Visą gyvenimą buvo baisu… Baisu išsakyti savo nuomonę, pasidalinti mintimis, pranešti pasauliui apie tai, kas esu ir apskritai – kad esu… Norėtum kažką pasakyti, o gerklėje įstringa gumulas ir tu tyli, šypsaisi ir pritariamai linksi galva. Norėtum kažką parašyti, bet baisu taip, kad pamiršti kvėpuoti, ir sparčiai pabėgi prie kitų reikalų, galvodama “ai, ne dabar, dabar svarbesnių reikalų yra”.
Girdi nuostabią muziką ir norėtum valso ritmu prasisukti erdvėje, bet iš kojų išaugusios baimės šaknys sustingdo tave gyvenimo kamputyje. Norėtum pribėgti ir apglėbti kažkada sutiktą žmogų, bet tik santūriai šypteli ir lieki savo vietoje.
Ir kiekvieną kartą, kai “norėtum, bet negalima”, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. Nes…
Priežasčių, kodėl nedrįstame reikštis taip, kaip jaučiame, taip, kaip norėtumėm, yra ne viena. Tai ir skaudžios praeities patirtys, ir vaikystėje lyg mantra kartoti žodžiai “tu geriau patylėk…būk savo vietoje…neprisigalvok nesąmonių…nedaryk mums gėdos…”. O tada dar negalėjai šių žodžių įvertinti kritiškai ir jie tapo tavo tiesa, kurią nešiesi su savimi dešimtmečiais. Nes tik gyventi “būk kaip visos ir neišsiskirk” buvo daugiau ar mažiau pakenčiama…
Tada, kai susitikai su suaugusiųjų reakcija ir jų nepritarimu tavo pasireiškimams, nusprendei, kad tokia, kokia esi, nesi verta jų meilės ir priėmimo.
Skaudėjo.
Paklausyk. Dabar.
Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus.
Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi.
Visa. Be jokių išimčių.
Ne smulki prisitaikanti dalelė.
Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais.
Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum.
Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:
tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…
/ Jeanette LeBlanc /
O kad būtų lengviau, nusprendei nerodyti savo netobulumo tokiam idealiam ir kritiškai nusiteikusiam pasauliui. Nes tada tiesiog negalėjai kitaip paaiškinti, kodėl jie tave atstūmė ir nepalaikė.
Tada dar tikėjai, kad jeigu labiau pasistengsi, jeigu atitiksi jų lūkesčius, jie būtinai priims tave į savo širdis.
Tada dar nežinojai, kad turi teisę būti netobula, turi teisę klysti, turi teisę būti kitokia, turi teisę į pagarbą ir meilę. Tada dar nežinojai, kad tu gali išreikšti pyktį ir apginti savo teisę. Buvo per daug pavojinga. Ir todėl visą pyktį nukreipei į save, sutikai su tuo, ką sako jie, pradėjai savęs nekęsti ir gėdinti. Tu uždraudei sau reikštis pasauliui taip, kaip norėtum, ir įpratai bjauriai elgtis su savimi, paversdama save nuliu ir atmesdama tai, kas tavyje yra tikra, ir prašosi į laisvę.
Ir dabar, kiekvieną kartą, kai tik nori atsiskleisti pasauliui, išgirsti viduje tuos pačius balsus, kurie nuolat tave baksnoja ir stabdo. Ir tu stovi. Žiūri iš savo nervelio į gyvenimą stebėtojo akimis, matydama, kaip kitos leidžia sau reikštis, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. O kad bent kažkiek užsimirštum, užimi kritiko poziciją ir mintyse sakai “nesąmonėm užsiima… kaip taip galima…ir ką ji sau galvoja…”.
Taip, stebėtojo narvelis apsaugo ir net suteikia malonumo. Kai tyli ir mintyse kritikuoji kitus, jautiesi nepažeidžiama. Bet…gyvenimas narvelyje atima šansą kažką pakeisti. Pasilikdama jame, tu pasirenki nuoskaudas ir uždarumą, atsisakydama galimybės atsiverti ir būti suprasta. Ir už tai gali sumokėti labai didelę kainą, ypatingai tada, kai ateina metas išreikšti save kūryboje, darbe ar santykiuose.
Stebėtojo narvelyje nėra gyvybės, nėra tikrų jausmų, spontaniškumo, tikrumo, kūrybinio polėkio. Likdama jame, tu niekada neatrasi savo vietos po saule. Taip, jis tave apsaugo nuo pasikartojančio skausmo, kurį išgyvenai, kai tave atstūmė, pasišaipė, išsityčiojo. Bet jis atima galimybę atsiskleisti pasauliui ir išreikšti tai, kas tau iš tikrųjų yra svarbu.
Išeiti iš narvelio bus baisu. Aš tai žinau. Baisu, kad tavo pasirodymas ir vėl nebus idealus. Baisu, kad kiti pamatys visą tavo netobulumą, tikruosius tavo poreikius, pažeidžiamumą. Baisu ir vėl susižeisti, subyrėti į tūkstančius šukių. Baisu, kad tai vėl pasikartos.
Bet jeigu nori, kad pasaulis tave priimtų, vertintų ir mylėtų, tau teks jam pasirodyti ir atsiskleisti. Tiesiog prisimink, kad visi žmonės yra skirtingi, pasaulis yra labai įvairus ir tu neprivalai būti visiems tobula. Visada bus tų, kuriems tu neįtiksi. Bet tų, kurie priims, apglėbs ir išties tau savo ranką, yra gerokai daugiau. Ir svarbūs yra tik jie. Nes jie jau seniai laukia, kada atsivers tavo narvelio durys ir pasirodysi tu…
Išleisk save į LAISVĘ.
Pajausk SAVO kelią po kojomis.
Pamatyk tolumoje plytinčio horizonto grožį.
Pajausk savo vertę ir dydį.
Liaukis atidėlioti SAVO gyvenimą.
Išeik ir pasakyk “Ei, aš čia! AŠ ESU!”
A
O ką galvojate Jūs? :)