduojate ir nuo jūsų tai visiškai nepriklauso. Tokiu atveju galite sėdėti vienoje vietoje ir įtemptai laukti traukinio. Palengva pradėsite jausti, kaip nuo ilgo sėdėjimo kūnas stingsta, apninka vis didesnis nuovargis. Žodžiu, nusikamuosit, jausit vis didėjantį nerimą ir baimę, kad tik ko nors nepražiopsotumėt. Bet kad ir kiek save kankinsite, traukinys atvyks tada, kada atvyks. O galite pasielgti kitaip – pirmiausiai pasitikrinti, koks jūsų traukinio grafikas ir sužinoti jo atvykimo laiką, tuomet susirasti jaukią vietą netoli stoties, pailsėti, pasigrožėti vaizdais, pasimėgauti kavos puodeliu, ir daryti viską taip dėmesingai, lyg jums tektų čia praleisti visą likusį gyvenimą.

A

3. Liaukitės save VERTINTI, pradėkite su savimi TARTIS.

A

Įsivaizduokime situaciją. Mama vaiko paprašo kažką padaryti. Vaikas sutinka, mama išeina. Vaikas nepadaro to, ką pažadėjo. Grįžta mama, mato rezultatą, supyksta ir net išsigąsta (o siaube, koks mano vaikas neatsakingas, neatidus, nesavarankiškas ir t.t.), o gal ir pradeda garsiai bartis. Vaikas nuoširdžiai išgyvena dėl to, kad mama pyksta, yra nusiminusi ir nepatenkinta juo, o to, kad jis kažko nepadarė, gal jau nelabai ir prisimena.  Taip atrodytų “blogos derybos”. Tokios “derybos” labai dažnai vyksta mūsų viduje – barame save, kaltiname, pykstame, bet dėl to dalykai, kurių nepadarėme, vis vien nepasidaro. Tad geriau būtų, jeigu, nusivylusi rezultatu “mama” pamėgintų pamatyti situaciją “vaiko” akimis, pasistengtų jį suprasti, drauge atrastų sprendimus ir susitartų, kad darbas būtų atliktas, o ateityje tokios situacijos nebepasikartotų.

A

Na, o pabaigai visai tiktų vokiečių teologo Friedrich Christoph Oetinger malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

A

Kažkaip taip. Linkiu keistis nesikeičiant ir su meile 🙂

Ilona

A

P.S. Pradžia galėtų būti tokia, o jeigu apie priėmimą norite daugiau, plačiau, giliau – prisijunkite prie kurso SAVĘS PRIĖMIMAS: AŠ IR NE AŠ >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Jie visada turės ką pasakyti…

Ką tu bepadarytum, jie visada turės ką pasakyti… Grauši salotos lapą ir lieknėsi, jie tau sakys “O-o-o-i, nu jau iš tavęs nieko neliko, gal pradėk valgyti, ką-ą-ą-ą-ą?”. Pasičiupsi burgerį ir kas nors su didžia nuostaba balse būtinai pasakys “Burgerį???!!! Nebijai sustorėti? Ir taip jau pasitaisei…tu gal susiimk!” Būsi vieniša (t.y. neturėsi vyro), būtinai atsiras persona, kuri bes pirštu ir užjaučiančiai linguos galva “Vis dar neturi vyro? Gal jau laikas, taip ir liksi viena. O kokia moteris be vyro…hm…hmmmm?”. Tau atrodys, kad sutikai savo pasakų princą, bet kas nors būtinai suabejos tavo adekvatumu ir įspės apie galimus pavojus “Nu nežinau-nežinau…tokio amžiaus, o dar nebuvo vedęs…mmmm, juk jis jau išsiskyręs…negerai kažkas su juo. Nu tu žiūrėk, būk atsargi, kad nereikėtų paskui nagų graužti, jau geriau vienai, nei su tokiu…”

A

Net jeigu tu atrasi tai, kas tave “veža” ir nuo ko tu jautiesi laiminga, būtinai atsiras viską žinančioji ar žinantysis, ir tau paaiškins “Kaip tu gali taip gyventi? Tu nematai, kad nesąmonėm užsiimi? Baik skraidyti padebesiais, nusileisk ant žemės…tau smegenis praplovė…gal tu į kokią sektą patekai? Būk kaip visos! Gyvenk kaip visi normalūs žmonės! Nes nesibaigs tai geruoju, nesibaigs…”

A

Jie visada turės ką pasakyti. Ir tada, kai jų niekas neklaus. Nes jiems per mažai rūpi, ko tu nori ir kas tau svarbu iš tikrųjų. O tu blaškysies, besistengdama atitikti visus reikalavimus, stereotipus, taisykles, nuomones ir net nepastebėsi, kad jau seniai juose pasiklydai. Bandysi ignoruoti savo Širdies šauksmą, skandinsi jį bereikšmiuose žodžiuose, tuščiuose poelgiuose. Lyg strutis slėpsi galvą ir tikėsies, kad jis nutils, kad praeis pro šalį, nepalikdamas pėdsakų. Ir kuriam laikui jis nutils. Trumpam. Bet vieną dieną tavo Širdis prabils taip garsiai, jog nebeturėsi pasirinkimo ir teks pažvelgti į jos gelmes. Ir gali būti, kad tenai tu pamatysi, jog dauguma praeities dienų yra sukurtos iš svetimų žmonių nuomonių ir sprendimų, atrasi tai, kad tavo gyvenimas – vienas milžiniškas “privalau”, suvoksi, kad tavo gyvenime nebuvo vienintelio ir paties svarbiausio žmogaus – tavęs. Ir tai gali būti skausminga. Bet su šiuo skausmu tu gausi šansą sugrįžti. Kiekvieną rytą pabudus pajausti gyvybę, tekančią tavo kūnu, ir žinoti, kad tavęs laukia dar viena nuostabi diena – TAVO diena.

A

Taip, gyvenimas kartais gali būti beprotiškai painus. Ir toje painiavoje gali pasiklysti, pamesti save, negirdėti savo širdies balso, nubėgti paskui kitų nuomonę. Ir tai yra normalu. Bet tu visada turi galimybę sustoti ir sugrįžti į tą kelią, kurį kažkada pametei. Ir visai nesvarbu, koks tavo amžius, kokia tavo profesija, kiek tu uždirbi, tu gali tai padaryti bet kurią akimirką. Nes tavo pasirinkimai yra tavo rankose. O jeigu kažkas sakys, kad gyveni neteisingai, kad reikėtų gyventi kitaip, prisimink, kad…

A

Tavo gyvenimas yra TAVO gyvenimas

A

Nuolatiniai bandymai atitikti kitų žmonių lūkesčius, nuomones, reikalavimus labai išvargina ir veda į aklavietę. Atitraukia dėmesį nuo to, kokius lobius slepiame savo viduje, ir mes pamirštame, kad šiame pasaulyje turime savo unikalią vietą, priklausančią tik mums – SAVO GYVENIMĄ. Vietoje to, mes galvojame, jog mūsų gyvenimas turi pateisinti kitų žmonių lūkesčius, atitikti jų įsivaizdavimus apie tai, kas yra “gerai-blogai”, “normalu-nenormalu”. Bandome gyventi kitų žmonių gyvenimo versijas, savo dienas kurdamos taip, kaip pasakoja kiti. Ir atrodo, kad tada viskas turėtų būti gerai. Bet dažnai gerai nebūna. Nes mes negalime praeiti savo kelio taip, kaip tai padarė kiti žmonės.

A

Neskubėkite sakyti, kad visa tai jūs jau žinote. Žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai. Tad paklauskite savęs dar kartą ir sąžiningai atsakykite: ar jūs tikrai gyvenate tą gyvenimą, kurio norėjote, užsiimate ta veikla, apie kurią svajojote, gyvenate su tuo žmogumi Širdimi, o ne todėl, kad “ką žmonės pasakys, jeigu negyvensiu”? Nesakykite “taip” vien todėl, kad nesmagu pasakyti “ne”, nes nejauku ir gal šiek tiek baisu prisipažinti. Bet nepadarius to, gali nutikti diena, kai aptiksite, jog dauguma dalykų, apie kuriuos svajojote ir kurių norėjote, taip ir liko neįgyvendinti. O laiko jiems tiesiog nebeliko…

A

Taip, kažkada jūs patikėjote, o galbūt tuo jus įtikino šalia esantys, kad jūsų svajonės nerealios ir jums vertėtų gyventi “kaip visos”. Pakeiskite šį melą. Pamirškite jį. Priimkite savo sprendimus. Kurkite savo dienas. Klausykite savo širdies. Atrakinkite savo vidinių lobių skrynią ir eikite savo keliu. Nežiūrint į tai, ką jums sako kiti.

A

Tu GALI paleisti tai, kas tave stabdo

A

Paleiskite tai, kas yra ne jūsų. Atlaisvinkite vietą naujiems dalykams. Tiems, kurie jus įkvėps ir ves pirmyn. Paleisdamos dalykus, kurie paseno, jūs nieko neprarasite. Jūs augsite. Paleiskite seną skausmą ir eikite pirmyn. Paleiskite visus senus įpročius, seną mąstymą. Paleiskite ir žmones, kurie jus stabdo. Mes negalime atrasti naujų vandenynų, jeigu įsikibusios laikomės senų krantų. Sukaupkite drąsą ir eikite paskui tas vertybes, kurios yra iš tikrųjų jūsų. Leiskite sau būti visokios. Ir jums tai būtinai patiks. Nepaisant to, ką jums sako kiti.

A

Tu TURI VIDINĖS JĖGOS gyventi taip, kaip nori

A

Kartais gali tekti pradėti viską iš naujo. Gali būti baisu ir sunku. Jums gali sakyti (o gal jau sakė ir net ne vieną kartą), kad jums nepavyks. Pradėkite pagaliau tikėti savimi ir savo vidine jėga, kurią kažkada atstūmėte ir pamiršote. Nes tik jumyse yra viskas, ko reikės kelyje į norimą gyvenimą. Būkite svajotojos. Ir būkite vykdytojos. Nei viena svajonė neįvyksta pati savaime. Reikės įdėti darbo, reikės pastangų. Bet svarbiausia yra tai, kad jūs žinotumėte, kur einate ir ko norite.

A

Prisiminkite, kad jūs turite visas galimybes turėti daug daugiau, nei turite šiandien. Veikite visomis jėgomis, leiskite sau klysti, ieškokite sprendimų ir eikite toliau. Net ir tais momentais, kai norėsite pasiduoti ir nuleisti rankas, leiskite sau pasiduoti, bet ženkite dar vieną žingsnį. Ir pakeliui sutiktos kliūtys pradės palengva tirpti kaip saulės spindulių paglostytas varveklis. O jeigu netyčia į galvą atsliūkins klastinga mintis “Tau nepavyks…”, užduokite jai klausimą “O kas, jeigu pavyks?”. Giliai įkvėpkite ir eikite gyventi savo gyvenimo. Neklausydamos to, ką jums sako kiti.

A

Nes jie visada turės ką pasakyti...

A

Ir jeigu gyventi svetimus gyvenimus, gali nutikti taip, kaip rusų psichologės Annos Kirjanovos pasakojime.

A

“Iš pradžių pasakys: tau reikia kitaip rengtis. Tada pasakys, kad reikia sulieknėti. Vėliau – kad reikia energingiau judėti ir būti linksmesne. Pozityvesne. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmą apie saviugdą pažiūrėti. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi pozityviai šypsotis, tau pasakys, kad esi per sena. Ir ką tada daryti?

A

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria pragyveno dvidešimt penkeris metus. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, žingsniavo su juo sudėtingu maršrutu, tempdama ant pečių milžinišką kuprinę. Visą gyvenimą ji lieknėjo, kankinosi sporto klube, treniravo pilvo presą ir kirposi taip, kaip vyrui patiko. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo. O atostogų metu plūduriavo upėse ir ropštėsi kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama uodus, traukė dainas. Būtent taip savo atostogas leisdavo vyras. Jam taip patiko.

A

Štai žmona viską darė taip, kaip jam patiko. Atsižvelgė į kritiką. Stengėsi. O vėliau jis supyko, nes ji per lėtai ėjo su sunkia kuprine ant pečių. Ir pasakė: tu esi per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pažiūrėti. Penkiadešimt penkerių metų niekur nepadėsi. Ir sunku nešti kuprinę, brautis miško tankme ir traukti dainas…Pusę gyvenimo žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus. Kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad suprastų. Ir tada vyras dideliais žingsniais nukeliavo pirmyn, palikdamas ją miško tankmėje. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Lyg mažas žilas nykštukas. Sėdėjo miške ir verkė. Be jokio pozityvumo. Nes gyveno ne taip, kaip norėjo: atsisakydama maisto, liedama prakaitą sporto salėje, braidžiodama taigoje ir ropodama kalnais. O norėjo visai kitaip: ramių vakarų prie jūros, pyragėlius kepti, kartais eiti į kino teatrą ir žiūrėti melodramas, turėti ilgus plaukus, kartais drybsoti ant sofos su knyga, apsivilkti nuostabią suknelę ir eiti į teatrą…

A

Ji gyveno ne savo gyvenimą. Ji darė taip, kaip patiko vyrui. Ji norėjo jį išlaikyti. O jis pavadino ją sena ir paliko miško tankmėje – kam ji taip lėtai velkasi? Numetusi sunkią kuprinę miške, ji nuėjo iki traukinio. Bilietui užteko. Ir tai gerai. Važiavo, žiūrėjo pro apsiblaususį langą į niūrų mišką, iš kurio stebuklingai rado išėjimą…

A

Ji rado kelią. O kažkas ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, poilsiauja ir valgo ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Juk vėliau vis vien gali palikti miško tankmėje, nes mes per senos ir per lėtai tempiam kuprinę…”

A

Eik savo keliu, mieloji… Nepaisydama to, ką tau sako kiti.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žmonės…

Įsivaizduokite, kad prieš jus – virdulys. Gerai veikia, vanduo užverda greitai. Ir niekam į galvą neatsėlins mintis paklausti virdulio, kaip jis jaučiasi, kokie jo ateities planai, gal kokių idėjų turi, kaip geriau vandenį jame virinti. Kol veikia – tiesiog spustelim mygtuką ir tiek to dėmesio. Jeigu netikėtai sugedo – tuomet arba taisyti siunčiame, arba tiesiog išmetame, pakeisdami nauju. Galima, žinoma, nusiminti ir liūdėti, kad mylimas daiktas daugiau nebeveikia, bet būtų itin keista, jeigu susirūpintumėm virdulio išgyvenimais dėl nutikusio gedimo.

A

Nieko keisto ar nuostabaus, kai su daiktu elgiamės kaip su daiktu. Bet labai gaila, kad nieko keisto dažnai nematome tame, kai su kitais žmonėmis ir su savimi elgiamės lyg su virduliais. Žiūrime vieni į kitus, lyg būtumėm objektai…

A

Kas yra objektas? Tai gali būti bet kuris dalykas. Su juo galima kažką daryti, vienu ar kitu būdu manipuliuoti, jį galima papuošti, juo galima žavėtis, garbinti ar neapkęsti. Jis gali tiesiog voliotis ant žemės, gali skraidyti kažkur kosmose ar suptis ant bangų. Žodžiu, su objektais daug ką galima daryti. O štai objektas negali nieko, nes jis neturi savo valios, nes jis net nėra gyvas. Jis neturi jausmų, norų, motyvų. Tiesiog objektas…

A

Kai kito žmogaus jausmus ir išgyvenimus išstumiame iš mūsų dėmesio rato ir jie mums tampa negyvi, žmogų mes pradedame matyti kaip objektą...

Kitą paversti objektu – labai paprasta.

Pavyzdžiui.

A

Tėvai, suplanavę vaiko gyvenimo kelią dar tada, kad šis gulėjo lopšyje, o tada visą jo vaikystę paskyrė tam, kad šis atitiktų jų iš anksto numatytus parametrus. Vaiko jausmai ir išgyvenimai? Ką jūs, juk tai tik vaikas, ką jis gali žinoti ir suprasti?

Politikai, į žmonės žiūrintys kaip į „elektoratą“ ir stumdantys juos lyg šachmatus lentoje. Kaip žinia, pėstininkus ir net svarbesnes figūras galima paaukoti vardan pranašumo prieš varžovą. Pėstininkų jausmai? Gal jūs iš proto išsikraustėt? Kokius jausmus gali turėti medinukai?

A

Objektai būna dviejų tipų – visiškai nenaudingi ir funkcionalūs. Nenaudingi objektai – tai žmonės, iš kurių nieko nereikia, kuriuos galima arba net ir būtina pastumti iš kelio, o gal ir visiškai „nurašyti“ kaip gamyklinį broką. Nenaudingi objektai neverti net elementarios pagarbos jų jausmams. „Pagarbą reikia užsitarnauti“.

A

Iš žmonių-funkcijų kažko reikia ir jais net galima kažkiek pasirūpinti – lygiai tiek, kiek funkcijų jie gali atlikti. Virdulius juk kartais reikia pravalyti ir automobilius į techninę apžiūrą pristatyti, indaploves taip pat bent kartais reikia patikrinti – ar neapsamanojo kur?

A

Žmones-objektus ir žmones-funkcijas jungia tai, kad jų asmeniniai siekiai ir norai niekaip neegzistuoja sąmonėje tų, kurie naudojasi objektais ir funkcijomis. Ir dar tai, kad jie negali garsiai pareikšti apie savo poreikius.

A

Dauguma funkcijų aktyvuojamos kodiniu žodžiu „privalai“. Ten kur prievolė – ten funkcija. Ir kartais tame nieko baisaus nėra. Mūsų santykiai su taksistais, kasininkėmis, picų išvežiotojais daugelyje aspektų yra funkcionalūs, juk pirmiausiai mus domina, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, o ne tai, ko dabar nori taksi vairuotojas. Nuo 8 iki 18 arba tuo laiku, kai vykdoma profesinė veikla – tu funkcija, o kitu laiku – gyvas žmogus. Tačiau toks „dalinis funkcionalumas“ dažnai išplinta ir ten, kur jam neturėtų būti vietos. Kad ir darbe, vadovą darbuotojai gali dominti vien tik kaip reikiamas funkcijas atliekantys objektai, užtikrinantys pelną ir neturintys teisės į jokį asmeninį gyvenimą. Jeigu kažkas ne taip – detalę pakeisim, kokios problemos? „Nepakeičiamų nėra“ ir „visų pirma užsitarnauk, kad tu man rūpėtum“ – besinaudojančių funkcijomis devizas.

A

Yra funkcija „vyras/žmona“ – aktyvuojama kodiniu žodžiu „pareiga“ ir programomis „vyras privalo“, „žmona turi“. Yra funkcija „geras berniukas/sūnus“ ir „gera mergaitė/dukra“. Dar yra „normali mama“ ir „tikras tėvas“. O dar yra funkcionalumo normos: pavyzdžiui, uždirba tokią sumą – vadinasi, objektas funkcionuoja teisingai. Kartais reikia profilaktinės apžiūros/remonto – bet tik tam, kad uždirbimo funkcija tęstųsi. Žinoma, būtina dar įvertinti ir išlaidas, patiriamas objekto funkcijų palaikymui. Ir neduok dieve objektas pradės reikalauti daugiau išlaidų, nei duoda naudos… Kam jis tada reikalingas? Pakeisti!

A

Su žmogumi-funkcija paprastai bendraujama komandomis:

Tu privalai daryti tai ir tai (tu privalai padengti psichologines ir fiziologines tavo išlaikymo išlaidas).

Daryk ką nori, bet kad rytoj iš ryto būtų taip, kaip aš pasakiau.

Nenervink manęs savo aprūdijusių detalių girgždesiu („nekelk isterijų!“). Eik į profilaktiką („pasigydyk nervus“, „kreipkis į psichologą“) ir sugrįžk kaip naujas.

Negali – išmokysim, nenori – priversim.

Kentėk! Per kančias į žvaigždes… (nes tavo eksploatavimo instrukcijoje parašyta, kad tu privalai būti žvaigžde).

A

Tokiuose santykiuose, kai žmonės – funkcijos staiga pradeda priešintis tam, jog jie yra objektai, toks elgesys sukelia „šeimininkams“ didžią nuostabą. Robotų sukilimas? O tą sukilimą reikia arba nuslopinti, arba susirūpinti programinės įrangos atnaujinimu. „Ko tau dar trūksta, kaip inkstas taukuose vartaisi!” Darys viską – manipuliuos, grasins, kaltins. Nedarys tik vieno dalyko – net nepagalvos nuoširdžiai susirūpinti „sukilimo“ priežastimi. Aiškus reikalas – mechanizmo defektas, o su mechanizmais nesikalbama.

A

Liūdna…

A

Dar liūdniau – kai žmonės patys save paverčia objektais. Patys su savimi elgiasi ne kaip su gyvais žmonėmis, kurie pavargsta, kuriems reikia dėmesio ir rūpesčio. Neklausia savęs „O man tai patinka? Ar tai man svarbu?“, bet skaito instrukcijas „Kaip padidinti agregato produktyvumą ir išspausti iš jo dar daugiau galios?“ Ta stebuklinga programa „privalai“… Įsijungia programą „heroizmas“, nuskenuoja save antivirusine programa, kad aptiktų kenksmingas programas „egoizmas“, „rūpestis savimi“, „aš pavargau“… Poilsis – tai tik laikas akumuliatoriaus įkrovimui. Ir nė sekundės daugiau.

A

Bet už objektų-funkcijų pasaulio ribų egzistuoja kitas pasaulis, kuriame nėra standartinių programų, o yra klausimai, skirti kitam arba sau.

A

Pastaruoju metu tu dažnai sakai, kad tau blogai…kas nutiko? Gal aš galiu tau padėti?

Mes su tavimi nuolat pykstamės…kas vyksta su mūsų santykiais?

Aš norėčiau to ir ano…ką tu apie tai galvoji?

Kokie tavo planai savaitgaliui ar atostogoms?

Ko tu norėtum? Apie ką galvoji?

Man atrodo, kad tu pavargai…

A

Virduliai nepavargsta. Jie iš kart sulūžta.

A

Autorius Ilja Latypov | vertimas Ilonos Tamošiūnienės

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip neįkliūti į nerimo spąstus?

Nerimas – visiškai legali emocija. Jeigu mes niekada nesijaudintumėm dėl ateities ar neabejotumėm savimi, ko gero, vertėtų dėl to sunerimti 🙂 Bet ką daryti, kai stresinė situacija užsitęsia, o nerimas įsikuria kiekvienoje akimirkoje ir trukdo veikti ar priimti adekvačius situacijai sprendimus? Apie tai ir šis tekstas.

A

Nerimas – ne pats mieliausias, bet gan įprastas reiškinys daugybės žmonių gyvenime. Nerimauja visi, nes yra tiesiog žmonės. Gyvi ir jaučiantys. Tikėtina, kad nerimas iš gyvenimo pasitrauks visiems laikams tą akimirką, kai nustos plakus širdis… nors kas ten žino, kaip bus… Todėl jausti nerimą stresinėje situacijoje yra visiškai natūralu. Ypatingai situacijoje, kurioje daug neapibrėžtumo, nežinomybės ir gresiančio pokyčio.

A

Dažniausiai nerimą sukelia mintys ar galvoje kylantys vaizdiniai, kurie pasakoja apie galimai ateityje įvyksiančius blogus dalykus. Nors ateities niekas nežino, bet nerimas mus įtikina, kad ji bus beveik siaubinga. Neramios mintys apsilanko kaip nekviestas svečias – nuobodus, įkyrus ir reikalaujantis daug dėmesio. Leisti su juo laiką visiškai nemiela, bet ir išgrūsti pro duris nepavyksta. Klinikinis psichologas David Carbonell nerimą keliančias mintis lygina su fanatikais, kurie tiki nešantys pasauliui svarbią žinią, įspėjimą. Niekas nenori jų klausyti, bet jie be paliovos kartoja savo pranašystes – dažnai smarkiai išpūstas ir hipotetines, kurios vargu ar kada nors nutiks – nes tiki, kad taip apsaugos jus nuo bėdos, nors iš tikrųjų tik griauna šventinę atmosferą.

A

Mūsu galvose rečiau ar dažniau nutinka mintys apie ateityje laukiančias bėdas ir katastrofas – dažnai perdėtos ir nutolusios nuo realybės. Nutinka, nes niekas sąmoningai nenusprendžia galvoti apie blogus dalykus. Greičiau atvirkščiai – mes stengiamės nuvyti neramias mintis šalin, bet kad ir kiek stengiamės, jos įsėlina netikėtai, neatsiklaususios ir dažnai prieš mūsų valią. O to tikrai negalime pavadinti sąmoningu mąstymo procesu, todėl neramios mintys tiesiog nutinka. Jų tematika gali būti pati įvairiausia. Dėl ko tik žmonės nerimauja… Vieni nerimauja dėl kasdieninių dalykų – paliktos dulkės ant stalo, laiko sau trūkumo, per didelio erzelio namuose ir kada visa tai baigsis. Kiti nerimauja dėl gresiančių pokyčių ir to, kad gali reikėti mokytis naujų dalykų, keisti užsiėmimus, ieškoti naujų. Dar kažkas nerimauja dėl to, kad gali netekti darbo, verslo, pajamų, o tada jau nežinia ką reikės daryti. Net jeigu nutiko kažkas gero, galima pradėti nerimauti dėl to, kad „po baltos juostos, būtinai nusities juoda“, „taip nebūna – visiems blogai, o man gerai, vadinasi ateityje man nutiks dar blogiau…“ Ir panašiai.

A

Koks bebūtų nerimo turinys, bet jo pagimdytos prognozės labai retai būna tikslios, nes dėmesys sutelkiamas ne į labiausiai tikėtinus, o į labiausiai bauginančius variantus.

A

„Aš patyriau daug baisių dalykų savo gyvenime. Kai kurie iš jų vyko iš tikrųjų”, – rašė Markas Tvenas

A

Įprastas nerimas nors ir būna neracionalus, bet jis anksčiau ar vėliau pasibaigia ir nevirsta stabiliu mąstymo modeliu. Paprastai jis nesutrikdo kasdieninės veiklos, o dažnai ir priverčia susitelkti į nerimą keliantį klausimą, ieškoti sprendimų, kurti planus ir imtis konkrečių veiksmų. Toks nerimas dažniausiai išnyksta tą pačią akimirką, kai randasi sprendimas ir aiškumas, kas, kaip ir kada. Tokiu atveju nerimas bus tos malkos, kurias metame į gyvenimo laužą, kad šis ryškiai liepsnotų ir apgaubtų šiluma aplink susirinkusius.

A

Štai taip draugiškai įprastą nerimą aprašo jau minėtas David Carbonel: „Santykiai su įprastu nerimu yra panašūs į santykius su kaimynu ar kolega, su kuriuo jūs neturite nieko bendro. Jūs matotės, bet retai bendraujate. Jūs mandagiai sveikinatės ir apsikeičiate maloniais žodžiais, bet tarp jūsų ir to žmogaus nėra jokio emocinio ryšio – nei gero, nei blogo. Jūs tikrai nepergyvensite visą dieną, jeigu su juo susiginčysite. Ir neskraidysite lyg ant sparnų, jeigu jis jus pagirs. Tas žmogus nėra jums toks svarbus.“

A

Taigi, įprastas nerimas yra normalus ir netgi reikalingas dalykas, todėl su juo kovoti, skirti jam savo dėmesio, laiko, jėgų galima, bet nebūtina. Jis tiesiog pasitrauks, kai atsiras situacijos sprendimas. Na, o nerimauti dėl to, kad nerimauju, juo labiau nevertėtų 🙂

A

Bet šiomis dienomis mes visi gyvename kiek kitokioje situacijoje ir priežasčių nerimauti yra tikrai gerokai daugiau nei metų pradžioje. Daug neapibrėžtumo, nežinomybės, abejonių. Todėl atkreipti dėmesį į nerimą tikrai vertėtų, nes nežinia, kur yra ta riba, kurią peržengus nerimas gali tapti lėtiniu ir apsigyventi nerimo sutrikimų pavidalu. O kas tada?

A

Žmogus, pakliuvęs į nerimo spąstus, vėl ir vėl suks galvoje baisias mintis apie tamsią ateitį, nesugalvodamas jokių sprendimų ir nerasdamas jokių efektyvių priemonių. Ir tai neturės pabaigos, nes lėtinis nerimas neturi taško, kuriame baigiasi. Jis tiesiog atsiranda ir pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Lėtinis nerimas neįspėja apie problemas, kurios reikalauja sprendimo, o atvirkščiai – atitraukia nuo realių užduočių. Dėmesys sutelkiamas į mažai tikėtinas hipotetines katastrofas, o ne į tai, ką iš tiesų reikia spręsti. Jis persekioja tol, kol į jo vietą ateina kitas nerimas. Lėtinis nerimas gali užimti pagrindinę vietą gyvenime ir išstumti net ir tas veiklas, kuriomis galėtumėm su malonumo užsiiminėti. Fiziškai lyg esame dabartyje, bet visos mintys sutelktos į vieną iš galimai ateityje nutiksiančių katastrofų. O kadangi kur dėmesys, ten ir rezultatai, visai tikėtina, kad tos katastrofos ir įvyks…

A

Tokią būseną pažįstu ne iš knygų, teko su ja susipažinti akis į akį per praeitą krizę, kai įprasto nerimo epizodai virto panikos atakomis. Kai tuo metu pradėjo griūti viskas, kas tik turėjo šansą sugriūti, kai reikėjo skubių ir apgalvotų variantų, sprendimų veiksmų, su manim vyko viskas, išskyrus tai, ko tada reikėjo. Ir žinoma, tai turėjo labai skaudžias pasekmes. Todėl iš visos širdies – jeigu jūsų dienose nerimo padaugėjo, būtinai pradėkite su juo tvarkytis ir savanoriškai nežingsniuokite į spąstus. Na, o jeigu jo nėra tiek daug, galite užsiimti profilaktika, bus dar ramiau ir drąsiau žvelgti į nežinią. Beje, gebėjimas susitvarkyti su nerimu dar niekam nepakenkė. 😉

A

O kaip tai daryti?

A

Būdų yra daugybė, bet toliau pasidalinsiu keliais – paprastais, lengvai pritaikomais ir tikrai veikiančiais. Greičiausiai jūs visus juos žinote, tik gal pamirštate daryti, o dulkėdami paslaptinguose smegenų stalčiuose, jie veikia labai neefektyviai 😉

A

Bet prieš pratimus – trumpas lyrinis nukrypimas. Sudėtingose situacijose neišvengiamai susiduriame su patarimu „žiūrėk į viską pozityviai, atrask ir teigiamas puses“. Patarimas iš esmės geras, bet jame slypi grėsmė, jog pozityvumas gali suvilioti ir pamesti, taip ir neišpildęs pažadų. Čia labai svarbu neperdozuoti, nes per didelis pozityvumo kiekis gali pakenkti ne mažiau nei nerimas. Kaip? Priklauso nuo fantazijų. Jeigu prisifantazuosi, kad viskas gerai ir joks blogis tavęs neištiks, nesiimsi ir jokių sprendimų, neieškosi variantų, o tiesiog plauski pasroviui su tikėjimu, kad viskas ir bus taip pat gerai. Žinoma, tokia tikimybė yra, kad viskas kažkaip savaime, bet krizinėje situacijoje, vargu, ar taip nutiks. Dar galima prisifantazuoti „aš viską galiu“ ir pozityviai prisidirbti dar daugiau bėdų. Nes kai „viską gali“, pradedi neadekvačiai vertinti situaciją, priimi neapgalvotus sprendimus, neįvertini galimos rizikos ir vietoje to, kad stabilizuotum situaciją ir palengva pradėtum lipti iš duobės, smengi vis giliau. Bet pozityviai ir su šypsena veide. Todėl su pozityvumu vertėtų budriai, nes tas pats dalykas gali būti ir nuodas, ir vaistas – priklausomai nuo dozės. Bet jūs viską ir taip žinot 🙂 Tad toliau – keli pratimai-patarimai nerimui mažinti.

A

1. MINČIŲ DIENYNAS

A

Šį būdą neretai rekomenduoja kognityvinė-elgesio terapija. Svarbu reguliariai rašyti savo mintis ir tas emocijas, kurias jaučiame – atvirai, sąžiningai, nesislepiant. Tai padės „išjungti autopilotą“, išmokti įsisąmoninti savo jausmus ir stiprinti gebėjimą kontroliuoti įpročius.

A

Kiekvieną dienyno puslapį suskirstykite į penkis stulpelius.

Pirmame stulpelyje užrašykite situaciją, dėl kurios jaučiate nerimą.

Antrame stulpelyje užrašykite savo emocijas ir įvertinkite jų stiprumą balais nuo 1 iki 100.  

Trečias stulpelis skirtas mintims, susijusioms su situacija: parašykite, dėl ko jūs nerimaujate, kodėl, kas blogo gali nutikti ir panašiai.

Ketvirtame stulpelyje rašykite šių minčių paneigimą – remkitės realiais faktais, skaičiais, argumentais, įrodymais. Pažiūrėkite į situaciją iš šalies, lyg joje būtų kitas žmogus. Paneigimas turėtų būti įtikinamas ir logiškas, toks, kad jūs patikėtumėte tuo, ką rašote.

Penktame stulpelyje užrašykite emocijas, kurias jaučiate dabar, kai pažiūrėjote į nerimą keliančią situaciją iš šalies. Ar nerimo mažiau? Jeigu ne, parašykite viską dar kartą arba išmėginkite kitą būdą.

A

2. „RAMINAMIEJI“

A

Sudarykite sąrašą tų dalykų ir veiklų, kurios jums padeda jaustis ramiau. Rekomenduojama suskirstyti šiuos „raminamuosius“ į kelias grupes:

A

– Kvapai. Prisiminkite visus kvapus, su kuriais jums siejasi ramybė, komfortas (mamos pyragas, eteriniai aliejai, miškas ir t.t.)

– Garsai ir muzika.

– Skoniai.

– Veiksmai (bėgimas, skaitymas, piešimas ir pan.)

A

Įtraukite šiuos „raminamuosius“ į savo kasdienybę. Kiekvieną dieną skirkite bent 15 minučių vienam iš išvardintų punktų.

A

3. DĖKINGUMO DIENORAŠTIS

A

Žinau, kad žinote, bet klausimas ne žinojime 🙂 Tad pagaliau nusipirkite tą gražią užrašinę, kurią matėte lentynoje, ir pradėkite rašyti dienoraštį kiekvieną dieną, vakarą ar rytą. Ir kiekvieną dieną atraskite savo gyvenime mažiausiai penkis dalykus, už kuriuos norėtumėte padėkoti. Tai gali būti ir globalios istorijos – gyvenimas, šeima, vaikai, meilė, karjera, ir visi maži, kasdieniniai dalykai – perskaitytas knygos puslapis, pokalbis su drauge, kavos puodelis, saulėtekis ir panašiai. Dėkokite už šią dieną, dėkokite už praeities įvykius, dėkokite už ateities viltis. Toks rašymas tikrai padės sumažinti nerimą, nes rašant jūs akivaizdžiai pamatysite, kad ne viskas jūsų gyvenime yra taip jau blogai, kad yra daugybė dalykų, kuriuos jūs turite, kuriais galite džiaugtis. Ir vis mažiau nerimausite dėl galimai už kiekvieno kampo tykančio pavojaus.

A

Taip jau žmonės surėdyti – mes negalime ilgai džiaugtis gėriu ir malonumais, kuriuos turime. Pasiekėm tikslą ir kiek dienų truks džiaugsmas bei pasitenkinimas? Ko gero, ne taip ilgai, kaip norėtųsi. O tada – dar daugiau ir vėl iš naujo. Ir tai, kas kažkada atrodė kaip svajonių viršūnė, taps norma. Šį „pripratimo prie gero“ mechanizmą tyrinėjo amerikiečių mokslininkas Philip Brickman, pavadinęs jį „hedonizmo bėgimo takeliu“. Šis mechanizmas mums yra naudingas tuo, kad neleidžia sustoti, skatina judėti pirmyn, augti, mokytis, tobulėti. Iš kitos pusės, būtent šis „takelis“ neleidžia mums jaustis laimingais, nes mums nuolat atrodo, kad dar ne viską padarėme, ne viską įrodėme, ne viską nuveikėme. Mes sutelkiame dėmesį ne į tai, ką jau turime, o į tai, ko mums trūksta. O dėkingumo dienoraštis padės bent trumpam atsitraukti nuo trūkumo ir nukreipti žvilgsnį į tai, kas jau yra. Ir pasidžiaugti tuo. O tai suteiks jėgų keliauti pirmyn, kad ir koks sunkus atrodytų kelias.

A

4. RAUMENŲ ATPALAIDAVIMAS

A

Pasakoti apie tai, kad mūsų kūno būsena priklauso nuo mūsų emocijų, jau nebereikia. O kaip kūno pagalba galime susitvarkyti su emocijomis? Vieną iš būdų siūlo amerikiečių fiziologas, psichiatras Edmund Jackobson. Šią techniką dar vadina Džeikobsono progresyviąja relaksacija. Technikos esmė yra ta, kad tuomet, kai žmogus jaučia stresą, jo kūno raumenys įsitempia, o atpalaiduojant raumenis, silpsta ir streso sukeltos emocijos. Kaip gi atliekama kūno raumenų relaksacija?

A

Atlikti pratimus patariama ramioje aplinkoje, galima tai daryti tiek sėdint, tiek ir atsigulus. Kiekvieną pratimą rekomenduojama atlikti tris kartus, tarp pakartojimų darant trumpas kelių sekundžių pauzes.

A

– Suraukite kaktą ir sustinkite 5-7 sekundėms. Tuomet lėtai atpalaiduokite kaktą, jausdami, kaip atsipalaiduoja raumenys.

– Plačiai atmerkite akis (lyg labai labai nustebote) ir pabūkite taip 5-7 sekundes. Lėtai užsimerkite.

– Raukykite nosį 5-7 sekundes. Atpalaiduokite raumenis.

– Plačiai nusišypsokite, sulaikykite šypseną 5-7 sekundėms ir atpalaiduokite veido raumenis.

– Prispauskite liežuvį prie gomurio, palaikykite 5-7 sekundes ir atpalaiduokite.

– Sukąskite žandikaulį, pajauskite įtampą ir atpalaiduokite.

– Sudėkite lūpas “tūtele” (lyg tartumėte raidę ūūūūūūūūūūū), įtempkite ir palaikykite 5-7 sekundes. Lėtai atpalaiduokite.

– Lėtai palenkite galvą pirmyn ir lėtai sugrįžkite atgal. Atlenkite galvą atgal ir lėtai sugrįžkite.

– Pakelkite į viršų pečius, įtempkite kaklą, šiek tiek pabūkite ir lėtai atpalaiduokite.

– Stipriai suspauskite kumščius, pajauskite įtampą visose rankose iki pat pečių, sulaikykite 5-7 sekundėms ir lėtai atpalaiduokite.

– Kojas pakelkite statmenai nugaros padėčiai, tempkite pirštus į priekį ir pajauskite įtampą visose kojose – nuo pirštų iki klubų. Sutelkite dėmesį į šią įtampą, stebėkite ją 5-7 sekundes. Tuomet kojas atpalaiduokite ir švelniai „numeskite“.

– Giliai įkvėpkite, įtempkite pilvo raumenis, sulaikykite kvėpavimą 5-7 sekundėms ir lėtai, ramiai iškvėpkite.

Atlikus pratimus, mintimis pereikite per visą kūną ir įsitikinkite, kad visi raumenys atsipalaidavę. Jeigu dar kažkur jaučiate įtampą, pratimą galite pakartoti arba įtampą iškvėpti per pėdas į žemės centrą. Pabūkite atsipalaidavimo būsenoje keletą minučių.

A

5. “PASIRUOŠIMAS”

A

Jeigu jūsų gyvenime vyksta kažkas, kas kelia nerimą, pamėginkite savo mintis nukreipti kita linkme. Sutelkite dėmesį ne į tai, kaip bus blogai, jeigu nutiks tai, dėl ko jūs nerimaujate, o į tai, ką jūs galėsite padaryti, jeigu tai nutiks. Aprašykite patį blogiausią scenarijų, kurį tik galite sugalvoti. Ir surašykite viską, ką jūs galėsite padaryti net ir tuo atveju. Apgalvokite žingsnius, susidėliokite galimus veiksmus,  variantus, užsirašykite tai, kas liks jūsų gyvenime net ir blogiausiam scenarijui nutikus. Ir pamatysite, kad ir liks dar labai daug, ir padaryti galėsite tikrai ne mažiau. Jeigu į šį darbą įdėsite pastangų, jūs turėsite planą B tam atvejui, jeigu viskas pakryps ne pačia geriausia linkme, o kai bus aiškus planas, tuomet ir nerimui bus mažiau priežasčių.

A

6. BENDRAVIMAS

A

Jeigu dėl kažko nerimaujate, nerandate sprendimų, nežinote ką daryti – nebūkite su tuo vienumoje. Pasikalbėkite, atsiverkite, paprašykite pagalbos ir patarimo. Užsiverti stresinėje situacijoje gali būti pavojinga dėl kelių priežasčių. Pirma, kai protas skęsta emocijose, savarankiškai pamatyti adekvatų sprendimą yra tikrai sunku. Antra, ne lengviau surasti sprendimą situacijai, kurioje niekada nesi buvęs ir nežinai, kokie variantai apskritai yra galimi. Todėl nėra nieko gėdingo pasikalbėti apie tai su kitais. Draugais, pažįstamais, bičiuliais ar specialistais, kurie turi patirties ir reikalingų žinių. Nežinoti – tai ne silpnumo požymis. Nerimo tyloje visiškai nepriimti ar priimti neadekvatūs sprendimai ateityje kainuos daug daugiau, nei akimirkos prisipažinimas, kad aš nežinau ką daryti. Ir pagalbos prašymas. Patikėkit, labai gerai žinau, apie ką kalbu…Atsiverkite, kalbėkitės, klauskite, prašykite pagalbos. Ir klausykite, dėliokite, ieškokite sprendimų ir variantų. Ir jie būtinai rasis, o su jų atsiradimu trauksis ir nerimas.

A

Šiam kartui tiek pratimų-patarimų. Žinoma, būdų mažinti nerimą yra daugybė – kvėpavimo pratimai, meditacija, dėmesingumo praktika ir panašiai. Svarbiausia susirasti savo ir daryti, daryti, daryti. Reguliariai ir sistemingai.

A

Ir pabaigai… Jeigu kartais, kai jūs nerimaujate, kas nors jums pasako „nusiramink, viskas bus gerai“,  ir jums kyla noras kaukštelt tam kažkam per makaulę, žinokit – jūsų noras legalus (pabrėžiu – legalus noras, bet ne veiksmas ;)) Kad noras sumažėtų, galite pasižiūrėti į patarimą “nusiramink…” iš kitos pusės. Jeigu jums kažkas sako „nusiramink…“ – jums pasisekė – šalia jūsų stebukladarys. Būtinai iškvoskite tą stebuklingą būdą, kaip taip imti ir iš kart nusiraminti. O jeigu pasirodys, kad visai be reikalo tie mokslininkai knaisiojasi smegeninėse, bandydami suprasti, kaip tenai viskas vyksta? Nobelis apdovanos garantuotai ir nutiks didelė šventė 😉

A

O jeigu rimtai… Jie tikrai norėtų jums padėti, bet nežino kaip. O tada belieka vienintelis pasiūlymas  – nusiramink… Svarbiausia – nesivelkite į paaiškinimus ir pasiteisinimus „aš negaliu nusiraminti…tokia gi situacija…kaip čia nusiraminsi…“, o geriau eikite ir kažką padarykite tam, kad nerimo būtų mažiau.

A

O jeigu norite daugiau ir su palaikymu, prisijunkite ČIA >>>

A

Kūrybingų jums dienų!

A

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Konfliktuoti negalima susitarti

Labai dažnai gyvenime viskas priklauso nuo to, kur nusprendžiame padėti kablelį… Mes esame skirtingi, turintys savo interesus, požiūrius, įsitikinimus. Ir natūralu, kad kartais jie kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais, požiūriais ir įsitikinimais. O tuomet nutinka potencialus konfliktas. Dar akivaizdžiai nesurėmėm ginklų, tačiau nesutapimus jau pastebime. Ir jeigu situacija mums nėra labai svarbi, konfliktas išsispręs tarytum savaime be didelių pastangų. Tai net nebus konfliktas, o tiesiog dar vienas įrodymas, kad pasaulis netobulas ir žmonės jame įvairūs. Bet jeigu situacija yra svarbi, teks pasirinkti, kur dėti kablelį ir kokiu keliu eiti – tartis ar skelbti karą.

A

Tiesa, dar galima pamėginti išvengti konflikto ir įtikinti save, kad jo nėra, kad nejaučiame pykčio ar susierzinimo, ir viskas čia gerai. Deja, nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, kad jų nėra. Jie tiesiog yra. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. O kas nutiks tada?

A

Garantuota pasyvi agresija. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum…”, „aš dėl tavęs gyvenimą, o tu…“, „aš tau visai nerūpiu…“, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai. Ir ne tik. Anksčiau ar vėliau pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, jog išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga ir nutiks „sprogimas“, kuriame gali nukentėti neturintys nieko bendro su mūsų išgyvenimais, o tik ėję pro šalį ne vietoje ir ne laiku.

A

Toks variantas nutinka tuomet, kai bijome konflikto. Ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti ar išsakyti savo nuomonę mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Atstumdavo. Pasišaipydavo. Išjuokdavo. Kai mes neturėjome veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Gera žinia yra ta, kad pradėti mokytis ir įgauti naujos patirties galime bet kurią akimirką. Žinoma, jeigu tik nuspręsime, kad mums to reikia.

A

Na, o jeigu nuo konflikto nepabėgome, tuomet teks rinktis – kautis ar susitarti. Susitarti nebūna taip jau lengva, nes realybėje atrasti tokį sprendimą, kuriame visi būtų laimėtojais, pavyksta ne taip dažnai. Dažniau į konfliktą įsivėlusioms pusėms tenka sutikti su kompromisu, prisitaikyti, kažko atsisakyti ar kažką paaukoti. O tai padaryti yra tuo sunkiau, kuo stipriau žmogus tiki savo teisumu. Ir tuomet konfliktas gali virsti itin aršia kova. Tik vat klausimas – o kovojam tai dėl ko?

A

Aš esu už tiesą ir teisingumą! O jis-ji-jie tik apie save galvoja…egoistai…

Aš tikiuosi kažko per daug? Mano lūkesčiai yra visiškai pateisinami ir teisingi, nes taip daro visi normalūs žmonės…

Kaip galima taip elgtis (norėti, mąstyti, jausti)? Nesąmonė kažkokia! Teisinga yra taip, kaip aš pasakiau…Kodėl? Todėl, kad aš žinau.

Aš tai žinau, kaip yra iš tikrųjų, o jie tik fantazuoja, kad gali būti kitaip…knygų matai prisiskaitė…

Tiesa yra mano pusėje ir aš privalau ją apginti…nes tik nusileisk, tai tuoj ant sprando užsilips…

A

Kažkaip taip ir panašiai būtų galima paaiškinti vardan ko ta kova vyksta. O trumpai – konflikte dažnas stengiasi įrodyti kitam savo teisumą. Ir įnirtingai gindamas savo tiesas, žmogus nenori suprasti, kad jo oponentas taip pat gali turėti savo nuomonę, matymą, savo tiesas. Žinoma, galima save įtikinti, jog “jokių čia savo tiesų būti negali…tiesa yra tik viena (ir aišku ta, kurią žinau aš)!”, ir todėl aš kovoju už teisybę, o va tam kitam rūpi tik jo egoistiniai poreikiai…nu negaliu, nervai nelaiko, kaip iš viso taip galima…

A

O iš tikrųjų…Na, kaip tie du užsispyrę avinai, susirėmę ragais vidury tilto virš bedugnės – jei garmėsim žemyn, tai drauge, bet kelio tai jau tikrai tau neužleisiu.

A

Užsispyrimas – labai naudinga savybė, ypač tada, kai pradedame kažką naujo, siekiame, kuriame. Tada, kai keičiame įpročius, gyvenimo būdą, dirbame, stengiamės ir pusiaukelėje nenumetame pradėtų reikalų. O santykiuose… Aš tikiu, kad santykiuose daug svarbiau yra išgirsti vieniems kitus, suprasti ir pamėginti susitarti. Nusileisti iš savo teisumo padangių, nusimesti „pačios svarbiausios personos“ kaukę, atsisukti į kitą ir pažvelgti į jo akis – o kas šis žmogus, ko jis norėtų, kokie jo poreikiai, kokie jo skausmai? Ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Bent trumpam užčiaupti amžinai dėmesio reikalaujantį “aš-man-mano” ir suprasti, kad kito žmogaus norai, poreikiai, lūkesčiai yra ne mažiau svarbūs nei manieji…

A

Sudėti ginklus ir pradėti tartis, nes aklas užsispyrimas ir nenoras ieškoti sprendimų anksčiau ar vėliau pradės griauti – vidų, santykius, gyvenimą. Ir jei ne mes patys, tai gyvenimas imsis iniciatyvos ir visai abejingai aplaužys aštriausius ir visai neelegantiškai styrančius spyglius – mūsų žinojimą, kas ir kaip turi būti, reikalavimus, kad kiti būtų tokie, kaip norime mes, pretenzijas tiems, kurie išdrįsta pasaulį matyti kitaip, pasipiktinimą visa Visata ir reikalavimą, kad ji tuoj pat sutiktų su mūsų įgeidžiais, lūkesčiais, požiūriais. Nes gyvenimas – tai ne saldus su viskuo sutinkantis tortas, o pačių įvairiausių aplinkybių rinkinys. Kartais draugiškas, minkštas ir švelnus, o kartais – aštriai kampuotas, šiurkštus ir abejingas visiems mūsų “žinojimams” bei “teisumams”.

A

Bet viskas priklausys nuo mūsų tikslo – kažkam kažką įrodyti ar rasti sprendimą. O tada ir bus aišku, kur dėti kablelį:

A

…konfliktuoti negalima susitarti…

A

Kur dėsite?

A

Šilčiausi apkabinimai…

Ilona | Drąsa gyventi

A

NE PORTALAMS

A

Paskelbta Pakomentuoti

Išsaugoti viltį…

Kai danguje užmiega žvaigždės, pabunda langai.

Daugybė langų, galinčių papasakoti pačių įvairiausių istorijų.

Apie tuos pasaulius, kurie slepiasi už langų.

Apie meilę ir draugystę.

Apie ilgesį ir laukimą.

Apie svajones ir apsikabinimus.

Apie vienatvę ir ištiestą ranką.

Apie džiaugsmą ir švelnumą.

А

Už kiekvieno lango sukasi savas pasaulis, į kurį kartais paslapčia įsliūkina nerimas, baimės, pyktis, neviltis. Vagia ramybę, tikėjimą ir džiugesį. Baugina pasakomis apie negrįžtamai prarastus gyvenimus.  

А

Žiūriu į langus ir tikiu, kad ir kokias istorijas jie beslėptų, už kiekvieno lango gyvena gražios žmonių širdys. Tenai gyvena jų gerumas. Jų jautrumas. Jų šiluma.

А

Ir viltis tenai gyvena.

А

Nes kaip be vilties?

А

Taip, viltis kartais išduoda.

Išduoda tada, kai viliamės, jog kitas žmogus pasikeis ir pradės elgtis taip, kaip mums tiktų.

Išduoda tada, kai laukiame, kad reikalai išsispręstų patys savaime be mūsų prisilietimo.

Išduoda ir tada, kai turime viltį, jog ateis kažkas ir už mus viską sudėlios, surikiuos, išspręs.

Kai pasyviai laukiame ir tikimės, kad tuoj-tuoj nutiks kažin koks stebuklas ir gyvenimas nušvis visomis spalvomis.

Taip, tada viltis išduoda.

А

Bet yra ir šviesioji vilties pusė, kuri atsiveria mums tada, kai mes, padarę viską, kas nuo mūsų priklauso, išsaugome viltį, kad to užteks tam, kad išplauktumėm.

Kai suvokiame, kad jokių garantijų nėra, o ir mes ne visagaliai – belieka viltis.

Ta, kuri šildo, stiprina eiti pirmyn, tyliai šnabždėdama „nepasiduok, aš su tavimi“…

А

O jeigu prarasti ir ją? Prarasti viltį, kad kada nors – tegu ne rytoj, ne po savaitės, ne po mėnesio…kada nors – mums pavyks. Išgyventi. Sukurti. Pasiekti. Ir tas kiekvienas, kad ir pats mažiausias šios dienos žingsnelis, vieną dieną pavirs kažkuo nauju. Ir mūsų gyvenime vėl rasis vietos svajonėms ir džiaugsmui.

А

Jeigu neturėti šios vilties, vardan ko tada?

А

Šviesios vilties Jūsų Širdims!

А

Su meile,

Ilona

А

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip gyvensim? Be pranašysčių, tik pamąstymai…

Pasaulis netikėtai pasipurtė ir išdrėbė mus iš įprasto gyvenimo, kuriame jau žinojome, kas, kur ir kaip. Na, bent jau įsivaizdavome, kad žinome. Turėjome susidėlioję vienokį ar kitokį savaime suprantamų dalykų rinkinį, kuris kūrė, nors ir ne visai realų, bet saugumo ir stabilumo pojūtį. Ir atrodė, kad tai tęsis dar labai ilgai. Bet, deja, nutiko milžiniškas pokytis. Neatsiklausęs ir nesusiderinęs su mūsų asmeniniais planais bei norais, įsiveržė į gyvenimus lyg siautulingas uraganas, griaudamas įprastą tvarką, keisdamas sąlygas ir žaidimo taisykles. Daugybė dalykų, kurie vakar atrodė savaime suprantami, šiandien abejingu balsu atsako “susisiekti nėra galimybės…abonentas laikinai nepasiekiamas”.

A

Nepasiekiamais tapo daugybė dalykų. Rytinė kelionė į darbą, bendravimas su draugais ir artimaisiais, skrydis į poilsį, kavos puodelis mylimoje kavinėje…. Visa tai nutolo ir įvyko kažin koks stop kadras. Žinai, kad visa tai buvo, ir niekaip negali patikėti, kad taip staiga ėmė ir pasibaigė. Kartais net atrodo, kad jau tuoj-tuoj šis košmariškas sapnas baigsis, pabusi ir viskas vėl bus taip, kaip buvo.

A

“Nebus…taip kaip buvo, jau nebebus”, – aptinki save naujoje realybėje ir jauti ilgesį tų įprastų ir kartais net pabodusių dienų. Bet…

A

O kada buvo taip pat, kaip buvo? Kada gyvenimas buvo sustojęs ir jame niekas nesikeitė? Juk gyvenimas visada buvo vienas didelis pokytis. Kiekviena akimirka – iš naujo. Kiekviena diena – iš naujo. Gimimas ir mirtis kiekviename momente. Gyvenimo esmė visada buvo tokia. Tai mes buvome sustingę. Tai mes nenorėjome keistis. Tai mes kūrėme pilis iš tariamo stabilumo ir saugumo. Tai mes nenorėjome pripažinti, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo ir amžinai būsiančio. Tai mes pamiršome vertinti kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną gerą žodį, vaiko šypseną, apkabinimą, galimybę gyventi. O gyvenimas ką? Jis koks buvo, toks ir liko – kintantis, įvairus, nenuspėjamas. Ir kartais – pokštininkas. Tik šį kartą labai jau nedraugišką pokštą jis mums iškrėtė. Ir tenka dabar tame gyventi.

A

Neigėme, nesutikome su tuo, kas vyksta. Pykome ir tebepykstame. Bandome derėtis. Liūdime ir jaučiamės bejėgiai. Stengiamės priimti situaciją, bet ir vėl pratrūkstame pykčiu. Ir dar kartą. Ir vėl iš naujo. Nes netekome to, ką turėjome. Staiga, be įspėjimo ir jokių derinimų. Taukštelėjo į kaktą ir net nespėjome susivokti, kaip beveik visas pasaulis užsidarė. Kai kam – tai namai, o kai kam – narvas. Kai kam čia labai šalta nuo vienatvės, o kažkas dūsta nuo šeimos. Kažkas naudoja šį laiką dalykams, kuriuos jau seniai norėjo nuveikti, o kažkam nebeliko laiko ir poilsiui. Kažkas taškosi tulžimi, o kažkas tyliai meldžiasi ir laukia stebuklo. Kiekvienas gyvena savo istorijoje. Ir jeigu atidžiai pažiūrėsime, ta istorija yra tokia pati, kokia buvo ir anksčiau. Ji nepasikeitė, tik sustiprėjo.

A

O gal tai ir yra atsakymas į klausimą “kaip gyvensim toliau?” Bendrąja prasme, šiandien dar niekas nežino, kas bus toliau. Kol kas tik daugybė spėlionių, padrikais faktais pagrįstų prognozių ir šiaip nuomonių “iš dangaus, nes man taip atrodo”. Kažkaip bus. Svarbiausia, kad BŪTŲ, nes kol ESAME, tol galime…

A

Galime laukti stebuklo ir tikėtis, kad tapsime geresni, susimąstysime apie gyvenimo prasmę, perdėliosime vertybes, atsisuksime vieni į kitus, pradėsime labiau rūpintis planeta, liausimės žeminti kitus ir pradėsime gerbti, rečiau pyksime ir dažniau mylėsime… Ir viskas nutiks savaime – transformuosis mūsų mintys, pakis požiūris, elgesys, atgimsime iš naujo ir lyg feniksas pakilsime iš seno gyvenimo pelenų, užpildydami pasaulį gėrio ir meilės šviesa…

A

Kad ir kaip norėtųsi, kad toks stebuklas nutiktų su visais, bet greičiausiai bus gerokai banaliau ir dauguma gyvens taip, kaip gyvenę. Taip, gyvenimas bus kitoks, o jie liks tokie patys. Tie, kurie dejavo ir skundėsi gyvenimu, darys tai dar stipriau. Tie, kurie keikė ir kaltino dievus, prezidentus ir kaimynus, darys tai dar garsiau. Tie kurie matė vien problemas, susirinks dar didesnę jų kolekciją. Tie, kurie vieną kart pargriuvę taip ir liko gulėti veidu į samanas, įsiraus į jas dar giliau. Tie, kurie kūrė ir ieškojo sprendimų, ir toliau tai darys, tik dar atkakliau. Tie, kurie mokėjo džiaugtis pavasario spinduliais, pradės džiaugtis ir iš dangaus byrančiu lietumi. Tie, kurie rūpinosi ir stengėsi dėl kitų, darys tai dar aktyviau. Tie, kurie atidėliojo, turės jokiais argumentais nenurungiamą priežastį taip nieko ir nepradėti. O tie, kurie bandė, rizikavo, siekė, ir šią situaciją pavers naujais horizontais.

A

Nieko labai naujo. Mes  ir dabar darome tai, ką darėme visada. Juk tas, kuris taškėsi virusu miesto kavinėse ir parkuose, nenubudo vieną rytą ir netikėtai pačiam sau nenusprendė, kad “viskas, nuo šios akimirkos aš nusispjausiu į visus ir būsiu neatsakingas”. O tas, kuris sutelkė žmones ir pradėjo rūpintis medikų gerove juk taip pat nepradėjo to daryti, netikėtai nutikus nušvitimui. Ne, mes darome tai, ką darėme visada. Nes savaime nevyksta. Savaime, be mūsų pastangų ir dalyvavimo, niekas nepasikeis…

A

Tik šioje situacijoje gerokai sunkiau pasislėpti ir pabėgti nuo savęs. O gal ir gerai? Gavome šansą iš arti apžiūrėti visą savo turinį, išpurtyti tai, ko nebereikia, ir pradėti mokytis, iš naujo kurti, statyti, ieškoti. Tik ar pasinaudosime? Ar vis dėlto dar kažko palauksime?

A

Tiesą sakant, pirmas dvi karantino savaites aš kiek plavinėjau, pasinuodijau baisiom internete šmėžuojančiom mintim, pykau, liūdėjau ir buvo baisu. Verkiau dažniau nei įprastai ir atradau, kad ašaros būna įvairios. Švelniai šiltos ašaros riedėjo skaitant apie žmonių gerumą. Šiurkščios, lyg švitrinis popierius, braukė skruostus matant pyktį, žeminimus, patyčias. Guodžiančios, lyg močiutės ranka, glostė skruostą galvojant apie tą laiką, kai jau galėsiu apkabinti mylimiausius.

A

Jau ir nebepamenu, kada mano gyvenime buvo tiek banguojančių dienų, kuriose leidau sau įsitraukti į minčių raizgalynę. “Ai, gal padarysiu vėliau, gal rytoj, o ir apskritai nežinia, kaip čia bus…o kokia prasmė, gal niekam nebereikės…”, – sukosi galvoje. Ir net nepajutau, kaip ėmiau skęsti sąstingio, apatijos, nevilties pelkėje. STOP! “Kur mane tai veda?”, – nuskambėjo klausimas ir aš sustojau. O kur veda tokios būsenos aš jau žinau ne iš pačios saldžiausios patirties. Todėl pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti – rekomenduoju ir jums išmėginti – akylai stebėti savo veiksmus ir nuolat klausinėti “Tai, ką aš dabar darau, veda mane link mano vertybių, tikslų? Ar atitolina nuo jų?”

A

Todėl, be visų patarimų, kurių gausu interneto erdvėje, dabar labai svarbu sutelkti savo dėmesį į tai, kas mums svarbu. Ką mes galime išspręsti ir padaryti DABAR, nepriklausomai nuo aplinkybių? Atitraukti žvilgsnį nuo baisybių, galimų katastrofų, ir įsižiūrėti į sprendimus. Ką galiu padaryti? Kaip tai galiu padaryti? Kaip galiu sau padėti? Kaip galiu pasirūpinti savimi ir artimaisiais? Ir būtinai DARYTI. Kad ir pačius mažiausius dalykus, nes kiekvienas veiksmas suteiks mums daugiau jėgų, o kuo ilgiau delsime, kuo kantriau lauksime stebuklo, tuo silpnesni tapsime, tuo giliau įklimpsime į destruktyvų liūną ir nežinia, kaip iš jo pavyks išsikapanoti.

A

Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti situaciją ar apsimesti, kad viskas čia gerai. Lengva nebus. Bus sunku. Bet juk niekas niekada ir nežadėjo, kad gyvenimas – vien apie komfortą, malonumą ir džiugesį. Kaip sakė kažkuris filosofas “Gyvenimas – tai pastangos laike”. Ir jeigu dabar labai-labai nesinori imtis jokių veiksmų, prisidengiant situacija, vis tik verta prisiminti, kad savaime niekas nepasikeis. Mūsų gyvenimas reikalauja mūsų pastangų ir jeigu dabar nesusikaupsime ir nepradėsime irkluoti, po metų-kitų tikrai dėl to apgailestausime. Nes išplauks tie, kurie sutiks keistis…

A

O jeigu norite su palaikymu bendraminčių būryje, kviečiu prisijungti ČIA >>>

A

NE PORTALAMS.

A

Paskelbta Pakomentuoti

Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi…

Prisimenu tėvų svetainėje stovėjusį gremėzdišką baldą, kurį vadinome sekcija. Nors baldas užėmė trečdalį svetainės, jis buvo labai svarbus ir kruopščiai prižiūrimas, nes jame gyveno mamos krištolas. Pūstažandės taurės, elegantiškos salotinės, įmantrios silkinės. Prisimenu ir porcelianinius puodelius paauksuotais kraštais ir damų siluetais ant šonų. Ir dar – vokišką indų rinkinį su gyvūnėlių atvaizdais. Ir dar daug įvairiausių grožių, užėmusių kiekvieną sekcijos kampelį.

A

Mama didžiavosi savo kolekcija, sukaupta per daugelį metų ne pačiais lengviausiais būdais. Ir kilometrinėse eilėse stovėta, ir pažinčių ieškota, ir tėčio savaitėmis nematyta. Gal todėl, kai tiesdavau ranką, norėdama įsipilti arbatos į gražiuosius puodelius, gaudavau per kuprą. “Neliesk! Bus proga, tada ir paimsi.” Ir gerdavome arbatą iš realiai pobaisių puodelių.

A

Net ne visiems svečiams tekdavo garbė pasimėgauti arbata iš gražiųjų, nes ne visi verti, matyt, buvo. Vat jeigu Anglijos karalienei nusibostų Londonas ir ji nuspręstų aplankyti vieną iš Vilniaus rajonų, tuomet taip – krištolas ir porcelianas iškeliautų iš savo vietų ir išdidžiai puikuotųsi ant baltos staltiesės. O kitais atvejais – nebūtina, jokia čia proga…

A

Gal laikmetis toks buvo: nusiperki (dažnai tik “per blatą”), saugiai padedi ir lauki ypatingos progos. O gal vaikystės skurdas ir nepriteklius diktavo savo sąlygas. Kaip bebūtų, laukimo buvo daug. Savo progų laukė madingi bateliai, kuriuos tėtis parvešdavo iš vakarų pusės, elegantiškos suknios iš paslapčia atkeliavusių madų žurnalų, spalvotai išdykusios rankinės. Net dviaukštė “piseco” kepurė kantriai laukė savo eilės, kol po kelių dešimtmečių buvo suniokota piktųjų kandžių. Laukimo buvo daug. Ir vilties buvo daug, kad vieną dieną viskas pasikeis ir prasidės tikras gyvenimas. Nes dabar tai koks gyvenimas…nuolatinė kova, mažai džiaugsmo, daug problemų. Reikia viską išspręsti, ištverti, išlaukti. Ir tada…o tada pagyvensim. Ir “pisecą” pravėdinsim, ir iš krištolo sriubą valgysim, ir svajones įgyvendinsim.

A

Bet dar ne šiandien.

A

O tada mama susirgo. “Jau galvojau, kad pagaliau pagyvensiu normaliai. Su tėvu planavom pakeliauti, apvažiuoti visą Europą, pamatyti pasaulį. Gyvent galima būtų, bet ne…nepagailėjo Dievas, neleido pagyventi…ir už ką man toks gyvenimas? Būčiau žinojus, kad taip nutiks, visai kitaip būčiau gyvenus. Viskas dėl kitų, viskas kitiems, taupiau, saugojau, neleidau sau nieko. Ir kam?”, – o skruostais byrėjo nevilties iškankintos ašaros, tarytum patvirtindamos, kad daugybė svajonių jau baigiasi…taip ir neprasidėjusios…

A

Ir vieną saule spindinčią vasario dieną mama užgeso. Tą dieną mano širdis pasidalino į dvi erdves. Vienoje viskas nutilo, nurimo ir užsipildė lengvu pavasario dvelksmu. Ji per ilgai kentėjo. Visą gyvenimą. Ir ligos metai buvo baugiai sunkūs. Bet štai viskas baigėsi ir dabar ji gali ilsėtis taikoje.

A

O kitoje širdies erdvėje apsigyveno veriantis skausmas, nes drauge su mama mirė ir mano svajonė. Padėti galvą mamai ant kelių. Pajausti, kaip jos ranka švelniai glosto plaukus. Kaip niekada. Net vaikystėje. Nes nespėjau, vis atidėliojau ir laukiau geresnės progos. Tai su krauju buvo įsilieję į mano esybę ir aš negebėjau tam atsispirti. Todėl, kaip ir mama, laukiau: tinkamesnės progos, geresnės nuotaikos, žydresnio dangaus, tikresnio gyvenimo. Laukiau tol, kol mano svajonė mirė…

A

Vėliau aš vis mąstydavau, koks galėjo būti mamos gyvenimas, jeigu ji būtų labiau tikėjusi savimi ir pasauliu, jeigu būtų išdrįsusi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo demonais, išravėti savo skausmo šaknis. Aš įsivaizduodavau, kokia nuostabi moteris ji būtų ir kokį šviesų gyvenimą būtų mačiusi. Dalintųsi tuo gėriu su pasauliu, skleistųsi savo šypsenoje ir šiluma apdovanotų kiekvieną kelyje sutiktą. Ji galėjo duoti pasauliui tiek daug, bet kažkada pasiklydo.

A

Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju ilgą sąrašą tų dienų, kurios galėjo klajoti mamos mintyse paskutinėmis dienomis…

A

Rytoj aš susitiksiu su vaikais ir juos apkabinsiu.

Rytoj aš pasakysiu vyrui, koks jis man svarbus.

Rytoj paskambinsiu seniai matytai draugei ir jos atsiprašysiu.

Rytoj apsivilksiu gražiausią suknelę ir eisiu miesto gatvėmis.

Rytoj aš nusipirksiu kelionę aplink pasaulį.

Rytoj aš…

A

Bet jos rytoj taip ir neatėjo.

A

Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano mama.” Aiškiai prisimenu mintį, lydėjusią mane dar ilgai po jos mirties. “Aš nenoriu, kad mano svajonės mirtų drauge su manimi”. Ir tai buvo didžiausias mano skausmas ir didžiausia dovana, kurią man paliko mama savo išėjimu.

A

Nors ir puikiai suvokiau, kad delsimas ir atidėliojimas anksčiau ar vėliau pavirsta asmeniniu pragaru, bet įprotis geležiniais gniaužtais laikė toje pačioje istorijoje. Aš vis kažko laukiau. Ir turiu prisipažinti…

A

…mano svajonės galėjo numirti drauge su manimi.

A

Galėjo nebūti knygos, galėjo nebūti šio projekto, galėjo nebūti šio teksto, galėjo nebūti daugybės dalykų, kuriuos aš norėjau daryti, kuriuos darau ir darysiu, kurie bent kažkiek šviesina šį pasaulį ir padeda jums kurti tai, ko jūs norite (taip sakote jūs).

A

Viso to galėjo nebūti, nes galvoje nuolat įkyriai zyzė mintys…

A

O kas tu tokia, kad tai darytum?

Visa tai jau seniai daro kiti. Ir be tavęs.

O jeigu to niekam nereikia?

O jeigu tave pasmerks ir išjuoks?

O jeigu tave atstums? Vėl krisi veidu į samanas?

Suaugusi moteris, o nori užsiimti visokiais niekais.

Jie juk geresni už tave.

O tu įsitikinusi, kad esi pasiruošus?

O žinių ir patirties tau užteks?

O jeigu tu klysti?

O tu pakankamai protinga, talentinga ir profesionali, kad tai darytum?

A

Ir visa tai ilgai dirigavo mano gyvenimo orkestrui. Vidinis kritikas neršė taip galingai, kad ilgai negalėjau išjudėti iš vietos. Ir užsiiminėjau viskuo, tik ne tuo, kuo norėjau, teisindamasi pačiais išradingiausiais būdais. Žiūrėjau į kitus ir pavydėjau jiems, nes jie darė tai, ką norėjo daryti, siekė to, apie ką svajojo. Mano širdis kentėjo. Bet pastanga po pastangos, diena po dienos, žingsnis po žingsnio ir aš pradėjau pastebėti pažangą. Ir su kiekvienu žingsniu vis stipriau skambėjo mintis “Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi”. Aš iki šiol nežinau, iš kurios parapijos ji atėjo – ar buvo sugeneruota nuosavos smegeninės, ar buvo perskaityta, išgirsta, bet ji vis stiprėjo ir didėjo. Ir aš pradėjau. Atsargiai, palengva, ragaudama pačias mažiausias pergales.

A

O kokia tavo svajonė?

A

…knyga, kurią nori parašyti?

…revoliucija, kurią nori pradėti?

…verslas, kurią nori įkurti?

…atverti pasauliui savo telentus?

…idėja, kurią sapnuoji ir naktimis?

…santykiai, kuriuos nori sukurti?

A

Neleisk tam mirti net negyvenus. Nes tavo svajonė yra reikalinga pasauliui. Tu esi reikalinga pasauliui.

A

“Pati turtingiausia vieta pasaulyje yra ne Manhetenas, ne naftos telkiniai Vidurio Vakaruose, ne aukso kasyklos Pietų Afrikoje. Turtingiausia pasaulio vieta yra kapinės. Nes čia palaidoti visi neparašyti romanai, neįgyvendinti verslo projektai, nesukurti santykiai ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žmonės galvoja: “Padarysiu tai rytoj”. O tuo tarpu “rytoj” atsargos vieną dieną baigiasi.” / Todd Henry “Die empty”.

A

Todėl prašau tavęs, neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi.

A

Užsimerk. Pagalvok apie savo svajonę. Pajausk ją. Ir DABAR padaryk tai, ką jau seniai norėjai padaryti. O jeigu tu žinai, kad tavyje yra tai, ką norėtum atskleisti pasauliui, jeigu tu žinai, kokį gyvenimą nori gyventi, bet ir toliau kuri sau kliūtis – aš tave suprantu. Man pažįstamas tavo skausmas. Bet aš žinau ir tai, kad maži žingsneliai, žengti DABAR, padės tau išsilaisvinti iš pančių, kuriuose įstrigai. Todėl eik ir padaryk. Aš su tavimi.

A

Apkabinu.

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta komentarai 2

Rudolf Dreikurs. Drąsa būti netobulu

Pasidalinsiu su jumis ištrauka iš garsaus austrų psichiatro Rudolfo Dreikurso paskaitos, nuskambėjusios 1957 metais Oregono universitete. Tai, ką jis kalbėjo gan seniai, neprarado savo aktualumo ir šiandien. Greičiau – atvirkščiai – tapo dar aktualiau. Juk joje kalbama apie tai, kas mus verčia atrodyti geresniais, nei esame iš tikrųjų, kodėl sunku atsikratyti šio siekio ir kaip išdrįsti “būti netobulu”. Tad, jeigu jus iki šiol persekioja noras būti tobulu, jūsų dėmesiui – puiki garsaus psichiatro kalba.

A

Šiandien jūsų teismui pristatau vieną iš svarbiausių psichologijos aspektų. Tema apmąstymams ir suvokimui: “Drąsa būti netobulu”. Aš pažinojau labai daug žmonių, kurie nuolat stengėsi būti gerais. Bet nemačiau nei vieno, kuris tai darė dėl kitų. Aš pastebėjau: vienintelis dalykas, kuris slepiasi už noro būti geru – tai rūpestis savo įvaizdžiu. Siekis būti geru reikalingas tik savęs išaukštinimui. Tas, kurį iš tikrųjų jaudina aplinkiniai, neeikvos savo brangaus laiko aiškintis geras jis ar blogas. Jam tai tiesiog neįdomu.

A

Kad būtų aiškiau, aš papasakosiu apie du elgesio sociume būdus – du savo jėgų panaudojimo būdus. Galime juos apibūdinti kaip horizontalų ir vertikalų.

A

Apie ką aš kalbu? Kai kurie žmonės juda horizontaliai, o tai reiškia, ką jie bedarytų, jie juda link kitų žmonių. Jie nori ką nors padaryti dėl kitų, jiems rūpi aplinkiniai – jie tiesiog kažką daro. Ir šie žmonės yra visiška priešingybė tiems, kurie juda vertikaliai – viskas, ką daro šie žmonės, daroma iš siekio būti aukščiau už kitus ir geresniais už kitus.

A

Yra žmonės, kurie daro kažką gero, nes jiems tai patinka daryti, o yra tie, kurie daro tą patį, bet dėl kitų priežasčių – jiems patinka demonstruoti savo gerumą. Negalima neigti, kad prie žmonijos progreso prisideda abi grupės. Vieni kažko pasiekė, norėdami įrodyti savo pranašumą, o kiti net nesusimąstydami, kokią naudą jie gaus iš savo darbų. Tačiau yra didelis skirtumas tarp tikslo siekimo būdų: jeigu jūs judate horizontaliai, jūs judate pirmyn, jūs mokotės, kaupiate žinias, kyla jūsų statusas, prestižas, jus vis labiau gerbia ir gali būti, kad gerėja jūsų materialinė padėtis. Tačiau tas, kuris juda vertikaliai, ne visada juda tik aukštyn. Jis tai pakyla į viršų, tai krenta žemyn. Aukštyn – žemyn. Padaręs gerą darbą, jis keliais laipteliais pakyla, o jau kitą akimirką “suklysta” ir krenta žemyn. Būtent taip ir elgiasi dauguma žmonių.

A

Žmogus, gyvenantis vertikaliai, niekada tiksliai negali įvertinti, ar pakankamai auštai jis pakilo, ir niekada nebus tikras, kad kitą rytą nenugarmės žemyn. Todėl nuolatiniai jo palydovai – įtampa, nerimas ir baimė. Toks žmogus – pažeidžiamas. Kai tik kažkas įvyksta “ne taip”, jis krenta – jeigu ne kitų žmonių akyse, tai jau tikrai – savo. Ir visiškai kitaip vyksta judėjimas horizontaliai. Toks žmogus juda pirmyn ir jeigu jam kažkas nepasiseka, jis stengiasi suprasti, kodėl taip įvyko, ieško kitų kelių, stengiasi tai pakeisti. Nes jam įdomu. Nes jam nerūpi būti aukščiau. Jam įdomu veikti, o ne jaudintis dėl savo įvaizdžio ar kitų nuomonės.

A

Taigi, mes matome, kad vertikalioje plotmėje – nuolatinė baimė suklysti ir siekis išaukštinti save. Šie žmonės pasišventė savo svarbumo įrodinėjimui, jie niekada nesijaučia pakankamai geri, jie nuolat jaudinasi dėl to, ar pateisino kitų lūkesčius. Ir jie turi vieną milžinišką problemą – baimę suklysti.

A

Kodėl gi žmonės taip jaudinasi dėl klaidų? Kas tame baisaus? Mums atrodo, kad suklydę, mes prarasime savo statusą, tapsime pašaipų ir pažeminimo objektu. “Jeigu aš suklysiu, vadinasi, aš – blogas. O jeigu aš blogas, manęs nėra už ką gerbti, aš esu niekas. O tai reiškia, kad tu – geresnis už mane.” Siaubinga mintis. “Aš noriu būti geresnis už tave, nes aš noriu būti svarbesnis”. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nėra tiek daug temų, kur žmogus galėtų būti pranašesnis savaime. Baltaodis nėra pranašesnis vien todėl, kad jis baltaodis. Vyras taip pat negali žvelgti į moterį iš aukštybių – mes jam to neleisime. Net ir pinigai nėra pranašumas – juk juos galima greitai prarasti. Ir belieka viena tema, kurioje mes galime jausti savo pranašumą – tai situacija, kai mes esame teisūs. Intelektualus snobizmas: “Aš žinau daugiau, vadinasi, tu esi kvailas, ir aš – aukščiau tavęs.” Ir šioje kovoje dėl moralinio ir intelektinio pranašumo klaida tampa labai pavojinga: “Jeigu tu sužinosi, kad aš suklydau, aš nebegalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto. O jeigu aš negalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto, tai galėsi daryti tu.”

A

Ir visur vyksta tas pats: visuomenėje, šeimose, kur broliai ir seserys, vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai žiūri vieni į kitus iš aukšto dėl menkiausių nusižengimų, ir kiekvienas beviltiškai stengiasi įrodyti, kad teisus yra jis, o neteisūs – kiti. Dar daugiau, tie, kuriems į jus nusispjauti, gali pasakyti: “Tu galvoji, kad esi teisus? Bet aš galiu tave nubausti ir darysiu viską, ką tik noriu, ir tu manęs nesustabdysi.”

A

Klaidos mus stumia į keblią padėtį. Tačiau, jeigu nesate prislėgtas, jeigu jūs norite ir galite panaudoti savo vidinius resursus, sunkumai skatins jus ieškoti sėkmingesnių sprendimų. Nėra prasmės virkauti prie sudužusios geldos. Bet dauguma žmonių, darančių klaidas, jaučia kaltę: jie jaučiasi pažeminti, jie liaujasi gerbti save, jie praranda tikėjimą savo gebėjimais. Aš tai mačiau šimtus kartų: nepataisomą žalą padarė ne klaidos, o kaltė ir nusivylimas. Taip viskas ir sugriaunama. Kol mus valdo melaginga prielaida apie klaidų svarbumą, mes negalime į jas žiūrėti ramiai. Ir ši idėja verčia mus klaidingai vertinti pačius save.

A

Mes per daug dėmesio skiriame tam, kas blogo yra mumyse ir aplink mus. Jeigu aš kritiškai vertinu save, taip pat aš vertinsiu ir kitus. Jeigu aš žinau, kad esu toks blogas, tai bent jau turiu išsiaiškinti, kad tu – dar blogesnis. Štai kuo mes ir esame užsiėmę. Kiekvienas, kuris kritikuoja save, taip pat elgiasi ir su kitais. Todėl mums reikėtų susitaikyti su tuo, kokie mes esame iš tikrųjų. Bet ne taip, kaip kai kurie: “O kas mes tokie esam? Maža smiltelė gyvenimo vandenyne. Mus riboja laikas ir erdvė. Mes tokie maži ir nereikšmingi. Gyvenimas trumpas ir mūsų buvimas šioje planetoje neturi jokios reikšmės. Kaip mes galime patikėti savo jėgomis ir galia?”

A

Kai mes stovime prieš didžiulį krioklį arba stebime sniegu pasipuošusius didingus kalnus, arba atsiduriame viduryje audringo vandenyno, dauguma iš mūsų sutrinka, jaučiasi silpni ir lenkia galvą iš pagarbos gamtos jėgų didybei. Ir tik nedaugelis, mano požiūriu, padarė teisingas išvadas: krioklio galybė, nuostabi kalnų didybė ir kvapą gniaužianti audros jėga – tai gyvenimo apraiška, kuri yra ir manyje. Žmonės, kurių širdys akimirkai stabteli iš susižavėjimo gamtos grožiu, dažniausiai mėgaujasi ir savo kūno, ir savo proto galia bei jėga. Mes kol kas neišmokome suvokti savęs tokiu būdu. Mes vis dar neatsikratėme vergo psichologijos.

A

Kas pasikeistų, jeigu mūsų nebūtų šiame pasaulyje? Gali būti, kad vienas geras mūsų žodis palietė nepažįstamo jaunuolio širdį ir jis padarė kažką kitaip, geriau. Gali būti, kad būtent dėl to kažkas buvo išgelbėtas. Mes net negalime įsivaizduoti, kokie esame stiprūs ir kokie naudingi. Ir todėl mes nuolat nepatenkinti savimi ir bandome save iškelti, bijome pražūtingų klaidų ir beviltiškai siekiame būti aukščiau kitų. Nereikia tobulumo, jis nepasiekiamas.

A

Yra žmonės, kurie nuolat bijo kažką padaryti “ne taip”, nes nevertina savęs. Jie taip ir lieka mokykloje, nes ten jiems gali pasakyti, kas yra teisinga, ir jie žino, kaip gauti gerą pažymį. Bet realiame gyvenime tai neveikia. Tas, kuris bijo nesėkmės, kuris bet kokia kaina siekia būti teisiu, negali veikti sėkmingai. Yra vienas rodiklis, kuris padeda nuspręsti, teisūs jūs ar ne. Tai – pasekmės. Kai kažką darote, suprasti ar tai yra teisinga jūs galite tik po to, kai pamatysite savo poelgio pasekmes. Tas, kuriam būtina būti teisiu, negali priimti sprendimų, nes jis niekada nebus tikras, kad tai bus teisinga.

A

Būti teisiu – tai klaidinga prielaida. Ar galite įsivaizduoti, kiek žmonių kamuoja savo artimuosius tik todėl, kad jie turi jaustis teisūs, ir, deja, jie visada teisūs? Nėra nieko baisiau, nei žmogus, kuris visada jaučiasi morališkai teisus. Ir visada tai įrodinėja. Toks teisumas dažnai griauna santykius tarp žmonių. Vardan teisumo dažnai mes paaukojame gerumą ir kantrybę. Ne, mes nesukursime taikos ir bendradarbiavimo, jeigu mus veda noras būti teisiais. Mes bandome įtikinti kitus, kokie mes geri, bet mes negalime apgauti savęs.

A

Būti žmogumi nereiškia visada būti teisiu ir tobulu. Būti žmogumi reiškia būti naudingu, daryti kažką ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. O tam reikia tikėti savo jėgomis, gerbti save ir kitus. Bet čia yra viena sąlyga: negalima sutelkti dėmesio į žmonių trūkumus, nes jeigu mus jaudina neigiamos žmonių savybės, mes negalime gerbti nei jų, nei savęs. Mums reikia suvokti, kad mes esame pakankamai geri ir niekada netapsime geresniais, nepriklausomai nuo to, kiek mes turime, ką išmokome, koks mūsų statusas ar sąskaitos dydis. Mums reikia išmokti su tuo gyventi. Jeigu mes negalime susitaikyti su tuo, kokie esame iš tikrųjų, mums nepavyks priimti ir kitų. Tam reikia išdrįsti būti netobulu, suvokti, kad mes nesame nei angelai, nei superherojai, kad ir mes kartais darome klaidas, kad kiekvienas turi savo trūkumų, bet tuo pat metu kiekvienas yra pakankamai geras ir nėra jokios būtinybės būti geresniu už kitus.

A

Jeigu mes susitaikysime su tuo, kas mes esame iš tikrųjų, puikybės demonas pasitrauks. Jeigu mes išmoksime veikti ir darysime viską, ką tik sugebame, mes pradėsime mėgautis šiuo procesu. Mums reikia išmokti gyventi taikoje su savimi: suprasti savo ribotumą, bet visada prisiminti, kokie esame stiprūs.

A

Rudolf Dreikurs / tekstą lietuvių kalba parengė Ilona Tamošiūnienė

A

A