Kartais būna taip, kad žmogų, pavargusį nuo visko ir pradėjusį ieškoti sprendimų, po apsilankymo kokiame seminare, vieno ar kito vaizdo įrašo peržiūros ar perskaitytos knygos staiga ištinka “nušvitimas”. Jis sako “dabar aš viską supratau, aš viską žinau…ir kaip reikia gyventi, ir kaip reikia mąstyti, ir…”. Ir viena iš pirmųjų idėjų, kuri skamba pakankamai garsiai ir plačiai – reikia pradėti mąstyti pozityviai ir liautis mąstyti negatyviai. Nes pirmasis variantas – gerai, o antrasis blogai.
A
Bet ar iš tiesų viskas taip paprasta ir vienareikšmiška? Ar tikrai gyvenimas toks siauras ir primityvus, kad jį galima sutalpinti į vieną, kad ir labai skambią, koncepciją?
A
Buvo ir mano gyvenime laikotarpis, kai vieną dieną mane užvaldė “pozityvaus mąstymo” idėja. “Viskas gerai!”, – iškilmingai sakiau aš, skriedama ant pozityvaus mąstymo bangos, kuri, kaip pasirodė vėliau, tebuvo ta pati purvina bala, į kurią ir tėškiausi pozityvia šypsena nušviestu veidu.
A
Iš esmės, pozityvus mąstymas – sveikintinas, naudingas ir reikalingas įrankis, tik čia, kaip ir daugelyje kitų idėjų, slepiasi nemažai povandeninių rifų ir tinklų, į kuriuos įsipainioję, galime ilgai ir įnirtingai kapanotis ir niekaip nesuprasti “Kodėl mano gyvenime niekas nesikeičia, juk aš taip pozityviai mąstau?!” Tikrai ne todėl, kad pozityvus mąstymas – nenaudinga ir neveikianti nesąmonė. O greičiausiai todėl, kad “nusipozytivinta” ne į tą pusę.
A
Kokiais gi klystkeliais pabraidžiojau pati ir pakeliui sutikau ne vieną ten pat pasiklydusį?
A
Pirmasis aspektas, kurį praleidau mąstydama pozityviai. O praleidau greičiausiai todėl, kad, pirma, mano protui taip buvo tiesiog patogiau klaidingai interpretuoti pačią idėją. Ir antra, labai mažai pozityvaus mąstymo gerbėjų apskritai apie tai kalba. Į savo gyvenimą įsileidau pozityvius teiginius arba taip vadinamas afirmacijas ir pakankamai ilgai bandžiau save įtikinti, kad “esu sėkminga, laiminga, turtinga ir dar kažin kokia –inga”. Beįtikinėdama nenorėjau matyti, kad kai kurie teiginiai yra nutolę nuo realybės atstumu kaip iki Mėnulio. O tuo tarpu, kai aš “meldžiuosi”, mano minkštoji tebesėdi ant tos pačios patogios kėdės ir niekur nejuda, kad tie pozityvieji teiginiai bent per milimetrą priartėtų prie realybės. Taigi, mano patirtis sako, kad bukas pačių pozityviausių teiginių kartojimas neveda niekur, o tik dar stipriau prilipdo prie to taško, kuriame esi.
A
Todėl, kai nusprendžiame užsiiminėti pozityviu mąstymu ir, pavyzdžiui, pradedame kartoti afirmacijas, pirmiausia vertėtų priartinti jas prie realybės. Na, jeigu šiandien uždirbi 500 eurų, kartoti, kad tavo pajamos yra 5000 eurų, yra absoliučiai beviltiška. Arba, jeigu tau 98 metai ir tu dešimt kartų per dieną pakartosi “mano oda lygi ir spindinti”, be nusivylimo nesulauksi nieko – oda tikrai nebetaps lygi ir spindinti. Arba, jeigu tu šiandien sveri 120 kg, kad ir kiek kartosi, kad sveri 60 kg, niekas nesikeis. Nes, pirma – teiginys yra smarkiai nutolęs nuo realybės, o tai sukuria papildomą nepasitenkinimą tuo metu, kai tu pamatai savo atspindį veidrodyje arba piniginės turinį, t.y. savo realybę. Ir antra…o ką tu darai, kad tavo pozityvus teiginys realizuotųsi gyvenime? Niekas nesakė, kad dar ir daryti kažką reikia? Ups…deja, bet tai – viena svarbiausių sąlygų, kad pozityvus mąstymas pradėtų nokinti pozityvius pasiekimus tavo gyvenime. Kitaip pozityvus mąstymas neveiks ir turėsi dar vieną priežastį nusivilti gyvenimu, mokytojais, pozityvaus mąstymo propaguotojais ir, žinoma, savimi.
A
Vieną kartą mažame miestelyje, kuriame buvo įsikūręs vienuolynas, pradėjo snigti. Ir prisnigo tiek, kad nebuvo įmanoma atidaryti net durų. Šiaip ne taip mokiniai išsiropštę iš savo kambarių, nubrido į meditacijų salę, kurioje jų laukė Mokytojas.
– Ką jums dabar reikia daryti? – paklausė Mokytojas susirinkusiųjų.
– Reikėtų pasimelsti, kad lauke atšiltų ir sniegas ištirptų, – pasakė vienas mokinys.
– Reikia tiesiog išlaukti, kol sniegas nutirps savaime, – pasakė antras.
– Tam, kas pažino tiesą, visiškai nesvarbu – yra lauke sniego ar nėra, – ištarė trečias.
– O dabar paklausykite manęs, – pasakė Mokytojas ir visi įdėmiai sukluso, ką gi tokio išmintingo jis pasakys.
– Kastuvus į rankas ir marš į lauką kasti sniego!
A
Antras dalykas, kurį dažnas, užlipęs ant pozityvo bangos, supranta neteisingai, yra tas, kad mes apskritai pradedame vengti bet kokių negatyvių minčių. Kas gi įvyksta tada? O įvyksta tai, kad akys užsitraukia migla ir nebematome to, ką iš tikrųjų darome ir ko nedarome. Staiga mes nebepastebime savo klaidų (ar pamokų), nebematome, kaip patys kuriame “negatyvias” situacijas, kaip iškreiptai pradedame matyti pasaulį ir netyčia tampame vaikščiojančia problema ne tik sau, bet ir kitiems. Mes šypsomės be priežasties ir su, mes džiūgaujame ir staiga suprantame, kad mūsų gyvenime nėra nei problemų, nei spręstinų klausimų. Ir ne todėl, kad mes jau viską išsprendėme, o todėl, kad paslėpėme visa tai po pozityvo sluoksniu. Užtušuojame, užmaskuojame ir jeigu kas nors pabandys bakstelt pirštu į tai, mes žinosime, ką atsakyti. “Nesijaudink, viskas bus gerai! Pakeisk požiūrį! Žiūrėk paprasčiau į gyvenimą!” – išdidžiai paaiškinsime tam, kuris pamėgins užsiminti, kad “Ei, žmogau, jeigu neišspręsi šio klausimo, gali būti ne kas”. Bet toks požiūris neturi nieko bendro su pozityviu mąstymu, tai darosi panašiau į kvailystę…jeigu jau pažiūrėsime iš šalies. Ir mes, visi tokie pozityvūs, einame gyvenimu ir vieną dieną gyvenimas tėkšteli mums kakton su visais neišspręstais klausimais ir neišmoktom pamokom. Ir dingti nuo realybės nebegali. Finalas toks pat – nusivylimas gyvenimu, mokytojais, “liepusiais” mąstyti pozityviai, pačiu pozityviu mąstymu ir, žinoma, savimi.
A
Dar viena pozityvaus mąstymo interpretacija: jeigu jau pozityviai mąstai, vadinasi nebegali jausti liūdesio, pykčio, susierzinimo, kaltės, baimės, negali būti blogos nuotaikos ir panašiai. Tu juk toks pozityvus! Ir kas gi nutiks? Tu ignoruosi ir nepripažinsi savo emocijų, jas slopinsi, tau skaudės, o tu šypsosies pro sukąstus dantis, tu prisiversi bendrauti su tais, kurie tau nemalonūs, tu sakysi, kad “viskas ok”, nors tuo metu skendėsi skaudžiuose išgyvenimuose dėl nenusisekusių reikalų. Viduje tu kentėsi, nes gyvensi taip, kaip nori kiti ir taip, kaip perskaitei pozityvaus mąstymo knygelėje, nes negalėsi supykti, nes negalėsi išrėkti. Nes tu pasakei sau, kad esi visiškas pozityvas ir dabar skęsti tame. Bet tavo emocijos, tavo kančia niekur nedings. Visa tai kaupsis ir vieną dieną neišvengiamai įvyks sprogimas, kai tu nustebinsi pasaulį ir save visa tiesa apie jį ir stulbinančiai tikromis įžvalgomis. (Netikite? Pamėginkite “užminti ant nuospaudos” šioje pozityvumo istorijoje snaudžiančiam mąstytojui.) Ir vėl atsidursi ten pat – nusivylęs pozityvo idėjomis, guru, pačiu mąstymu ir būtinai – savimi. Tai neišvengiama emocijų ir tikrų išgyvenimų slopinimo pasekmė. Tai, kad savo vidinį šiukšlyną apkaišysi ramunėlių žiedlapiais, nieko nepakeis. Tavo sukauptas vidinis negatyvas brausis į paviršių, skleis aplink nemalonų kvapą ir iškreips tavo šypseną. Taip, tu šypsosies, bet tavo akys pasakos apie tavo skausmą, kuris nori būti pamatytas. Tam, kad tu galėtum pagyti.
A
Pozityviose fantazijose nėra nieko blogo, jeigu nuo jų jūs jaučiatės geriau. Iki tol, kol jūs iš jų nelaukiate nieko daugiau, nei geros savijautos.
A
Kalbant pozityvaus mąstymo tema, negaliu nepasidalinti mokslininkų įžvalgomis, kurias kažkada aptikau svetainėje www.theguardian.com. Kažkuria prasme mane šios mintys pažadino iš gilaus pozityvumo sapno ir po kurio laiko pamačiau, kad tokia pozicija gyvenime duoda daug daugiau rezultatų ir svarbiausia – TIKRUMO.
A
Pozityvaus mąstymo šalininkai sako, kad mums visiems reikėtų daugiau šypsotis, dažniau svajoti ir į erdvę leisti tik pozityvias mintis. Bet užsispyręs mokslas tvirtina priešingai: kuo daugiau svajosime, tuo labiau nelaimingi ir nesėkmingi būsime.
“Jūs negalite visada gauti tai, ko norite, bet jeigu jūs įsileisite į savo gyvenimą kažkiek negatyvių minčių, jūs galite pasiekti tai, apie ką svajojate.”
2011 metais New York’o Universiteto psichologijos profesorė Gabriele Oettingen drauge su savo kolega Heather Kappes išpublikavo rezultatus eksperimento, kurio metu dalyviai buvo paliekami be vandens. Vienai grupei eksperimento dalyvių buvo siūloma vizualizuoti šalto vandens stiklinę, o kitai grupei apie tai užsiminta nebuvo.
Matuojant kraujo spaudimą, buvo nustatyta, kad vizualizavusių vandenį žmonių būsena smarkiai pakito – jie jautėsi išsekę ir atsipalaidavę.
Psichologai padarė išvadą, kad įsivaizduodami stiklinę vandens, žmonės prarado motyvaciją atsistoti ir įsipilti stiklinę vandens tam, kad numalšintų realų troškulį. Rezultatai parodė, kad viena iš priežasčių, kodėl pozityvios fantazijos pranašauja blogus rezultatus, yra ta, kad žmogus nekuria energijos, reikalingos norimam rezultatui pasiekti.
Ši išvada prieštarauja vienam iš pagrindinių pop-psichologijos principų: idėjai, kad įsivaizduodami ateitį, jūs priartinate ją prie realybės.
Savo tyrimu G. Oettingen parodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą jūsų sąskaitoje ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, kuri uždirbs jums pinigų.
Motyvaciniai guru tvirtina, kad jūsų protas “negali atskirti realių dalykų nuo įsivaizduojamų”. Kiek ironiška, bet G. Oettingen tyrimai rodo, kad jie yra teisūs, bet tuo pačiu, iš to jie padaro neteisingas išvadas. Bandymas “pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte jos” veda ne kur kitur, o link nusivylimo.
Žinoma, ne visos fantazijos virsta savisabotažu. Savo knygoje “Rethinking positive thinking” G. Oettingen pateikia “minčių sugretinimo” techniką. Tai yra metodas, apjungiantis pozityvias ir negatyvias mintis. Jis bus naudinga, jeigu jūs norite pakeisti senus įpročius naujais.
Techniką sudaro 4 paprasti žingsniai: noras-rezultatas-kliūtys-planas.
1. Apgalvokite tai, ką jūs norite pasiekti.
2. Įsivaizduokite geriausią rezultatą (tai gali būti emocinė būsena, karjera, pagyrimas ir t.t.)
3. Paklauskite savęs, su kokiomis vidinėmis kliūtimis jūs greičiausiai susidursite? (Kalba ne apie jūsų šefą ar sutuoktinį, o apie tai, kas yra jūsų viduje, kas sulaiko jus nuo didesnio atlyginimo ar geresnių santykių).
4. Suformuluokite, ką jūs darysite, kai susidursite su kliūtimi. (“Jeigu man pasidarys baisu, kai išeisiu prieš auditoriją, aš prisiminsiu, kiek daug aš ruošiausi”. “Jeigu aš atsitrauksiu nuo darbų ir pradėsiu naršyti internete, aš iš kart išjungsiu kompiuterį”.)
“Minčių sugretinimas” išsaugo naudingą pozityvių fantazijų dalį: jis patikslina tai, ko jūs norite, primena, ką gero jums duos pasiektas rezultatas. Bet tuo pat metu jis naudoja motyvuojantį suvokimą, kad jūs dar nepasiekėte tikslo ir kad dar daug reikės nuveikti. O savęs įtikinimas, kad pasiekti norimą galima ir be pastangų, paverčia gyvenimą sudėtingesniu.
Mano patirtis taip pat sako, kad kaip ir visur, taip ir mąstyme, reikalingas balansas. Todėl dabar, kiekvieną kartą įsivertinu abi situacijos puses – patį geriausią variantą ir patį blogiausią variantą. Kai priimu antrąjį, tiesiog aiškiai matau ir suvokiu, kad net ir jam įvykus, aš susitvarkysiu. Tokiu būdu sumažėja pirmojo varianto svarbumas ir vidinė įtampa. Ir atsiranda daug daugiau šansų įvykti pirmajam.
Faktas yra vienas – mąstyk nemąstęs, bet jeigu nieko NEDARYSI, nieko ir nebus. O prisimenant optimistą, kuris mato stiklinę pusiau pilną, ir pesimistą, kuris mato tą pačią stiklinę pusiau tuščią, norėtųsi pasakyti: matykime tiesiog stiklinę su vandeniu. Tuomet turėsime pasirinkimą: pripilti daugiau vandens, išgerti jį ar išpilti, ar palikti tą stiklinę ramybėje. Priklausomai nuo norų, situacijos, o kartais – ir nuotaikos. Pavadindami save optimistu ar pesimistu, mes tik sukursime terpę savo teisumo įrodinėjimui. Tad verta kurti pusiausvyrą pozityviai-negatyvioje sąmonėje ir eiti ten, kur norime būti.
Realybė yra paprasta: blogi dalykai nutinka. Reikalai pakrypsta ne taip, kaip mes planavome. Žmonės ne visada padaro tai, ką žada. Mes priimame neteisingus sprendimus. Ir tai yra normalu. Ir tai yra gyvenimas.
© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi
Cannot find required Table
O ką galvojate Jūs? :)