Kažkada, jau sunkiai atmenamais laikais, kai atstumą tarp žmonių reguliavo ne reikalavimai, o asmeninis ribų pojūtis, stovint parduotuvės eilėje, prie nugaros prisišliejo dvi rūpestingos tetutės, nuoširdžiai aptarinėjančios kažką, kas gyveno kažkaip ne visai taip.
– Kažkoks košmaras. Kaip taip galima gyventi? Darbas-namai-virtuvė-vaikai-vyras-tėvai-daržas… Ir viskas ant jos pečių. Kaip ji visa tai ištveria? Kodėl nieko nedaro? – rūpestingai stebėjosi
– O ką jai daryti? Toks jos gyvenimas, kito nėra, – lyg bandė ginti antroji.
– Kaip tai nėra? Yra! – beveik pasipiktino pirmoji. – Gyvenimas yra toks, kokį susikuri. Ir jeigu nepatinka, imk ir pakeisk. Gyvenk taip, kaip pati nori! Kodėl ji nieko nekeičia?
„Matyt po kokio seminaro“, – mintimis nusišypsojau ir iš lėto pradėjau mintyti, o kodėl iš tiesų nepatenkintas gyvenimu žmogus dažnai lieka nepatenkintas amžiams, bet nieko nekeičia?
Hm…o kodėl jis turėtų tą gyvenimą keisti?
Gyvena sau ir gyvena. Kažkam tai gali nepatikti, kažkam gali kelti nuostabą ar pasibaisėjimą, bet žmogus gyvena tą gyvenimą, kuris gyvenasi. Ir nieko jis NENORI keisti. Taip banaliai – nenori. Ir turi tokią teisę. O kas pasakė, kad jo gyvenimas yra mažiau teisingas nei kažkieno kito? Jam gerai taip, kaip yra. O gal ir negerai, bet nenori jis nieko daryti ir tiek.
O gal bijo?
Bijo atstūmimo, pajuokos. Nes jo aplinkoje visi taip pat gyvena. Ir jeigu „išsišoksi“, problemų su aplinka bus tokių, kad „maža nepasirodys“. Ir ne visi išdrįsta, ne kiekvienas gali, todėl nustumia net tyliausią mintį apie bet kokį „kitaip“ ir toliau leidžia savas gyvenimo dienas.
O gal toks gyvenimas turi pliusų?
Kartais – realių, kartais – melagingų. Na taip, gyvenu beveik pragare, bet jis toks savas, toks pažįstamas. Ne visai malonus, bet nuspėjamas. O kas bus tame kitame? Juk ir ten bus minusų. Ir jie – iš karto, o gerumas – tik vėliau. Iš pradžių reikės kažko atsisakyti, o bonusai kada? Nežinia. Dar jeigu apskritai bus. Oi, ne, geriau aš čia pasiliksiu, kiek čia to gyvenimo…pakentėsiu…
Ir turi tokią teisę. Nepriklausomai nuo to, kad kažkam atrodo kitaip.
O dar gali būti, kad žmogus NEŽINO, kad gyventi kažkaip kitaip, nei gyvena jis, apskritai yra įmanoma.
Taip galima? Galima nesijausti kalta dėl visų pasaulio bėdų? Galima apginti savo nuomonę? Galima pabėgti nuo smurtautojo? Galima nusispjauti į tai, ką „žmonės pasakys“? Galima? Visa tai galima???
Taip, galima. Ir ne tik tai.
Galima klysti ir būti silpna.
Galima prašyti pagalbos ir ją priimti.
Galima sakyti tai, ką galvoji.
Galima atsipalaiduoti ir pagalvoti tik apie save.
Galima pykti ir galima verkti.
Ir dar daugybę dalykų galima.
Tu turi tokią galimybę ir tokią teisę. Dabar gyvenk su tuo.
Dar gali būti, kad pasaulis žmogaus galvoje surėdytas taip, kad kitiems galima, o jam negalima.
Kiti gali gyventi geriau, gražiau gausiau, o aš negaliu. Kitoks gyvenimas – NE MAN. Todėl, kad…. (įrašyti galima bet ką). Kur aš, o kur kitoks gyvenimas? Nėra tarp mūsų nieko bendro. Tiesiog nėra. Ir tikint tokia „tiesa“, kurią kažkada žmogus priėmė kaip savo, pakeisti kažką tampa „misija neįmanoma“. Net ir tada, kai noras pabunda.
O kai noras pabunda, gali nutikti taip, kad žmogus aptinka, jog neturi nė menkiausio supratimo, ką daryti ir nuo ko pradėti tuos pokyčius.
Prieš akis vien gražūs paveikslėliai „prieš“ ir „po“, bet kaip iki to „po“ atkeliauti – absoliuti nežinia. Ir tada gali prasidėti paieškos. Ir pirmieji sunkumai, apie kuriuos niekas nepasakojo. Niekas nepasakojo, kiek iš tikrųjų reikės laiko ir pastangų. Ir apie tai, ką daryti, kai nusirideni atgal, taip pat nepasakojo. Tiesiog gražus paveikslėlis „po“, o kelias iki jo, oi, koks nelengvas gali būti. O žmogui juk nepatinka, kai nelengva. Norisi, kad lengvai ir be pastangų. Ir toks noras gali įvilioti į spąstus: mokymai po mokymų, ant tų mokymų dar mokymai, o po to dar vieni. Nutinka toks „dvasinis turizmas“, beieškant stebuklingos piliulės, kuri teleportuos į norimą paveikslą „po“. Realiais pokyčiais dar net nekvepia, bet mokymų ir informacijos kolekcija – įspūdinga.
Ir jeigu tame procese žmogus nepervargs, nenuspręs „velniop visi pokyčiai, tai neįmanoma, jie visi meluoja, niekas neveikia“ ir dar pripažins, kad „nelabai aš ką realaus ir dariau, kad pokyčiai būtų“, gali būti, kad jis sustos ir padarys pauzę. Leis „susivirškinti“ žinioms, į lentynėles sugulti tikslams, vizijoms, norams, dar kartą susikurs paveikslą „po“ (bet dabar jau savo) ir palengva žinias vers tikrais veiksmais. Štai tą akimirką ir prasidės realus kelias į realius pokyčius. Mažais žingsneliais, su pakilimais ir slystelėjimais žemyn, su šypsena veide ir ašarota širdimi. Iškeltomis burėmis skrodžiant gyvenimo vandenyną ir dreifuojant, kai burės subliukš.
Visaip.
Taip, kaip realiame gyvenime.
Bet į tai, kur gyvena „po“.
Kantrios kelionės linkėdama.
A
Faustina
2 birželio, 2021Miela Ilona, viskas, ką sakote, skamba įtikinamai ir įtaigiai. Kiek įvairių scenarijų, trukdančių justi pilnatvę, egzistuoja mūsų galvose… Išties, mokantis valdyti mintis bei atpažinti jų šaltinį ir taip tvarkytis su savo baimėmis bei savivertės problemomis, greičiausiai įmanoma peržengti matricos, kurioje kiekvienas gyvename, ribas. O peržengus, tikėtina, atsiveria naujos erdvės, plaučiai prisipildo gaivaus oro, patiriami niekada anksčiau nepatirti pojūčiai,,, Manau, kad išmintingo ir geranoriško vadovo ir bendraminčių pagalba šiame kely labai vertinga. Bendraudama su Jumis padariau išvadą: esate išmintinga ir geranoriška:) Neabejodama patariu ieškantiems įsikibti į Jūsų ranką:)