Klausimas skamba netgi labai hamletiškai. Ir iš tiesų – gyvenate ar stengiatės išgyventi? Gyvenate ar egzistuojate? Suprantu, kad pamatyti tiesą apie save yra pakankamai sunku, todėl pradžiai galima pasižiūrėti į kitus žmones, apsidairyti aplink. Ką matote? Dauguma gyvena ar stengiasi išgyventi? Ir regis, žodžius skiria tik dvi raidės, bet jos viską pakeičia iš esmės. Dvi raidės, slepiančios savyje prarają..
Kuo gi tokia ypatinga istorija apie dvi raides? O ji ypatinga tuo, kad joje gyvena 95% žmonių 95% laiko. “Ar vedžiau kažkokią statistiką?”, – galite paklausti. Ne, tikrai nedėliojau skaičių ir neišvedinėjau vidurkių. Padariau vieną vienintelį dalyką: tuo momentu, kai nenorėjau net girdėti apie kažin kokius išgyvenimus ar egzistavimus (man juk atrodė, kad aš gyvenu!) aš labai atidžiai įsiklausiau į savo Mokytojo žodžius ir išdrįsau atsimerkti, kad ir kokius vaiduokliškus paveikslus piešė mano protas. O tada įvyko kaktomuša su realybe. Ir tai, ką skaitysite toliau, sudėlios viską į vietas. Ir kodėl 95%, ir kodėl beveik hamletiškai…
Šios istorijos herojus gyvena tarytum klampioje ir tamsioje pelkėje, iš kurios nematyti išėjimo. Jam atrodo, kad gyvenimas neatsiklausęs užgriuvo ant jo pečių visu svoriu, su visomis kitų sukurtomis taisyklėmis, įstatymais, reikalavimais.
Ši istorija pasakoja apie problemas. Tai – PROBLEMŲ pasaulis, kuriame atrasti sprendimą yra beveik taip pat neįmanoma, kaip nuskristi iki Grįžulo ratų. Bet koks mėginimas mūsų herojui parodyti sprendimą iš anksto pasmerktas pražūčiai.
Pasiūlyk jam kreiptis į psichologą ar koučą ir jis tau atsakys ,,Žinau aš tuos šarlatanus, jie tik pinigus lupa”.
Pasiūlyk jam perskaityti knygą, jis atsakys, kad jau perskaitė dešimt ir visose rašomi vieni niekai. Jis tai jau tikrai žino, kaip yra.
Pasiūlyk jam nueiti į kokį seminarą, jis būtinai tau papasakos istoriją, kaip jo pažįstamo draugo giminaitė po tokių seminarų metė viską ir išlėkė į Havajus. O jeigu nežinos tokios istorijos, jis būtinai pasakys, kad neturi tam pinigų.
O tada tu pasakysi, kad gali susitarti dėl nemokamo dalyvavimo. Ir jis tau būtinai atsakys, kad tai – apgaulė, nemokamai tik sūris pelėkautuose.
Tada tu jam pasiūlysi verslo galimybę. ,,Tinklinis marketingas??? Tu ką, į šitą piramidę mane bandai įvilioti? Kad apgautų ir iš viso likčiau be nieko???!!!’’
Ir tau netyčia pavyks išaiškinti, kad tame nieko baisaus, jokių grėsmių. Ir investicijos visai nedidelės. O jis tau paaiškins, kad toks verslas neapsimoka, nes grąža maža.
Net ir tada, kai tu išpieši popieriaus lape grafikus, išdėliosi sudėtingiausias matematines formules ir parodysi, kad pajamos gali būti visai net neblogos, jis tau atsakys, kad niekam tavo produktas nereikalingas ir nėra jo aplinkoj žmonių, kuriems galėtų būti įdomu.
Ir staiga tu suprasi, kad jau TIKI, jog jokio sprendimo nėra, o visa tai, ką tu kalbėjai, tėra fantazijos, kurioms nelemta tapti realybe.
a
Neviltis, visiška neviltis. Tu ir pats nepajusi, kaip apsigyvensi jo istorijoje ir nuoširdžiai patikėsi jo situacijos beviltiškumu. Ir taip istorija pasipildys nauju herojumi…
O jeigu rimčiau, ir iš tiesų, kai atsiduri šalia žmogaus, įstrigusio išgyvenimo motyve, labai greitai tame pačiame motyve atsidursi ir pats. Tikrai žinote žmonių, šalia kurių būdami prarandate jėgas, energiją, nuotaiką, visiškai nepriklausomai nuo to, kad į susitikimą atšuoliavote išsišiepę. Ir nieko tokio, jūs sugrįšite, o jis ir liks tenai, kur buvo, nes juk išėjimo nėra, nėra jokio sprendimo jo situacijai…Jūs jau abu tuo tikite…
Antrasis požymis, kad mūsų herojus strigtelėjo išgyvenime: jis šventai tiki tuo, kad gyvenime egzistuoja absoliučios taisyklės, kurių niekas negali pakeisti. Jis tai jau tikrai. Iš kur atsirado tos taisyklės, kas jas sukūrė ir apskritai – ar jos tikrai yra – herojus net nesusimąsto. Ir visų tų taisyklių rėmuose jam REIKIA kažkaip išgyventi. Tūkstančiai REIKIA, tūkstančiai PRIVALAU… ir visi jie ne tavo…
REIKIA…Regis, žodis kaip žodis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų lietuvių kalbos žodyne surašytų žodžių, bet po juo slypintys išgyvenimų klodai tikrai verti didesnio dėmesio.
Sveikas suaugęs žmogus žiūri į pasaulį ir mato visiškai akivaizdų dalyką – ne taip jau ir retai aplinkybės reikalauja tam tikrų veiksmų.
a
Kartais tai visiškai paprasti veiksmai, tokie kaip indų plovimas, kai švarių spintelėje neaptinkama, darbo sutarties sąlygų, reikalaujančių būti darbo vietoje, paisymas – tam, kad nepasiliktum be pragyvenimo šaltinio.
Mes žinome, kad jeigu neplausime indų, vieną dieną nebeturėsime iš ko valgyti, jeigu nesiprausime – dvoksime kaip šeškai ir aplinkiniai palydės mus rūsčiais žvilgsniais ar nemaloniais žodžiais, jeigu neateisime į darbą, gali būti, kad mus “išmes”, o pinigai stalčiuje ištirps labai greitai. Visiškai akivaizdūs reikalai. Yra tam tikros aplinkybės, tam tikros žaidimo taisyklės, kurias diktuoja mums aplinka ir kurių patartina paisyti.
Visiškai normalu yra tai, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tam tikras kiekis REIKIA. Ir atrodo, kad nuo to pabėgti neįmanoma. REIKIA mokytis, REIKIA dirbti, REIKIA rūpintis vaikais ir sutuoktiniu, REIKIA padėti senstantiems tėvams ir panašiai. Kol REIKIA kiekis nėra labai didelis, mes tai priimame kaip elementarius, savaime suprantamus dalykus.
Apima pojūtis, kad pasaulis užgriuvo ant mūsų su visomis savo taisyklėmis ir reikalavimais, ir mes negalime visiškai nieko padaryti. Tačiau…tuo metu mes nenorime priimti, regis, visiškai akivaizdaus, bet labai dažnai nematomo dalyko…
…kokios bebūtų aplinkybės, kokios bebūtų žaidimo taisyklės, laikytis jų ar ne, sprendžiame tik mes patys.
A
Mes patys pasirenkame visus REIKIA. Bėda yra ta, kad dažnai mums nepatinka ta atsakomybė, kuri atsiranda tuomet, kai mes nesilaikome taisyklių ir nedarome taip, kaip REIKIA. Mums patogiau apkaltinti pačias taisykles ir tuos, kurie jas sugalvojo. Mums patogiau pasakyti, kad tai jie riboja mūsų laisvę, o iš tiesų mes tik bijome pasekmių, bet nenorime pripažinti šios baimės ar nenoro prisiimti atsakomybę, ir pasirenkame jaustis nuskriaustais ir nelaimingais. Mes išgyvenam realų pojūtį, kad kažkas (dažniausiai – tie, kuriais mums REIKIA rūpintis…) iš mūsų atėmė laisvę. Apkaltinti aplinkybes yra daug paprasčiau, nei pripažinti savo nesugebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę…
Dar vienas neretai sutinkamas sprendimas – suvaidinti auką – tokį puikų ir nuostabiai teisingą žmogų, priverstą paklusti neįveikiamai neteisingoms aplinkybėms… Ką gi, puikus pasirinkimas. Kiek jis duoda naudos – kitas klausimas. Kad duoda – faktas, kitaip niekas niekada nevaidintų šiame spektaklyje.
Taigi, kai mus užgriūna nepakeliama REIKIA našta, galvoje apsigyvena iliuzija, kad kažkas iš išorės apribojo mūsų laisvę ir mes NIEKO negalime padaryti. Tinka. Tik verta pasižiūrėti, kiek teisingas toks įsitikinimas. Kas apribojo mūsų laisvę ir kaip? Kažkas įrėmė į smilkinį ginklą ir privertė daryti tai, ką REIKIA daryti? Ar kokiu kitu būdu buvom priversti? Žinoma, mintis, kad patys privertėm save elgtis vienaip ar kitaip, į galvą nešauna.
Mintis, kad patys susikūrėme tariamą nelaisvę, kad patys save įkalinome savo įsitikinimų, požiūrio, mąstymo šablonų vergijoj, atrodo visiškai absurdiška.
Bet…laisvės niekas niekam negali nei duoti, nei atimti. Tai – vidinė kategorija ir ji arba yra, arba jos nėra.
Ir ar tikrai negalime NIEKO padaryti? Nieko panašaus. Mes visada galime padaryti kažką, kas pakeistų situaciją. Visada. Bet tol, kol jaučiamės aplinkybių įkaitais, mes nematome jokių galimybių ir sprendimų. Taip, būna situacijų, kai išorėje tarsi ir negalime nieko pakeisti, bet visuomet galime pakeisti savo požiūrį į tai. Įsitikinimas, kad esi bejėgis ir nieko negali padaryti, tik skandina mus naštoje ir kelia įtampą, o kiekvienas REIKIA atrodo kaip prakeiksmas. Visada yra išeitis, tik klausimas tame – ar mano vertybės leidžia ja pasinaudoti, ar ne…Bet pats matymas, kad išeitis yra, palengvina įsivaizduojamą naštą ir taupo energiją, kurios ir taip ne visada pakanka.
Dar vienas būdas apsunkinti sau gyvenimą papildomais REIKIA – nuspręsti, kad be mūsų pasaulis jei nesugrius, tai jau tikrai apsamanos ir neteks savo dabartinio grožio. Dažnai mes tiesiog per daug susireikšminame, galvodami, kad be mūsų ir vaikai prapuls, ir sutuoktinis nusigyvens, ir darbas sugrius. Vertėtų atsipeikėti. Ir išgyvens visi, ir nesugrius niekas. Patys susikuriam savo nepakartojamai nepakeičiamą vaidmenį, tikime juo ir leidžiamės jo valdomi, užsikrovę ant stiprių (ir nelabai…) pečių visus pasaulio REIKIA ir linkstančiais keliais velkame juos per gyvenimą.
Kad ir kokį širdžiai mielą gyvenimą gyventum, visada atsiras tai, ką REIKIA padaryti. Todėl verčiau atitraukti dėmesį nuo paties REIKIA egzistavimo fakto, kuris yra neišvengiamas, ir užduoti sau klausimą –
JEIGU REIKIA, TAI KAM TO REIKIA?
Dėl ko mes kažką darome ar nedarome? Dėl kitų? Vaikams REIKIA, kad mes jais rūpintumėmės? Ar Tėvams REIKIA mūsų rūpesčio? Ar mylimam žmogui REIKIA, kad kiekvieną vakarą jį pasitiktumėm su garuojančia vakariene? Kam REIKIA eiti į darbą ir uždirbti pinigus? Jūsų bosui ar jums? Kol REIKIA bus kitoje barikadų pusėje, tol išgyvensime naštos ir apribotos laisvės pojūtį. Ir kiekvienas REIKIA didins tą krovinį, kurį paskyrė mums neteisingas likimas…
O gal vis dėlto verta peržiūrėti savo požiūrį ir pamatyti, kad viso to, kas vyksta mano gyvenime, REIKIA MAN, o ne kažkam? Man reikia rūpintis tais, kuriais aš rūpinuosi, man reikia eiti į darbą, man reikia razultatų. Man reikia paduoti mylimam žmogui kvepiančią vakarienę ir rytinį puodelį kavos. Man reikia aplankyti senstančius Tėvus. Ir už tai aš nelaukiu jokių prizų, jokio dėkingumo ar medalio už didvyriškumą. Aš nelaukiu, nes aš pasirinkau.
Patys užsikrovę milijonus REIKIA ir PRIVALAU, kenčiame ir laukiame, kad kas nors apdovanotų, užkeltų ant pjedestalo ar net suregztų kokią poemą, šlovinančią mūsų kančias. Bet dažniausiai tai neįvyksta ir, greičiausiai, niekada neįvyks. Ir tada belieka jaustis labai nuskriaustu, tarsi kiti žmonės ir visas pasaulis būtų kažką skolingas. Bet…labai gražiai apie tai yra parašęs Jeff Foster…
…liaukis kurti lūkesčius.
Suprask, kad niekas nieko neprivalo ir tavo gyvenimas sužydės.
Niekas.
Nieko.
Neprivalo.
Taip, paprastai.
Paleisk miražą apie tai, koks tu esi svarbus ir reikšmingas tiems, su kuriais susitinki.
Niekas neprivalo tavęs mylėti, dovanoti tau dovanas, draugauti su tavimi ir elgtis sąžiningai ar nesavanaudiškai.
Niekas neprivalo būti ištikimas tau, nes tu esi kažkam ištikimas.
Niekas neprivalo tavęs užstoti ir palaikyti, kai tau sunku.
Niekas neprivalo tavęs užjausti ir guosti.
Klausytis tavo graudžių istorijų ar juoktis iš tavo pasakojimų.
Niekas neprivalo užpildyti tavo tuštumos ir nemokėjimo gyventi be kitų.
Niekas neprivalo tavęs laikyti darbe, nes tu esi geras žmogus.
Niekas neprivalo tavimi rūpintis ir už tave sukurti tau laimingą ir pasiturintį gyvenimą.
Niekas neprivalo atsakyti tau tuo pačiu.
Gerumu į gerumą.
Dėkingumu.
Elgtis su tavim taip, kaip elgiesi su jais tu.
Supranti?
Niekas. Nieko. Neprivalo.
Niekada ir niekur.
Ar dėl to tu tapsi beširdis ir šaltas?
Viskuo nusivylęs?
Įsiklausyk…
Tai – atleidimo lengvumas.
Tai – šviesa, besibraunanti per tavo nelaimingumo džiungles, sukurtas iš tavo paties įsipareigojimų ir lūkesčių.
Paleisk tai, ko nėra tavo rankose.
Baik apsimetinėti.
Išsilaisvink iš nuolatinio kitų žmonių ar įvykių vertinimo, liaukis komentuoti kitų poelgius ir tai taps tavo transformacijos pradžia…
Tu juk taip norėjai pakeisti savo gyvenimą…
Tu daugiau nieko nelauki ir nesitiki.
Viskas, kas įvyksta tavo gyvenime, užlieja tave dėkingumo srautu.
Tave plukdo supratimo ir šilumos bangos.
Dabar tu mokaisi vertinti smulkmenas, kurių anksčiau nepastebėdavai…
Geras žodis.
Pasiūlymas padėti.
Šypsena.
Pasirodo, kad visko priežastimi buvai tu…
Ar dabar matai, kiek daug gerumo yra pasaulyje, kai tu nebeišsprogdini visko savo “turi” ir “privalo” dinamitu?
Visi žmonės yra geri. Leisk jiems tiesiog būti, be tavo lūkesčių, vertinimų…ir viskas susidėlios.
Tai labai svarbu.
Jeigu myli – paleisk…
Tai – būtina laisvė, erdvė, kurioje ir nutinka meilė.
Gerbk kito pasirinkimą.
Nebandyk kontroliuoti.
Nepatinka – išeik, tik nedrįsk lopyti kito žmogaus gyvenimo.
Niekas nieko neprivalo.
Tai pirmasis žingsnis.
Ir daugiau nėra jokių lūkesčių.
Nėra nesibaigiančių bandymų šypsotis per skausmą.
Nebėra priešybės.
Tu nekovoji ir nereikalauji.
Neteisybė išnyko ir liko tik dėkingumas viskam, ko negali išmatuoti ir išreikšti žodžiais.
Lengvumas.
Ir paprastumas.
Tu tiek daug nusimetei nuo savo pečių.
Viską, kas spaudė tave prie žemės nenutrūkstamu srautu minčių apie tai, kas neįvyko ar kas įvyko.
Dabar tu laisvas.
Laisvas klausytis ramybėje ir tyloje.
Laisvas tiesiog būti.
Niekas nieko neprivalo dėl tavęs.
Ir tau nieko iš kitų nereikia.
GYVENK.
© Ilona Tamošiūnienė | Drąsa gyventi | 2024 | Knygos “Drąsa gyventi“ ištrauka. Tekstas originalus, be leidyklos redakcijos. Bus tęsinys.
