Kartais, retomis tylos ir vienatvės akimirkomis, išgyvenimo motyve leidžiantis laiką herojus išgirsta tylų balselį, sakantį, kad jis gali viską pakeisti – svetimas taisykles, visus reikia ir privalau. Viską. Bet jis ir toliau nieko nedaro, nes pagrindinis klausimas, kuris jam rūpi “KOKS AŠ ESU? KAIP AŠ ATRODAU KITŲ ŽMONIŲ AKYSE?” Ar pakankamai geras? Ar pakankamai patrauklus? Ar pakankamai adekvatus? Ar gera mama? Ar rūpestingas vyras? Apskritai – tu tikras vyras ar ne? Ar pakankamai turtingas? Ar tu moteriška? Oi, o gal vyriška? Stipri tu ar silpna? O dieve, per stora?! O gal per liekna? Visai kaip ta beždžionėlė iš anekdoto – noriu būti ir graži, ir protinga, nors persiplėšk! Štai taip nuolat ir “plėšosi” mūsų istorijos herojus.
Jis užduoda sau milijoną klausimų, atsakymai į kuriuos visada labai sąlyginiai. Jis koncentruojasi į įvaizdžio “adekvatumą”, visiškai pamiršdamas savo veiksmų adekvatumą ir net nesusimąstydamas, kokius vaisius skina ir vardan ko. Veiksmų šio herojaus gyvenime reikia paieškoti su žvake, nes baimė prarasti susikurtą įvaizdį jį stabdo ir trukdo padaryti kažką, kas galėtų realiai pakeisti jo gyvenimą. Ir ką gi jis galėtų nuveikti, jeigu kiekvieną akimirką žaidžia slėpynes-gaudynes su savo gėda ir kalte, kad tik, neduok Dieve, nepajaustų…
Būtinai reikia pasakyti, kad mūsų herojus – “geras žmogus”. “Geras žmogus” – žudantis svajones, norus ir savo laimę. Juk idealai nepasiekiami, jų tiesiog nėra. Bet nuolatiniai bandymai stitikti šią haliucinaciją sukelia nevilties pojūtį ir nuolatinį nepasitenkinimą savimi bei visu tuo, kas jį supa.
A
Ką tu bepadarytum, visada atsiras tie, kurie tave palaikys. Ir VISADA bus tie, kurie tave kritikuos. Tiesa, dar bus tokių, kuriems iš viso nusispjauti į tai, ką tu darai ir ko nedarai. Ir šito negali pakeisti.
A
Juk net patys garsiausi, patys švenčiausi pasaulio asmenys sulaukia visko – ir palaikymo, ir kritikos. Tad kodėl nusprendei, kad tu esi toks išskirtinis ir tau tai negalioja? Taip, kritika – nemalonus reikalas, bet pažiūrėk į tai, kad vengdamas kritikos, tu iš tikrųjų vengi veiksmų. Bet suprask, kad net ir tada, jeigu tu nedarysi visiškai nieko, atsiras tie, kurie tave pasmerks…
Išgyvenimo motyve gyvenantis herojus, užduodamas klausimą “Koks aš?”, lygina save su kitais. Nes bet kurio “koks?” kriterijai yra visiškai išplaukę ir įtraukiantys į nuolat kintančių lūkesčių sūkūrį. Jeigu herojus išdrįstų pasižiūrėti atidžiai, jis pamatytų, kad žmonių nuomonė keičiasi kaip vėjo kryptis. Vakar jiems kažkas patiko, šiandien juos tai erzina, o rytoj jie iš vis pamirš apie tai. Tai kaip įmanoma jiems įtikti? Iš tiesų – niekaip.
Kad jau tylus balselis kartą prakalbo, jis nebenutyla. Ir vieną dieną mūsų herojus išgirsta frazę “būk savimi”. Ir čia medalis atverčia kitą pusę. Medalis tai tas pats – išgyvenimas – tik pusė kita.
“Būk savimi…” Ši frazė, ko gero, galėtų užimti lyderio pozicijas įvairiausių patarimų istorijoje. “Nekreipk tu dėmesio, būk savimi…”, – sakome mes bičiuliui, ką tik išklausiusiam laviną mamos (žmonos ar kaimyno) priekaištų dėl netinkamo elgesio. “Nebijok, būk savimi…”, – tvirtiname mes kolegai, lyg epušės lapas drebančiam prieš produkto pristatymą naujam klientui. “Nusispjauk, būk savimi…”, – patariame mes draugui, kurio kitas, ne mažiau mėgstantis dalinti patarimus, draugas suabejojo naujojo projekto perspektyvomis.
Drąsiai žeriame patarimą “būti savimi”, dažnai net nesusimąstydami apie tai, o kas gi slypi po šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu žodžių junginiu. Ir iš tiesų – ką gi reiškia BŪTI SAVIMI? Ar iš tiesų viskas taip paprasta?
A
Šiek tiek istorijos…
Šiuos žodžius girdėjau iš kitų ir sakiau pati sau (ko gero, ir kitiems…) tūkstančius kartų. Nesusimąstydama ir negalvodama apie jų reikšmę. Sakiau kaip savaime suprantamą dalyką. Kol vieną dieną klausimas “O ką tai reiškia?” vožėsi į kaktą ir pareikalavo mano pačios atsakymų. Ir viena pirmųjų minčių, pasitaikiusių paieškų kelyje, skambėjo nelabai džiuginančiai: “Dvasiškai sveikų žmonių tema “būti savimi” nejaudina. Tai tema, būdinga tiems, kurie nepasitiki savimi, turi problemų su aplinkiniais, jaučia vidinę įtampą ir diskomfortą”.
Pirmiausia, ką aš aptikau, bandydama išnarplioti painiavą: aš buvau susipainiojusi klausimuose “Kas aš esu?” ir “Kokia aš esu?” Lyg ir moku lietuvių kalbą, bet tuo metu niekaip nepavyko atskirti būdvardžio nuo daiktavardžio. Jie mano galvoje gyveno sukomplektuoti. Į abu klausimus galėjau atsakyti vienodai: “Kas aš esu? – Geras žmogus. Kokia aš esu? – Geras žmogus”. Ir tada tai buvo panašu į tikimybių teorijos užduotį. Ačiū Mokytojams, Dievui, Visatai ir pačiai sau – pakeliui komplektas išsikomplektavo ir atėjo suvokimas, kad yra mano vaidmenys, kuriuos aš atlieku šiame gyvenime (žmogus, mama, dukra, sesuo, draugė ir t.t.), yra etiketės (arba kaukės), kurias užsilipdžiau sau ant kaktos (gera, protinga, teisinga, draugiška, nuoširdi ir t.t.), yra dar visa puokštė detalių…Ir visa tai esu AŠ…
Trečiąjį elementą kol kas atidedu į šalį ir apsistoju ties dviem pirmaisiais, su vienu iš kurių – vaidmenimis – kaip ir viskas aišku. Painiau yra su klausimu “Kokia/koks aš esu?”, nes…pastebėjau, kad dažniausiai sakydami “būti savimi”, mes ir stengiamės atsakyti į klausimą “koks aš esu?” O iš patirties – tai klausimas, atimantis gyvenimo džiaugsmą, energiją, blokuojantis norus ir žlugdantis svajones. Kodėl?
A
Todėl, kad pasiekti galvoje susikurtus idealus – misija neįmanoma, o nuolatinės pastangos atitikti tobulybę griauna visus mūsų norus ir svajones.
A
Negalvoti, kokie mes esame kitų žmonių akyse – sunku, todėl neverta užsikrauti dar vienos nepakeliamos naštos. Galbūt kada nors…O dabar pripažinkime, kad mums visada bus svarbu, ką kiti galvoja, kalba apie mus ir kaip mes atrodome kitų žmonių akyse. Klausimas tik vienas: kurioje vietoje tai bus?
Labai dažnai, kai mes nusprendžiame “būti savimi”, mes nusprendžiame nusispjauti į kitus… Pavargę nuo bandymų būti patogiais kitiems, nuo pastangų įtikti kitiems, prisitaikyti, ieškoti kompromisų, mes puolame į kitą kraštutinumą ir sakome “Viskas, dabar aš būsiu savimi ir darysiu taip, kaip nori mano didenybė! Ir taškas.” Neprisigalvoju. Ir pati taip dariau, ir stebiu daugybę realių pavyzdžių gyvenime. Gyvenę kaip vergai, staiga tampame karaliais… Todėl, jeigu frazė “būti savimi” jums ir reiškia nusispjauti į kitų žmonių nuomonę, pagalvokite dar kartą – ar tikrai? Ar tai – eilinis melas ir bandymas nematyti to, kas yra iš tikrųjų?
Toks sprendimas veda tuo pačiu kančios keliu, nes klausimas “Koks aš esu?” niekur nedingsta, tik atsakymai įgauna priešingas spalvas. Mes ir toliau investuojame savo energiją į bandymus įrodyti, kad esame jau “ne tokie, kaip buvome”, o norai ir svajonės taip ir lieka plūduriuoti “už borto”.
Verta pakeisti klausimo “Koks aš esu?” vietą prioritetų sąraše ir gali būti, kad gerokai prasišvies, ką reiškia “būti savimi”.
Pirmasis klausimas, kurį verta sau užduoti: “Ko aš noriu? Kaip aš noriu gyventi?”.
Toliau verta savęs paklausti: “Kaip man tai padaryti? Ką aš turiu padaryti, kad gyvenčiau taip, kaip noriu?”
Na, o trečiasis klausimas ir gali būti: “Kokiu man reikia būti, kad galėčiau padaryti tai, kas atves mane ten, kur noriu būti?”
Ir tuomet – pirmyn, priimant visas savo savybes, tobulinant save, auginant naujus įpročius, ieškant, klystant, mokantis ir prisimenant, kad gyvenam tarp žmonių ir kartais verta susilaikyti neužgavus, nepažeminus ir neįskaudinus kito vien tam, kad įrodytum, jog jau “esi savimi”. Verta ieškoti kompromisų ir išgirsti kitą nuomonę. Girdėti savo norus, kurti svajones ir eiti ten, kur norisi būti…Išsaugant širdies šilumą ir auginant Meilę…Atliekant roles spektaklyje pavadinimu “GYVENIMAS”.
Ir čia labai tiks linksmi ir taiklūs interneto vandenyne atrasti žodžiai:
Gražiu tavęs nepavadinsi ir protingu tu būni ne visada, bet tu – ypatingas. Tu unikalus, nepakartojamas, vienintelis toks visame pasaulyje. Ir tokių kaip tu aš daugiau nepažįstu.
Būti savimi nereiškia atsakyti į klausimą “Koks/kokia aš esu?” Būti savimi – daug daugiau ir dar daugiau. Ir tiesą sakant, kuo labiau gilinuos į šią temą, tuo mažiau norisi apie tai kalbėti. Nes kiekvienas bandymas aprašyti tai žodžiais reiškia naujų ribų piešimą ar senų apribojimų užtvirtinimą. Todėl dabar, jeigu paklausite manęs “Ką man reiškia būti savimi?”, gūžtelsiu pečiais ir pasakysiu: “O tu pamėgink pajausti…paprastus žodžius… AŠ ESU… pamėgink savimi įkvėpti visą tą jėgą, slypinčią šiuose dviejuose žodžiuose…ir tavo atsakymas ateis.”
Todėl, kai kyla klausimas “koks aš esu?” vertėtų bent pamėginti jį performuluoti kitais. Na, jeigu herojus nori būti “įžymus, turtingas, visų mylimas, gerbiamas, pavyzdžiui, profesorius kaip A.B.”, jam vertėtų atrasti aiškesnius kriterijus ir pasakyti sau “aš ketinu būti kokių tai mokslų profesorium, kurio pajamos yra xx mln. eurų per metus, kurio 28 knygų tiražas buvo išpirktas, kuris padarė tą ir aną, gavo tokį ir anokį apdovanojimą….” Tai padės atsitraukti nuo spektaklio “koks aš esu?” ir padaryti kažką naudingo sau. O gal net ir kitiems.
Kažkaip taip 🙂
© Ilona Tamošiūnienė | Drąsa gyventi | 2024 | Knygos “Drąsa gyventi“ ištrauka. Tekstas originalus, be leidyklos redakcijos. Bus tęsinys.
