Kiekviename iš mūsų gyvena mažas vaikas. Kartais išdykęs ir nepaklusnus, kartais linksmas ir krečiantis pokštus, kartais liūdintis ir ašarojantis, besiteškenantis viduryje kiemo telkšančioj baloj, besiridinėjantis sniego pusnyje… Tokie mes buvome. Kažkada seniai seniai. Įvairūs, spalvoti, nenuspėjami. Nuoširdūs ir tikri.
Nors, tiesą sakant – ir dabar esame tokie. Tik pasislėpę suaugusiojo rūbuose, dūstantys po įvaizdžio kaukėmis. Suaugėliai. Rimti. Solidūs. Susirūpinusiais veidais. Nuleistais lūpų kampučiais. Užgęsusiais žvilgsniais. Bet tas Vaikas niekur nedingo. Taip, mes jį pamiršome, gabūt atstūmėme, galvodami, kad jis mums nebereikalingas… Tačiau…
…tavo vidinis vaikas nori, kad tu jį prisimintum ir susidraugautum su juo iš naujo. Jam labai trūksta tavo meilės ir šilumos. Jis nori, kad tu GYVENTUM. Ir jis nori tau palinkėti…
JAUSK. Atrakink savo širdį ir leisk sau jausti. Jausk viską. Nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Taip, kažkada tau sakė, kad berniukai neverkia, o mergaitėms negražu pykti. Na ir kas? Juk jausti – nuostabu. Jausmais kalba tavo Širdis. Liūdna? O kaip kitaip tu sužinosi, kas yra džiaugsmas? Skauda? Ir man kartais skauda, bet kaip būna geeeeera, kai tas skausmas praeina! Ane? Tu juk žinai. Tu žinai, kad kartais verta supykti. Stipriai. Nuoširdžiai. Ir atsiprašyti. Iš visos širdies. Tu žinai, kaip šilta apkabinti draugą, su kuriuo vakar susipešei. Ir koks skirtumas, kad tai primena guzas ant kaktos… Tu žinai, kaip saldu pasidalinti paskutiniu saldainiu su baltais kaspinais pasipuošusia mergaite ir kaip šviesu atiduoti pyragėlį gražiausiam kiemo berniukui. Taip, galbūt tada tu jautei gėdą, tavo skruostai kaito, bet tu nebijojai to jausti, nes tu buvai nuoširdus ir tikras.
NORĖK. Pradėk norėti iš naujo. Visko. Taip, kaip norėjai kažkada. Aš žinau, kad tau sakė “tai neįmanoma…tai ne tau…tau nepavyks…”. Na ir kas? Iš kur tu žinai, kad jie sakė tiesą? Pabandei? Kiek kartų? Vieną? O prisimeni, kiek kartų bandei įsiropšti į tą medžio viršūnę? Penkiolika! Kiekvieną kartą krisdamas žemyn, susibraižydamas kojas, suplėšydamas drabužius. Bet tu nepasidavei ir vieną dieną apžvelgei visą kiemą, tupėdamas medžio viršūnėje. Nes labai labai norėjai. Tada tu nebijojai, kad tave bars. Gal ir bijojai, bet noras buvo stipresnis už bet kokią baimę. Ir tu tai padarei. Nes norėjai.
ŽAISK. Žaisk gyvenimą. Žinau, žinau…tu galvoji, kad gyvenimas – rimtas reikalas. O kada tuo patikėjai? Tada, kai dūkai, krykštavai, juokeisi susiėmęs už pilvo ir išgirdai “nusiramink…surimtėk…”? Ir surimtėjai. Surimtėjai tiek, kad pamiršai kvailioti, krėsti pokštus, dūkti. Ir pavadinai tai “suaugau”. Suaugai. Ir kas? Tai reiškia, kad nebegali žaisti? Na, nesiūlau tau verstis kūliais derybų metu ir susitikime su klientais, ar braidyti po balas su ką tik nupirktais prabangiais batais (nors gerai pagalvojus…kodėl gi ne? ☺) Bet kodėl tu nusprendei, kad tavo gyvenime visai nebėra vietos žaidimams su draugais, žmona ar vyru? O gal ir tavo vaikams nereikia žaidimų? Drauguži, viskas yra paprasta. Daug paprasčiau, nei tu prisigalvoji. Suprantu. Tu galvoji, kaip atrodysi kitų akyse. O tu pamėgink. Tik vieną kartą. Ir jeigu būti rimtu ir sudėtingu tau pasirodys daug mieliau, nei išlaisvinti žaidimo džiaugsmą ir lengvumą, tu bet kada sugrįši į savo rūmus aukštomis rimtumo sienomis. Bet aš lauksiu tavęs kiemo baloje, gniūžčių mūšyje, ledo aikštelėje. Ir ant sūpuoklių tavęs lauksiu. Tik vieną kartą. Pažadėk, kad pamėginsi…
BŪK ATVIRAS. Ar dar nepavargai vaidinti ir slėpti savo nuoširdumo? Žinau. Tau baisu atsiverti. Nes tave gali sužeisti. Ir būtinai sužeis. Na ir kas? Skausmas praeis, žaizdos sugis. Kaip sugydavo nubalnoti keliai…Bet niekas nepakeis tų akimirkų, kai pasakai “myliu” tiems, kurie tau brangūs. Kai pirmas paskambini draugui, ant kurio manaisi pykstąs, ir susitaikai su juo. Kai išdrįsti pasakyti tiems, kurie pažeidžia tavo ribas, kad tau tai nemalonu. Kai tiesiog nusišypsai nuliūdusiam praeiviui. Kai paprašai pagalbos iš tų, kurie gali tau padėti. Kai ištiesi ranką parkritusiam ir padedi jam atsistoti…Ech…verta, drauguži, verta!
NEBIJOK KLYSTI. Ar žinai, kad daryti klaidas yra normalu? O gal tu tiki posakiu, kad “iš savo klaidų mokosi tik kvailiai”? Hm…dabar gali ir pasijuokti. Nes nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, kuris bent kartą nesuklydo. Vadinasi, mes visi esam vienodai kvaili ☺ Tu tikrai žinai, kad didieji pasaulio atradimai buvo padaryti bandymų ir klaidų keliu. Jeigu Einšteinas, Edisonas ir kiti didieji vyrai būtų bijoję klysti, ar įsivaizduoji, kaip pasaulis atrodytų šiandien? O jeigu tada, kai buvai visai mažas ir mokeisi vaikščioti, po eilinio kritimo būtum likęs gulėti? Aga, nenormalu. Juk tu nelikai gulėti po pirmojo šleptelėjimo ant minkštosios. Tu mokeisi tol, kol kojos liovėsi pintis ir tu nutipenai iki ištiestų mamos rankų. O kas pasikeitė dabar? Kodėl tu galvoji, kad negali klysti? Taigi…klysk ir mokykis. Pripažink, kad suklydai ir mokykis toliau. Nes kitaip tavo gyvenimas bus labai nuobodus…
TAU NEREIKIA BŪTI TOBULU, KAD TAVE MYLĖTŲ… Kaip pasakė E.M. Remarkas “Tobulybių vieta muziejuje…”. Nejaugi tu nori į muziejų? Aš – ne! Aš noriu, kad tu GYVENTUM, džiaugtumeisi, mylėtum ir būtum laimingas! Drauge su manimi. Myliu tave. Tavo Vidinis Vaikas.
Linkėjimus surašė Ilona ☺
O ką galvojate Jūs? :)