Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Ir jeigu jie būtų nusprendę, kad jau viską žino, sunku nuspėti, kokiame pasaulyje gyventumėm šiandien. Bet ačiū tiems, kurie negalvojo esą viską žinantys, ir todėl radosi daugybė įdomių dalykų.
Atrodytų, viskas kaip ir logiška – nieko neįmanoma žinoti 100%. Tačiau, būna sutinki žmogų ir jis viską žino. Viską. Kas ir ką galvoja, kaip viskas yra, kaip turi būti ir kaip bus, koks yra tas ir anas žmogus, kaip kas turi matyti pasaulį ir taip toliau. Jeigu mėginsi paprieštarauti, kad jo žinojimas galimai nėra toks jau teisingas, geriausiu atveju išvysi laaaaaaaabai nepatenkintą ir paniekinančią miną, o gali ir išgirsti tai, ko dar niekada nesi girdėjęs. Gaila, bet būna ir taip, kai noras įrodyti savo žinojimą bei teisumą negailestingai pamina ir paskutiniuosius žmogiškumo likučius… Čia jau kaip pasiseks.
Žinau, apie ką kalbu. Buvo ir mano gyvenime gan ilgas periodas, kai man atrodė, jog aš viską žinau (ir svarbiausias čia žodis – atrodė).
Žinojau, kokia turiu būti, kad kiti mane mylėtų ir priimtų. Bet vėliau supratau, jog tai neveikia. Kad ir kiek stengiausi visiems patikti ir įtikti, visada rasdavosi tų, kurie mane atstumdavo.
Žinojau, kad norėdama įvertinimo, aš turiu tiesiog labiau pasistengti, įdėti daugiau darbo, pastangų, fantazijos. Tačiau dažnai vietoje įvertinimo sulaukdavau negailestingos kritikos, o įrodyti, kad esu kažko verta, taip ir nepavyko.
Kažkada man atrodė, jog aš žinau, ko reikia, kad būčiau laiminga. Ir beveik šventai tikėjau, kad jeigu turėsiu tai, ką turi kiti – prabangų butą, ne mažiau prabangią mašiną, prabangų vyrą, tam tikrą skaičių kombinaciją sąskaitoje – laimė man būtinai nutiks. Bet vėliau pasirodė, kad laimė gyveno visiškai ne ten.
Kažkada galvojau, jog mylėti reiškia nežeminti kito, nesityčioti iš jo, nereikšti jam pretenzijų, nesmurtauti nei fiziškai, nei emociškai. Bet kaip pasirodė vėliau – to nepakako, kad meilė išgyventų. Tuo pačiu, mano tikėjimas, jog meilė – tai kažkas amžino ir nutinkančio savaime, kad jos nereikia puoselėti ir dėti pastangų, apvirto aukštyn kojomis ir teko stebėti, kaip neprižiūrima meilė tiesiog užgęso.
Kai susipažinau su pirmuoju vyru, aš galvojau, kad mes niekada neišsiskirsime ir mūsų santykiai tęsis amžinai. Bet vėliau jis išėjo ir aš pagalvojau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu. Kai aš ir vėl pamilau, buvau tikra, jog dabar tai jau tikrai žinau, kaip reikia mylėti, kad jau būtų ilgai ir laimingai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad mano žinojimas neatitiko kito žmogaus žinojimo, o tie du skirtingi žinojimai meilę pavertė šlapių malkų glėbiu, iš kurių laužas taip ir neužsikūrė.
Žiūrėdama į visa tai, dabar aš aiškiai suvokiu, jog kiekvieną gyvenimo akimirką aš dėl kažko klydau. Vis atsirasdavo dalykų, rodančių, kad aš neteisi: dėl savęs, dėl kitų, visuomenės, kultūros, pasaulio, visatos… Bet tada visi tie žinojimai buvo panašūs į šventas tiesas, kurias galėdavau ginti iki pažaliavimo, net nesusimąstydama, kokios bus viso to pasekmės.
Dabar aš kiekvieną dieną galiu atrasti tai, dėl ko esu neteisi. Jeigu žiūriu ir matau, klausau ir girdžiu, keliu klausimus ir ieškau atsakymų.
Šiandieninė moteris žiūri į ankstesniąją ir žino kiekvieną jos trūkumą, kiekvieną klaidą. Ir būtinai ateis diena, kai ateities moteris pasižiūrės į šiandieninę ir vėl atras trūkumų bei klaidų. Ir tai yra nuostabu. Nes tai reiškia, kad aš augu.
Taip, gali būti sunku pripažinti, jog kažko nežinai. Gali būti nemalonu sutikti su savo klaidomis ir neteisumu. Bet tai yra vienintelis kelias augti kaip Žmogui, kaip asmenybei. Nes tą akimirką, kai pasakai “aš pažinau visas tiesas ir dabar žinau, kaip yra iš tikrųjų”, tu sustoji. Ne, nesustoji, o pradedi palengva dardėti gyvenimo nuokalnėn.
Pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nežinosime 100%. Tiesiog įsivaizduokite: esame mes ir yra visata – kiek iš viso to, ką talpina visata, mes žinome? O kiek nežinome? Ar tas santykis nepatvirtina minties, jog mes negalime būti tikri dėl savo žinojimo? Realybėje mes tik kiekvieną akimirką galime sužinoti šiek tiek daugiau. Apie save, apie kitus, gyvenimą, visatą. Ir dar daugiau. Ir vėl iš naujo. Ir taip pamažu artėsime prie tiesos, bet niekada nepasieksime taško, kuriame galėsime sakyti “dabar žinau viską 100%”.
Todėl, jeigu yra noras augti, neverta laikytis įsikibus į tai, ką tariamai žinome, į tas “tiesas”, kurias perskaitėme, išgirdome ir priėmėme kaip savo. Verta drąsiai atmesti tai, kas pasirodė netiesa būtent mums. Kelti klausimus, tikrinti, eksperimentuoti.
Žiūrint iš šio požiūrio taško, asmeninį augimą galima prilyginti mokslui. Mūsų įsitikinimai – tai hipotezės. Mūsų veiksmai ir poelgiai – tai eksperimentai. Mūsų emocijos ir mąstymo modeliai – tai duomenys, kuriuos mes galime palyginti su pirminėmis hipotezėmis ir integruoti į savo pasaulėžiūrą, vis iš naujo keisdami savo santykį su pasauliu. Toks asmeninis augimas yra pranašesnis, nes jo pagrindas – patirtis ir asmeniniai stebėjimai. Taip gautą informaciją mes galėsime įtraukti į savo gyvenimą ir keisti savo tikėjimus, remiantis SAVO patirtimi, gauta iš SAVO veiksmų.
Tai ir yra gyvenimas. Arba bent jau turėtų būti. Tačiau kažkur pakeliui mes tapome apsėstos “teisingo” gyvenimo idėjos ir todėl ieškome “teisingos”, o ne realios patirties, kuri kiekviename žingsnyje gali pažerti įrodymų, kad klysti, žmogau, klysti… O taip nesinori atsisakyti savo žinojimo ir teisumo.
Ne taip seniai išgirdau terminą intellectul humility arba intelektinis nuolankumas. Paprastai kalbant – tai žmogaus gebėjimas pripažinti savo žinių ribotumą. Aptikau ir su šiuo reiškiniu susijusį amerikiečių psichologų publikuotą tyrimą, kuriuo buvo atskleistas ryšys tarp intelektinio nuolankumo ir gebėjimo (noro, siekio) mokytis, domėtis, pažinti. Šiuo tyrimu mokslininkai siekė suprasti, kaip mokosi tie, kurie pripažįsta savo žinių ribotumą, ir tie, kurie ir taip jau “viską žino”. Tyrimo rezultatai buvo gan įdomūs. Švelniai tariant…
Tyrimas parodė, kad žmonės, pasižymintys aukštu intelektiniu nuolankumu savo žinias vertino gan atsargiai ir suprato, jog daug ko nežino. Ir tai juos skatino mokytis bei gilintis į dominantį klausimą. Tai netiesiogiai patvirtino ir kitas tyrimas, atskleidęs, jog radikalūs GMO priešininkai žino apie šį reiškinį visiškai nedaug informacijos, bet mano žinantys daugiausiai. Jų intelektinis nuolankumas buvo minimalus ir jie net nesistengė pasigilinti ir sužinoti šia tema daugiau. Dar vienas tyrimas buvo susijęs su žmonėmis, įsitikinusiais, jog jie puikiai išmano politinius klausimus. Rezultatai parodė, kad kuo žmogus labiau įsitikinęs savo politinėmis žiniomis, tuo mažiau jis apskritai apie tai supranta ir – kaip galima lengvai nuspėti – tuo mažiau deda pastangų į tai įsigilinti.
Ir dažnai gaunasi taip, kad kuo žmogus mažiau žino ir suvokia, tuo teisesnis jis jaučiasi. Nes…
Gali būti, kad teisumas yra vienintelis būdas bent kažkiek kilstelt save kitų žmonių akyse. Šiaip jauties žemiau grindjuostės, nes nei ką gero nuveikei gyvenime, nei pasiekei, nei savo svajones įgyvendinai. O įrodai savo teisumą ir iš kart ramiau – jauties ne tik vieno skatiko verta persona. Ir paprasčiau taip – nereikia niekuo domėtis, mokytis, analizuoti, dėti pastangų. Pažiūrėjai „tv pagalbą” ir žinai viską apie gyvenimą. Išsiėmei iš „tiesų” stalčiuko skambią frazę, tėkštelėjai į tą kvailą būtybę, bandančią šiame gyvenime kažką nuveikti, ir jauti, kaip už nugaros išsiskleidžia sparnai.
Gali būti, kad teisumas – tai gynybinė siena ir būdas išgyventi šiame ne visada draugiškame pasaulyje. Niekas niekada tavęs negyrė, nepalaikė, galbūt žemino, šaipėsi ir tau teko nuolat įrodinėti, jog viskas ne taip, jog esi daug daugiau nei jie sako. Ir tau tapo gyvybiškai svarbu atsilaikyti, išgyventi, nepalūžti, o teisumas tapo tuo ginklu, kuris padeda išsikovoti vietą po saule. Ir nors kartais viduje jauti, kad esi neteisi, bet negali to pripažinti, nes jeigu pripažinsi – sunaikins. Geriau padaryti tai pirmai.
Gali būti, kad teisumas – tai vienintelė proto atrama, be kurios gyvenimas prarastų bet kokią prasmę. Nes jeigu būsi neteisi ar suklysi, tu būsi tiesiog nereikalinga. Ir tu tai žinai. Jau kiek kartų tave baudė už tavo klaidas, kiek kartų nusisuko nuo tavęs tik todėl, kad gyvenimas įrašė dvejetą. Ir todėl tau reikia būti teisia net ir tada, kai kažkur giliai supranti, kad tikrai taip nėra. Bet pripažinti tai reikštų sutikti su galima bausme.
Dar gali būti ir kitaip, bet…kaip bebūtų, už savo žinojimą ir teisumą mes mokame tam tikrą kainą. Neretai noras išsaugoti savo „tiesas” yra toks stiprus, kad dėl jo mes pasiruošusios atsisakyti savo svajonių, norų, galimybių, ir pasirenkame kančią.
Mūsų “tiesos” sukuria saugaus gyvenimo iliuziją. Nors jaučiamės vienišos, liūdime ir svajojame apie žmogų, kuris priglaustų ir sušildytų vėsią rudens naktį, bet iš namų neiname, nes yra šansas, kad teks peržiūrėti savo „tiesas” apie save, savo savivertę, santykius ar priešingą lytį.
Nors daug ir atkaliai dirbame, ir jaučiamės nusipelniusios aukštesnių pareigų bei geresnio atlygio, bet neiname kalbėtis su vadovais, nes gali tekti iš naujo įvertinti savo pasiekimus, rezultatus ir kuriamą vertę. Ir gali pasirodyti, kad ne viskas, ką mes žinome apie save ir kitus yra tiesa
Ir tada teks kažką daryti. Todėl mes pasirenkame sąlyginę ramybę dabar, atsisakydamos naujos patirties ir laimės ateityje. Ir tai yra siaubinga strategija, nes anksčiau ar vėliau ji sukuria neviltį, bejėgiškumą ir sukelia griūtį.
Tam, kad sukurtumėm puikų gyvenimą, mums nebūtina būti teisiomis ir daryti viską teisingai. Tai tiesiog neįmanoma. Pripažinkime, kad tikrai ne visada esame teisios.
Dėl ko dabar esate neteisi?
Kokią klaidą dabar galite pripažinti?
Surizikuokite. Pripažinkite klydusios. Nesvarbu dėl ko. Ir stebėkite, kokiu keliu jus tai nuves. Su kuo jūs besusidurtumėte, pamėginkite suabejoti savo “tiesa”. Paklauskite savęs “O kas, jei aš klystu?”
Nes jūs tikrai klystate. Dėl kažko. Jeigu ne dėl visko iš kart.
Kaip ir visi kiti.
Ir tai yra puiku.
Pripažindamos savo neteisumą, mes atveriame kelią pokyčiams. Augimui.
Ir gali būti, kad po kelių šimtų metų mūsų palikuonys žiūrės į mūsų gyvenimą ir galvos „Ir kaip jos galėjo taip neteisingai gyventi?”
Na ir kas?
O ką galvojate Jūs? :)