Susidūrusios su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, labai dažnai išgirsime patarimą priimti tai, kas vyksta. Kai kas nors pykstasi su artimu žmogumi, būtinai atsiras pasiūlymas priimti žmogų tokiu, koks jis yra. O kartais ir pats žmogus, į kurio elgesį reaguojame nedraugiškai, savarankiškai primins mums “priimk mane tokį, koks aš esu”. Ir jau tikriausiai beveik nėra negirdėjusių recepto “nori būti laiminga – priimk save”.
Ir nelabai gali ginčytis, nes patarimai tikrai puikūs 😉
Tą akimirką, kai žmogus priima save tokiu, koks jis yra, nevertindamas ir nelygindamas savęs su kitais, išnyksta ir pranašumo jausmas, ir pažeminimo pojūtis. Išnyksta įtampa, liaujasi nesėkmingi bandymai tapti kažkuo kitu, pasitraukia stresas ir slegiančios būsenos, atsiradusios dėl savęs nepriėmimo. | Osho
Bet kartais tenka stebėti, kai išgirdus tokią mintį, ima busti susierzinimas ar pyktis. Lyg kas nors siūlytų iš gyvenimo meniu išsirinkti pralaimėjimą, pasyvumą ar net bejėgiškumą. “Priimk tai” suskamba lyg “gyvenk taip, kaip gyveni, ir būk tuo patenkinta”. Tarytum kažkas siūlytų atsisakyti vilties, aktyvių veiksmų ir įtikinti save, kad turi džiaugtis tuo, kaip yra. Nors yra visai nedžiuginančiai. Ir, žinoma, tokia interpretacija gali sukelti susierzinimą bei norą priešintis.
Pasiūlymas “priimti” gali nuvesti ir kitu keliu. Šimtąjį kartą išgirdus “priimk save tokią, kokia esi”, galima nejučiomis nuspręsti “nu ir ai, nu ir gerai čia viskas, kam kažką daryti”. Tokiu atveju savęs priėmimas gali virsti elementariu nereiklumu ir pataikavimu ne patiems nuostabiausiems įpročiams, bei nuolatinėmis pastangomis išsilaikyti “viskas gerai” pozicijoje net ir tada, kai realybėje viskas, oi, kaip negerai…
Bet visa tai – ne apie priėmimą.
O kas apie priėmimą?
Priėmimas – tai ne madinga frazė, o asmenybės augimo laiptelis, stiprinantis adekvačią savivertę, emocinį stabilumą ir psichinę sveikatą. Priėmimas – tai vidinės ramybės oazė. Tai – augimo ir tikrų pokyčių pradžia.
Priimti realybę
Kiekvienas žmogus turi savitą įsivaizdavimą, koks yra pasaulis ir žmonės. Įsivaizdavimą apie tai, kas yra teisinga ir kas neteisinga, kas gerai ir kas blogai… Visi įsivaizdavimai sukuria tam tikrą žemėlapį, kuriuo remiantis keliaujame gyvenimu. Kartais jis būna labai supaprastintas, kartais – pagražintas svajonėmis ir fantazijomis, bet dažniausiai sukurtas ne iš realybės detalių, o iš stereotipų, kuriuos mums “paskolino” visuomenė.
Pavyzdžiui, paimkime plačiai nagrinėjamą ir gal jau net kiek pabodusią temą – moters laimė.
Kad ir kiek kalbėtumėm apie tai, jog nėra universalaus recepto būti laiminga, kad skirtingi žmonės turi skirtingus poreikius ir tikslus, visuomenėje vis dar gajus įsivaizdavimas, kad “įvykusi” moteris yra tik ta, kuri už vyro ir su vaikais. Ir todėl moteris, mėgindama suvokti, ko ji nori iš tikrųjų, nevalingai pradeda lyginti save su šiuo standartu, o jos pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne nuo tuo, kaip ji jaučiasi, o nuo tuo, kiek ji atitinka “tikros” moters stereotipą. Ir žinoma, neatitikimas standartui verčia ją jaustis nelaiminga, jeigu tik ji neturi įgūdžio ir vidinės jėgos remtis savimi.
Kai gyvenimas atitinka visus įsivaizdavimus, mes lengvai jame orientuojamės ir mums atrodo, kad viskas gerai. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka susidurti su tuo, jog realybė skiriasi nuo visų įsivaizdavimų ir žinojimų, kaip turi būti, kaip norėtųsi, kad būtų. Ir tada mes sutrinkame. Gali rastis baimė, liūdesys, nerimas, pasipiktinimas. Nors, atrodytų, jeigu jau aptikai, kad tavo gyvenimo žemėlapis neatitinka realybės, imk jį ir pakoreguok, bet tai padaryti gali būti per daug baisu ir skausminga, todėl į darbą pasileidžia gynybiniai mechanizmai.
Sugrįžkime prie vienišos moters pavyzdžio. Visą vaikystę mama jai kalė į galvą, kad svarbiausias moters gyvenimo reikalas – sėkmingai ištekėti ir susilaukti vaikų, o visa kita – absoliučiai nereikšmingi dalykai. Ir štai, mergina suaugo, pradėjo studijuoti, gavo gerą darbą. Ir su siaubu aptinka, kad tekėti jai visiškai nesinori. Bent jau kol kas. Norisi dirbti, rašyti disertaciją ir lankyti jogos užsiėmimus penkis kartus per savaitę. Ir vietoje to, kad mėgautųsi savo galimybėmis ir laisve rinktis, ji išsigąsta, nes mintyse iškyla susirūpinusios mamos vaizdinys, sakantis “Kaip gi tu taip? Tau jau tiek metų, o tu vis dar viena? Kada tu vyrą susirasi, kada ištekėsi?”. Mamą nuvilti baisu ir moteris sako “Gerai, mama, tekėsiu”, o savo norą gyventi kitaip greit paslepia tolimiausioje širdies kertelėje. Ir, žinoma, pasijunta nelaiminga bei nepatenkinta gyvenimu. O tada prasideda bandymai sukurti santykius. Santykiai nesikuria, vyrai vis kažkokie “ne tokie” pasitaiko („mama, juk pati matai, ar su tokiu įmanoma normalią šeimą sukurti?“), o jeigu netyčia pakeliui išdygsta koks rimtesnis kandidatas, potencialią nuotaką ištinka siaubas ir liūdesys.
Tuomet, kai nenorime priimti realybės, ir vietoje to, kad koreguotumėm savo gyvenimo paveikslą, mes stengiamės “prisitempti” prie svetimų “standartų”. Ir taip atsisakome galimybės vystytis bei augti kaip asmenybės.
Taip, pasaulio suvokimas keičiasi nelengvai. Tai, kas susiformavo tuo laikotarpiu, kai mes dar negalėjome kritiškai mąstyti, turi milžinišką galią ir daro didelę įtaką gyvenimo suvokimui. Ir tuomet randasi problemos. Tenka daug jėgų išeikvoti tam, kad tik nesusidurtum, žmogau, su situacijomis, kurios yra už tavo įprasto gyvenimo paveikslo ribos. Nes jeigu susidursi – teks išgyventi ne itin malonius jausmus. O kad taip neįvyktų, ir toliau neigi realybę, laikaisi iliuzinių “standartų” ir niekaip negali atsistebėti, kodėl niekaip nepavyksta tikslų pasiekti ar kodėl tavo veiksmai neduoda laukiamo rezultato.
Priimti realybę – tai išsilaisvinti iš iliuzinių stereotipų, kuriuos kažkada “padovanojo” aplinka, ir į galvą įkalto tikėjimo, kad mūsų gyvenimas ir mes pačios privalome atitikti kažkieno sugalvotus standartus.
Priimti save
Taigi, kiekvienos sąmonėje yra daugybė įsivaizdavimų, koks turi būti pasaulis, kokie turi būti žmonės ir žinoma, kokios turime būti mes. Ir apie tai, kas gali mums suteikti laimės (ir dažnai tai visiškai ne apie tai, kas iš tikrųjų suteiktų mums tą jausmą). Garsiai deklaruojami norai gan retai būna vidinių poreikių išraiška, dažniau tai tam tikra konstrukcija, sudėliota iš svetimų standartų ir stereotipų “kaip turi būti”.
Pavyzdžiui, mūsų situacijos herojė, paklausta, ko ji nori, net nesusimąstydama atsakytų “noriu ištekėti už verto vyro”, bet greičiausiai dar pridurtų “bet tokį surasti, oi, kaip sunku, beveik neįmanoma, neliko normalių vyrų…”. O iš tikrųjų jos norai kiek kitokie:
- gyventi laisvai, siekti karjeros aukštumų, mokytis,
- na, ir kad mama patenkinta būtų…
O kad mama bus patenkinta tik tuo atveju, kai herojė ištekės, mes jau žinome. Ir čia prasideda istorijos. Moteris visiškai rimtai išsikelia tikslą susirasti vyrą ir net imasi labai konkrečių veiksmų. Prasideda moteriškumo seminarai, deivių pažadinimo stovyklos, valandos pažinčių svetainėse, nesibaigiantys kūno tobulinimai ir visa tai, ką privalo turėti “tikra moteris” tam, kad sutiktų “tikrą vyrą”. Tačiau, kiek besistengtų, moteris niekaip nesutinka to princo. Nesąmoningai kiekvienas kandidatas vertinamas kaip netinkamas. Iš visų vyrų, lyg tyčia, bus pasirenkami tie, kurie patys paniškai bijo artimų santykių. Bet…tokiu būdu bus realizuotas tikrasis poreikis – išsaugoti laisvę. O ir prieš mamos balsą, įkūnyjantį bendrus visuomenės standartus, turės pasiteisinimą (aš juk darau viską, ką tik galiu, bet vyrų normalių tai nėėėėėėėra…).
Mes – socialios būtybės, ir todėl mums taip svarbu atitikti išorėje diktuojamas normas. Mes lyginame save su kitomis – tomis, kurios “moteriškesnės”, sėkmingesnės ir kitokios “-esnės”. Su tomis, kurios arčiau standartų. O bet koks “nukrypimas nuo normos” verčia mus jaustis nepakankamai geromis, protingomis, moteriškomis ir kitaip “nedadarytomis”.
Su kitų pagalba mes susikuriame savo “idealųjį AŠ” ir bet koks neatitikimas jam mus verčia jaustis nelaimingomis. Atrodytų, kad tai galėtų paskatinti tapti “geresne savęs versija”, augti, tobulėti tam, kad pagaliau pajaustum visišką pasitenkinimą, bet…ir čia aptinkami sunkumai.
Pirma. Dauguma įsivaizdavimų apie realybę, laimę, gėrį ir blogį formuojasi vaikystėje, tuo laikotarpiu, kai dar nėra jokios patirties ir kritinio mąstymo, kuris leistų suvokti, kaip tie įsivaizdavimai tinka konkrečiam žmogui. Todėl, siekdamos atitikti idealų vaizdinį, mes dažnai ignoruojame tikruosius savo poreikius. Ir to net nesuvokdamos, paskelbiame sabotažą bet kokiam „savęs tobulinimui“.
Antra. Sukurtas idealus paveikslas gali būti elementariai nepasiekiamas (ypač užsikrėtus idėja “aš viską galiu”). Juk dažnai standartai, stereotipai randasi iš maksimalizmo. O realybėje VISADA būti gera, suprantančia, viską žinančia, teisinga ir panašiai, yra tiesiog neįmanoma. O kas vyksta tada, kai aptinkame neatitikimus paveikslui “aš tokia, kokia privalau būti“? Sukuriamas kitas paveikslas – “aš tokia, kokia esu dabar” ir palyginamas su „idealiu AŠ“. Ir tuomet gaunasi, kad paveikslas “aš tokia, kokia esu dabar” – bloga, netinkama, nes neatitinku idealo. O dar – aptikusios save atitolusias nuo standartų, pradedame su savimi elgtis taip, kaip su mumis elgdavosi tėvai vaikystėje tada, kai neatitikdavome jų reikalavimų: pradedame save kaltinti ir bausti.
Ir vietoje to, kad prasidėtų konkretūs veiksmai, kurie iš tiesų galėtų padėti keistis, užsiimame saviplaka ir svarstymais ale “kaip galima būti tokia kvaiša, tu visiškai niekam tikusi, tu taip ir liksi viena, niekam tu nereikalinga…”.
Ką su tuo daryti?
- Pirmiausiai, verta atlikti savo įsivaizdavimų apie save, savo norų ir ateities planų reviziją.
- Ką aš apie save žinau iš tikrųjų?
- Ar visi mano įsivaizdavimai yra teisingi?
- Ar tikrai man reikia keistis ta kryptimi, kurią aš laikau teisinga?
- Kieno norus aš realizuoju?
- Verta dažniau sustoti ir įsiklausyti į savo pojūčius. Kaip aš jaučiuosi? Būtent dabar, šią akimirką? Kas man patinka mano gyvenime, o kas ne? Kas man duoda energijos, o kas atima?
- Kartais verta atsisakyti racionalių vertinimų ir persijungti į jausmus, o kartais – atvirkščiai.
A
O kartais pats tinkamiausias sprendimas – liautis save keisti ir pradėti gyventi tokia, kokia esi dabar, tą gyvenimą, kuris yra šią akimirką. Priimant tiek gyvenimą, tiek ir save.
Priimti save – tai liautis su savimi kovoti ir pereiti į savo pusę. Liautis teisintis ir pradėti save suprasti bei atjausti. Ir būti sau geriausia drauge…
Ir tada savęs priėmimas suteikia milžinišką palengvėjimo ir išsilaisvinimo jausmą. Jėgos, kurios anksčiau buvo eikvojamos seno pasaulio paveikslo palaikymui, draudimams sau būti tokia, kokia esi iš tiesų, išsilaisvina ir gali būti panaudotos kūrybiškam vystymuisi. Savęs priėmimas leidžia harmoningai egzistuoti pasaulyje. Ir pagaliau, priėmimas – yra tai, kas iš tikrųjų keičia gyvenimą.
P.S. Kaip priimti save su visais netobulumais ir trūkumais? Apie tai ir daug daugiau – kurse SAVĘS PRIĖMIMAS: AŠ IR NE AŠ jau nuo balandžio 12 d.
O ką galvojate Jūs? :)