Pasaulis ne visada pasiruošęs mums duoti tai, ko mes iš jo laukiame. Kaip ir žmonės.
A
Mes galime tikėtis, kad mūsų gyvenimas bus paprastas ir lengvas, o jis ima ir aptalžo šonus, ir dar prikuria painių labirintų. Mes galime tikėtis, kad kiti žmonės mus palaikys, mumis pasirūpins ir mus įvertins, o jie ima ir pasielgia priešingai – nusisuka, išeina, pasišaipo. Mes galime tikėtis, kad mums neteks susidurti su problemomis, tačiau nutinka taip, kad jos užgriūna lyg perkūnas iš giedro dangaus ir už durų išsirikiuoja į eilę visai kaip tame posakyje “bėda viena nevaikšto”. Ir tada…Tada mes jaučiamės nelaimingos, gailime savęs ir niekaip negalime sutikti, kad gyvenime daug dalykų vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, ne taip, kaip “turėjo būti”.
A
Normalu vakare prieš užmiegant tikėtis, kad rytoj išauš rytas. Normalu tikėtis, kad į žemę pasėjus sėklą, ji sudygs. Normalu tikėtis, kad išsiųstas laiškas pasieks adresatą ir mes sulauksime atsakymo. Bet kai tik mes nusprendžiame, kad visa tai PRIVALO įvykti, neišvengiamai įkrentame į nerimo, nepasitenkinimo, pretenzijų ir nasmagių išgyvenimų duobę. Mūsų įsivaizdavimas, kad kiti privalo dėl mūsų kažką daryti, kad įvykiai privalo vykti taip, kaip mums norėtųsi, yra labai dažna mūsų nelaimingumo priežastis.
A
Ar kiti žmonės privalo elgtis taip, kaip mes tikimės?
A
Žinoma, ne. Tikėtis galime daug, bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Ir suaugęs žmogus tai puikiai supranta. Jis tiesiog nekuria nepagrįstų lūkesčių ir nesitiki, kad viskas bus taip, kaip nori jo didenybė. Dažniausiai taip elgiasi vaikystėje įstrigę žmonės (ir nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 48…). Jiems sunku ir skaudu atsisveikinti su savo fantazijose sukurtais lūkesčiais, su savo “kaprizais”, kad viską, ko jie nori, jie privalo turėti. Realiai jie elgiasi lygiai taip pat, kaip viduryje parduotuvės kojomis trypiantis ir klykiantis trejų metų vaikas, negavęs norimo žaisliuko, kurį jam PRIVALĖJO nupirkti mama. Ir jam galima atleisti, jis dar mažas, bet kai taip pradeda elgtis fiziškai suaugęs žmogus – atrodo gan įdomiai. Na taip, jis negriūna ir netrypia kojomis, bet iš tiesų – kuo jo poelgiai skiriasi nuo to mažylio? Tik tuo, kad jis “trypia kojomis” kitais būdais…
A
Žodžiu, anksčiau ar vėliau tenka suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes puoselėjami lūkesčiai ir galvojimas, kad kiti dėl mūsų kažką privalo, sukurs vien įtampą, nusivylimą, nepasitenkinimą ir pyktį. Ir dar daugybę pretenzijų žmonėms bei pasauliui. Ar Jums to reikia? Jums reikia visų tų “išsiaiškinkime santykius…kaip tu taip galėjai…aš dėl tavęs, o tu…”? Nejaugi jūs turite per daug laisvo laiko ir gyvenimas jums atrodo “per geras”?
A
Taigi, tikėtis ar nesitikėti, kad šis vyrukas paprašys jūsų rankos ir širdies, įteikdamas žiedą su trijų karatų deimantu? Žinoma, jūs tikitės, nes tiek metų draugaujate, taip juo rūpinatės, viską dėl jo darote. Tikėtis ar nesitikėti, kad jūsų vyras vis dėlto išgirs jūsų pretenzijas ir pasikeis? Be abejo, jūs tikitės, nes jeigu jis jus myli, jis privalo pasikeisti, o kaip kitaip? Tikėtis ar nesitikėti, kad vadovas padidins jums atlyginimą? Aišku, kad jūs tikitės, juk taip stengiatės, tiek įdedate pastangų, dirbate ir savaitgaliais, jeigu tik reikia.
A
Deja, laikas “įjungti galvą” ir peržiūrėti savo lūkesčius.
A
Tai, kad jūs “tiek metų, taip stengiatės, tokia rūpestinga ir nepakeičiama” visiškai nereiškia, kad jums bus už tai atlyginta tokiu būdu, kaip jūs tikitės. Tai tėra jūsų įsivaizdavimai ir lūkesčiai, bet ne realybė.
A
O realybėje kaip?
A
Jeigu su vyruku draugaujate “n+10” metų ir jis nė karto su jumis nekalbėjo apie šeimą ir vaikus, koks stebuklas staiga įvyks ir jam tai pradės rūpėti?
A
Jeigu jūsų draugas-meilužis penkis metus (kad ir penkis mėnesius) jus maitina pažadais ir pasakomis “tarp mūsų su žmona jau nieko nebėra, mes miegame atskirose lovose, tik dėl vaikų, dar palauk šiek tiek, la la la…”, kodėl staiga tai turėtų pasikeisti? Nes jūs kantri ir labai mylite tą vyrą?
A
Jeigu jūsų vyrą tedomina “tv gelbėtojai” ir alaus butelaitis, vardan ko jis turėtų susidomėti “Dow Jones” indekso svyravimais ar kvantine fizika? Nes jūs tiek metų jam atidavėte ir tiek dėl jo padarėte?
A
O dėl ko jums staiga vadovas padidins atlyginimą, jeigu paskutinį dešimtmetį to nepadarė, nors jūs visą laiką taip nuoširdžiai dirbote ir buvote tokia patogi? Pagaliau susipras, prabus jo širdies gelmėse miegantis žmogiškumas?
A
O gal visa tai įvyks, nes jūs tiesiog to norite, o jie privalo pildyti jūsų lūkesčius? Hm…jie privalo tik jūsų galvoje, o realybė jums sako: „Vaikyti, jie neprivalo”.
A
Todėl liaukitės kamuotis, tai neįvyks vien todėl, kad jūs to tikitės. Ir savaime tai neįvyks niekada, nes jie nieko neprivalo. Jie neprivalo būti tokie, kaip jūs norėtumėte. Neįvyks ir tuomet, jeigu jūs nuolat reikšite pretenzijas ir demonstruosite nepasitenkinimą, nes jeigu tai būtų veiksminga, jie jau seniai būtų padarę visa tai, ko jūs tikitės.
A
Bet jeigu vis dėlto galvojate, kad jūsų lūkesčiai pagrįsti, visų pirma pradėkite kalbėti apie juos kitaip – ne pretenzijų, o prašymų ir pasiūlymų kalba. Ne faktas, kad tai bus išgirsta, bet taip jūs bent suvoksite, ko iš tikrųjų galite laukti iš tų žmonių. Stenkitės giliau pažinti save ir kitus žmones. Į jūsų lūkesčius sureaguos tik tie, kuriems 1) jūs esate iš tiesų svarbi, 2) kas bijo jus prarasti ir 3) iš prigimties jautrūs ir nuoširdūs žmonės. Ir sureaguos ne žodžiais, o veiksmais. Nes kalbėti galima labai daug, bet žodžiai – tai ne faktai ir ne realybė.
A
Todėl, jeigu iš tiesų norite pagerinti savo gyvenimą, patarimas “įjunkite galvą” ne „bajeris”. Padėkite į šalį jausmus ir pradėkite mąstyti. Jeigu niekaip nepavyksta savarankiškai, pakalbėkite su kitais žmonėmis. O jeigu išmėginote viską – apturėjote “smegenų šturmą” su artimaisiais, draugais, psichologu ar kouču, perskaitėte glėbį knygų ir peržiūrėjote visus įmanoma filmus jus dominančia tema, pasikalbėjote su tais žmonėmis, iš kurių kažko tikitės, o situacija nesikeičia ir išlieka tokia pati, ko gero, visą tą laiką beldėtės į užrakintas duris, kalbėjotės su žmogum, atsukusiu jums nugarą, ir tikėtis jau nebėra ko. Greičiausiai, jūsų lūkesčiai atkeliavo iš fantazijų srities ir niekaip nesusiję su realybe. Ir gali būti, kad atėjo laikas pradėti kurti kitą istoriją – su kitais veikėjais ir kitomis dekoracijomis.
A
O tam, kad naujoje istorijoje nebepasikartotų seni scenarijai…
A
LIAUKITĖS KURTI LŪKESČIUS!
A
Ir priimkite tą mintį, kad pasaulis jums nieko neskolingas. Kaip ir kiti žmonės.
Supraskite, kad niekas nieko neprivalo ir jūsų gyvenimas suspindės naujomis spalvomis.
Niekas.
Nieko.
Neprivalo.
Štai taip. Visiškai paprastai.
Paleiskite miražą apie tai, kokios jūs svarbios ir reikšmingos esate tiems, su kuriais susitinkate.
Niekas neprivalo jūsų mylėti, dovanoti jums dovanų, draugauti su jumis ir elgtis sąžiningai ar nesavanaudiškai.
Niekas neprivalo būti ištikimas, nes jūs esate kažkam ištikima.
Niekas neprivalo jūsų užstoti ir palaikyti, kai jums sunku.
Niekas neprivalo jūsų užjausti ir guosti.
Klausytis jūsų graudžių istorijų ar juoktis iš jūsų pasakojimų.
Niekas neprivalo užpildyti jūsų tuštumos ir nemokėjimo gyventi be kitų.
Niekas neprivalo jumis rūpintis ir už jus sukurti laimingą bei pasiturintį gyvenimą.
Niekas neprivalo atsakyti jums tuo pačiu.
Gerumu į gerumą.
Dėkingumu.
Elgtis su jumis taip, kaip elgiatės su jais jūs.
Suprantat?
Niekas. Nieko. Neprivalo. Jums.
A
Jūs to norėtumėte, bet jie neprivalo. Tai – jų laisva valia ir pasirinkimas. Tai – jų vertybės, požiūris ir suvokimas, kuris formavosi ne vienerius metus. Tai – jų atsakomybė. Ir jums niekas nesuteikė teisės remontuoti kitų gyvenimų ir aiškinti, kaip jie turi gyventi, kaip jiems reikia mąstyti ir ką daryti. Jūs negalite priversti kitų žmonių gyventi taip, kaip norite jūs.
A
O kaip gyventi nieko nesitikint ir nelaukiant? Kuo pavirs pasaulis, jeigu niekas niekam nieko neprivalo? Visi bus beširdžiai, šalti, abejingi ir susirūpinę tik savimi? Bet pažvelkite į realybę – ji jau tokia yra. Mes patys ją darome tokia savo reikalavimais, pretenzijomis, nepasitenkinimais. Ir pakeisti tai – mūsų valioje. Keičiant savo gyvenimo kryptį. Liautis iš kitų reikalauti, tikėtis, sakyti, kad jie kažką privalo. Prisiimti atsakomybę ir pradėti dalintis – atleidimu ir priėmimu, rūpesčiu, tikra ir nesuvaidinta vidine šiluma. Būti su žmogumi, nes to reikia ne jam, o jums. Rūpintis juo, nes taip norite jūs. Daryti kažką dėl jo, bet suprasti, kad tai jūs norite matyti jo besišypsantį veidą, jausti nurimusią širdį. Mylėti jį ne dėl jo, o dėl pačios meilės, nesistengiant apriboti, įkalinti savo reikalavimuose ir lūkesčiuose.
A
Ir palengva ištirps ledai ir sušils širdys.
Tai – šviesa, besibraunanti per nelaimingumo džiungles, sukurtas iš įsipareigojimų ir lūkesčių.
Paleiskite tai, ko nėra jūsų rankose.
Baikite apsimetinėti.
Išsilaisvinkite iš nuolatinio kitų žmonių ar įvykių vertinimo, liaukitės komentuoti kitų poelgius ir tai taps jūsų transformacijos pradžia.
Juk jūs taip norėjote pakeisti savo gyvenimą…
Mokykitės vertinti smulkmenas, kurių iki šiol nepastebėjote.
Gerą žodį.
Pasiūlymą padėti.
Šypseną.
Ir tada pamatysite, kiek daug gerumo yra pasaulyje, kai jūs nebegriaunate visko savo “turi” ir “privalo” sprogmenimis.
Jeigu mylite – paleiskite…
Tai – būtina laisvė, erdvė, kurioje ir sužydi meilė.
Gerbkite kito pasirinkimą.
Nebandykite kontroliuoti.
Jeigu nepatinka – išeikite, tik nedrįskite lopyti kito žmogaus gyvenimo.
Ir tuomet lūkesčių nebeliks.
Nebeliks nesibaigiančių bandymų šypsotis per skausmą.
Nebeliks susipriešinimo ir reikalavimų.
Nebeliks nusivylimų.
Liks tik lengvumas.
Paprastumas.
Ir laisvė tiesiog būti.
Niekas nieko neprivalo dėl jūsų.
Ir jums nieko iš kitų nereikia, nes jūsų gyvenimas užpildytas jumis ir ta neįkainojamai tikra vidine šiluma, kuria dabar galite dalintis su pasauliu.
Nes jūs iš tikrųjų GYVENATE.
APKABINU…
A
© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi
A
O ką galvojate Jūs? :)