Būna. Kažkas nebetenkina, nebepatinka. Nusprendi pa(si)keisti. Na, tegu būna banalus pavyzdys – rytais bėgioti. Pasikalbėjai su savimi vakare, susitarei, kad jau rytoj tai tikrai. Ir jeigu rytoj iš tikrųjų išėjai ir prasibėgai, tavo idėja pradėti bėgioti nesusidūrė nei su vidiniu, nei su išoriniu pasipriešinimu. Realizavosi. Bet, ko gero, daugybė žmonių daugybę kartų susidūrė su tuo, kad geras idėjas ar sprendimus kažko imtis ne visada pavyksta įgyvendinti. Ne retas atvejis – norėjai iš ryto pabėgioti, bet to nepadarei rytoj, poryt ir po mėnesio taip pat nepadarei. Joks pokytis realybėje neįvyko, bet mintis apie save bėgiojančią (t.y. apie įvykusį pokytį) dar liko, ir gan įkyriai primena apie savo egzistavimą.
Mūsų psichika turi tokią savybę: tada, kai kažką nusprendžiam (norim, suplanuojam) padaryti, bet nepadarom, mūsų psichika „suskyla“ į priešingus polius ir susiformuoja dvi viena kitai prieštaraujančios dalys – viena psichikos dalis ir toliau mato save bėgiojančią, o tuo pat metu kita dalis yra visiškai abejinga tokiam sumanymui ir nesimotyvuoja nei apdovanojimais, nei bausmėmis.
Kuo daugiau tokių nerealizuotų idėjų, kuo daugiau neįsisąmonintų „suskilimų“, tuo didesnė vidinė įtampa ir stipresnis pojūtis, kad su tavim kažkas negerai.
O tada…tada labai norisi save „paremontuoti“. Ir dažnai pradedame tai daryti įprastu būdu: susiimk! Labiau stenkis, netingėk, nebijok, neatidėliok, bandyk naujus būdus, paprašyk pagalbos, paskaityk naudingą knygą dominančia tema, nueik į kokį motyvacinį seminarą, tiesiog priversk save, nenuleisk rankų, niekada nepasiduok… „Jeigu kažko nepadarei, vadinasi per mažai stengeisi!” – toks galėtų būti „save remontuojančiųjų“ šūkis.
Ir kartais tokiu būdu tikrai pavyksta. Ypatingai tais kartais, kai gyvenimas griežtai įspraudžia į kampą ir nėra prabangos svarstyti apie motyvaciją, norą-nenorą, tingėjimą-netingėjimą. Tiesiog nebeturi pasirinkimo, imi save už pakarpos, prisiverti, susiremontuoji, pasikeiti. Iš pradžių gauni gal ir ne visai tokį rezultatą, kurio norėtum, bet bent jau iš vietos pajudi ir pradedi kažką daryti, mokytis, keisti. O pakeliui sukuri naujus įpročius, kurie toliau jau kuria tave (jau nebepamenu, kas taip šauniai pasakė 🙂 ). Ir žiūrėk – pokyčiai įvyko, gyvenimas nusisekė.
Bet dažniausiai taip būna tada, kai „prispaudžia“. O jeigu ne? Jeigu gyvenimas taip griežtai nepareikalauja pokyčių? Jeigu dar gali kentėti (o kentėti mes tikrai šauniai mokam…)? Jeigu jau ne vieną dešimtį kartų sakei „noriu“, bet visus kartus patyrei pralaimėjimą prieš „nedarau“? Pokyčio kaip nėra, taip nėra, vidinis konfliktas didėja, o su juo – dar daugiau nepasitenkinimo, nusivylimo savimi ir pasauliu, pretenzijų, kaltinimų, bejėgiškumo ir viso kito su tuo susijusio „gėrio“, kuris atima jėgas ir vis labiau tirpdo bet kokią motyvaciją, kai jau nei šviesi ateitis nebeskatina, nei liūdnos perspektyvos nebebaugina…
Ką gi daryti? Į pagalbą galima pasitelkti paradoksalių pokyčių teoriją. Apie ką ji?
Paradoksalių pokyčių teorijos užuomazgos priskiriamos geštalto terapijos pradininkui Frederick Perls. Toliau šią idėją patikslino ir aprašė gydytojas psichiatras Arnold Beisser – nepaprasto likimo žmogus.
Trumpai teorijos esmė galėtų skambėti taip: pokytis įvyksta tada, kai žmogus tampa tuo, kuo jis iš tikrųjų yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra.
Pokyčiai nevyksta per prievartą, jie vyksta tada, kai žmogus būna tuo, kas jis yra, visiškai atsiduodamas dabarčiai.
Iš esmės, visas Arnold Beisser gyvenimas – šios teorijos atspindys. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Ir būtent tada jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė – Arnoldas buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų – praleido lovoje ir invalido vežimėlyje.
Pirmieji ligos metai buvo sunkūs. Ir nors Arnoldas stengiasi nepasiduoti, deda daug pastangų, kad tik atsistotų ant kojų, jo pastangos neduoda jokio rezultato. Jauną vyrą užplūsta bejėgiškumas, prasideda depresija, apgailestavimai dėl to, kas prarasta ir ko jau niekada nebebus. Bet pamažu Arnoldas priima savo situaciją tokia, kokia yra, ir pradeda galvoti: „Gerai, aš paralyžiuotas ir negaliu judėti. Tai – faktas. Bet ką aš galiu dabar, būdamas būtent tokioje padėtyje? Aš vis dar esu psichiatras!“ Ir vėliau su juo nutinka tai, ką amerikiečių scenaristai pavadintų „happy end“ – negalia nesutrukdo jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašo keletą knygų, tampa žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovauja klinikai, skaito paskaitas įvairiuos universitetuose, sukuria šeimą, gyvena mylimų ir mylinčių žmonių apsuptyje.
Knygoje „Skrydis be sparnų“ (“Flying without wings“) Arnold Beisser rašo:
Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė.
O kaip gi veikia paradoksalių pokyčių teorija gyvenime?
Keli pavyzdžiai.
Darbas. Žmogus nepatenkintas darbe gaunamu atlyginimu, norėtų didesnio. Ir vaizduotėje jis kartais mato save kaip gaunantį didesnį atlyginimą, t.y. mato save tuo, kuo jis nėra šią akimirką. Kadangi realybė su mintyse sukurtu vaizdiniu nesutampa, žmogus dažnai jaučiasi nevykėliu, gėdinasi savo dabartinės padėties ir save kaltina. O ir išorėje nėra planuojančių didinti atlyginimą (pvz. vadovas). Tuomet žmogus pradeda pykti ant tų, kurie jo susikurto vaizdinio nepalaiko, mokėdami jam mažesnį atlyginimą, nei jis norėtų. Tad žmogaus nusivylimas realybe yra gan dažnas palydovas: kai gauna atlyginimą, kai atveria piniginę parduotuvėje, kai negali atostogauti ten, kur norėtų ir panašiai.
Paradoksaliųjų pokyčių teorija siūlo susidraugauti su šiuo momentu, pripažinti realią situaciją ir būtent ją panaudoti kaip atramą. Pripažinti (be pasiteisinimų) visus savo jausmus, savo gėdą dėl to, kad realūs pasiekimai yra gerokai menkesni už norimus, pripažinti ir tai, kad vadovai nesirūpina tavo perspektyvomis. „Yra taip, kaip yra. O ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?“ Ir pradėti tyrinėti tai, ką aš moku, ko nemoku, ką sugebu, ką galiu ir t.t. Į išgyvenimus nukreipta energija atsilaisvins ir palengva pradės matytis sprendimai.
Saviugda. Ir gan dažna tema – pasitikėjimo savimi trūkumas. Kartais mes labai nuoširdžiai tikime, kad kažko nedarome tik todėl, jog mums trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Ir labai norisi tą pasitikėjimą kažkokiu būdu padidinti, sustiprinti, atkurti. Na, kad rastųsi daugiau drąsos veiksmams. „Vat pajausiu/įgysiu daugiau drąsos ir tada tikrai pradėsiu…“ – sakome mes sau. Natūralu nejausti pasitikėjimo savo jėgomis tuomet, kai pradedame kažką, ko dar nebandėme, nepažįstame, nesuprantame. Bet niekada jo ir nepajausime, jeigu nepradėsime daryti, nes pasitikėjimas – tai apdovanojimas už tą, kad ir labai trumpą, bet nueitą kelio atkarpą. Neišeis pasitikėjimu kaip ramentu apsiginkluoti prieš svarbų veiksmą, nes pasitikėjimas – tai trofėjus.
Paradoksalių pokyčių teorija siūlo pripažinti savo nepasitikėjimą, baimę, gėdą, ir liautis slėpti šiuos išgyvenimus nuo savęs, jaustis dėl jų nepatogiai ir galvoti, kad būtent šie jausmai – tai nesėkmės garantas. Tas, kuris išmoks priimti savo nepasitikėjimą, baimę ir gėdą, sugebės įkvėpti save ir sudėtingoms bei įdomioms užduotims, o su laiku – ir džiaugtis reikšmingais pasiekimais.
Nereikėtų apsigauti – paradoksalių pokyčių teorija neteigia, jog užtenka tik priimti realybę, o visa kita įvyks kažkaip savaime. Na, jeigu nori pradėti bėgioti ir nori to jau ne vienus metus, bet vis dar nepradėjai, neužteks tik priimti šį faktą. Priimti vertėtų ir tai, kad iki šio momento skyriau per mažai pastangų tam, kad pradėčiau bėgioti, nes maloniau patogiai leisti laiką prie televizoriaus. Priimti reikštų pripažinti, kad manyje gyvena prieštaravimai, pamatyti tas viena su kita besikaunančias asmenybės dalis ir tiesiog pabūti toje kovoje. „Tuo pačiu metu aš noriu ir pradėti bėgioti, ir nenoriu tam skirti laiko, nes labiau noriu gulėti ant sofos. Ir visa tai esu AŠ“.
Ir tai nėra labai lengvas darbas – nekritikuojant ir negraužiant savęs, leisti sau jausti vienas kitam prieštaraujančius norus. Bet būtent tokia ir yra realybė.
Kai mes įsisąmoniname ir išdrįstame pripažinti nepatogią tiesą apie save, kai baigiame vidinę kovą su savimi, mes liaujamės save kankinusios (kalte, priekaištais, kritika) ir išlaisviname milžinišką energijos resursą, kurį galime nukreipti situacijos stabilizavimui, nusiraminimui, sprendimų paieškai. O tada atsiranda ir realūs veiksmai. Nes veikti vis vien teks… 🙂
Pradėti praktikuoti paradoksalių pokyčių teoriją galima nuo tokių paprastų žingsnių:
1. Liaukitės save KEISTI, pradėkite save TYRINĖTI.
Jeigu laukti pokyčiai nevyksta, nors ir priklauso tik nuo jūsų (išorėje nėra jokių kliūčių), verta atkreipti dėmesį ir patyrinėti tai, kaip būtent jūs nedarote to, ką suplanuojate. Būkite atidūs, lyg mokslininkai. Kaip elgiasi tiriamasis (t.y. jūs)? Ką jis jaučia? Kokias išvadas galima būtų padaryti, remiantis natūraliu jo elgesiu? Kaip tai būtų galima panaudoti (įsivaizduokit, kad jums reikia atrasti vaiko talentą, o tada padėti jam jį išvystyti)?
2. Nieko nelaukite ir nesitikėkite, atsiduokite dabarčiai.
Įsivaizduokite, kad esate stotyje ir laukiate traukinio. Kada atvyks traukinys ir kiek teks jo laukti, jūs net neįsivaizduojate ir nuo jūsų tai visiškai nepriklauso. Tokiu atveju galite sėdėti vienoje vietoje ir įtemptai laukti traukinio. Palengva pradėsite jausti, kaip nuo ilgo sėdėjimo kūnas stingsta, apninka vis didesnis nuovargis. Žodžiu, nusikamuosit, jausit vis didėjantį nerimą ir baimę, kad tik ko nors nepražiopsotumėt. Bet kad ir kiek save kankinsite, traukinys atvyks tada, kada atvyks. O galite pasielgti kitaip – pirmiausiai pasitikrinti, koks jūsų traukinio grafikas ir sužinoti jo atvykimo laiką, tuomet susirasti jaukią vietą netoli stoties, pailsėti, pasigrožėti vaizdais, pasimėgauti kavos puodeliu, ir daryti viską taip dėmesingai, lyg jums tektų čia praleisti visą likusį gyvenimą.
3. Liaukitės save VERTINTI, pradėkite su savimi TARTIS.
Įsivaizduokime situaciją. Mama vaiko paprašo kažką padaryti. Vaikas sutinka, mama išeina. Vaikas nepadaro to, ką pažadėjo. Grįžta mama, mato rezultatą, supyksta ir net išsigąsta (o siaube, koks mano vaikas neatsakingas, neatidus, nesavarankiškas ir t.t.), o gal ir pradeda garsiai bartis. Vaikas nuoširdžiai išgyvena dėl to, kad mama pyksta, yra nusiminusi ir nepatenkinta juo, o to, kad jis kažko nepadarė, gal jau nelabai ir prisimena. Taip atrodytų “blogos derybos”. Tokios “derybos” labai dažnai vyksta mūsų viduje – barame save, kaltiname, pykstame, bet dėl to dalykai, kurių nepadarėme, vis vien nepasidaro. Tad geriau būtų, jeigu, nusivylusi rezultatu “mama” pamėgintų pamatyti situaciją “vaiko” akimis, pasistengtų jį suprasti, drauge atrastų sprendimus ir susitartų, kad darbas būtų atliktas, o ateityje tokios situacijos nebepasikartotų.
Na, o pabaigai visai tiktų vokiečių teologo Friedrich Christoph Oetinger malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“
Kažkaip taip. Linkiu keistis nesikeičiant ir…
O ką galvojate Jūs? :)