Vieną dieną mes išjungsime išmaniuosius ir išeisime į pasaulį.
Tenai mus pasitiks pavasaris ir migloje paskendę žibintai švies tarytum auksiniai jonvabaliai. Susiėmę už rankų, mes eisime šiame matiniame švytėjime, o šviesa susigers į mūsų kūnus ir pasiliks su mumis ilgam.
A
Vieną dieną mums nusibos draugauti facebook’e ir su draugais mes išvažiuosime prie jūros. Viskas bus tikra: sidabrinės žuvelės, medžiotojos žuvėdros ir smėlio pilys. Bangos prisėlins artyn ir nulaižys mūsų pėdsakus. Na ir tegu. Svarbiausia, kad mes čia buvome. O vidurnaktyje virš balto kranto patekės mėnulis – nepriekaištingai apvalus. Ir staiga dangus užgrius ant mūsų, ir mes būtinai tai švęsime.
A
Vieną dieną mes pašalinsime visas nuotraukas iš instagram erdvės ir visiškai dėl to nesigailėsime. Maistas bus toks skanus, kad niekas nesuspės jo nufotografuoti. Mes klaidžiosime pajūrio turgelyje ir vaišinsimės granatais, kvėpuosime paprikos ir kardamono aromatais, stebėsime kaip miela tetutė gaudo puode naminę brinzą ir atsargiai ją vynioja į švarų audinį. Ir niekas net akimirkai nepaglvos įjungti kameros. Nei karto. Nes…o kam?
A
Vieną dieną dirbtinė serialų realybė pasidarys mums per ankšta ir mes nebegalėsime kvėpuoti. Aštuoniolikto sezono viduryje mes pabaigsime žiūrėti, nes atsiras didžiulis noras tiesiog gyventi. Žiūrėti, kaip žiemos upe plaukia ledo lytys, maitinti balandžius, bučiuotis šaltyje. Krintantys sniego dribsniai primins kokoso drožles ir mes pradėsime kvatoti. O tada eisime sušilti į naktinį restoranėlį ir šoksime tango. Na ir kas, kad kol kas nemokame. Mes vis tiek šoksime.
A
Vieną dieną mes liausimės bėgę paskui madą ir staiga atrasime savo stilių. Nusispjovę į taisykles, derinsime tai, kas nederinama, ir eksperimentuosime su spalvomis. Man atleis itin ryškius drabužius, lūpdažius, iššaukiančias šukuosenas. O tau atleis tavo paprastumą. Аš išsitrauksiu seną močiutės skraistę, o tu “blusų turguje” nusipirksi veltinio skrybėlę. Ir tai bus beprotiškai gražu, aš tau pažadu. Iš tikrųjų gražu.
A
Vieną dieną mes padėsime į šalį ausinukus ir įsiklausysime į širdies plakimą. Ir staiga pasirodys, kad muzika skamba visur – pernykščių lapų šnarėjime, lietaus barbenime ir arbatinuko atodūsiuose. Mes išgirsime senų namų mintis ir tylius medžių pokalbius. Ir net – debesų tylėjimą. Ir šioje melodijoje nebus nei vienos klaidingos natos. Nei vienos.
A
Vieną dieną mums bus nuobodu skaityti bereikšmius įrašus socialiniuose tinkluose ir mes pagaliau iš lentynos išsitrauksime seną knygą. Nuo jos dulkėto aromato viduje pabus keistas jausmas, kurio vardo mes negalėsime rasti. Visos pamirštos vaikystės svajonės mus užgrius su nauja jėga: taip norėsis keliauti jūromis, šoliuoti stepėmis, ieškoti lobių ir bėgti nuo pavojų. Ir įsimylėti. Viešpatie, kaip gi mes norėsime įsimylėti!
A
Vieną dieną mes liausimės jausmus reikšti kvailomis šypsenėlėmis, o tiesiog pažvelgsime vienas kitam į akis. Ir jose pamatysime visas Visatos žvaigždes. Ir pačių šilčiausių sapnų fragmentus. Ir savo atspindį. Ir nereikės nieko sakyti, viskas bus aišku be žodžių. Bet tu vis tiek paklausi, o aš atsakysiu.
A
Galbūt tu pavargai ir manimi netiki, bet aš juk žinau. Tegu ne šiame gyvenime ir ne šioje planetoje, bet vieną dieną viskas bus būtent taip.
Mes dar sušoksime tango.
Pažadu.
A
Rašytoja Tatjana Strelčenko / vertė Ilona Tamošiūnienė
O ką galvojate Jūs? :)