Kažkada vaikystėje, žiūrėdama į žeme besiritinėjantį rūką, aš tikėjau, kad tai – iš dangaus nusileidę debesėliai apkabina žemę ir taip ją šildo rudenėjančiomis naktimis. Tokia buvo mano maža tiesa. O kai močiutė sakydavo, kad reikia būtinai uždaryti šiltnamį, nes naktį pakils rūkas, aš tyliai stebėdavausi jos „neišmanymu“ – juk rūkas ne kyla, o leidžiasi iš dangaus! Močiutė į ginčus nesiveldavo, leido tikėti. Ir tikėjau tol, kol vieną vakarą ji nuvedė mane prie lango ir aš savo akimis pamačiau iš miško tingiai kylančius „dūmus“, palengva paskandinusius tolumoje šokančias medžių viršūnes. Rūkas kyla. Tai buvo pirmoji sugriuvusi mano „tiesa“, kurią prisimenu.
O toliau, lyg tyčia, kiekvieną kartą, kai tik nuspręsdavau, kad jau tikrai žinau, kaip yra, gyvenimas sukurdavo sceną, kurioje mano „tiesa“ subyrėdavo į šipulius ir atsisukdavo kita monetos pusė. Bet pripažinti savo neteisumą daug metų buvo ne mano jėgoms, todėl šipuliai buvo rankiojami, senos „tiesos“ reanimuojamos ir apsimetama, kad nieko naujo nemačiau, negirdėjau, nepastebėjau. Pripažinti, kad buvau neteisi… Vien nuo minties kvėpavimas baigdavosi 🙂
Kodėl gi taip sunku pripažinti, kad buvai neteisi?
Galbūt pastebėjote, kad dažnai teisumo siekį mes pridengiame tauriomis idėjomis apie kovą už kažin kokį „teisingumą“, kurio atsisakyti niekaip negalima. Nes nu kas tada su pasauliu ir šalia esančiais nutiks… Tačiau realūs giluminiai motyvai dažnai būna ne tokie jau ir „dievobaimingi“, ir labiau susiję ne tiek su tiesos siekiu, kiek su asmenine nauda. Kartais akivaizdžiai matoma, o kartais – paslėpta.
Pripažinti savo neteisumą baisu, jeigu tai gali sumažinti asmeninius reitingus vietinės reikšmės „chebroje“.
Buvai tokia protinga, stipri ir visokia kitokia, o čia – šast, ir neteisi. Kas tu po to? Todėl geriau visais įmanomais būdais išsisukinėti (ir čia kūrybingumo stoka retai kas skundžiasi…), pasitelkiant nebūtinai logiškus ir aiškius argumentus. Ir nors iš šalies stebinčiam viskas seniai aišku, bet apgauti melagingais pasiteisinimais bent jau save dažniausiai pavyksta. Ir palengvėja, nes ir vėl atrodai teisi. Bent jau pati sau.
O jeigu tiesiog tiki, kad esi teisi visada, dėl visko, visuose ginčuose? Ir šio tikėjimo nenori atsisakyti, nežiūrint į jo absoliutų ir visišką iracionalumą?
Būna ir taip, kai teisumas tampa vieninteliu būdu kilstelt save virš pilkos masės. O jeigu pripažinsi neteisumą bent vieną kartą, teks nusileisti nuo savo pjedestalo ir kaip tada gyventi? O dar tai reikš, kad kiti gali pradėti abejoti visais tavo ankstesniais ir būsimais teisumais. Visiška drama. O, be to, pripažinus neteisumą vieną kartą, gali nutikti taip, jog teisioji pusė nuspręs esanti teisi dėl visko ir teks įsiklausyti į jos žodžius. Košmaras ir siaubas.
O dar – jeigu neteisumą pripažinsi situacijoje, kurioje toks prisipažinimas reikš, kad turėtum keisti savo elgesį?
Gali tekti kažkur nusileisti, kažkur prisiimti daugiau atsakomybės. Na, jeigu prisipažinsi, kad patinka tingėti, nebesigaus nematyti fakto, kad namų tvarkymui skiri labai mažai dėmesio, todėl geriau tvirtinti, kad pervargai, o jie tavęs nesupranta ir yra nedėkingos būtybės, dėl kurių… Žodžiu 🙂
Baisu pripažinti neteisumą, kai toks prisipažinimas reikš, kad net tik aš galiu priekaištauti ir kaltinti.
Jeigu aš nuolat „tarkuoju“ tave, tol, kol aš jaučiuosi teisi savo veiksmuose – „tarkavimu“ užsiimu ne veltui. Aš teisi, jausdama susierzinimą, ir turiu legalią priežastį pykti ir toliau gręžti tau smegenis. Net jeigu tai, ką tu sakai, yra tiesa. Sutikti su tavo teisumu, pripažįstant savo neteisumą, reikš tai, kad dabar tu gali pareikšti man pretenzijas ir apkaltinti. O neeeeeeee!
O iš kur randasi mūsų „tiesos“?
Susitikęs su šiuo pasauliu, vaikas aptinka, kad nieko apie jį nežino. Jokių koordinačių, jokio supratimo, kas ir kaip veikia šioje chaotiškoje erdvėje. Ir tada šalia iškyla suaugusiųjų figūros, kurios pradeda pažindinti su gyvenimu. Viską, ką jos sako, mes priimame kaip absoliučią tiesą, nieko nesiaiškindami, nes aiškintis dar tiesiog nemokame. Pasaulis atrodo neįtikėtinai paslaptingas, painus, beveik stebuklingas, ir todėl belieka tikėti tuo, kas sakoma. Kas yra „gerai“ ir kas „blogai“, kas „teisinga“ ir kas „neteisinga“. Tiesiai gal niekas ir nepasako, bet nuolat fiksuoji suaugusiųjų reakcijas, atspindinčias jų požiūrį. Jie pritaria arba smerkia.
Kai nutrauki staltiesę ir sudaužai ant stalo stovėjusias lėkštes – toks elgesys (o ir tu drauge su juo) pasmerkiamas. Kai grauži obuolį teisingu laiku teisingoje vietoje – jie pritaria. Ir palengva tu supranti, kad suaugusieji dalina visus veiksmus į tinkamus ir netinkamus. Tereikia prisiminti (arba atspėti), ko iš tavęs tikisi, o tada teisingai šauti į „gerą“ ir sulaukti pelnyto pagyrimo.
Palengva pastebi ir tai, kad „blogu“ jie vadina elgesį, kuris juos žeidžia, erzina arba verčia nervintis. „Geri“ yra tie poelgiai, kurie jiems padeda arba bent jau netrukdo. Juodai-balta klasifikacija palengva auga, storėja, vis pasipildydama naujais aspektais ir gerumo-blogumo pavyzdžiais.
Ir nejučia iš žingeidaus TYRINĖTOJO, smalsaus STEBĖTOJO tu tampi mechaniniu VERTINTOJU, kuris per akimirką nusprendžia, kas „gerai“ ir kas „blogai“.
O vertinti galima viską. Galima gerai arba blogai kalbėti, žaisti, bėgioti, užduoti klausimus, liestis prie žmonių ir reikšti emocijas. Kažką teisinga daryti vienoje vietoje, bet visiškai neleistina padaryti kitoje. O suaugusieji tvirtina „Viskas paprasta, elkis gerai ir viskas su tavimi bus tvarkoj!” Ir tu mokaisi kuo greičiau ir subtiliau pajusti, kas gi tas “gerai”.
Ir nors suaugę pritarimo-smerkimo mechanizmus bandome paslėpti kuo giliau, bet nepastebime, kaip vertintojas bujoja ir gyvena jau be mūsų žinios. Vertinimo funkcija pagal nutylėjimą įjungta kiaurą parą. Šimtus ar net tūkstančius kartų per dieną sprendžiame „gerai“ ar „blogai“ kiti žmonės atrodo, kalba, daro, dūsauja, atsisako ar žiūri į mus. Mes žinome, kokius žodžius reikia pasakyti, kaip pjauti žolę pievelėje, apie ką galima juoktis ir apie ką negalima, kaip teisingai stovėti eilėje, kaip dažnai žvilgčioti į telefoną, kaip greitai žmogus turi suprasti, kodėl juokas juokingas… Dešimtys tūkstančių priežasčių pritarti arba pasmerkti. Įvertinti. Tai tampa tokia natūralia egzistencijos dalimi, kad nebegalime sustoti.
O dar… Dar į savo vertinimus mes žiūrime taip, lyg jie būtų itin reikšmingi. Lyg pasaulis privalėtų persidėlioti ir prisitaikyti būtent prie jų. Kiek dėmesio, laiko ir energijos skiriame apginti savo vertinimus „gerai“ ir „blogai“, kaip įnirtingai giname savo teisę vienus dalykus vadinti teisingais, o kitus neteisingais, kaip pykstame ant pasaulio, nesutinkančio gyventi taip, kaip žinome mes.
Tik labai įdomu yra tai, kad mūsų vertinimai dažnai neturi jokio stipraus pagrindo. Etiketes „gerai“ ir „blogai“ klijuojame automatiškai, daug nesvarstant, nenaudojant kritinio mąstymo, be jokios analizės ir realių faktų. Mes taip greitai nusprendžiame, ką vadinsime „geru“ ir ką „blogu“, kad belieka stebėtis, kiek jėgų vėliau išeikvojame gindami sprendimus, apie kuriuos net sąmoningai nemąstėme…
Be to, pasaulyje yra daugybė žmonių, tikinčių priešingais dalykais, nei tikiu aš. Kiekvienam mano „gerai“ atsiras tas, kuriam tai bus „blogai“. O tada beliks vienodai uoliai ir įnirtingai ginti savo teisumą. Bet…kaip rašė kanadiečių rašytojas David Cain – būtų logiška…
…daryti prielaidą, kad jeigu mūsų vertinimai yra tokie svarbūs, mes juos rinksimės labai įdėmiai, tyrinėsime visus įmanomus variantus ir atsargiai pasirinksime patį teisingiausią (su reguliaria jo peržiūra).
…daryti prielaidą, kad mes sugebame atsižvelgti į savo išankstinį nusistatymą, išklausyti visų pusių nuomonę, įvertinti, kokią įtaką mūsų asmeniniai interesai daro moraliniam vertinimui.
…daryti prielaidą, kad mes lengvai susilaikysime nuo vertinimo, kai jam nėra būtinybės.
…daryti prielaidą, kad į vertinimus mes žiūrėsime taip pat, kaip į visas kitas sferas, kuriose išankstinis nusistatymas, emocinis įsitraukimas ar žinių trūkumas gali kainuoti labai brangiai – fiziką, istoriją, architektūrą, verslą.
…daryti prielaidą, kad mes būsime pasiruošę klysti, mokytis iš klaidų ir tikslinti savo vertinimus.
Tik, deja, mes elgiamės visai ne taip.
Žmones ir jų poelgius mes įvertiname greitai, be didelių apmąstymų, emocionaliai. Mes retai ilgai svarstome, gerai tai ar blogai. Paprastai mes iš anksto ir TIKSLIAI viską žinome, ir neketiname keisti savo brangaus „žinojimo”.
O kodėl mes tiek laiko, jėgų ir energijos skiriame apginti tai, kuo patys aklai patikėjome, ko netikrinome, apie ką net nesvarstėm?
Kodėl mes tokie užsispyrę?
Socialinis psichologas Jonathan Haidt apie tai rašo savo knygoje „The Righteous Mind: Why Good People Are Divided By Politics and Religion“.
„Moralės mechanizmas evoliucionavo ne tam, kad mes vertintumėm dalykus apgalvotai, logiškai, tiksliai, ir lengvai galėtumėm juos peržiūrėti. Jis atsirado tam, kad padėtų mums išgyventi visuomenėje, sudarytoje iš glaudžių socialinių grupių. Kad surastumėm savus. Kad apsijungtumėm – taip pat ir prieš kitus. Kad per akimirką nuspręstumėm, kieno pusėje mes esame. O tada negailestingai gintumėm savo grupės poreikius, atmetant bet kokius, kad ir pačius išmintingiausius, „svetimųjų“ argumentus. Mes greitai ir nekritiškai vertiname veiksmus ir situacijas kaip „geras“ ar „blogas“ tam, kad galėtumėm būti drauge su tais, kurie pritaria mūsų vertinimui (o taip pat kovoti su tais, kurie nepritaria).“
Jonathan Haidt vertinimus lygina su atstovo spaudai darbu: „Jie įrodinėja, kad pasirinkta pozicija yra teisinga (jie nepadeda sužinoti, AR ji yra teisinga, ir kokios dar pozicijos iš principo yra galimos). Tam yra panaudojami bet kokie paaiškinimai, šiuo momentu atrodantys įtikinamai. Net melas. Jokie socialiniai tikslai nereikalauja iš mūsų sąžiningumo, logikos ir garbės. Viskas, ką mes vadiname geru ar blogu, padeda apsaugoti mūsų poziciją socialinėje grupėje. Mūsų moraliniai vertinimai nėra skirti tam, kad mes atrastumėm nepatogią tiesą, būtumėm dėmesingi kitiems ar pasiryžtumėm rizikingiems dalykams. Ne, instinktai mus traukia prie stabilumo, saugumo ir grupės pritarimo. Tokia žmogaus prigimtis. Kad įveiktumėm šią trauką, reikalinga neįtikėtina drąsa.“
Priklausyti, būti grupės dalimi – vienas iš giluminių žmogaus poreikių.
Štai kodėl mes vieni su kitais ginčijamės ir įrodinėjame savo teisumą. Juk beveik kiekvienas iš mūsų yra kažkieno pusėje, už kažką arba prieš kažką. Todėl, kurioje pusėje bebūtum, neišvengiamai bus ir tie, kurie prieštaraus ir nesutiks su tavo vertinimu. Tiesiog tokia realybė.
Bet…
Būti teisia – joks nuopelnas.
Būti neteisia – jokia nuodėmė.
Klysta visi.
Pripažinti savo neteisumą visiškai nesudėtinga ir tai nustoja bauginti tada, kai tiesa tampa mielesnė, nei infantilus noras pademonstruoti savo pranašumą.
Kai svarbiau tampa eiti savo keliu, o ne sekti paskui kažkieno nustatytas normas, standartus, taisykles. Ir taip, tam reikia daug drąsos…
Kažkaip va taip 😉
O ką galvojate Jūs? :)