Aš labai rimtai dirbau su savimi. Palaikomas psichoterapeuto Chorche, įkvėptas noro išsiaiškinti savyje, didžiausią laisvalaikio dalį aš leisdavau svarstydamas apie gyvenimo įvykius, savo jausmus, praeities ir dabarties prisiminimus. Ir kiekvieną kartą aš vis stipriau stebėdavausi, kaip puikiai aš išmokau pažinti save.
A
Bet ne viskas buvo taip šviesu. Kai kurios mintys, apsigyvenusios mano galvoje, ir ypač – mane užpildančios emocijos, įpūsdavo liūdesį ir nerimą.
Tokiomis nuotaikomis aš atėjau pas Chorche tą dieną, kai jis man papasakojo savąją Giovanni Papini pasakos “Kas tu esi?” versiją.
A
Tuo laikotarpiu aš dažnai skųsdavausi aplinkiniais. Aš nežinojau, kas vyksta, bet buvo pojūtis, kad aplink nėra vertų pasitikėjimo. Aš nežinojau, ar tai aš visada įsiveliu į blogas kompanijas, ar tai žmonės nepateisina mano lūkesčių.
A
Aš nuolat save aptikdavau laukiantį kažko, kas niekada neateis, arba atšaukdavau susitikimą paskutinę akimirką, nes kažkas kažko nenumatydavo, arba dažniausiai laukdavau sutartoje vietoje draugų, kurie net nesiruošė ateiti…
A
Ir štai kokią pasaką man papasakojo psichoterapeutas Chorche.
A
Tą dieną Sinkleris pabudo kaip visada, septintą ryto. Kaip visada, jis nušlepsėjo į vonią, nusiprausė, pasišlakstė kvepalais. Apsirengė madingiausiais drabužiais – taip, kaip darė visada, ir nuėjo prie pašto dėžutės. Ten jo laukė pirmasis siurprizas: pašto dėžutėje nebuvo nei vieno laiško. Kiekvienais metais gaunamų laiškų skaičius tik didėjo ir tai jam buvo labai svarbu. Kiek nusiminęs dėl to, kad negavo jokių naujienų, jis, kaip įprasta, papusryčiavo ir išėjo į gatvę.
A
Viskas buvo kaip visada: įprastos mašinos važiavo tomis pačiomis gatvėmis ir skleidė tuos pačius garsus mieste, kuris kiekvieną dieną dėl to skųsdavosi. Eidamas per aikštę, jis vos kaktomuša nesusidūrė su profesoriumi Ekseriu, senu pažįstamu, su kuriuo ilgas valandas kalbėdavosi apie metafizikos idėjų nenaudingumą. Jis pasveikino profesorių rankos mostu, bet profesorius nekreipė į jį dėmesio. Jis šūktelėjo, bet profesorius jau buvo toli ir Sinkleris pagalvojo, kad tas tiesiog jo neišgirdo. Diena prasidėjo blogai ir jam atrodė, kad viskas blogėja dar labiau dėl jo sieloje sklandančio nuobodulio. Jis nusprendė grįžti namo ir skaityti, tęsti savo tyrinėjimus, laukti laiškų, kurių atkeliaus dar daugiau. Ir taip bus kompensuota ši diena, kai pašto dėžutėje nebuvo nei vieno laiško.
A
Tą naktį jis miegojo labai blogai ir pabudo labai anksti. Nusileido į pirmąjį aukštą ir pusryčiaudamas pro langą stebėjo kelią, kad tik nepražiopsotų laiškanešio. Pagaliau jis pamatė iš už kampo pasirodžiusį siluetą ir jo širdis ėmė dažniau plakti. Tačiau laiškanešys praėjo pro šalį, net nestabtelėjęs prie jo namo. Sinkleris išėjo į lauką ir pakvietė jį, norėdamas įsitikinti, kad laiškų jam tikrai nėra. Laiškininkas patikino, kad jo krepšyje nėra nei vieno laiško šiuo adresu ir patvirtino, kad nebuvo jokio pašto darbuotojų streiko ar kitų siuntimo problemų.
A
Tai Sinklerio visiškai nenuramino, gal net atvirkščiai – privertė dar stipriau sunerimti. Kažkas vyko ir jis turėjo išsiaiškinti, kas būtent. Apsivilkęs švarką, nuskubėjo pas savo draugą Mario.
Atėjęs į draugo namus, jis paprašė, kad liokajus praneštų šeimininkui apie svečią, o pats liko svetainėje laukti draugo, kuris netrukus pasirodė. Sinkleris žengė link jo norėdamas apkabinti, tačiau šis tik atsainiai paklausė: “Atleiskite, pone, nejaugi mes pažįstami?”
Sinkleris nusprendė, kad tai pokštas, ir nusikvatojo, prašydamas paduoti jam taurę vyno. Bet viskas baigėsi tiesiog dramatiškai: šeimininkas pakvietė liokajų ir liepė išvaryti nepažįstamąjį, kuris, tai matydamas, nebeištvėrė ir ėmė svaidytis įžeidinėjimais, taip paskatindamas tvirtą liokajų grubiai išgrūsti jį į gatvę…
A
Pakeliui namo jis sutiko kitus kaimynus, kurie arba jo nepastebėjo, arba elgėsi su juo kaip su visiškai nepažįstamu žmogumi.
Tada jis pagalvojo, kad bus kažkaip netinkamai pasielgęs ir dabar už tai jį nusprendė nubausti ta bendruomenė, kuri dar prieš kelias valandas jį vertino, o dabar atstūmė. Bet kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo prisiminti kažko panašaus į įžeidimus, juo labiau viso miesto atžvilgiu.
A
Kitas dvi dienas jis nekėlė kojos iš namų, laukdamas laiškų, kurių taip ir negavo, aistringai trokšdamas, kad kuris nors iš jo draugų, nustebintas tuo, kad jo nėra, pasibelstų į duris ir paklaustų, kaip jam sekasi. Bet nieko panašaus neįvyko: niekas pas jį neatėjo. Net namų tvarkytoja nepasirodė nieko nepranešusi.
A
Penktos dienos vakarą, padrąsinęs save dar viena taurele, Sinkleris nusprendė nueiti į vietinį barą, kuriame jie su draugais susitikdavo paplepėti apie nereikšmingus nutikimus, įvykusius per dieną.
Tik įžengęs į barą, jis pamatė savo draugus, sėdinčius prie įprasto stalelio salės kampe. Vienas iš jų pasakojo istoriją, o kiti smagiai kvatojo. Žmogus pastatė kėdę šalia jų ir prisėdo. Įsiviešpatavo mirtina tyla, sakanti tai, kad atvykėlis čia prisėdo “ne į temą”. Sinkleris nebeištvėrė:
– Gal būtų galima sužinoti, kodėl jūs nusiteikę priešiškai mano atžvilgiu? Jeigu aš padariau kažką ne taip, pasakykite man ir pabaikime. Tik daugiau nesielkite su manimi taip, tai varo mane iš proto!
A
Sėdintys prie stalo susižvalgė: vieniems tai atrodė linksma, o kiti supyko. Kažkuris pasukinėjo pirštu ties smilkiniu, įvardindamas atvykėliui aiškią diagnozę. Žmogus dar kartą pareikalavo paaiškinimų, krito ant kelių ir ėmė maldauti, kad jam papasakotų, kodėl jie taip elgiasi.
Vienas iš kompanijos nusprendė su juo pasikalbėti.
– Pone, nei vienas iš mūsų nepažįsta jūsų, todėl mums jūs niekuo nenusikaltote. Iš tikrųjų, mes net nežinome, kas jūs esate.
Iš Sinklerio akių pabiro ašaros, jis išėjo iš baro ir šiaip ne taip parkeliavo namo. Jam atrodė, kad kiekviena koja sveria daugiau nei toną.
A
Pasiekęs savo kambarį, jis griuvo ant lovos. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga tapo nepažįstamuoju, nematomu. Jis išnyko iš korespondentų užrašinių, iš pažįstamų atminties ir, kas baisiausia – iš draugų širdžių. Jo galvoje, tarytum plaktukas, kalė viena mintis – klausimas, kurį jis girdėjo iš sutiktų žmonių ir kurį jis pats sau uždavė: kas tu esi?
A
Ar jis turėjo atsakymą į šį klausimą? Taip, jis žinojo savo vardą, savo adresą, marškinių dydį, paso numerį ir daugybę kitų duomenų. Bet be viso to – kas jis iš tikrųjų, sielos gelmėse? Ar jam priklauso visi šie skoniai ir nuomonės, pomėgiai ir mintys?
A
Ar visa tai buvo tik bandymas nenuvilti tų, kurie norėjo, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau? Kažkas lyg pradėjo aiškėti: nepažįstamojo statusas išlaisvino jį nuo būtinybės prisiderinti. Koks jis bebūtų, jų požiūris į jį nepasikeis. Pirmą kartą per keletą dienų jis aptiko kažką, kas jį nuramino: tokia situacija leido jam elgtis taip, kaip jis norėjo, nesitikint aplinkinių pritarimo.
A
Jis giliai įkvėpė ir pajautė naują oro skonį, užpildžiusį plaučius. Pajuto, kaip venomis teka kraujas, kaip plaka širdis, ir nustebo, kad pirmą kartą jis
NEBIJO.
Dabar, kai jis pagaliau suprato, kad yra vienišas ir visuomet toks buvo, kad jis turėjo tik save patį, jis galėjo juoktis arba verkti…Bet kai to norėjo pats, o ne kiti. Dabar jis pagaliau žinojo, kad
JO GYVENIMAS NEPRIKLAUSO NUO APLINKINIŲ.
A
Jis aptiko, kad pasilikti vienumoje turėjo prasmę. Tam, kad susitiktų su savimi…
Jis ramiai ir giliai užmigo. Ir sapnavo gražius sapnus.
Jis pabudo dešimtą ryto ir pamatė, kad tuo laiku saulės spindulys, žvilgtelėjęs pro langą, stebuklingai apšviečia visą kambarį.
Jis smagiai nubėgo laiptais žemyn, niūniuodamas dainą, kurios niekada negirdėjo, ir prie durų rado pluoštą laiškų.
Virtuvėjė šeimininkavo namų tvarkytoja, kuri pasilabino su juo lyg nieko ir nebuvo.
O vakare bare niekas net neprisiminė to išprotėjusio įvykio. Bent jau niekas neištarė nei vieno žodžio apie tai.
A
Viskas grįžo į įprastas vėžias…išskyrus jį,
laimei,
dabar jam
niekada nebeteks maldauti, kad
jį pamatytų,
kad galėtų įsitikinti, jog yra gyvas,
dabar jam
niekada nebeteks prašyti,
kad išorinis pasaulis pasakytų jam, kas jis yra,
dabar jis
daugiau niekada nebijos
būti atstumtas.
Viskas buvo kaip visada,
tik šis žmogus
niekada nepamirš,
kas jis yra.
A
– Juk tai tavo pasaka, – tęsė Chorche. – Kol tu neįsisąmoninai visos priklausomybės nuo kitų nuomonės, tu bijai, kad tave atstums aplinka, kurios tu išmokai baimintis. Kaip ir visi.
A
O gyvenimo be baimės kaina yra būtinybė būti tokiais, kokiais “mylintys mus žmonės” priverčia mus būti. Elgtis ir galvoti taip, kaip iš mūsų tikisi jie.
A
Jeigu tau “pasiseks” taip, kaip Papini personažui, ir pasaulis staiga atsuks tau nugarą, tau beliks galimybė įsitikinti, kokios bevertės yra tavo pastangos.
A
Bet jeigu taip neįvyks,
jeigu tau “nepasiseks”
ir tave girs bei vertins,
tada…
tau teks pačiam
sąmoningai pasirinkti:
laisvė ar priklausomybė;
tu būsi priverstas nuspręsti:
visuotinė pagarba ar vienatvė;
tu esi spąstuose
tarp “būti tokiu, kokiu turi būti”
arba “būti niekam niekuo”.
Ir nuo tos akimirkos…
tu gali būti,
bet tik vienas ir tik dėl savęs.
A
Ištrauka iš argentiniečių rašytojo, psichoterapeuto Jorge Buckay knygos “Aš noriu papasakoti jums…” (“Let me tell you a story”) / vertė Ilona Tamošiūnienė
O ką galvojate Jūs? :)