Pamenu, kai mokykloje aš nelaukdavau mokslo metų pabaigos. Ne todėl, kad labai patiko mokytis, o todėl, kad būdavo baisu, jog tie, su kuriais artimai bendravome, po vasaros atostogų mane pamirš. Taip, mano veidą ir vardą jie prisimins, bet pamačius mane, jų širdyse neprabus nei jaudulys, nei džiaugsmas, nei šiluma. Mes susitiksime pirmąją rudens dieną ir aš susidursiu su šaltais ir bereikšmiais žvilgsniais. “Aš taip džiaugiuosi tave matydama!”, – džiugiai šūktelsiu aš ir jau tiesiu rankas apsikabinimui, bet išgirsiu tik abejingai šaltą “Tu? A-a-a, nu gerai”. Ir tada pasijausiu nejaukiai, gal net kvailokai, tarytum apie santykius nežinočiau kažin kokių labai svarbių dalykų, kuriuos žino jie – žiūrintys į mane lediniais žvilgsniais…
Vėliau tai peraugo į absoliučios stiprybės spektaklį. “Aš viską ištversiu. Aš susitvarkysiu. Man nelabai svarbu, rūpiu jums ar ne. Aš puikiai tvarkausi pati.” Ir nuolatinį vidinį konfliktą tarp “ledo karalienės” ir tos, kuri buvo šilta, nuoširdi, švelni, jautri ir pažeidžiama.
Bespalvė, vieniša tuštuma tarp švytinčių žiburių ir ledo dykumos…
Atsiverti, prisipažinti, jog man reikia šilumos, dėmesio, apkabinimo, o atgal sulaukti tik abejingo žvilgsnio, šaltų žodžių “atstok, neturiu laiko, turiu svarbesnių reikalų” ar stingdančios tylos – skaudokas išgyvenimas ir todėl, kad mažiau skaudėtų, “efektyviausias” gynybos būdas pasirodė apsistatyti sienomis, pasitelkti ironiją ir užsivilkti lengvo “po…..zmo” rūbą. Nerodyti savo jausmų ir prieraišumo, nes netyčia gali atsidurti kvailoje situacijoje. Tegu rizikuoja kiti ir bando prasibrauti per ledo užtvaras.
Gerai, kad gyvenime radosi tų, kurie nebijojo rizikuoti ir nuoširdžiai įsileisdavo mane į savo širdis. O tada ir aš palengva “atitirpdavau”. Tačiau, visiškai neaišku, kiek buvo tų, kurie bijojo to paties. Ir nežinia, kiek praeityje liko taip ir negimusių gražių pažinčių, nuostabių draugysčių ar net romantiškų santykių, nes nei vienas nepasiryžo pasakyti: “Man tada buvo gera su tavimi, aš tavęs ilgiuosi… Susitikime dar kartą”. O gal kažkas ir sakė, tik man neužteko drąsos atsakyti: “Man taip pat buvo gera. Aš tavęs pasiilgau. Susitikime.” Nes per daug baugino perspektyva vieną dieną sulaukti atšalusio, abejingo žvilgsnio, sakančio “Tu? A-a-a-a, nu gerai…” Ir todėl buvo paprasčiau pasilikti savo vienatvėje ir giliai paslėpti šilumą, gimstančią vien pamačius pažįstamą veidą.
Gerokai vėliau šiems išgyvenimams radau paaiškinimą – psichoanalitiko John Bowlby sukurtą prieraišumo teoriją.
Minėtoje teorijoje teigiama, kad prieraišumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis. Šis gebėjimas vystosi nuo gimimo momento, kai kūdikis prisiriša prie jam reikšmingo suaugusiojo, kuris juo rūpinasi (dažniausiai tai būna mama) ir iš kurio kūdikis, jausdamas nerimą, tikisi apsaugos bei palaikymo. Toks prieraišumas randasi net ir tada, kai suaugėlis kūdikiui nerodo nei dėmesio, nei meilės ar rūpesčio.
Kadangi vaikas negali pasirinkti santykių, jam tenka prisitaikyti prie to santykių modelio, į kurį jis patenka. Ir šiuose santykiuose susiformavę emociniai įpročiai bei reakcijos keliauja drauge su juo į suaugusį gyvenimą ir daro įtaką tam, kokie bus jo santykiai su kitais žmonėmis. Kuo artimesni ir glaudesni santykiai (pavyzdžiui, romantiški), tuo ryškiau juose reiškiasi vaikiško prieraišumo modelis.
Psichoanalitikas John Bowlby išskiria 4 pagrindinius prieraišumo modelius.
SAUGUS PRIERAIŠUMAS.
“Emocijos manęs neužvaldo, bet aš jų ir neslopinu. Aš lengvai bendrauju su kitais, bet taip pat lengvai galiu būti ir vienatvėje, neprarasdama ramybės ir jausdama pasitenkinimą. Kito žmogaus poreikiai man yra svarbūs, aš jais domiuosi, ir nematau juose grėsmės ar prievolės.”
Toks prieraišumo modelis yra būdingas vaikams, kurie žino, jog jiems svarbus suaugusysis bus šalia visada, kai tik reikės jo pagalbos. Toks žinojimas kuria saugumą ir leidžia vaikui smalsiai tyrinėti pasaulį. Suaugę tokie žmonės mėgaujasi artumu su kitais žmonėmis ir netampa nuo kitų priklausomi. Ateityje toks vaikas vertins meilę bei pasitikėjimą kitais, ir tuo pačiu išliks savarankiška bei savimi pasitikinčia asmenybe.
VENGIANTIS PRIERAIŠUMAS.
“Aš vengiu artimų santykių, nepasitikiu kitais, man sunku reikšti savo jausmus, prašyti pagalbos ar patarimų. Kiti žmonės man atrodo man abejingi ir nesidomintys manimi. Aš nenoriu, kad mane atstumtų, todėl apsimetu, kad man nereikia kitų žmonių.”
Toks modelis susiformuoja tuomet, kai vaiko prašymai nesulaukia atsako, o poreikiai nėra patenkinami. Vaikas padaro išvadą, kad jo norai yra nereikšmingi suaugusiajam ir todėl stengiasi prisitaikyti prie tokios situacijos, slopindamas meilės ir rūpesčio poreikį. Jis gali atrodyti abejingas ir nesidomintis, tačiau po tuo slepiasi atstūmimo baimė ir kančia.
NERIMASTINGAS PRIERAIŠUMAS.
“Aš dažnai nerimauju, mane graužia pavydas, užplūsta stiprios emocijos, su kuriomis aš negaliu susitvarkyti. Aš bijau pasirodyti priklausoma nuo kitų ar įkyrėti kitiems. Tuomet aš stengiuosi pasinerti į save, tačiau greitai pasijuntu vieniša, pradedu nerimauti ir vėl viskas prasideda iš pradžių”.
Šis modelis susifromuoja, kai vaikas nėra tikras, kad mama ar kitas suaugęs žmogus bus šalia, kai jam to reikės. Todėl tokie vaikai jautriai reaguoja į išsiskyrimą, įtariai žiūri į kitus žmones ir nėra pasiruošę veikti savarankiškai, nes niekada nesijaučia saugūs. Įdomu yra tai, kad toks vaikas į svarbaus suaugusiojo sugrįžimą reaguoja dviprasmiškai: vienu metu jis ir džiaugiasi šiuo grįžimu, ir pyksta dėl to, kad buvo paliktas. Tokie vaikai išauga nepasitikinčiais savimi, kitais žmonėmis ir dažnai stipriai trokšta patvirtinimo, jog yra svarbūs kitiems.
BAIMINGAS PRIERAIŠUMAS.
“Esu vieniša, nes nepasitikiu kitais. Artimi santykiai mane gąsdina, bet taip pat aš bijau ir pasilikti vienatvėje. Man labai reikia, kad mane kiti žmonės palaikytų morališkai. Aš labai skausmingai išgyvenu atstūmimą ir man sunku reikštis šiame gyvenime”.
Toks prieraišumo modelis susifromuoja tada, kai vaikas nuolat slopina savo jausmus, nesulaukia suaugusiųjų pagalbos ir pritarimo, bet dažnai girdi grasinimus ir pašaipas. Suaugęs toks žmogus bijo per daug suartėti ir per daug atitolti nuo kitų žmonių. Jis bando valdyti savo jausmus, bet dažniausiai tai sunkiai pavyksta, nes jausdamas nerimą ar bandydamas nuo savo jausmų visiškai pabėgti, jis dažniausiai sulaukia priešingo rezultato ir išgyvena emocines audras. Tokio tipo žmonės bando suartėti su kitais, tačiau tuo pačiu be galo bijo, kad bus įskaudinti. Žmogus, kuris gali suteikti saugumą, jiems kartu yra ir tas, su kuriuo suartėti jie nepaprastai bijo. Jie bijo būti palikti, bet ir negali sukurti emocinio artumo.
Suvokus pagrindinį prieraišumo modelį ir pamačius, kad vengdama atstūmimo, aš užkirsdavau kelią ir tiems, kurie mane galėjo ir norėjo priimti, beliko pasirinkti arba “nurašyti” savo negebėjimą pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis tėvams, juos kaltinant ir pykstant ant jų, arba pamėginti sugriauti senąjį modelį ir sukurti naują.
Nors kai kurie teigia, jog nereikia prie nieko prisirišti, bet aš galvoju, kad sveikas prieraišumas gyvenant tarp žmonių, yra neišvengiamas reiškinys. Nieko blogo nėra jausti poreikį kitame žmoguje, prisirišti prie to, kurį myli ir su kuo jauti ypatingą ryšį. Normalu yra jausti, jog esi kažkam reikalinga, vertinga, mylima. Normalu yra žinoti, kad pasaulyje yra kažkas, kam rūpi, kaip tau sekasi. Ir atsakyti tuo pačiu.
Juk prieraišumas – santykių tarp žmonių pagrindas, geriausias natūralus vaistas nuo nerimo, streso ir gyvenimo sunkumų.
Prieraišumas – tai emocinio ryšio su kitais pojūtis, kurio pagrindas – bendri išgyvenimai ir bendra emocinė patirtis. Vienas svarbiausių mūsų emocinių poreikių – tai poreikis pamatyti savo atspindį kitame, jausti, kad kitas žmogus reaguoja į mus, atpažįsta ir priima mūsų išgyvenimus. Kai mes drauge juokiamės – mes kuriame ryšį. Kai tyloje stebime žvaigždes ir klausomės jų šnabždesio, mes kuriame ryšį. Kai trykštame įspūdžiais apie ką tik matytą filmą – mes kuriame ryšį. Prieraišumas gimsta būtent tada, kai mes dalinamės savo išgyvenimais, o ne bendru kambariu ar bendra veikla. Todėl ne visi sutikti žmonės pasilieka mūsų širdyse. Su kai kuriais tai pavyksta, ir tai reiškia, kad mus sieja bendros akimirkos, kai atspindėjome vieni kitus, dalinomės jausmais ir buvome vieni kitų gyvenimo dalimi.
“Man rūpi, kas su tavimi vyksta, man svarbu yra tai, ką tu išgyveni.”
Kai pabendravus su kažkuo man pavyksta išsaugoti jo šiltą, emocinį vaizdinį savo širdyje, ir tuo pat metu tikėti, kad mano emocinis vaizdinys taip pat liko jo širdyje, ir jis nori jį išsaugoti – tuomet mes kuriame patikimą, stabilų prisirišimą, ir mūsų vaizdiniai atgyja tą pačią akimirką, kai tik vėl susitinkame. Ir tik toks ryšys gali atlaikyti išbandymus laiku, nes tas kitas pabuvojo tavo širdyje ir paliko joje švelniai šildantį žiburėlį….
Ir širdyje saugoti vaizdiniai atgyja, sujungdami į visumą mūsų bendrą praeitį ir dabartį.
Palaipsniui, metai po metų, aš mokausi priimti tai, jog atliepiu kitų žmonių širdyse, kad mano vaizdinys – na, toks koks jau yra – neištirpsta, o pasilieka kitų širdyse įvairiomis emocijomis – švelnumu, pykčiu, džiaugsmu, nuostaba, smalsumu, pagarba… Ir aš leidžiu sau išsaugoti kitų žmonių vaizdinius. Leidžiu sau liūdėti, kai jų nėra šalia. Džiaugtis tuo, kad jie – draugai, pažįstami, bičiuliai – praėjus ir daugeliui metų, vėl atsiranda.
Ir tuomet vis mažiau lieka nerimo širdyje ir vis daugiau vietos randasi jiems – žiburėliams.
Tuomet išsiskyrimas gimdo ne skausmingą ilgesį, o šviesų liūdesį.
Juk daug lengviau gyventi pasaulyje, išaustame iš šviesių gijų.
Pasaulyje, kuriame mirga daugybė žiburėlių, iš kurių galima ir vėl įkurti skaisčią ugnį…
Svarbu tik neslėpti nuo kitų savosios…
Apkabinu.
Su meile.
Ilona
aaaaaa
© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi
aaaaaa
aaaaaa
O ką galvojate Jūs? :)